Įvadas
Faustiška asmenybė - tai archetipas, giliai įsišaknijęs Vakarų kultūroje. Šis tipas, įkvėptas legendinio Fausto, nuolat siekia aukštesnių tikslų, žinių ir patirties, tačiau niekada neranda ilgalaikio pasitenkinimo. Šiame straipsnyje nagrinėsime faustiškos asmenybės bruožus, jų atsiradimą literatūroje ir kultūroje, bei kaip šis archetipas reiškiasi skirtingose epochose.
Faustiška asmenybė: amžinas troškimas ir nepasitenkinimas
Faustiška asmenybė pirmiausia apibūdinama nuolatiniu troškimu. Pasiekęs vieną tikslą, toks žmogus iškart imasi kito, aukštesnio, todėl niekada nejaučia pastovaus pasitenkinimo. Toks žmogus nuolat ieško aukščiausių akimirkų, kurios suteiktų jam pasitenkinimą. Tai yra nuolatinis ieškojimas, siekimas, kuris tampa viso gyvenimo varikliu.
XVIII a. vokiečių literatūros klasikas Johannas Wolfgangas von Goethe savo tragedijoje „Faustas“ sukūrė vieną ryškiausių faustiškų asmenybių pavyzdžių. Fausto personažas, nepaisant sukauptų žinių ir pasiekimų, jaučia tuštumą ir nepasitenkinimą. Jis studijavo filosofiją, teologiją, teisę ir kitus mokslus, netgi bandė užsiimti magija, tačiau vis tiek nerado gyvenimo prasmės.
M.Ivaškevičius sako: „Iki šiol vengdavau nuorodos: „paremta tikrais įvykiais“. Man ji atrodydavo nebūtina. Bet šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti žiūrovą: taip buvo. Kai kurių detalių ir įvykių netgi teko atsisakyti, nes jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka - realybė pranoksta fantaziją.
Kaip teigia Karolina, faustiška asmenybė yra ta, kuri po kiekvieno pasiekto tikslo, noro išsipildymo atranda vis naujų troškimų, todėl žmogus nejaučia pastovaus ir ilgalaikio pasitenkinimo, tuomet visas gyvenimas tampa nuolatiniu ieškojimo, siekimo aukštųjų akimirku suteikiančių pasitenkinimo jausmą.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Jovita teigia, kad faustiškas žmogus XXI a. jaučia tuštumą. Johanas Volfganas Gėtė - vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas, vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojas, tragedijoje ,,Faustas“, pagrindinį veikėją Faustą atskleidė kaip asmenybę, kuris ieško atsakymų į gyvenimo klausimus,visą gyvenimą negalintis atrasti nei gyvenimo prasmės, nei rasti tai, kas jam iš tikrųjų ir nuoširdžiai teiktų džiaugsmą.
Fausto mitas ir jo interpretacijos
Fausto mitas, atsiradęs XVI a., pasakoja apie žmogų, pardavusį savo sielą velniui mainais už žinias, galią ir malonumus. Šis mitas tapo pagrindu daugybei literatūros kūrinių, kuriuose faustiškos asmenybės interpretuojamos įvairiais būdais.
Goethe's "Faustas" yra vienas garsiausių šio mito interpretacijų. Goethe's Faustas siekia ne tik žinių, bet ir patirties pilnatvės. Jis nori patirti viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tiek gėrį, tiek blogį. Tačiau, nepaisant visų savo pastangų, jis neranda pasitenkinimo ir galiausiai supranta, kad tik nuolatinis siekimas ir darbas gali suteikti gyvenimui prasmę.
Thomas Mannas romane "Daktaras Faustas" (Doktor Faustus: Das Leben des deutschen Tonsetzers Adrian Leverkühn, erzählt von einem Freunde 1947, lietuvių kalba 1988) taip pat interpretuoja Fausto mitą, susiedamas jį su XX a. Vokietijos istorija. Romano herojus, kompozitorius Adrianas Leverkühnas, yra faustiška asmenybė, pasiryžusi bet kokia kaina pasiekti genialumą. Jis sudaro sandėrį su velniu, kad galėtų kurti novatorišką muziką, tačiau už tai turi sumokėti aukštą kainą - prarasti žmogiškumą ir atsidurti vienatvėje.
Faustiška asmenybė mene ir teatre
Faustiškos asmenybės archetipas taip pat dažnai pasitaiko mene ir teatre. Rimo Tumino spektaklyje „Mistras“, sukurtame pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, Adomas Mickevičius iškyla kaip faustiška asmenybė, metanti iššūkį Dievui. Spektaklyje nagrinėjami mokytojo ir mokinio, gundytojo ir trokštančiojo, kūrėjo ir kūrinio santykiai. Tumino spektaklis primena didingą misteriją ir kartu requiem nuostabiai ir kartu šiurpiai romantizmo epochai, kai žmogaus dvasiai buvo priskiriama magiškų galių ir tikima, jog jos gali pakeisti pasaulį.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Pasak kritikės, spektaklio kūrėjai ironizuoja romantinę laikyseną, yra kažkas komiško puolusios didybės kopijose. Spektaklyje yra vietos ir patiems rimčiausiems pamąstymams apie Lietuvą, Lenkiją ir Rusiją, nacionalinę tapatybę, apie ryžtą kautis iš paskutiniųjų arba susitaikymą istorinių aplinkybių akivaizdoje, apie namus ir šeimą.
Režisierius teigia, kad "Mistras" yra apie kelionę namo, kelionę į gimtinę. "Namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys. Kuo arčiau kelionės pabaiga, tuo ilgesys didesnis.
Faustiška asmenybė J.W.Goethe autobiografijoje
Johannas Volfgangas Gėtė autobiografinius raštus kūrė nuo 1806 iki 1832 m., taigi nuo XIX a. pradžios iki gyvenimo pabaigos. Greta autobiografijos dar minėtini „Kelionė po Italiją“ („Italienische Reise“, 1816-1817) ir „Kampanija Prancūzijoje, 1792. Šie tekstai daug pasako apie J. W. Goethe’s autobiografinių rašinių stilių - veltui juose ieškosime emocijų, refleksijų (rasime nebent pastebėjimų apie kolekcijai tinkantį vienokį ar kitokį akmenį), ir skaitytojui niekaip nepavyks palyginti asmeniškų Italijos įspūdžių su tais, kuriuos Italijojo patyrė J. W. Goethe, nes apie įspūdžius jis tiesiog nerašo. Sunku patikėti, kad keliautojui svarbiausia pranešti adresatui, jog Florencijoje tepraleido kelias valandas, o Vičencoje net kelias dienas. Akivaizdu, kad atsiverti rašytojas neketina, visa, kas asmeniška, pasilieka sau.
Vis dėlto kūriny užgimsta grandiozinės gyvenimo panoramos sukūrimo planas, autoriaus pavadintas „objektyviu siekiu istoriškai įprasminti savo asmenybę, istoriškai save atspindėti“. Dialektiškai mąstantis J. W. Goethe pagrindiniu autobiografijos uždaviniu laiko individo ir jo gyvenamosios epochos abipusių santykių atskleidimą, poetas ketina kalbėti tiek apie teigiamą ar neigiamą to meto įvykių įtaką asmenybės raidai, tiek ir apie individo, kūrėjo, poveikį amžininkams. Taip pradeda ryškėti būsimo projekto kontūrai ir tai, kad ši autobiografija tikriausiai kryps į memuarų pusę, nes pasakos istorinių įvykių liudininkas, besistengiantis save matyti šių įvykių fone.
J. W. Goethe nevisiškai laikosi ne tik bendrų struktūrinių žanro bruožų, bet ir savo paties „Įžangoje“ suformuluoto „pagrindinio biografijos uždavinio“ - surasti tokį vaizdavimo būdą, kuris leistų parodyti asmenybę ne kaip „nekintamą dydį“ (invariable Grobe) ir ne vien tik kaip tam tikro meto aplinkybių suformuotą „vienetą“; siekiant objektyvumo, negali būti pamiršta subjektyvi „veiklioji pusė“ (tätige Seite). Visa tai turėtų apsaugoti nuo dvigubo pavojaus: istorinių aplinkybių ir subjekto veiklos atskirties, t. y. nevaizduoti istorinių įvykių, atsiejant juos nuo veikiančio subjekto, ir nemėginti pateikti subjekto tapsmo, ignoruojant tai, kas objektyviai tuo metu vyksta2.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į XIX amžių
Pasakotojas pastebi kad ankstyvos vaikystės prisiminimai dažnai tariami, nes tai, ir ką patys patyrėme, ir ką vėliau išgirdome iš kitų, atrodo kaip mūsų pačių atmintis. Vaikystei ir paauglystei skilia visa penkių „knygų“ (Buch), t. y. skyrių, pirmoji dalis (iš viso yra keturios dalys). Autobiografijai, kurios privaloma dalimi laikomi vaikystės prisiminimai, tai būtų didelis privalumas, patvirtinantis žanro statusą.
Minėtų penkių knygų turinį sudaro tiksliai nenurodomo amžiaus vaiko prisiminimai apie namus, šeimą, jam svarbiais atrodančius Frankfurto miesto piliečius, prancūzų grafo apgyvendinimą tėvų namuose, prancūzams okupavus Frankfurtą. Visa kita - ištęstinis epizodas, pasakojantis apie jau keturiolikmečio jaunuolio asmeninį istorinio įvykio išgyvenimą - 1764 m. jo gimtajame mieste vykusį Josepho II išrinkimą ir karūnavimo Šventosios Romos imperijos valdovu ceremoniją.
Pažvelkime, kokį jaunuolio paveikslą sukuria poetas po puses amžiaus rašomoje autobiografijoje. Kilęs iš respektabilios šeimos, jis gauna visapusį išsilavinimą, bet į vunderkindus nepretenduoja ir nevengia būti panašus į kitus Frankfurto bendraamžius, nors ir priklausančius žemesniam sluoksniui.
Gyvai pirmuoju asmeniu papasakotas užsitęsęs priverstinai tėvų namuose apgyvendinto prancūzų karininko grafo Thoranco epizodas pateikia ryškų santūraus, keistoko, tačiau besistengiančio, kiek įmanoma, nevaržyti šeimininkų, prancūzų aristokrato paveikslą. O parodant niekaip su įnamiu nesusitaikančio tėvo laikyseną, atskleidžiama daug naujų jo charakterio bruožų.
Religinis auklėjimas tada - būtina vaikų ugdymo dalis, bet Homero herojų likimais besidominčiam ir pasaką „Naujasis Paris“ sukūrusiam paaugliui griežtas bažnytinis protestantizmas tebuvo sausa dogma. Klausydamas pasakojimų apie pietistus ar hernhuterius, berniukas ieškojo savojo Dievo, geriausiai atitinkančio jo įsivaizdavimą, ir atrado - neturintį vieno pastovaus pavidalo, sutampantį su E gamta. Pasirodo, jau ankstyvoje jaunystėje J. W.
Keturioliktoje ir šešioliktoje knygose plėtojamos panteistinės idėjos jau siejamos su Benedictus de Spinoza: gamta veikia pagal amžinus, būtinus ir tiek dieviškus dėsnius, kad ir pati Dievybė juose nieko negalėtų pakeisti; daug kas mumyse slypinčio ir mums būdingo taip ir neprasiveržia į išorę, neįgauna pavidalo; daug ko, būtino mūsų asmenybei praturtinti, mes negauname; tačiau mums primetama daug svetimo ir nereikalingo; mūsų fizinis ir socialinis gyvenimas papročiai ir įpročiai, religija ir filosofija skatina mus atsižadėti5.
Panteistinė pasaulėjauta sutvirtėjo ne iš karto, berniukas studijuoja Bibliją, tikriausiai tikėdamasis rasti joje savo religinių jausenų patvirtinimą arba paneigimą. Ir štai pirmos dalies ketvirtoje knygoje ne keli, o net dvylika puslapių paskiriami žmonijos istorijos pradžiai, jos proistorei - Urgeschichte, - pasakojimui apie įvykius, kurie, be abejonės, buvo žinomi kiekvienam tuomečiam skaitytojui. Pradedama nuo rojaus, buvusio tarp Tigro ir Eufrato upių, o sustojama pabaigus Jokūbo šeimos istoriją. Ką turėtų reikšti ši santrauka? Veikiau pokalbį su savimi, nei su skaitytoju, nes tai iš tikrųjų tik atpasakojimas be jokios užuominos į naratoriaus poziciją - nejaučiame nei ekstazės, nei ironijos, yra tik neutralus objektyvumas, būdingas visažiniam pasakotojui.
Autorius pats suvokia, kad šį ekskursą reikia paaiškinti, ir prisipažįsta, kad dėl nestabilaus charakterio, fragmentiško išsilavinimo, nepastovaus gyvenimo būdo jam trūko vienijančio centro, į kurį nukreipęs mintis, jausmus, dvasią galėtų pajusti ir pavaizduoti tokios vidinės ramybės būseną, kurios netrikdo net išorėje vykstantys neramumai. Tokiu centru tapo Biblijos teikiama žmonijos istorija.
Tame pačiame kontekste motyvuojamas ir kito ekskurso atsiradimas, tai jau minėta pasaka „Naujasis Paris“, turinti paantraštę „Berniuko pasaka“ („Knabenmarchen“). Ir iš tikrųjų ją sukūrė „berniukas“, apie kurį kalbama, o komentarai jau tikriausiai šešiasdešimtmečio „berniuko“.
Vis dėlto ir jaunojo Wolfgango pastangos išsiliejo, jo paties, bet jau prisimenančio, apibūdinimu, į ilgą prozinį epinį eilėraštį bibline tema, sulaukusį tėvų pripažinimo. O berniukas ne tik toliau gilinosi į Bibliją, mokėsi senųjų kalbų, bet taip pat lankė fechtavimo, jodinėjimo pamokas.
Gottholdas Ephraimas Lessingas jau buvo sukūręs „Laokooną“, dėstantį ribų tarp dailės ir poezijos teoriją, kurios vienas pagrindinių teiginių yra tas, kad grožio, kaip ir veiksmo (nes tai dramos objektas), neleistina aprašinėti, įmanu tik perteikti grožio sukeltą įspūdį. J. W. Goethe, studijuodamas Leipcige, drauge su bendramoksliais skaitė „Laokooną“ ir juo žavėjosi, bet, atrodo, nuosekliai iš G. E. Lessingo nesimokė.
Šis visą tuometį Frankfurtą sudrebinęs ir išjudinęs įvykis taip įsirėžo keturiolikmečio atmintin, kad ir po daugelio dešimtmečių jis gali atgaivinti grafų, kurfiurstų, pasiuntinių, aukštų dvasiškių iškilmingą atvykimą į Frankfurtą, vardyti jų prabangių rūbų spalvas, žavėtis šermuonėlių kailiukais padabintomis mantijomis, pasakoti, kaip buvo papuošti žirgai, kaip atrodė karietos.
Ankstyvąjį autobiografijos laikotarpį atspindinčioje pirmojoje dalyje įdomi yra pasakojimo perspektyva ir pasakotojo identiteto nebuvimas. Kai mažasis Wolfgangas laksto jam gerai žinomais takais, kai sugeba patekti net į rūmus, kur vyksta iškilmės, ir stebi, kaip kilmingi asmenys pasirodo vaidindami tarnus, jis pasakoja pirmuoju asmeniu: „Nešdami…
Faustiška asmenybė šiuolaikiniame pasaulyje
Faustiško asmenybės archetipas išlieka aktualus ir šiuolaikiniame pasaulyje. Globalizacija, technologijų pažanga ir nuolatiniai pokyčiai skatina žmones nuolat ieškoti naujų galimybių ir patirties. Tačiau šis nuolatinis siekimas gali vesti prie nepasitenkinimo, tuštumos ir prasmės praradimo.
Šiuolaikiniai faustiški žmonės dažnai siekia karjeros, turtų, šlovės ar pripažinimo. Jie nuolat konkuruoja, stengiasi būti geriausi ir pasiekti vis daugiau. Tačiau, pasiekę savo tikslus, jie dažnai jaučia tuštumą ir nepasitenkinimą, nes supranta, kad materialūs dalykai negali suteikti ilgalaikės laimės.
Šiuolaikiniai faustiški žmonės taip pat dažnai ieško patirties ir nuotykių. Jie keliauja po pasaulį, išbando naujus dalykus, eksperimentuoja su savo kūnu ir sąmone. Tačiau šis nuolatinis naujų įspūdžių siekimas gali tapti priklausomybe, kuri atitolina nuo tikrųjų vertybių ir santykių.