Šiame straipsnyje gilinamasi į fenomenologinio lauko asmenybės teoriją, nagrinėjami jos pagrindiniai principai, pagrindiniai mąstytojai ir įtaka įvairioms disciplinoms. Straipsnyje siekiama pateikti išsamų supratimą apie šią filosofinę perspektyvą, pradedant nuo jos ištakų ir baigiant šiuolaikinėmis interpretacijomis.
Įvadas į fenomenologiją
Fenomenologija, kilusi iš graikų kalbos žodžių "phainomenon" (reiškinys) ir "logos" (protas arba žodis), yra proto paremtas tyrimas, atskleidžiantis esmes, glūdinčias fenomenuose arba reiškiniuose. Fenomenologijos pradininkas yra Edmundas Husserlis, kuris plėtojo sąmonės intencionalumo, t. y. nukreiptumo į pasaulį, idėją. Fenomenologai tiria spontanišką sąmonės veikimą, atsisakydami idealistinių ar natūralistinių prielaidų apie pasaulio ir žmogaus prigimtį. Kaip prasmės atsiradimo (konstitavimosi) vieta, anot fenomenologų, grynoji sąmonė turi būti išlaisvinta nuo kasdienių, mitologinių, mokslinių, ideologinių nuostatų, sprendimų bei vertinimų. Tai pasiekiama atliekant fenomenologinę redukciją (epoche, suskliaučiant) - atsisakant išankstinių prielaidų ir hipotezių apie sąmonės objektų savaiminę būtį, sąmonės psichinio mechanizmo veikimą, sutelkiamas dėmesys į sąmonės fenomenų ir jų sąsajų bei visumų lauką.
Bet kokį patiriamą dalyką fenomenologai sučiuopia ir aprašo kaip tam tikro sąmonės akto (juslinio suvokimo, prisiminimo, numatymo, vaizduotės, sprendimo, geismo, privalėjimo) atitikmenį. Fenomenologinė redukcija, apvalydama sąmonę nuo jos pačios veikimo schemų, atveria tiesioginės patirties, sąlyčių su įvairiais dalykais galimybes. Dvilypis fenomeno ir sąmonės intencionalumo pobūdis išreiškiamas koreliatyviomis noezės (sąmonės akto) ir noemos (dalykinio turinio) sąvokomis.
Fenomenologijos esmė
Fenomenologija yra ne naujas doktrinų rinkinys, bet būdas atnaujinti tradicines problemas, viešpatavusias Vakarų filosofijoje nuo pat jos pradžios antikinėje Graikijoje. Šiuo požiūriu fenomenologai nemano, kad jie daro kažką nauja ar keista. Bet modernioji filosofija, tai yra filosofija nuo Descartes’o laikų, sumenkino ar net visai atmetė tradicinius filosofinius klausimus, paversdama juos klausimais, tinkamesniais paskiriems gamtos mokslams - biologijai, chemijai, fizikai ir kitiems. Tačiau, pasak fenomenologų, klausimai apie asmens, laisvės, patyrimo, vertybių ir žmonių santykių prigimtį vis dėlto lieka amžini filosofijos rūpesčiai ir negali būti perduoti paskiriems mokslams.
Fenomenologinė redukcija (epoché)
Atsakydama fenomenologija reikalauja, kad visos tokios prielaidos būtų suskliaustos (fenomenologinis epoche). Sulaikydamas šių prielaidų galiojimą, fenomenologas nedaro išvados, kad tokie aiškinimai yra neteisingi, bet kad jie turi būti atidėti į šalį, suskliausti, kol galės būti filosofiškai pagrįsti. Trumpai sakant, fenomenologija teigia, kad fenomenai turi būti tiriami tokie, kokie jie pasirodo sąmonei; tuomet ir tik tuomet juos galima patalpinti deramoje perspektyvoje, rūpinantis, kad jokia sąmonės patyrimo sritis nebūtų atmesta ar supaprastinta į ką kita negu tai, kas patiriama.
Taip pat skaitykite: Laidumo priklausomybė nuo lauko stiprio
Intencionalumas
Fenomenologiškai tiriant, atsiskleidžia sąmonės fenomeno intencionalumas: sąmonė niekuomet nepatiriama kaip daiktas, kaip esinys tarp esinių, bet veikiau kaip veikla. Tačiau ši veikla niekuomet nebūna uždara savyje arba tuščia, ji visuomet yra nukreipta už savęs į ką nors kita negu ji pati. Galime kalbėti apie sąmonės objektus kaip apie tai, į ką sąmonė yra nukreipta, bet svarbu nesuprasti šito taip, kad objektas reiškia tik fizinį objektą, - tai pagunda, kylanti iš mūsų laikų mokslinių prietarų. Fiziniai objektai iš tiesų gali būti sąmonės intencijų objektai, bet jais gali būti ir nefiziniai objektai: teorijos, skaičiai, vertybės, kiti asmenys, ateities galimybės, jausmai, nuotaikos ir kita. Nagrinėdami sąmonę kaip reiškinį, fenomeną, tai yra išlaisvintą nuo visų prielaidų apie sąmonės prigimtį, atskleidžiame jos intencinę sąrangą.
Asmens samprata fenomenologijoje
Nuo Descartes’o laikų asmens samprata buvo viena iš vyraujančių filosofijos temų. Descartes’o išvados buvo atmestos, tačiau asmens klausimo pirmenybė yra tokia pat svarbi kaip visuomet. Fenomenologijai tai lemiamas klausimas, nes sąmonė yra bet kokio filosofavimo išeities taškas. Atskleidžiame ir tai, kad ne viskas gali būti suskliausta, nes patį suskliautimo veiksmą gali atlikti tik asmuo, kuris niekuomet negali būti suskliaustas. Fenomenologiškai tiriant sąmonę, jos intencinė sąranga atskleidžia, kad kiekviena sąmoninga veikla implikuoja asmenį, arba ego. Nors ir turėdami skirtingas nuomones, visi fenomenologai sutiktų, kad asmens (ego) negalima atskirti nuo jo sąmoningos veiklos (cogito), kuri visuomet esti nukreipta į kokį nors objektą (cogitatum). Šis aktyvus procesas, ego-cogito-cogitatum, visuomet pasirodo vieningas, bet tyrimas gali susitelkti ties vienu jo poliu, su išlyga, kad nė vienas šios vienybės polius nebūtų suprastas atskirai nuo kito.
Refleksinė ir ikirefleksinė savimonė
Tęsdami šį svarstymą, daugelis fenomenologų skiria refleksinę ir ikirefleksinę savimonę. Tradiciškai refleksinė sąmonė, arba savimonė, buvo laikoma vieninteliu būdu kaip sąmonė gali įsisąmoninti save. Tačiau Sartre’as įvedė ikirefleksinio cogito sampratą, kuria pabrėžė nerefleksyvios ir neobjektyvuojančios savimonės galimybę. Ikirefleksinė savimonė reiškia, kad kiekvienas asmens veiksmas yra vienaip ar kitaip įsisąmoninamas, bet sąmoningumas gali būti labai įvairaus lygio. Įpročiai ir įgūdžiai yra tokia sąmoningų veiksmų sritis, kuriai nebūdingas refleksyvumas. Galiu vairuoti automobilį visiškai nereflektuodamas savo veiksmų, tačiau išlikdamas sąmoningu ir atsakingu šių veiksmų autoriumi.
Laisvės klausimas
Toks požiūris į asmenį, žinoma, lemia didžiąją dalį nesutarimų tarp fenomenologų ir tų, kurie supranta sąmonę pagal bihevioristinį modelį, tai yra laiko sąmonę tiktai atsaku į išorinį akstiną. Pagrindinis dalykas šiame ginče yra klausimas, ar asmuo laisvai vykdo sąmoningą veiklą, ar jis tiktai reaguoja į jėgas, kurių pats nekontroliuoja. Tai, kaip į šį klausimą atsakoma, turi lemiamų padarinių visiems žmonių santykiams. Ar žmogus atsako už tai, ką padarė? Ar žmogų galima teisti už jo pasirinkimus? Valios laisvės klausimas yra viena seniausių filosofinių problemų.
Valia
Taikant fenomenologinį metodą, visus tokius paaiškinimus reikia suskliausti, kad visą dėmesį galėtume sutelkti į patį valios fenomeną, kuris turėtų būti tiriamas remiantis ne išradingais laboratoriniais eksperimentais, bet gyvenimo situacijomis. Viena iš tokio tyrimo išvadų yra atradimas, kad valia nėra tam tikro esinio tam tikras sugebėjimas ar tam tikra ypatybė; veikiau tai kompleksas sąmoningų veiksmų, kurie, kaip ir visi sąmoningi veiksmai, yra intencionalūs. Intencinė valios sąranga geriausiai matoma pačiame projekte, kuris yra ateities galimybė arba galimybių grupė, į kurią kreipiame savo veiksmus ir kurios šviesoje interpretuojame esamą situaciją. Trumpai sakant, projektas yra bet koks dabar neduotas intenduojamas veiksmas. Taigi sąmonė valios aktu lemia save ne tiktai atsižvelgdama į supančią aplinką ir nėra šios nulemta.
Taip pat skaitykite: Elektrinio lauko stiprio taikymas
Pagrindiniai fenomenologijos mąstytojai
- Edmundas Husserlis: Laikomas fenomenologijos pradininku, daugiausia dėmesio skyrė sąmonės struktūrai ir fenomenologinio metodo plėtojimui. Husserlio mąstymo raidą galima suskaidyti į keturis etapus. Pirmajame jis tyrė logikos pagrindus. Kadangi Husserl turėjo matematiko išsilavinimą, jo pirmosios publikacijos buvo skirtos matematikai ir logikai. Trečiajame etape buvo toliau plėtojamas fenomenologinis metodas siekiant sukurti esmių, arba eidetinį, mokslą. Nors šis periodas buvo vaisingiausias (editinė fenomenologija svarstoma daugelyje Husserlio spausdintų darbų), vis dėlto tai buvo prieštaringiausias jo veiklos aspektas. Husserl atsakė savo kritikams, iš naujo patvirtindamas neidealistinę savo metodo kryptį, o tai vedė į ketvirtajį ir paskutinįjį jo filosofijos etapą - gyvenamojo pasaulio reikšmės iškėlimo etapą. Gyvenamasis pasaulis, įprastinio, betarpiško patyrimo pasaulis visuomet buvo Husserlio tyrimų fonas; ketvirtajame etape jis ėmėsi jį aiškinti.
- Maxas Scheleris: Žinomas dėl savo darbų etikos ir vertybių teorijos srityse, taikė fenomenologiją moraliniams ir socialiniams klausimams.
- Romanas Ingardenas: Nagrinėjo literatūros ir meno kūrinių ontologiją, plėtojo fenomenologinę estetiką.
- Martinas Heideggeris: Husserlio mokinys, kuris fenomenologijai suteikė ontologinės hermeneutikos prasmę. Heideggeris akivaizdumą supranta taip: „das Evidente“ vokiškai pavadinama „das Offenbare“ - kas yra atsivėręs, - daroma užuomina į „tai, kas paslėpta, apgobta, uždengta“. Tad Husserliui fenomenas reiškiasi akivaizdžiai ir tiesiogiai kaip sąmonės imanentinės sferos saviduotybė, tuo tarpu Heideggeriui - netiesioginiu ir paslėptu būdu. Pagal Heideggerį, tai, kas reiškiasi, yra esinys, kuris uždengia šio esinio duotybės būdą „kaip“, tad fenomenai nepasiduoda mūsų tiesioginiam suvokimui, nes ontiniu, t.y. savo esamybės aspektu (skirtingu nuo ontologinio, t.y. būties prasmės aspekto) jie rodosi kaip tik ne tuo, kuo iš tikrųjų yra.
- Jeanas-Paulis Sartre'as: Egzistencialistas, kuris taikė fenomenologiją būties, laisvės ir atsakomybės klausimams.
- Maurice'as Merleau-Ponty: Tyrė kūno, suvokimo ir pasaulio santykį, plėtojo įkūnytos sąmonės idėją.
Fenomenologijos įtaka įvairioms disciplinoms
Fenomenologinis metodas paveikė daugybę disciplinų, įskaitant:
- Psichologija: Karlas Rodžersas atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir plėtojo savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją” kurią pristatė 1951 m. Galutiniu asmenybės raidos tikslu ji laiko esminį kongruentiškumą tarp fenomenologinio patyrimo lauko ir abstrakčios savasties struktūros.
- Sociologija: Alfredas Schützas taikė fenomenologiją kasdienio gyvenimo ir socialinės tikrovės supratimui.
- Religijotyra: Fenomenologija padėjo tyrinėti religinę patirtį ir jos reikšmę.
- Etika: Emmanuelis Levinas, plėtojo etikos filosofiją, pabrėždamas Kito svarbą ir atsakomybę jam.
- Estetika: Fenomenologija leido giliau suprasti meno kūrinių ir estetinės patirties prigimtį.
Fenomenologijos kritika
Nors fenomenologija turėjo didelę įtaką, ji taip pat susilaukė kritikos. Kai kurie kritikai teigia, kad fenomenologija yra pernelyg subjektyvi ir jai trūksta objektyvumo. Kiti teigia, kad fenomenologinis metodas yra pernelyg aprašomasis ir nepateikia priežastinių paaiškinimų. Tomas Sparrow imasi griežtos fenomenologinio metodo kritikos. Pagrindinis jo keliamas klausimas - ar įmanoma suderinti fenomenologinę ir realistinę pozicijas? Anot Sparrow, šiandien fenomenologija yra atsidūrusi aklavietėje, kadangi „negali pagrįsti savo įsipareigojimų tam, kas neatskleidžiama fenomenologiškai“. Kitaip tariant, fenomenologija, kaip metodas, prieštarauja išsikeltam tikslui - grįžimui „atgal prie daiktų“. Sparrow kritikuoja tokią „konkretumo retoriką“: tai, ką fenomenologija laiko realiu, priklauso išskirtinai žmogiškam patyrimui, bet ne pačiai realybei. Jei vis dėlto mėginama kažką pasakyti apie nuo subjekto nepriklausančią realybę, t. y. peržengti fenomenologinio metodo ribas, tokiu atveju fenomenologija prieštarauja tam, kuo save grindžia.
Šiuolaikinės fenomenologijos tendencijos
Šiuolaikinėje filosofijoje fenomenologija toliau plėtojama ir taikoma naujoms sritims. Kai kurios iš šiuolaikinių tendencijų yra:
- Egzistencinė fenomenologija: Nagrinėja žmogaus egzistencijos pagrindines struktūras, tokias kaip būtis pasaulyje, kūniškumas ir laikiškumas.
- Hermeneutinė fenomenologija: Pabrėžia interpretacijos svarbą suprantant žmogaus patirtį.
- Kritinė fenomenologija: Taiko fenomenologiją socialinei kritikai ir politinei analizei.
- Spekuliatyvusis realizmas: Sparrow siūlymu, fenomenologija turėtų atsisakyti ambicijų išaiškinti realybę - šitai verčiau perleisti spekuliatyviesiems realistams - ir pasilikti tuo, kuo ji esanti iš tikrųjų, t. y. idealizmu. Sparrow daug kalba apie tai, koks svarbus fenomenologijai yra jos metodas, kad redukcijos, kuria tradicija save grindžia, nesilaikymas pranašauja fenomenologijos „pabaigą“, tuo tarpu spekuliatyviajame realizme tiek metodologijos nebuvimas, tiek bandymai suderinti fenomenologinę ir realistinę pozicijas atleidžiami argumentuojant tuo, kad spekuliatyviojo realizmo užduotis, vienintelis jo įsipareigojimas realybei yra pati spekuliacija.
Sedimentacija fenomenologijoje
Konferencijai pasirinkta tema - sedimentacija. Žinoma, ne geologinė sedimentacija, o sedimentacijos sąvoka Husserlio ir Merleau-Ponty tekstuose bei tai, ką šios sąvokos pagalba galime suprasti. Norint suprasti, kaip apie sedimentus kalbama fenomenologijoje ir ką apie ją teigė konferencijos dalyviai, būtų patogu pacituoti patį Husserlį: „Apsvarstykime natūralaus normalaus gyvenimo būdą: čia mes judame naujų patirčių, teigimų, vertinimų, sprendimų sraute. Kiekviename šiame akte aš yra nukreiptas į savo aplinkos objektus ir jais vienaip ar kitaip užsiėmęs. Šiuose aktuose jie yra suvokti tai kaip tam tikros tikrovės (Wirklichkeiten), tai kaip tikrovės modalumai (pvz., kaip galimi, abejotini ir t. Nė vienas šių aktų ir nė viena juose galiojanti prasmė (Geltung) nėra izoliuoti. Jie savo intencijose būtinai implikuoja begalinį horizontą, kuris yra pilnas neaktualių, srūvančiame judrume kartu funkcionuojančių galiojančių prasmių. Įvairūs įgyti dalykai iš ankstesnio aktyvaus gyvenimo nėra negyvos sedimentacijos. Nuolat suvokiamas, bet šiam momentui nereikšmingas ir visiškai nepastebimai liekantis fonas (pvz., suvokimo lauko fonas), vis dėlto funkcionuoja kartu su savo implikuotomis galiojančiomis prasmėmis, nors jos šiuo momentu nėra aktualizuotos“. Tad sedimentuota patirtis mus veikia sudėtingesniais būdais nei tiesiog atmintis.
Saulius Geniušas pasiūlė tris sedimentacijos konceptus: statinį - kaip retencijos modifikaciją (atsiminimas, praeities momento užlaikymas); genetinį - kaip pasąmonės formą (pasąmoniniai atminties klodai); generinį - kaip istoricistinį, kultūrinį fenomeną.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
tags: #fenomenologinio #lauko #asmenybes #teorija