Įvadas
Psichoterapija, kaip praktika, remiasi filosofiniu pagrindu, o fenomenologija yra vienas iš kertinių akmenų, ant kurių stovi šiuolaikinė psichoterapija. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti fenomenologinį požiūrį psichologiniuose tyrimuose, apžvelgiant jo teorinius akcentus, esmines charakteristikas ir praktines įžvalgas, kurios gali būti naudingos tyrėjams, besidomintiems šia sritimi.
Filosofiniai Geštalto Terapijos Pagrindai
Geštalto terapija, kaip ir bet kuri kita psichoterapijos forma, remiasi filosofiniu pagrindu. XX amžiuje F. Perlsas, būdamas filosofas ir psichoterapeutas, patyrė didelę įtaką iš austrų ir vokiečių intelektualinės aplinkos. M. Buberis, dar vienas svarbus geštalto terapijos filosofinis akmuo, teigė, kad pasaulis išgyvena vienatvės priepuolį, išsivadavęs iš tradicinių normų. Karai ir technikos pažanga paskatino egzistencializmo atsiradimą, nes iškilo poreikis rūpintis žmogumi, kuris konkuruoja su technika.
Fenomenologija tapo pasaulio pažinimo įrankiu - mokslu apie fenomenus. Psichikos gebėjimas suvokti pasaulį yra fenomenas, o fenomenologija nagrinėja, kaip išgyvenama realybė ir sąmonės turinys. Platono vartotas žodis „fenomenas“ reiškia tai, kas matoma, aišku ir pasiekiama stebėtojo protui bei sąmonei. „Noumenas“ yra kiekvieno daikto idėja, jo idealioji esybė ir pirminė priežastis. Fenomenas yra tik noumeno atspindys. Aristotelis pirmasis pakreipė dėmesį nuo idėjos link fenomeno, užduodamas klausimą „iš ko tai sudaryta?“.
Fenomenologijos Esminiai Aspektai
Subjektyvumo Problema Psichologijoje
Tuo metu psichologija susidūrė su sunkumais, nes žmogiškų emocijų, jausmų ir išgyvenimų nebuvo įmanoma objektyviai ištirti, pamatuoti, palyginti ar aprašyti, nes jie yra unikalūs ir nepakartojami. Aprašymai visada yra subjektyvūs, o tai nesuderinama su akademiniu požiūriu į tyrimo metodus ir rezultatus. Žmogiškų jausmų ir išgyvenimų neįmanoma atkurti eksperimentais, nes jie kinta priklausomai nuo situacijos ir kitų žmonių dalyvavimo. Aprašytojas visada yra subjektyvus, o aprašomasis yra veikiamas aprašytojo. Aprašyti vengiant išankstinių nuomonių, prietarų ir interpretacijų yra beveik neįmanoma.
Klausimo "Kaip?" Akcentavimas
Brentano (1838-1917), egzistencializmo ir fenomenologijos pradininkas, pakeitė klausimą „kodėl?“ klausimu „kaip?“. Jis teigė, kad žmogus negali objektyviai patirti ir aprašyti pasaulio, o daro tai tik subjektyviai. Todėl svarbiau, kaip žmogus tai daro, nei kodėl.
Taip pat skaitykite: Žinių kursai pedagogams ir psichologams
Švaraus Psichologinio Aprašymo Metodas
E. Husserlis (1859-1938) sukūrė fenomenologiją - švarų psichologinio aprašymo metodą, kuris tiria subjektyvią žmogaus patirtį. Jis teigė, kad didžiausias žmonijos istorinis fenomenas yra pati žmonija, siekianti savęs supratimo. Jis kvietė grįžti nuo mąstymo apie daiktus prie pačių daiktų, prie faktų. Kiekvienas žmogus gyvena individualų gyvenimą, kuris yra būdingas tik jam. Išgyvenimo negalima atkurti. Žmogus nežino tiesos, bet gali būti su ja kontakte ir santykyje. Skepticizmas verčia viskuo abejoti, o ne konstatuoti, bet klausti ir tikrinti. Žmogus nežino, ar realybė egzistuoja, ar ne, bet ją galima pažinti subjektyviai tik tiek, kiek sąmonė įsileidžia pasaulį. Pasaulis patiriamas subjektyviai ir iracionaliai. Pripažįstamas savo ir kito individualumas stebint ir registruojant, o ne interpretuojant.
Žmogus Kaip Fenomenas
Žmogus, būdamas vienintelis gyvas sutvėrimas žemėje, savo egzistenciją laiko problema. Tik žmogus nuolat bando atrasti kitus savo egzistavimo rakursus, o ne vienas paukštis ar lapė nenori būti kažkuo kitu ar patirti save kitaip. Fenomenologija leidžia matyti tai, kas „yra“. Realizmas yra tai, „kas yra“, ir tai yra fenomenologija. Svarbiausia tezė yra ta, kad „yra tai, kas yra“, bet dažnai žmonėms nepatinka tai, kas yra, ir jie labiau mėgsta pasakoti istorijas apie save, kurios yra tik istorijos, o ne realybė. Fenomenologinis žvilgsnis yra žvilgsnis į proceso vyksmą čia ir dabar, dirbant su geštaltų atsiradimu ir užbaigimu.
Subjektyvi Realybė ir Terapinis Santykis
Žmogus yra fenomenas, kuris yra. Subjektyvi realybė susideda iš suvokimo, interpretacijos, reikšmės ir santykio. Fenomenologija leidžia patirti kito žmogaus subjektyvią realybę, aiškinantis abstrakčias sąvokas, pavyzdžiui, garbę, meilę, sąžinę ir drąsą. Terapeutas turi suvokti, kad jis nieko nežino apie kito žmogaus realybę, todėl reikia tikslintis sąvokos reikšmę klientui, užduodant klausimus. Terapija yra dviejų lygių žmonių susitikimas, o ne vaistai, kuriuos išrašo specialistas. Pacientų pagerėjimas įvyksta savaime, jei terapeutas sukuria tam tinkamas sąlygas. Šios sąlygos padeda įsisąmoninti, priimti save ir laisvai reikšti jausmus, kuriuos kitose aplinkybėse jie linkę slėpti. Tinkamos sąlygos - tai santykio sukūrimas, kuriame klientas jaučiasi besąlygiškai priimamas ir palaikomas. Klientas visiškai atsakingas už savo mintis ir elgesį.
Į Klientą Orientuota Terapija
K. Rodžersas, vienas iš į klientą orientuotos terapijos pradininkų, pradėjo praktikuoti psichodinaminę terapiją, tačiau vėliau ėmė ja abejoti. Jam nepatiko būti bejausmiu ekspertu, kuris „supranta“ klientą. Jis įsitikino, kad mažiau formalus santykis yra efektyvesnis, ir ėmė taikyti nedirektyvią terapiją. Jos metu jis leido klientams kalbėti apie ką nori ir kaip nori, be užduotos krypties, interpretacijos ar terapeuto vertinimo.
Besąlygiškas Pozityvus Santykis, Empatija ir Kongruencija
Terapeutas turi parodyti klientui, kad juo rūpinasi, priima jį kaip žmogų ir pasitiki juo. Tam reikia ne tik gebėjimo išklausyti nepertraukiant, bet ir priimti tai, ką jis sako be vertinimo ar kaltinimo, nežiūrint, koks keistas ar „blogas“ klientas bebūtų. Terapeutas neprivalo su viskuo sutikti, bet privalo jį priimti tokį, koks yra. Klientu reikia pasitikėti, kad jis pats ras savo problemų sprendimą be terapeuto patarimų. K. Rodžersas teigia, kad patarimas yra užslėptas nepasitikėjimas klientu, jo kompetencijos trūkumas ar neadekvatumas.
Taip pat skaitykite: Psichologinių tyrimų SPSS analizė
Empatija reikalauja vidinio žvilgsnio ir susikoncentravimo į tai, ką klientas gali galvoti ir jausti. Į klientą orientuota terapija leidžia terapeutui būti ne pašaliniu stebėtoju, kuris klientui priklijuoja etiketę ar diagnozę, o žmogumi, kuris nori suvokti, kaip atrodo pasaulis kliento akimis. Atspindėjimo technika (refleksija) parodo, kad terapeutas aktyviai klauso, o tai leidžia klientui įsisąmoninti savo mintis ir jausmus. Terapeuto empatija skatina kliento dėmesingumą jo paties jausmams. Empatija yra gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną ir tiesiogiai suprasti kito jausmus.
Kongruencija reiškia sutapimą tarp to, ką terapeutas jaučia, ir to, kaip jis elgiasi su klientu. Tai reiškia, kad terapeuto pozityvus santykis ir empatija yra tikri, o ne suvaidinti.
Fenomenologinis Metodas Terapijoje
Fenomenologinė psichoterapija orientuojasi į darbą su kliento išgyvenimais kaip su apčiuopiama psichologine realybe. Psichiniai fenomenai nagrinėjami atskirai nuo realių įvykių. Dvasiniai pergyvenimai neturi laike ir erdvėje apibrėžtų charakteristikų. Fenomenologinis metodas neįvertina elgesio, priežasčių ar moralinio to elgesio vertinimo. Fenomenologinio metodo taikymo sąlyga yra ta, kad terapeutas vengia vertinančių sprendimų, svarstymų, išankstinių nuomonių ir išvadų, o vietoj to aprašo fenomenus tokiame pavidale, kokiame jie reiškiasi, kai stebėtojas yra neutralus. Akcentuojamas „naivus smalsumas“, neutralumas, akivaizdybės pastebėjimas ir neapibrėžtumo palaikymas, ypač kalbant apie kito žmogaus gyvenimo „faktus“ ar aprašant psichopatologijas ir psichiatrines diagnozes.
Geštalto terapijoje fenomenologinis metodas realizuojamas per terapeuto pagarbą subjektyviai kliento patirčiai ir savo subjektyviam patyrimui. „Dabar“ principas yra funkcinė koncepcija, apibūdinanti tai, ką individas daro dabartiniu momentu. „Aš-Tu“ principas išreiškia siekį atviro ir nešališko kontakto. Subjektyvaus pasisakymo principas skatina abstrakčius pasisakymus keisti asmeniniais ir konkrečiais. Sąmonės kontiniumas yra koncentracija į spontanišką patirčių srautą, kliento nukreipimas į tiesioginį išgyvenimą ir atsisakymą nuo verbalizacijos bei interpretacijos. Klientas turi nuolat įsisąmoninti ir suvokti, kas su juo vyksta esamuoju momentu, fiksuoti net menkiausius organizmo pokyčius. Individualus realybės suvokimas kiekvieną akimirką determinuoja žmogaus elgesį.
Žmogus nėra arena, kurioje sprendžiami interpsichiniai konfliktai, ir ne bihevioristinis molis, iš kurio mokantis lipdoma asmenybė. Sartras teigė, kad „žmogus yra jo pasirinkimai“. Žmonių elgesys determinuotas gebėjimu daryti pasirinkimus, kaip mąstyti ir kaip elgtis. Pavyzdžiui, jei pasaulis yra draugiškas ir priimantis, žmogus jausis mylimu, draugišku, laimingu ir saugiu. Fenomenologijos šalininkai net gilią depresiją vertina ne kaip psichikos sutrikimą, o kaip požymį, kad individas pasaulį mato pesimistiškai.
Taip pat skaitykite: Psichologinių žinių sistemos raida
Sąmonės Charakteristikos
Fenomenologinis metodas koncentruojasi į tam tikras sąmonės charakteristikas, kurios žmogų išskiria iš kitų gyvūnų: sąmonė, pasąmonė, sprendimų priėmimas, kūrybiškumas, gebėjimas planuoti ir atsakomybė už savo veiksmus. Todėl fenomenologinis metodas yra humanistinis. Žmonės iš prigimties linkę į gėrį, kūrybą, meilę, džiaugsmą ir kitas aukštąsias vertybes. Fenomenologinis metodas daro prielaidą, kad niekas negalės suprasti kito žmogaus ir jo elgesio, jei nepažiūrės į pasaulį jo akimis.
Holistinis Požiūris
Psichoanalizė orientuota į psichikos procesus ir jų aiškinimą, nekreipdama dėmesio į kūną ir jo fenomenus, o jos darbo metodika yra tik verbalinė. Psichoanalizė remiasi simboline kūno simptomo interpretacija. Šalia vystėsi išimtinai kūno terapijos, kurios koncentruojasi tik į kūną ir nekreipia dėmesio į psichiką. Kūno terapeutai stengėsi išvis nenaudoti verbalinės technikos. Vystėsi meditacinės ir jogos technikos.
Medicininis modelis psichoterapijoje teigia, kad asmenybė sudaryta iš kūno ir psichikos. Kiekviena dalis nagrinėjama atskirai, nors gali ir įtakoti viena kitą. Klasikinis medicininis požiūris sako, kad psichologinis konfliktas yra fizinių simptomų priežastis. Monizmas teigia, kad psichika slypi smegenyse ir gydyti reikia jas. Dualizmas teigia, kad kūnas ir psichika yra visiškai atskirti vienas nuo kito. Paralelizmas teigia, kad kūnas ir psichika įtakoja vienas kitą, o problemos vienoje srityje įtakoja problemas kitoje srityje ir atvirkščiai. Šioms sritims priklauso bioenergetiniai metodai, rolfingas ir geštalto terapija. Terapeutas dirba verbališkai ir naudoja į kūną orientuotas metodikas vienos sesijos metu. Klientui būna sunku sujungti šias dvi struktūras ir suvokti jų sąsajas.
Geštalto terapija yra holistinė, savyje siejanti tris skirtingas struktūras: id, asmenybę ir superego. Holistinis principas sujungė psichiką su kūnu, o geštalto terapija stengiasi savyje sujungti Aš, fizinį kūną ir psichikos procesus, žiūrėdama į juos kaip į visumą. Kūnas, smegenys ir siela yra žmogiškos būties dalys, išskaidytos tik mentališkai ir sąlyginai. Sulyginimo principas teigia, kad visi fenomenai yra vienodai reikšmingi. Sugrąžinimo veiksmas yra atspindėjimo dvynys, tik sugrąžinamas/pakartojamas veiksmas ir keliamas klausimas: „ką tai tau reiškia?, į ką tai panašu?“. Fenomenai būna išoriniai ir vidiniai.
Išankstinių Nuostatų Atsisakymas
Tai ne tik technika, bet ir santykis, iš kurio į klientą reikia žiūrėti su smalsumu, be išankstinių nuostatų, be noro padėti, tik su tikslu tyrinėti. Suskliausti savo patirtį apie kitą žmogų pavyksta tik keletui sekundžių, bet pamatyti jį naujai, šviežia akimi reiktų išmokti, nes be savo patirties mes galime funkcionuoti tik labai trumpą laiką. Darbas suskliaudus panašus į paslapties aiškinimąsi. Klausimai: „Kokius su tuo susijusius jausmus jūs jaučiate? Ką tai jums reiškia? Kaip tai nutiko/įvyko?“.
Sunku treniruoti šį įgūdį, tam padeda pirminė nuostata, kad Aš nieko nežinau apie šią situaciją, nieko nesuprantu ir nedarau jokių išankstinių išvadų. Terapeutas stebi kliento fenomenologiją ir savo paties fenomenologiją. Aprašymas savyje talpina dėmesį, palaikymą ir interesą. Ne visi terapeuto aprašyti fenomenai įsisąmoninami kliento. Klientai dažnai susigėsta, kai terapeutas ima juos stebėti ir aprašinėti. Terapeutas turi būti jautrus ir adekvatus. Visi fenomenai yra vienodai reikšmingi. Perlzas teigė, kad geštalto terapija yra akivaizdybės terapija. Iš smalsumo užduodama daug klausimų, bet klausinėjimas negali virsti tardymu, o klientas neturi jausti persekiojamas klausimų, lyg jie turėtų nuvesti į teisingą atsakymą. Klausimuose neturi būti nuorodos į atsakymą ar vertinimo.
Fenomenologinė Nuostata Aprašomuosiuose Fenomenologiniuose Psichologiniuose Tyrimuose
Fenomenologinė psichoterapija šiuo metu plačiai propaguojama italų psichoterapeuto, filosofo ir rašytojo E. Spinelli. Psichodinaminė terapija (Froido) siekia, kad pasąmonė taptų sąmoninga. Jungo terapija siekia padėti žmogui priimti savo šešėlį, tai yra pasąmoninius dalykus. Kognityvinė terapija (Beko) akcentuoja minčių ir įsitikinimų reikšmę savijautai, įskaitant įsitikinimus apie kitų žmonių priešiškumą ir apie dabartį bei ateitį, kuriose nieko negalima pakeisti (depresija). Humanistinė terapija pabrėžia terapinį poveikį, kylantį iš empatiško žmogaus priėmimo, o problemos kyla, kai žmogus nėra priimamas kaip žmogus. Fenomenologinė terapija teigia, kad terapinis efektas gali kilti iš visų trijų psichoterapijos krypčių šaltinių.
E. Spinelli teigia, kad fenomenologinė terapija nėra technika, skirta pakeisti ar gydyti, bet būti gyvenimo palydovu, tyrinėti ir aprašinėti, o ne transformuoti, bet aprašyti, kaip žmogus išgyvena tikrovę. Tai nėra bandymas paaiškinti priežastis, tik aprašyti. Problemų sprendimas yra antrinė terapijos esmė. Žmogaus bučiai pasaulyje būdingas neužtikrintumas, neįmanoma pasakyti, koks turi būti žmogus, kas jam geriausia ir kokie jo gyvenimo tikslai. Bazinis gyvenimo neužtikrintumas reiškia galimybę. Neužtikrintumas pasirodo aprašinėjant kliento gyvenimą, nenuoseklumai ir netikslumai pasirodo diskrepcijos metu. Terapeutas yra kaip palydovas, padedantis įsisąmoninti. Geriau įsisąmoninus savo nesklandumus, žmogus tampa atviresnis pokyčiams, keičia įsitikinimus ir per emocinį ryšį su terapeutu tampa priimtu kito žmogaus. Pokyčiai viename iš lygmenų veikia kitus lygmenis. Bandymas aprašyti atveria neužtikrintumą, o tai yra pokyčių prielaida. Egzistencijos problema yra neužtikrintumas. Psichoterapija negali tapti mokymu apie neapibrėžtumą, tik aprašinėjimas atskleidžia neapibrėžtumo pavidalus.
Spinelli teigia, kad žinojimo atsiėmimas, pasaulėžiūros suspendavimas ir paėmimas į skliaustus veikia ir kliento, ir terapeuto kryptimis. Humanistinė kryptis (Desain - analizė) pradininkais laiko Clark Moustakas ir Medardas Boss.
Fenomenologinės Nuostatos Samprata
Fenomenologinė nuostata yra susijusi su filosofiniu kontekstu, konkrečiau, su Edmundo Husserlio fenomenologinės filosofijos lauku. Ši nuostata yra reikšminga ir aprašomiesiems fenomenologiniams tyrimams psichologijos srityje. A. Giorgi (1986; 2009) atstovaujamo aprašomojo psichologinio fenomenologinio metodo principai remiasi pagrindinėmis Husserlio filosofijos prielaidomis. Tačiau kartu atsiranda sunkumų, mėginant suprasti, kas yra toji fenomenologinė nuostata, kurios svarba pabrėžiama tiek renkant tyrimo duomenis, tiek juos analizuojant (Finlay, 1999; 2012; Giorgi, 2008; Wertz, 2005). Psichologai pripažįsta, kad fenomenologinio tyrimo atlikimas reikalauja tam tikro fenomenologinės filosofijos prielaidų išmanymo (Applebaum, 2011; Giorgi, 2010; McLeod, 2011; Peoples, 2021; Wertz et al., 2011). Kiekvienas metodas, procedūra ar požiūris, ketinantis pelnyti pavadinimą „fenomenologinis“, privalo susipažinti su fenomenologijos teorija (Zahavi, 2019).
Taikomosios Fenomenologijos Iššūkiai
Taikomoji fenomenologija turi vengti perdėto filosofavimo, t. y. filosofinių sąvokų, kurių aktualumas kokybiniam tyrėjui abejotinas, vartojimo (Zahavi, 2023). Sverdiolas ir Kačerauskas (2008) teigia, kad fenomenologija, narstanti Husserlio palikimą, yra nereikalinga ir nenaudinga. Kita vertus, taikomoji fenomenologija susiduria su paviršutiniškumo grėsme, kai fenomenologinio tyrimo rezultatai yra trivialūs ir neatskleidžiantys gilesnių esmių. Crotty (1996) kalba apie dviejų fenomenologijų atsiradimą. Viena iš jų yra pagrindinė, atstovaujama filosofų E. Husserlio ir M. Merleau-Ponty, o kita yra naujoji, empirinė fenomenologija, naudojama tyrėjų psichologijos ir sveikatos srityse. Ji tiesiog aprašo reiškinį, neproblemindama jo, t. y. žiūri į tai, kas akivaizdu, nebandydama kvestionuoti. Jei tyrėjas pasitenkina naująja fenomenologija ir nesidomi pagrindine, radikali tradicija, atstovaujama Husserlio, prarandama galimybė užčiuopti naujas reikšmes ir atnaujinti esamo reiškinio supratimą.
Sloan ir Bowe (2014) nurodo, kad fenomenologijos lauke galima skirti dvi perspektyvas: aprašomąją fenomenologiją ir interpretacinę fenomenologiją. Šis straipsnis orientuotas į E. Husserlio filosofija grindžiamos aprašomosios fenomenologijos lauką, kurį fenomenologinės psichologijos kontekste ryškiausiai reprezentuoja A. Giorgi ir F. Wertzas. Tikslas yra atskleisti esmines fenomenologinės nuostatos charakteristikas, išskirti teorinius akcentus ir pateikti tam tikras praktines įžvalgas tyrėjams, pasirinkusiems fenomenologinę tyrimo strategiją.
#
tags: #fenomenologinis #psichologiniu #tyrimu #metodas