Įvadas
Straipsnyje apžvelgiama MRU (Mykolo Romerio universiteto) psichologijos mokslo raida, ypatingą dėmesį skiriant Jolantos Lipinaitės-Vaitiekūnienės indėliui ir moksliniams interesams. Straipsnyje atskleidžiama, kaip pasaulio atradimai ir moderniosios technologijos dar nėra visagalės, o visuomenės senėjimo procesai daro įtaką įvairiems visuomenės aspektams.
Jolantos Lipinaitės-Vaitiekūnienės moksliniai interesai ir veikla
Doc. dr. Jolanta Lipinaitė-Vaitiekūnienė tyrinėjo senyvo amžiaus žmonių socialinius ryšius, jų įtaką gyvenimo kokybei. Jos darbai analizuoja socialinius ryšius psichologiniu požiūriu, nagrinėja baimes, socialinę gerontologiją ir gyvenimo kokybę po operacijų.
Jolanta Lipinaitė-Vaitiekūnienė domėjosi, kaip senyvo amžiaus žmonės save realizuoja per socialinius ryšius su aplinkiniais, pripažindama, kad žmogus yra sudėtinga būtybė su daugeliu dimensijų, kurios sukuria savotišką darinį. Jos tyrimai atskleidė, kad žmogui neretai sunku rasti teisingą savo vidinių konfliktų sprendimo variantą ir harmoningą elgseną, o paties žmogaus susikurta vidinė harmonija sukelia gilius pasitenkinimo gyvenimu jausmus.
Senėjimo problemos ir socialiniai ryšiai
Ilgą laiką senyvo amžiaus žmonių socialinės grupės visuomeninis indėlis buvo laikomas neproduktyviu. Tačiau jie puikiai gali save realizuoti per socialius ryšius su aplinkiniais. Socialiniai ryšiai nulemia, kaip mes gyvename ir kaip vertiname savo patirtį. Sutikime, kad toks gyvenimo būdas dažnai stumia žmones į neviltį, kartais jie jau nebetiki, kad kažkas gera ir vertinga įvyks ateityje. Tokiu būdu žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą, o savo gyvenimą vadina nekokybišku.
Reikia pastebėti, kad senų ir pagyvenusių asmenų socialiniai ryšiai Lietuvoje dažniausiai analizuojami psichologiniu požiūriu. Vertinant reiškinio mastą, tendencijas bei specifiką vertingi Mikulionienės S. (1995), Stankūnienės V. (1995), Stankūnienės V. ir kt. (2002) darbai. Senų ir pagyvenusių asmenų socialiniai ryšiai yra analizuoti N. Vasiliauskienės (2002) redaguotoje knygoje Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos . Bene daugiausiai dėmesio tam yra skyrusi Skrabienė I. (2008).
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Tyrimų metodai ir struktūra
Jolantos Lipinaitės-Vaitiekūnienės tyrimuose buvo naudojami statistiniai metodai, tokie kaip Exel (2003) ir SPSS (Statistic Package for Social Science) programiniai paketai. Darbą sudarė ašios dalys: turinys, įvadas, 5 skyriai, išvados, pasikliavimai, literatūros sąrašas, santrauka ir priedai. Pirmajame skyriuje atliekama gyventojų senėjimo samprata, išskiriami jį sąlygojantys veiksniai. is sens ir pagyvenusių asmenų socialinis ryšis ypatumus. iajame skyriuje didelis dėmesys skiriamas sens ir pagyvenusių asmenų gyvenimo kokybės aspektams. Ketvirtajame skyriuje pateikiama tyrimo metodika ir organizavimas.
Seni ir pagyvenę asmenys 60 metų ir vyresni asmenys (Adlys, 1980). Gyvenimo kokybė tai individo savo pozicijos suvokimas visuomenėje, kurioje jis gyvena (S. Baldwin, Ch. Godfrey ir C. Propper (1994, cit. 1. is ir nenorims gimims kontrolės rezultatas. Ilgesnis gyvenimas tai vienas svarbiausis žmonijos laimėjims. iasi pagyvenusių žmonių daliai (senėjant amžiaus struktūrai), reikalauja laiku atliktins ir pasverts visuomenės adaptavimo veiksmų praktiškai visose gyvenimo sferose. is paslaugs plėtra), žmogaus ekologijos (poreikius atitinkantys būstai, aplinka, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir pan.) ir kitose sferose.
Demografiniai aspektai
Demografai pagyvenusiais žmonėmis laiko 60 metų asmenis ir vyresnius, o Pasaulinė Sveikatos Organizacija 65 metų ir vyresnius asmenis. iai analizuojami ir diskutuojami mokslinėje literatūroje; visuo menės senėjimo problema iškeliama / valstybės lyg/. psichologinio taip vadinamoji raida apima pažinimo, sugebėjimų, mąstymo, suvokimo, dėmesio, komunikacijos ypatumus. Taigi, biologinio senėjimo procesas didina organizmo pažeidžiamumą ir mirties tikimybę. iasi žmogaus socialiniai vaidmenys, socialinis statusas, elgesio stereotipai.
Gyventojų senėjimą Lietuvoje lemia du veiksniai gimstamumo mažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas. iaus dinamika. Lietuvoje, kaip ir daugumoje naujųjų ES valstybių narių, didelė vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmė. iuojant gimimo datai. 65 metų amžiaus vyras tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė tik 13,3 metų, moters 18,1 metų (~r. 1 lent.).
Kaip skelbia 2008 m. iau negu moters. Vyriškos lyties kūdikis tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė iki 2030 metų gali pailgėti beveik aeaeriais metais. is vyrų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė iki 2030 metų, prognozuojama, išaugs 3,2 metų. Tokio amžiaus moters, kurios jau dabar gyvena žymiai ilgiau, tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė padidės 2,9 metų (~r. 1 lentelė. Kol kas pagyvenusių žmonių priklausomybės santykis Lietuvoje santykinai nėra didelis. 2004 metais jis buvo 22,3 proc. ios tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės ir dėl gimstamumo sumažėjimo per pastaruosius 15 metų prognozuojamas labai didelis pagyvenusių žmonių priklausomybės santykio augimas. iau vėliau kas dvidešimt metų jis augs apytiksliai po 11 procentinis punktų ir 2050 metais gali pasiekti beveik 45 proc. (~r. 2 lentelė. iai. Pagrindinės to priežastys yra ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė ir mažas gimstamumas. Reikia pastebėti, kad pagyvenę ir seni žmonės susiduria su tokiomis problemomis, kaip didėjantis sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų poreikis, kintantys socialiniai ryšiai.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Socialinių ryšių svarba
Minėtame teiginyje akcentuojama grupės svarba. Tai natūralu, nes nuo seniausių laikų žmonės burdavosi į grupes siekdami išgyventi. Tai, ko negalėdavo įveikti vienas žmogus, neretai pavykdavo įveikti grupei. Poreikį būti grupėje, priklausyti grupei žmonės atsineša ir į dabartinį amžių. Žmonės priklauso šeimai, darbo kolektyvui, draugų ratui ir t.t. Tuos, kurie vengia socialinių kontaktų visuomenėje priimta vadinti atsiskyrėliais ir į juos neretai žiūrima ašnairomis. Kaip pastebi B.H. Lemme (2003), bendraudami su kitais žmonėmis patiriame kitų pagalbą, užmezgame draugiškus santykius. Taigi, socialiniai ryšiai labai svarbūs žmonėms.
Socialinių ryšių svarbą aiškina įvairios teorijos. Dž. Homansas (1961) mainų teorijos atstovas naudojasi bihevioristinės psichologijos principais. Socialinis ryšis sėkmę jis aiškina pastiprinimo sąvokomis ir teigia, kad žmogus subjektyviai sugretina į veiklą įdėtas tiek materialines, tiek psichologines pastangas ir iš tos veiklos gautą pasitenkinimą. iam naudinga, nauda vadinama savo vertės padidėjimu, pasitenkinimu. Dž. Homansas pateikia aeaeris naudos ir vertės principus, kurie atitinkamai pritaikomi tarpasmeniniuose santykiuose. Jo nuomone, vieno žmogaus veikla stimuliuoja arba nuslopina kito žmogaus veiklą. Būtent tai Dž. Homansas vadina socialiniais mainais, teigdamas, kad žmogus tik tada nenutrauks socialinis ryšis, jei iš js gaunamas pastiprinimas virašys nemalonius socialinis ryšis aspektus. `i teorija tinka ir sens bei pagyvenusių asmens socialiniams ryšiams apibūdinti. Tarkime, vyresnio amžiaus šeimos nario liga atitinkamai veikia ir kitų jos naris veiklą: jie stengiasi netriukšmauti, nepalikti ligonio be priežiūros.
Tinklo teorijoje socialinis santykis egzistavimo pagrindas yra mainais paremta sąveika. Kaip teigia E. Janikėnienė (2007), socialinis tinklas tai tarpusavio ryšiais susietų individų, js grupis ar organizacijs darinys. Troll (cit. B. is ir kitų žmonių (draugų bei kaimynų). Kaip matome, socialinio tinklo turinys gali būti ir, pvz., draugiški ryšiai, giminystė. Sąvoka kryptingumas reia abipusiškumo laipsnį: ar mainai vyksta viena kryptimi, ar jie yra abipusiai. Tęstinumas reia socialinio tinklo gyvavimo trukmę. Intensyvumas nurodo įsipareigojimų ir teisis priimtinumo laipsnį. Ryšis stiprumas yra ryšis intensyvumo sinonimas. Dažniausiai giminystės ir sudėtiniai ryšiai yra intensyvesni. Sąvoka dažnis apibrėžia socialinio tinklo žmonių kontaktavimo dažnumą ir reguliarumą (Mitchell, 1969). Kaip pastebi A. ius (1998), socialinis tinklas tokia socialinis santykis sistema, kurioje žmonės yra susieti tarpusavio priklausomybe: vieno socialinio tinklo nario elgesio pakitimai turi įtakos kitų naris elgesiui. Kahn ir Antonucci (1980, cit. Lemme, 2003) teigia, kad socialinį tinklą sudaro emociškai artimi žmonės, kurie vadinami palyda. Jie vienas kitam teikia socialinę paramą. Tinkle konkretūs asmenys atlieka įvairius socialinius vaidmenis, tad iškilus problemai, esama įvairiapusiškos pagalbos. ius, 1998). Reikia pastebėti, kad atliekant tyrimą didelis dėmesys bus skiriamas sens ir pagyvenusių asmens socialiniams santykiams su kitais žmonėmis, nes aie asmenys yra susieti socialiniais santykiais su aplinkiniais: šeimos nariais, kaimynais, giminėmis ir t. t. Todėl ai teorija aktuali ir sens bei pagyvenusių asmens socialiniams ryšiams nustatyti. iau nereikia pamiršti, kad žmogus gyvena visuomenėje, kuri nustato leidimus (t. y. ius) ir elgesio taisykles. Būtent taisyklės ir leidimai sukuria tam tikrus socialinius vaidmenis. iai. is sociologo T. formalizavimas: vieni vaidmenys yra formalizuoti, t. y. Teigiama, jog socialinis vaidmens įsisavinimas yra žmogaus ir aplinkos tarpusavio ryšis rezultatas (Matulienė, 1997). Be abejo, vyro ir moters socialinis vaidmens susiformavime didelį vaidmenį vaidina lytinė identifikacija t. y. kaip suvokiame save esant vienos ar kitos lyties atstovu. Socialinio vaidmens išmokstama arba išauklėjama, kaip turi elgtis vienos ar kitos lyties atstovas. Kaip teigia G. Navaitis (1987), socialinio vaidmens supratimas, gebėjimas jį atlikti suteikia galimybę asmeniui vaidmens apibrėžtose ribose jaustis gerai ir saugiai. Priešingu atveju žmogui tenka susidurti su daugeliu problemų. Reikia pastebėti, kad ašeima yra toji artimiausioji aplinka, kuri nuo pat kūdikio gimimo įtakoja jo sąmonę. Vadinasi, socialinis vaidmens mokymas prasideda nuo naujagimiui skirts rkbs spalvos, žaisls ir veiklos įgkdžis. Kiekvienam ašeimos nariui priklauso jam skirtas vaidmuo pagal jo poziciją ašeimoje. iantis aplinkai kinta ir vaidmenys. Tad kiekvienas žmogus pats turi suvokti, ko iš jo tikimasi kaip iš ašeimos nario. Nepaisant to, jog kiekvienas žmogus - unikali būtybė, panašaus socialinio-kultūrinio statuso asmenys socialinius vaidmenis atlieka panašiai. Tai reia, kad atlikdami, pvz., tėvo vaidmenį pasiymintys panašiomis socialinėmis charakteristikomis vyrai elgiasi su savo vaikais panašiai. Priea deašimt metų buvo teigiama, kad ašeimoje vyras ir moteris gali atlikti ir atlieka įvairius vaidmenis: ašeimos maitintojo(os); ašeimos galvos (sprendims priėmėjo(os); nams kėkio vadybininko(s) (tvarkytojo(os); emocin/ psichologin/ vaidmen/; aptarnavimo; rūpybos ir globos; tėvystės/motinystės. Remdamasi tyrimo duomenimis V. G. io (1996) nuomone, visiems socialiniams vaidmenims būdingas ašeiminis psichologinis vaidmens tarpusavio papildymas, nes vienas vaidmuo egzistuoja tik sąveikaudamas su kitais (pvz., būtina tėvo ar motinos vaidmens sąlyga, kad kas nors atliktų skėnaus ar dukters vaidmenis). iau nereikia pamiršti, kad žmogus bendrauja ne tik ašeimyninėje aplinkoje. iulis, nedraugas). B. H. ia poreikį bendrauti ir manoma, kad ais bruožas visą gyvenimą lieka pastovus. Tuo tarpu G. D. Myers (2000) teigia, kad žmonės sąveikauja vieni su kitais, kaip tam tikrs vaidmens atlikėjai. Autorius taip pat pastebi, kad vaidmenys, kuriuos atlieka, nuosekliai kinta gyvenimo bėgyje, priklausomai nuo žmonių amžiaus arba gyvenimo etapo. Vadinasi, laiko bėgyje vieni vaidmenys išnyksta, o js vietą užima kiti.
Senatvė ir socialinis statusas
Senatvė socialine prasme reia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reia, kad mažėja vaidmens, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusių žmonių statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir js ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbk vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti. Kaip teigia R. C. Atchley (1987), būtent amžius įtakoja vaidmens tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Kalbant apie amžiaus įtaką svarbi amžiaus norms sąvoka. `ios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonis, kokie jie gali ir privalo būti (Atchley, 1987). Deja, reikia pripažinti, kad mkss visuomenėje tam tikros galimybės vyresnio amžiaus žmonėms yra apribotos. Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas senas tarsi nuvertina asmenį. Anot M. iomis jėgomis ir gebėjimais. ios pranaaystės ~monės priima visuomenės perašamą vaidmenį.
V Stankūnienė ir kt. (2003) pateikia tyrimo rezultatus. `io tyrimo metu respondentų buvo paklausta, ar jie gerbia pagyvenusius žmones. Daugiau kaip 80 proc. dalis. Taigi galima teigti, jog deklaruojama pagarba vyresniajai kartai dažnai menkai derinasi su veiksmais. S. mokslinis tyrims dėmesio koncentravimas probleminėms situacijoms senatvėje (pvz., ligoms, skurdui, vienatvei, alkoholizmui, savi~ud… Net pandemija ir karantinas negali užgožti svarbių gyvenimo įvykių ir sutrukdyti juos minėti šventiškai. Tai įrodo šalia paštomato Vilniaus centre įkurta erdvė, kurioje jau patiestas raudonas kilimas ir laukia šventinė foto sienelė ypatingai akimirkai įamžinti.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
MRU indėlis į psichologijos mokslą
Saugiam, bet šventiškam MRU diplomų įteikimui specialiai paskirtas LP EXPRESS paštomatas, esantis Vilniaus Gedimino prospekte. Į jį bus pristatyti diplomai studentams, gyvenantiems sostinėje. Mokslinius darbus apsigynę absolventai paskutinę sausio savaitę dalyvavo nuotolinėse šventėse, o diplomus iš terminalo sostinės centre galės atsiimti jiems patogiu metu. „Šiemet karantinas mus apribojo kaip niekada anksčiau. Vis dėlto bendradarbiaudami su Lietuvos paštu radome saugų, patikimą ir inovatyvų būdą nieko nelaukiant studentams įteikti jų diplomus. Tikime, kad Vilniuje juos atsiimantys absolventai pajus šventinę atmosferą, kurią sukūrėme paštomato erdvėje. Dėl šalyje galiojančių judėjimo ribojimų tarp savivaldybių, specialiai MRU absolventams paruoštame paštomate Vilniuje diplomus atsiims per 40 proc. visų sausį MRU baigusių studentų. Likusiems diplomai bus išsiųsti į jų savivaldybėje esančius LP EXPRESS paštomatus. Tokiu būdu per paštomatus diplomai atkeliaus pas beveik 300 studentų skirtinguose Lietuvos miestuose. „Pandemijos laikotarpiu paštomatų svarba labai išaugo. Gruodį juose laukė kalėdinės dovanos, o dabar pristatome tokias ypatingas siuntas. MRU studentų diplomų atsiėmimui paruošta šventiška erdvė Vilniuje veiks iki vasario 14 d.
Kontaktas žiniasklaidai: Karolina Markauskaitė / El. nr.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto raida
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas - 1579 m. įkurtas Vilniaus universiteto bendraamžis. Ugdymo mokslų institutas (2021 m. birželio mėn. Knyga „Vilniaus universitetas. Filosofijos fakultetas. 2018 m. VU Filosofijos fakulteto reprezentacinis leidinys „The One to Discover“ anglų kalba. Kiekvienam žymiam įvykiui - koks yra Vilniaus universiteto ir jo Filosofijos fakulteto įkūrimas - atsirasti reikia palankių sąlygų. Apsikrikštijusi Lietuva turėjo pasirodyti esanti vakarietiškos kultūros valstybė, o universitetinis išsilavinimas - vienas būdingiausių šios kultūros požymių. Jau nuo XV a. samdyti mokytojai didikų dvaruose ir turtingų miestiečių namuose tenkina poreikį lavintis. Mokėti lotyniškai skaityti bei rašyti ir skaičiuoti darosi per maža: kyla aukštojo mokslo - filosofijos studijų - poreikis. Ypač tai skatino besiplečianti vienuolijų veikla. Dominikonų vienuolyne Vilniuje 1507 m. įsteigiama tokia filosofijos ir teologijos studijų mokykla. Mokykla buvo skirta Lietuvos apygardai, stojantiems į dominikonų ordiną lavinti. Tad 1507 m. Lietuvoje atsiranda visai naujas reiškinys - profesionali filosofija. Pasauliečių filosofinį lavinimą Lietuvoje pradėjo Jėzaus Draugija, tai jos istorinis nuopelnas. Žymaus įvykio istorija paprastai turi ir priešistorę. Tai būdinga ir mūsų Universiteto Filosofijos fakultetui. Jėzuitai 1570 m. Vilniuje įkūrė kolegiją, po metų joje įsteigė filosofijos studijas. 1571 m. kolegijoje įsteigus filosofijos katedrą atidaroma filosofijos klasė, kroatas Tomas Zdelaričas (Sdelaritius) logikos paskaitomis pradėjo trimetes filosofijos studijas, kurias, be logikos, dar sudarė gamtos filosofija ir metafizika, taip pat matematikos ir astronomijos kursas. Universiteto Filosofijos fakulteto priešistorė turtinga įvykių. Dar įvairesnė kartu su Universitetu įsteigto Filosofijos fakulteto veikla: pamažu daugėjo profesorių - jų buvo trys, įsteigus etikos katedrą - keturi, o su matematikos profesoriumi - penki; daugėjo studentų, atėjo laikai, kai Filosofijos fakulteto trijuose kursuose kasmet mokėsi apie šimtą ir kiek daugiau studentų. Daugelis jų fakultetą baigdavo įgiję laisvųjų menų ir filosofijos bakalauro arba aukščiausiąjį - laisvųjų menų ir filosofijos - magistro laipsnį, apgynę tezes arba išlaikę solidų egzaminą. Negalutiniais duomenimis, senasis Vilniaus universitetas 1583-1781 m. mokslo laipsnius suteikė 4076 asmenims: filosofijos bakalaurų - 1810, filosofijos magistrų (nuo XVIII a. juos imta vadinti daktarais) - 1700, teologijos bakalaurų - 46, teologijos licenciatų - 58, teologijos daktarų - 312, kanonų teises daktarų ir licenciatų - 113, kanonų ir civilinės teises daktarų ir licenciatų - 36. Šie duomenys rodo, kad Filosofijos fakultete buvo daugiausia studentų. XVIII a. viduryje scholastika Vilniaus universitete ir LDK kolegijose žlunga. Baigėsi ilgiausiai - apie pustrečio šimto metų - trukęs filosofijos raidos mūsų krašte laikotarpis. Naujųjų amžių filosofijos plitimo laikotarpiu pasirodė ir naujos modernaus turinio disciplinos-ontologija, psichologija, prigimtinė teologija, bendroji ir specialioji fizika. Kadangi į tuometinės filosofijos studijas įėjo ir naujųjų amžių gamtos mokslai, tai baigę fakultetą įgydavo išsamų gamtamokslinį išsilavinimą. Tačiau susivokti audringai besiplėtojančioje gamtotyroje darėsi vis kebliau pačiam filosofijos profesoriui - buvo vis sunkiau aprėpti tuometinius gamtos mokslus, jam tiesiog trūko kvalifikacijos. Universalūs filosofai tapo net nepageidautini - kraštui reikėjo ne jų, bet atskirų sričių specialistų - gydytojų, mokytojų, agronomų, inžinierių, architektų. Specializaciją įvedė Edukacinė komisija, supasaulietinusi švietimo darbą. Tačiau Edukacinė komisija nuėjo taip toli, kad ne tik panaikino filosofijos fakultetą, bet net išbraukė filosofiją iš studijų programų. Filosofijos fakultetas buvo įsteigtas Lietuvos universitete Kaune, tik kartu su teologijos ir pavadintas Teologijos-filosofijos fakultetu. Humanitarinių mokslų fakultete buvo atskiras filosofijos skyrius. 1939 m. atgavus Vilnių bei Vilniaus krašto dalį, Lietuvos vyriausybė reorganizavo abu universitetus: iš Kauno į Vilnių persikėlė ir Humanitarinių mokslų fakultetas su filosofijos skyriumi, o Teologijos-filosofijos fakultetas liko Kaune. Šis sprendimas - abejuose krašto universitetuose turėti filosofijos židinį - gana pagrįstas. Pirmosios sovietų invazijos metu Teologijos-filosofijos fakultetas panaikinamas, o profesoriai represuojami. Lietuvos Laikinosios vyriausybės dekretu 1941 m. Sovietmečiu dėjome pastangų Vilniaus universitete atkurti filosofijos fakultetą. Deja, pastangos nebuvo sėkmingos. Tepavyko pasiekti, kad dalis psichologijos studentų specializavosi filosofijos srityje. Dabartinis modernus Filosofijos fakultetas atkurtas daugiau nei po 200 metų pertraukos - 1989 metais. Buvo sudarytos šiuolaikinės filosofijos ir sociologijos studijų programos, įtraukta Istorijos fakultete besiglaudusi psichologija, 1992 m. prasidėjo socialinio darbo studijos pagal sutartį su LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Filosofijos fakultetas vėl tapo plataus profilio humanitarinių ir socialinių mokslų ir studijų institucija, kurioje dirba per 50 žymiausių Lietuvos mokslininkų ir dėstytojų. 2005 m. vasario mėn. Filosofijos fakultetas vėl grįžo į senąjį Universiteto architektūrinį ansamblį (Universiteto g. Informacija paruošta pagal Romano Plečkaičio straipsnį „Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetui 420 metų“ („Problemos“, 2000, 57, p.
tags: #mru #psichologijos #mokslo #raida #jolanta