Įvadas
Kiekvieną dieną pasaulyje maždaug keturi milijonai žmonių kenčia nuo onkologinio skausmo. Lietuvoje kasdien tokį skausmą jaučia 3000-4000 ligonių. Dar Aristotelis teigė, kad skausmas daro didelį poveikį žmogaus nuotaikai. Nepaisant medicinos technologijų pažangos, skausmas išlieka aktualia, nepakankamai suprantama ir praktiškai išsprendžiama problema medicinoje. Skausmas yra vienas dažniausių simptomų, kurį įvardija sergantieji vėžiu. Didelė dalis onkologinių pacientų net paskutinėje gyvenimo fazėje miršta kentėdami skausmą. Skausmas, kaip negatyvus paciento potyris, ligos simptomas turi neigiamos įtakos paciento gyvenimo kokybei.
Fenomenologijos požiūriu, liga reiškia pacientui daug daugiau nei paprastas fizinių požymių ir simptomų rinkinys. Liga iš esmės patiriama kaip globalus sutrikimas, apimantis ir „gyvenamojo kūno“ negalavimą kartu su lygiagrečiu asmenybės ir pasaulio santykio sutrikimu, ir pasikeitusį santykį su kūnu bei savimi. Liga gali taip pakeisti santykius su kūnu, kad kūnas tampa priešu. Skausmas, kaip ligos simptomas, riboja galimybes atlikti kasdienius uždavinius (miegoti, vaikščioti) ir veikia paciento psichologinę būseną (nuotaiką, gebėjimą džiaugtis gyvenimu).
Šio straipsnio tikslas - įvertinti onkologinių pacientų požiūrį į skausmą ir skausmo sąsajas su fizine ir psichologine gyvenimo kokybe.
Onkologinės Ligos ir Skausmas: Problemos Aktualumas
Onkologinės ligos - viena aktualiausių šių dienų visuomenės sveikatos problemų visame pasaulyje, o skausmas vienas dažniausių simptomų, kurį įvardija ir kurio labiausiai bijo sergantieji onkologinėmis ligomis.
Tyrimai rodo, kad skausmas turi didelę įtaką onkologinių pacientų gyvenimo kokybei. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu 75,8 proc. apklaustųjų teigė, kad skausmas turi didelę įtaką jų gyvenimo kokybei ir tik 10,9 proc. pacientų nejautė skausmo įtakos jų gyvenimo kokybei.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Paliatyvioji Pagalba: Gyvenimo Kokybės Gerinimas
Pasaulio sveikatos organizacija paliatyviąją pagalbą apibrėžia kaip būdą pagerinti pacientų ir jų šeimų, išsivysčius gyvybei pavojingai ligai, gyvenimo kokybę, užkertant kelią kančioms ir jas palengvinant, anksti nustatant ir optimaliai įvertinant bei gydant skausmą, kitas fizines problemas, taikant psichosocialinę ir dvasinę pagalbą.
Paliatyviąją pagalbą sudaro:
- Skausmo ir kitų varginančių simptomų palengvinimas.
- Gyvenimo ir mirties kaip normalaus proceso priėmimas.
- Ne ketinimas nei skubinti, nei atidėti mirties.
- Psichologinių ir dvasinių paciento priežiūros aspektų integravimas.
- Palaikymo priemonių sistema, kuri padėtų pacientams kuo aktyviau gyventi iki mirties, o šeimai susitvarkyti ligos metu ir netekus artimo žmogaus.
- Komandinės pagalbos teikimas pacientams ir jų šeimoms atsižvelgiant į jų poreikius.
- Paliatyvioji pagalba teikiama ankstyvuoju ligos etapu kartu su kitais gydymo būdais, skirtais pratęsti gyvenimą, pavyzdžiui, chemoterapija, radioterapija, ir apima tuos tyrimus, kurių reikia siekiant geriau suprasti ir valdyti varginančias ligos ar gydymo komplikacijas, nepageidaujamus reiškinius.
Per pastaruosius dešimtmečius paliatyvioji pagalba nuo pagalbos pacientams gyvenimo pabaigoje išsivystė į labai specializuotą discipliną, orientuotą į palaikomosios pagalbos teikimą pacientams, sergantiems gyvenimą trumpinančiomis ligomis, per visą ligos procesą. Pateikiama daugiau įrodymų, pagrindžiančių paliatyviosios pagalbos poreikio sritis, įskaitant simptomų malšinimą, psichosocialinę priežiūrą ir pagalbą netekties laikotarpiu. Daugelio tyrimų duomenys rodo, kad paliatyviosios pagalbos integravimas į onkologinės ligos gydymo procesą gali pagerinti paciento gyvenimo kokybę, simptomų kontrolę, pacientų ir jų artimųjų gyvenimo kokybę, gyvenimo pabaigos kokybę, išgyvenamumą, sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas.
Palaikomoji Pagalba
Palaikomoji pagalba apibrėžiama kaip būtinų paslaugų teikimas vėžiu sergantiems asmenims, siekiant patenkinti jų informacinius, emocinius, dvasinius, socialinius arba fizinius poreikius visais ligos diagnozavimo ir gydymo etapais, apimančiais išgyvenamumo, gyvenimo kokybės, gyvenimo pabaigos ir netekties klausimus. Paliatyvioji pagalba taip pat yra palaikomoji pacientų, sergančių pažengusios stadijos liga, priežiūra, kurią sudaro intervencinės procedūros, atliekamos stacionare ar namuose.
Hospise teikiama pagalba (pagalba gyvenimo pabaigoje) yra visuomeninės palaikomosios paliatyviosios pagalbos forma, dažniausiai teikiama paciento artimiesiems ir pacientui gyvenimo pabaigoje. Remiantis šia koncepcija, hospiso pagalba yra paliatyviosios pagalbos šaka, o paliatyvioji pagalba yra palaikomosios pagalbos šaka. Palaikomąją pagalbą sudaro daugybė kitų paslaugų, pavyzdžiui, komandos, padedančios palengvinti dėl onkologinės ligos gydymo išsivysčiusius nepageidaujamus reiškinius ir kitas su onkologine liga susijusias komplikacijas (pvz., gydytojai dermatologai, gydantys biologinės terapijos sukeliamus odos ir gleivinių pažeidimus, gydytojai pulmonologai, atliekantys endoskopiją bei kvėpavimo takų stentavimą dėl kvėpavimo funkcijos sutrikimo), žaizdų priežiūros komandos, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kapelionai. Netekties pagalba - tai pagalba, teikiama šeimos nariams, mirus pacientui. Ji gali trukti mėnesius, metus ar visą gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Pacientų teisės ir pareigos
Paliatyviosios Pagalbos Integravimas į Onkologinės Ligos Gydymo Procesą
Per pastarąjį dešimtmetį pateikta daugiau duomenų, įrodančių paliatyviosios pagalbos naudą gerinant pacientų priežiūros rezultatus. Pasaulyje labai domimasi onkologinių ligų gydymo ir paliatyviosios pagalbos integravimo į klinikinę praktiką strateginiais klausimais.
Koncepcinis Onkologinės Pagalbos Pagrindas
Norint suprasti, kaip onkologinio gydymo ir paliatyviosios pagalbos komandos turėtų integruotis, kad kartu pagerintų paciento priežiūros rezultatus, svarbu ištirti tipiško onkologine liga sergančio paciento priežiūros poreikius. Pagrindiniai reikalavimai yra gydymas, paciento asmeninių priežiūros poreikių tenkinimas ir gretutinių ligų kontroliavimas. Paprastai onkologų komanda, paliatyviosios pagalbos komanda, pirminės sveikatos priežiūros specialistai ir kiti padaliniai dirba atskirai. Onkologijos ir paliatyviosios pagalbos integracija apima bendravimą, bendradarbiavimą, išteklių ir žinių mainus tarp šių grupių, kad būtų kuo geriau patenkinti visi pacientų priežiūros poreikiai.
Pacientų, Sergančių Pažengusios Stadijos Onkologine Liga, Priežiūros Poreikiai
Vėžiu sergančio paciento priežiūros poreikius galima suskirstyti į 3 sritis: gydymas nuo vėžio, simptomų valdymo ir asmens priežiūros poreikiai, gretutinių ligų valdymas. Tarp šių sričių yra ryški sąsaja, todėl intervencijos, susijusios su viena pagalbos sritimi, gali daryti įtaką kitos srities poreikiams (rodikliams). Vadinasi, reikia dinamiškai stebėti pacientą ir modifikuoti jo priežiūrą. Pavyzdžiui, chemoterapija gali sukelti inkstų nepakankamumą, dėl kurio reikia pradėti įvairias medicinines intervencijas, o tai gali turėti įtaką paciento galimybei tęsti gydymą. Ligos progresavimas veikia paciento emocinę būklę, o tai gali paveikti jo požiūrį į gydymą. Norint optimizuoti paciento priežiūros rezultatus, onkologai, paliatyviosios pagalbos komanda, pirminės sveikatos priežiūros komanda ir kiti specialistai turi glaudžiai bendradarbiauti.
Asmens priežiūros poreikius galima suskirstyti į 4 kategorijas: skubūs poreikiai, lėtinės problemos, psichosocialiniai klausimai, egzistenciniai ir (arba) dvasiniai klausimai.
Šis modelis suteikia tam tikrų įžvalgų apie onkologijos ir paliatyviosios pagalbos sąsajų veikimą. Pirma, svarbu išspręsti svarbiausius poreikius, prieš pradedant spręsti lėtesnius ir daug laiko sprendimams reikalaujančius klausimus. Pavyzdžiui, svarbiau yra sutelkti dėmesį į paciento ūminio skausmo krizę, nei pirma aptarti socialinius ir dvasinius klausimus. Kontroliuojant skausmą ir įgijus paciento pasitikėjimą, ligonis bus labiau pasirengęs aptarti gilesnius emocinius klausimus. Antra, onkologijos ir pirminės priežiūros komandos turėtų teikti kiek įmanoma daugiau palaikomosios priežiūros paslaugų, o paliatyviosios pagalbos komanda vėliau galėtų užbaigti priežiūros procesą, pavyzdžiui, jei onkologų komanda jau gydė pacientą dėl periferinės neuropatijos ir chemoterapijos sukelto pykinimo ir vėmimo, paliatyviosios terapijos komanda gali sutelkti dėmesį į nuovargio, apetito praradimo, nerimo ir pokalbius dėl išankstinio paciento priežiūros planavimo, kol pacientas aktyviai dalyvauja aptariant sprendimus, kurie reikalingi jo būklei blogėjant. Trečia, norint tinkamai atsižvelgti į sudėtingos būklės pacientų ir jų artimųjų psichosocialinius poreikius, reikalingos tarpdalykinės paliatyviosios pagalbos komandos. Vienas vizitas negali visiškai patenkinti visų dinaminių paciento priežiūros poreikių, tam reikalingos tęstinės konsultacijos.
Taip pat skaitykite: Psichikos centro pacientų sveikata
Onkologų vaidmuo teikiant palaikomąją pagalbą yra svarbus, tačiau tikėtis, kad šie specialistai galėtų patenkinti visus paciento asmeninės priežiūros poreikius, nerealu dėl riboto laiko, psichosocialinių išteklių, patirties ir pan. Pacientai pageidauja, kad onkologai optimistiškai vertintų gydymo galimybes ir vengtų pesimistiškų diskusijų apie pagalbą, kuri teikiama gyvenimo pabaigoje, todėl siūloma klinikinių onkologų dėmesį sutelkti į vėžio gydymą ir fizinių simptomų palengvinimą, o ne į psichosocialinius ar egzistencinius dalykus. Kai kurie tyrimai parodė, kad vėžiu sergantys pacientai dažnai nori aptarti išankstinį sveikatos priežiūros planavimą su gydytoju, su kuriuo dar niekada nebuvo susitikę, o ne su savo klinikiniu onkologu.
Psichosocialinės pagalbos komandas sudaro įvairių disciplinų profesionalai (psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kapelionai), kurių kiekvienas atstovauja atskirai pagalbos sričiai. Dėl siauros kiekvienos disciplinos apimties pacientams, kuriems taikoma tik vienos srities psichosocialinė pagalba, gali būti, kad jų emociniai, socialiniai ir dvasiniai poreikiai nėra optimaliai patenkinti. Paliatyviosios pagalbos komandos dėl tarpdisciplininio pobūdžio ir komandos narių bendradarbiavimo gali efektyviai ir visapusiškai patenkinti asmeninius paciento poreikius.
Kaip Veikia Integruota Paliatyvioji ir Onkologinė Pagalba?
Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos komandos, stacionarinės konsultavimo komandos, paliatyviosios pagalbos skyriai yra svarbios paliatyviosios pagalbos šakos. Kiekviena jų yra skirta suteikti pagalbą pacientams skirtingais ligos etapais ir skirtingomis aplinkybėmis. Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos komandos buvimas yra svarbus onkologijos ir paliatyviosios pagalbos integracijos požymis, nes jos suteikia pacientams galimybę gauti specializuotą paliatyviosios pagalbos priežiūrą visais ligos etapais ir ilgainiui gali suteikti daugiau konsultacijų nei stacionarinių paslaugų atveju.
Ambulatorinėse paliatyviosios pagalbos klinikose pacientams teikiamos ankstyvos skausmo ir simptomų valdymo paslaugos, siekiant išvengti krizės, taikoma tęstinė psichosocialinė priežiūra, rengiami pakartotiniai pokalbiai, gerinantys pacientų prognostinį supratimą apie ligą, iš anksto planuojama priežiūra. Vieno apsilankymo specializuotame paliatyviosios pagalbos stacionare nepakanka, kad būtų galima palengvinti ir kontroliuoti sudėtingus simptomus pacientams, sergantiems pažengusios stadijos onkologine liga.
Integruotos paliatyviosios ir onkologinės pagalbos palaikymo procesas apima paliatyviosios pagalbos konsultanto ar komandos įtraukimą į onkologijos kliniką geografiškai gali pagerinti paciento ir specialistų logistiką, sustiprinti onkologijos ir paliatyviosios pagalbos komandų bendravimą, maksimaliai pagerinti paslaugų prieinamumą pacientams.
Senėjimo Procesas ir Socialinė Aplinka
Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, vyksta gyventojų senėjimo procesas, ir vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės. Prognozuojama, kad 2050 m. senyvo amžiaus žmonės sudarys dar didesnę visuomenės dalį. Susirgimai dažnas palydovas senėjimo procese. Vyresnio amžiaus žmonės dažniau turi fizinių sveikatos problemų, kurios yra sudėtingos, lėtinės.
Tyrimai atskleidžia, kad artimieji, matydami pasikeitusį elgesį ar atminties sutrikimus, fizinius negalavimus, savo vyresnio amžiaus sutuoktinius, dažniausiai tai traktuoja kaip senatvės pasekmę.
Socialiniai ir Psichologiniai Aspektai Senėjant
Senstant žmogui tenka iš esmės keisti gyvenimo būdą. Tai susiję su praradimais, kuriuos jis patiria. Tai darbo bei vaidmens praradimas, kada žmonės pajunta nereikalingumo jausmą. Kitas senatvėje lydintis praradimas tai sveikatos praradimas. Silpstant sveikatai žmonės labiau vertina gyvenimą. Materialinės padėties prastėjimas yra siejamas su amžiumi. Pasenę ir tapę nedarbingais senyvi žmonės greitai pajunta sumažėjusias pajamas ir tai dar labiau pablogina bendrą savijautą. Nusistatymas prieš senus žmones ir jų diskriminacija žeidžia pagyvenusius žmones.
Socialinės gerontologijos teorijos siekia analizuoti socialinius procesus, susijusius su amžiumi, senėjimu. Svarbu paminėti keletą teorijų:
- Atsiskyrimo teorija: Senatvė - abipusis pagyvenusio žmogaus ir visuomenės atsiskyrimo laikotarpis.
- Aktyvumo teorija: Pagyvenę žmonės turi išlaikyti savo aktyvumą, dalyvauti veikloje, kad patenkintų savo poreikius ir vertybes.
- Tęstinumo teorija: Sendami žmonės siekia išlaikyti ir išsaugoti vidinį psichologinį, išorinį socialinio elgesio ir sąlygų tęstinumą.
- Modernizacijos teorija: Modernizacija pagyvenusiam žmogui sudaro sąlygas, kuriomis jis neturi ką veikti visuomenėje.
- Amžiaus stratifikacijos teorija: Žmonių socialinis sluoksnis ir su amžiumi susiję vaidmenys yra socialinės organizacijos pamatai, kuriais grindžiamas sociokultūrinis, psichologinis ir biologinis gyvenimas.
- Politinė ekonominė teorija: Ši teorija apibūdina senėjimo procesą, kaip sąlygojamą socialinės struktūros.
- Socialinio konstravimo teorija: Šioje teorijoje apibūdinami socialiai sukonstruoti patirties bruožai, įskaitant ir senėjimą. Ja siekiama paaiškinti sąveiką tarp socialinių ryšių ir individualaus senėjimo, atskleisti senėjimo prasmę, žvelgiant į kultūrinį kontekstą per subjektyvų individo požiūrį į senatvę.
- Socialinis mainų teorija: Šia teorija bandoma paaiškinti, kodėl sumažėja sąveika tarp senų ir jaunų žmonių, palyginti su sąveika tarp vidutinio amžiaus ir jaunų žmonių. Socialiniai kontaktai ar socialinės paramos motyvacija priklauso nuo emocinės, socialinės ir finansinės įtakos.
Slauga Šeimoje: Sutuoktinio Patirtis
Susirgus sutuoktiniui, kuriam reikalinga kito sutuoktinio slauga labai svarbi funkcija yra tarpusavio priklausomybė. Tradiciškai tai apima dalijimąsi namų ruošos ir priežiūros darbais, pajamomis ir kitais ištekliais. Senėjant labai svarbūs tampa ir kiti tarpusavio priklausomybės aspektai - rūpinimasis, priežiūra ir slauga, ligos ar neįgalumo atveju. Daugiausiai problemų iškyla tada, kai rūpinimasis kitu pereina iš nepriklausomybės nuo kitų į priklausomybę nuo slaugomo sutuoktinio.