Įvadas
Mirties baimė, praradimai, nežinomybė - tai tik keletas veiksnių, kurie gali nulemti žmogaus egzistencinę krizę ir depresiją. Šiame straipsnyje nagrinėsime filosofines mintis apie depresiją, mirties baimę ir egzistencijos prasmę, remdamiesi įvairių filosofų įžvalgomis ir psichoterapeutų patirtimi.
Mirties baimė ir nežinomybė
Kas iš tikrųjų mus gąsdina, pagalvojus apie mirtį? Dažnai žmonės įvardija, kad mirties baimė glaudžiai siejasi su jų baime prarasti artimuosius ("negalėsiu daugiau rūpintis savo vaikais"), galimybe prarasti savo ateities planus, patirti pačiam skausmą ar sukelti skausmą savo artimiesiems ir, galiausiai, mus gąsdina nežinomybės baimė.
Kalbant apie nežinomybę, svarbią funkciją vaidina religingumas. Todėl tikinčio ir netikinčio žmogaus požiūris į mirtį skiriasi - tikintis žmogus tiki, kad šio gyvenimo pabaiga yra kito gyvenimo pradžia. Kiekviena religija ar dvasiniai įsitikinimai suteikia ne tik kryptingas gaires kaip gyventi, bet tuo pačiu turi savo supratimą apie pomirtinį gyvenimą. Toks aiškus žinojimas suteikia saugumo ir gali sumažinti mirties nerimą. Tarkim, budistai tiki, kad gyvenimas ir mirtis sudaro vieną visumą, o mirtis yra naujo gyvenimo etapo pradžia ir veidrodis, kuriame atsispindi visa gyvenimo prasmė. Panašiai skelbia krikščionybė, kad po mirties žmogaus laukia amžinasis gyvenimas. Žinoma, vien tikėti neužtenka. Tam, kad užsitarnautum amžinąjį gyvenimą, turi atitinkamai gyventi. O tai irgi dažnam suteikia aiškią gyvenimo kryptį ir prasmę.
Žmogus, neišpažįstantis kokios nors religijos ar tikėjimo, greičiausiai mirtį priima kaip savo egzistencijos pabaigą. Jis irgi išgyvena mirties baimę, suvokdamas, kad mirtis yra visko pabaiga.
Filosofų įžvalgos apie mirtį
„Ko jūs bijote, kai galvojate apie mirtį?” - savo pacientų klausia psichoterapeutas I. Yalom knygoje „Žiūrėti į saulę”. Atsakymai būna įvairūs, bet dažniausiai žmonės remiasi atsako: „Bijau, kad nebematysiu savo artimųjų”, „Bijau, kad negalėsiu patirti tolimesnio gyvenimo” ir pan. Į pagalbą ieškant atsakymų knygos autorius kviečiasi žymių filosofų mintis, kaip antai: „Kur aš, ten nėra mirties; kur mirtis, ten nėra manęs. Mirtis ir Aš negali egzistuoti kartu. Mirę mes nesužinosime, kad esame mirę, tad ko tuomet bijoti?” Šios minties autorius Epikūras teigia: „Jeigu esame mirtingi ir mūsų sielos mirtingos, tuomet nėra ko baimintis pomirtinio gyvenimo. Neturėsime sąmonės, nesigailėsime prarasto gyvenimo. Tai, kas išnykę, negali suvokti, o tai, ko negalim suvokti, mums yra niekas. Tad kam bijoti mirties, jei mes jos niekada nesuvoksime?” Kartais tokios mintys padeda nusiraminti, bet ne visada.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas iš visos širdies
Pėdsakai, kuriuos paliekame po savęs
Kaip teigė I.Yalom, įveikti mirties baimę dažnai padeda pėdsakai (taip vadinami - ratilai), kuriuos žmogus palieka po savęs. Nereikia būti pasaulinio lygio įžymybe, kad tave prisimintų visas pasaulis. Tai gali būti gili mintis, veiksmas, ištiesta pagalbos ranka, nuoširdus pokalbis, geras darbas, kūryba, reikšmingas indėlis kokioje nors srityje - visa tai, kas turi išliekamąją vertę žmonių atmintyje ir širdyse. Žodžių, kuriais kadaise mane ramindavo močiutė, jos pasakojimų ir naminės duonos recepto gyvas atsiminimas ir perdavimas savo vaikams man yra puikus močiutės išsaugojimas, kuris reiškia, kad ji gyvena tiek mano, tiek mano vaikų širdyse. Kuo daugiau kituose žmonėse paliksime gerų pavyzdžių, idėjų, žodžių ar darbų, tuo daugiau suteiksime galimybę tęsti savo „gyvenimą” kituose. Pamąstykime, apie ką yra labdaros fondai ar organų donorystė - ar tai ne apie troškimą įprasminti gyvenimą ir likti kitų atmintyje?
Nemažai atliktų tyrimų su mirštančiais žmonėmis parodė, kad labiausiai prieš mirtį žmonės gailisi, kad per mažai laiko skyrė savo artimiesiems. Tai susiję su jausmu, kiek buvai reikalingas kitiems ir ką vertingo palieki po savęs. Mirties akivaizdoje jaučiamės itin vieniši - mirtis yra vienišiausias gyvenimo įvykis. Ji ne tik atskiria mus nuo kitų, bet ir pasmerkia naujai, dar baisesnei vienatvei: atsikyrimui nuo paties pasaulio. Mirties akivaizdoje pasidaro ypatingai reikšmingi artimi ryšiai. Tuomet norisi, kad kažkas artimas pabūtų šalia, palydėtų į tą nežinomą kelionę. Tačiau būna ir taip, kad artimieji nežino, kaip elgtis ir ką kalbėti su mirštančiuoju, nes tai juos labai gąsdina. Ta atskirtis, ta artimųjų baimė ir nerimas būnant šalia, dažnai ir sudaro įspūdį, kad mirštantysis miršta vienas.
Tibetiečių įprotis mąstyti apie mirtį
Kas dar be šių išvardintų dalykų gali padėti žmogui sumažinti mirties baimę? Man įstrigo vienas tibetiečių įprotis, aprašytas S.Rinpočė gyvenimo ir mirties knygoje, - tibetiečiai turi įprotį kasdien pagalvoti apie mirtį. Tokiu būdu jie pratinasi prie minties, kad gyvenimas nėra amžinas. Tai vadinama desensibilizacija, kuri remiasi idėja, kad baimė gali būti sumažinama palaipsniui einant link jos ir išbūnant su tais potyriais, kuriuos ji sukelia. Tibetiečiai mokosi paklausti savęs „Jei mirsiu šįvakar, kas tada?” Kai kurie garsūs tibetiečių meditacijos mokytojai netgi užgesindavę nakčiai židinio ugnį ir nepasirūpindavę, kad rytdienai liktų žarijų - taip jie prieš naktį leisdavę sau sąmoningai priminti mirties galimybę. Kitas desensibilizacijos būdas - mokinimasis aiškiai įsivaizduoti savo mirtį, medituojant apie jos aplinkybes: nemalonius pojūčius, skausmą, paniką, bejėgiškumą, artimųjų sielvartą, suvokimą, kas gyvenant padaryta, o kas - ne. Svarbu nuolat mąstyti apie tai, jog mirtis reali ir ateina be perspėjimo. „Rytdiena ar kitas gyvenimas - nežinia, kas pirmas ateis” - sako viena tibetiečių patarlė. Panaši mintis randama ir Biblijoje: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos”. Žmogus raginamas budėti, kas reiškia - neprisirišti prie savo gyvenimo čia, o galvoti apie dvasines vertybes ir tai, kas jo laukia po mirties.
Louise L. Hay mintys apie gyvenimą ir savęs priėmimą
Tikėjimas, artimi ryšiai, filosofinės mintys, pokalbis su mirštančiuoju, siekis palikti po savęs kažką vertingo, kas primintų kitiems apie mus - visa tai gali padėti sumažinti mirties baimę. Nuo jūsų priklauso, ar panorėsite praverti duris mirties baimei, ar laikysite jas stipriai užspaudę. Nuo jūsų priklauso, ar už tų durų matote palengvėjimą ir palaimą, ar juodą tuštumą. Jūs renkatės, ar palaikyti mirštantį už rankos, ar tyliai pasitraukti nuo jo, paliekant jį vieną. Jūs renkatės, ką palikti po savęs pasauliui, nes nieko su savimi pasiimti negalėsite, kaip švediško tipo restorane. Jūs renkatės kaip gyventi. Louise L. Hay (88 m.) įsitikinusi, kad mes ir tik mes esame atsakingi už savo likimą, o pagrindinė bestseleriu tapusios knygos You Can Heal Your Life („Jūs galite išgydyti savo gyvenimą“) mintis yra ta, kad visata nėra mūsų kritikė: ji mus priima tokius, kokie esame ir kaip veidrodis atspindi mūsų nuostatas.
Štai keletas L. Hay įžvalgų, kurios gali padėti geriau suprasti save ir savo gyvenimą:
Taip pat skaitykite: Emocijos kūrybiniame procese
- Jūsų stiprybė - jūsų prote. Neverta ieškoti jos išorėje.
- Neverta vėl ir vėl išgyventi praeities.
- Apniko negatyvios mintys?
- Reikia sugebėti įsiklausyti į savo kūną. Jis nuolat mums kažką primena, siunčia įvairius signalus. Kiekviena ląstelė reaguoja į mintis ir žodžius. Jei susirgote - paieškokite ligos priežasčių: tai gali būti senos nuoskaudos, baimės, pyktis, nepasitenkinimas.
- Meilė yra nuostabus jausmas. Bet prisiminkite Oscaro Wilde‘o citatą: „Bendravimas su savimi - romanas visam gyvenimui“.
- Nesiverskite per galvą siekdami tobulybės. Idealas - ne tikslas, o tik siekis. Mylėkite save čia ir dabar.
- Verčiau pamirškite savikritiką. Priešingai - priimkite save tokį, koks esate.
- Pasaulis - ne bekraštė dykuma. Čia visko pilna - visata tik ir laukia, kad susipažintumėte su jos gėrybėmis.
- Žmonės, kurie jus įžeidė ir įskaudino, patys kenčia.
- Mūsų įsitikinimai susiformuoja dar vaikystėje.
- Lyginti save su kitais - tuščias ir nedėkingas darbas.
- Jei jus baugina permainos, įsivaizduokite, kad tvarkotės namus.
- Mūsų santykiai su pasauliu parodo, kaip mes save vertiname.
- Ką reiškia mylėti save? Tai reiškia, švęsti faktą, kad gyvenate šioje Žemėje.
- Viskas, kas turi įvykti, įvyks. Tinkamu laiku. Tinkamoje vietoje.
- Praeitis išnyko. Susitaikykite su tuo faktu. Galite pakeisti tik savo požiūrį į ją.
- Meilė - vienintelis problemų sprendimas.
- Meilė gyva kiekvieno esybėje.
- Priimkite tai, ką esant savyje anksčiau neigėte. Priimkite tai, kas atrodys kvaila ir juokinga.
- Nesistenkite ištaisyti situacijos. Geriau pakeiskite savo mintis.
Depresija: nuotaikos sutrikimas ar bloga nuotaika?
Nesistebime girdėdami, kad depresija yra toks paplitęs sutrikimas, kad jau tuoj reiks skelbti pasaulinę epidemiją. Tačiau dažnai tai, ką vadiname depresija, visai nėra depresija. Depresija yra nuotaikos balanso sutrikimas žmogaus smegenyse. Tai reiškia, kad bloga nuotaika visai nėra depresija, bloga nuotaika yra tik bloga nuotaika.
Straipsnius recenzavo Rasa Venckutė - psichologė ir pasitikėjimo savimi stiprinimo programos „Lūšis“ kūrėja.
Visų pirma, čia nemėginsiu Tavęs gydyti, jei bloga nuotaika ištiko Tave. Yra milijonas depresijos (taigi ir blogos nuotaikos) gydymų būdų, tačiau čia atsiduriame ezoterinių kovų lauke, kur viena pusė šaukia, kad negalima vartoti jokių antidepresantų, reikia tik basomis pavaikščioti po žolę nors po valandą per dieną gryname ore šviečiant saulei ir visos depresijos praeis. Mat depresija gi tinginių liga! Nesiimu spręsti kur tiesa. Bet toliau susiduriame su labai rimta bėda. - Ak, ačiū! Pagydei! - nepasakė dar nė vienas kenčiantis žmogus išgirdęs tokį pasiūlymą.
Yra tokia teorija, kad žmogaus kūno judesiai įtakoja jo nuotaiką, bet nuotaiką taip pat galima paveikti kūno judesiais (pvz. šitas video). Tiesa ta, kad tokie mikrotriukai veikia. Jeigu prieš kokią nors prezentaciją jaudinuosi, iš tiesų padeda pavaikščiojimas ištiesus rankas į šalis ar į lubas (dangų), tarsi pats sau bandyčiau įrodyti - „štai koks aš didelis ir stiprus“. „Aš galiu!“ (Vis prisimenu, kaip pirmoje serijoje Kempiniukas ėjo darbintis mėsainių kepėju pas poną Krabą šaukdamas sau „Aš galiu! Aš galiu!
Harmonija ir pozityvumas
Kodėl tiek prievartinis nusišypsojimas, tiek pozityvūs teiginiai nesuveikia? Dar svarbu nuoširdumas - jei žmogus sugeba nuoširdžiai pats sau pasakyti, kad save myli… bet tikrai nuoširdžiai - aišku, kad toks teiginys jam padės. Ne karta yra tekę girdėti, kad pozityvūs teiginiai tik erzina, „verčia vemti“ ir visaip kitaip nepagerina gyvenimo. Apie harmoniją ir straipsnį rašiau, ir seminarus vedžiau, ir knygoj jai paskyriau visą skyrių.
Taip pat skaitykite: Apie įkvepiančias asmenybes
Jeigu žmogus netiki savimi, netiki pasauliu, niekuo netiki, tačiau kartoja pozityvius teiginius arba atlieka pozityvius veiksmus (tokius kaip šypsojimasis arba skėsčiojimas rankomis), jis daro tai, kuo pats netiki. O kai žmogaus kūnas daro tai, kuo protas netiki, arba burna kartoja tai, kuo protas netiki, tuomet atsiranda vidinis nesutarimas - viena dalis daro vienaip, kita dalis daro kitaip. Viena dalis sako, kad: „aš galiu“, kita sako, kad: „aš niekam tikęs“. Žmogus ima jaustis tarsi meluotų, tarsi prabyla sąžinė: „Kodėl meluoji???“. Daugybę kartų teko girdėti, kaip pozityvūs teiginiai negatyvių žmonių yra vadinami „savęs apgaudinėjimu“.
Tarkime, užleidi ramią muziką, tačiau viduje viskas taip sujaukta, kad ta muzikos ramybė tik dar labiau nervina (Ak, muzikante, sakai jautiesi ramus??? Kad tave kojotai sugraužtų!!!) Pozityvas neveikia, harmonijos nėra. Tada užleidi piktą muziką. Iš tiesų, veidą perkreipia demoniška šypsena, kūną užplūsta energijos antplūdis, protas tuojau pat prisiderina prie pragariškų garsų - visiška harmonija. Bet, po galais, nėra rezultato!
Būdai bendrauti su prastos nuotaikos žmogumi
Sprendimas? Kodėl tai suveiks? Todėl, kad sujauktas protas ras ryšį su pikta muzika, leisis jos užvaldomas. Pradėk pokalbį taip, kad jis derėtų su pašnekovo nuotaika. „Pasaulis - šūdo krūva?“ Gerai. „Mano tėvai kvaili?“ Gerai. „Mano žmona išsikraustė iš proto?“ Gerai. Ne ne. Čia tas pats kaip su muzika. Ar tikrai nuramintų, jei po klaikaus metalo staiga pradėtų groti maloni melodija? Tai tik sukeltų juoką, atrodytų kaip pokštas. Ar tai koks NLP triukas? Aš nežinau. Bet toks triukas yra geriau negu bukas tvirtinimas: „Nagi nusišypsooook!“. Pats kartą mačiau, kaip draugės merginą, buvusią visiškai be nuotaikos įkalbinėjo eiti į vakarėlį: „Nagi einam, bus smaguuuu, užsimirrrrrrši!“ Koks gali būti smagumas, kai viduje tamsumos? Išsikalbėjimas padeda labiau nei užsimiršimas, tik tas įsipareigojimas vaidinti stiprius neleidžia to daryti.
O ką visgi konkrečiai žmogui reikia sakyti? Mes prie jo sustojame, įsiklausome į tai, ką jis kalba, leidžiame sau priimti jį tokį, koks jis yra tuo metu - su liūdesiu, su negatyvumu, su neteisingomis mintimis. O tada įvyksta beveik stebuklas. Galbūt dėl to, kad prisimeni save kai buvai panašioje būsenoje. Ar tikrai, kai jautiesi blogai, pirmas dalykas ką mėgini, tai nusišypsoti? Ar tikrai bėgi smagiai praleisti laiko vakarėlyje? Ar tikrai užleidi pozityvią melodiją? O galbūt dėl to, kad tada iš tikrųjų imi suprasti žmogų ir ko jam reikia. Gal jo gyvenime iš tiesų tiek daug negatyvių dalykų, kad net labiausiai besišypsantis lektorius nuo tiekos palūžtų? Gal tėvai iš tiesų reto kvailumo?
Pirmas ir svarbiausias dalykas yra išklausyti, žmogus pasakys pats visas bėdas kurios jį kamuoja ir netgi pats pasakys kaip jas reikia spręsti. Išklausyti! Pirma išklausyti, suprasti kas vyksta ir tik po to sakyti! Geras gydytojas iš pradžių paklausia, kas kamuoja, apžiūri, siunčia tyrimams ir tik tada išrašo vaistus. Tiesa, pozityviam žmogui gali būti sunku klausyti negatyvaus žmogaus negatyvo - jo mintys atrodo tokios neteisingos! Jautresniam žmogui taip pat bus sunku išklausyti, nes jis gali pats perimti tą negatyvią nuotaiką. Sunku bus ir nekantriam, juk tai truputėlį nuobodu. Sunku bus ir arogantiškam - juk jis nori arba kalbėti pats, arba, kad kiti kalbėtų apie jį.
Carl Jung įžvalgos apie asmenybę ir savęs pažinimą
Svetainė tayni-mirozdaniya.ru atrinko 20 šio Sigmundo Freudo mokinio citatų, kurios padės suprasti ir priimti save tokiais, kokiais esame.
- Nesilaikyk įsikibęs žmogaus, kuris išeina, nes kitaip nesutiksi to, kuris ateina.
- Viskas, kuo erzina kiti žmonės, gali vesti mūsų pačių supratimo link.
- Jei esate talentingas žmogus, tai nereiškia, kad kažką gavote. Tai reiškia, kad galite kažką atiduoti.
- Dviejų asmenybių susitikimas būna panašus į dviejų cheminių medžiagų kontaktą: jei įvyksta bent menkiausia reakcija, keičiasi abu elementai.
- Pati sunkiausia našta, užgulanti vaiko pečius, yra nenugyventas jo tėvų gyvenimas.
- Viskas, kuo netenkina mūsų kiti žmonės, leidžia suprasti patiems save.
- Tavo matymas bus aiškus tik tuomet, jei sugebėsi pažvelgti į savo širdį. Kas žvelgia išorėn, sapnuoja, kas žvelgia į save - prabunda.
- Vienatvę nulemia ne tai, kad aplinkui nėra žmonių, o nesugebėjimas kalbėtis su žmonėmis apie tai, kas tau yra svarbu, arba tam tikros pažiūros, kurios kitiems žmonėms yra nepriimtinos.
- Parodykite man sveiko proto asmenį ir aš jį jums išgydysiu.
- Mus traukia į praeitį prie mūsų tėvų ir pirmyn, prie mūsų vaikų į ateitį, kurios mes niekada nepamatysime, bet kuria mums norisi pasirūpinti.
- Tai, kam priešiniesi, pasilieka.
- Depresija panaši į juodai apsirengusią damą. Jei ji atėjo, nevyk jos šalin, bet pakviesk ją užeiti, pasodink prie stalo, pavaišink kaip viešnią ir pasistenk išgirsti, ką ji nori pasakyti.
- Dažnai rankos išsprendžia paslaptį, prieš kurią intelektas būna bejėgis.
- Sapnas yra mažos ir slaptos giliausio bei intymiausio sielos kampelio durys, vedančios į tą pirmapradę kosminę naktį, kuria buvo siela iki sąmonės atsiradimo.
- Kas neperėjo nuosavų aistrų skaistyklos, tas jų neįveikė iki galo.
- Jūsų suvokimas taps aiškus tik tuomet, kai sugebėsite pažvelgti į savo sielą.
- Aš nesu tai, kas man nutiko. Aš esu tai, kuo nusprendžiau tapti.
- Galime manyti, kad visiškai save kontroliuojame. Tačiau draugai gali papasakoti apie mus tai, ko mes net nenutuokiame.
- „Magija“ - tiesiog kitas žodis, apibūdinantis psichologiją.
- Mūsų asmenybės yra aplinkinio pasaulio dalis ir jų paslaptis taip pat yra beribė.