Zigmundas Froidas, moderniosios psichologijos tėvas, teigė, kad seksualinis malonumas skirtingais gyvenimo etapais asocijuojasi su skirtingomis erogeninėmis zonomis. Viena iš svarbiausių jo teorijos dalių yra analinė stadija, kurios metu pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa šalinamoji funkcija. Ši stadija, trunkanti nuo 18 mėnesių iki trejų metų, turi didelę įtaką asmenybės formavimuisi.
Malonumo paieškos ir socialiniai apribojimai
Froido laikais prabilti apie intymiausius žmogaus troškimus buvo drąsu ir netgi akiplėšiška. Jis negailestingai nuplėšė konservatyvioje visuomenėje puoselėtą manierų ir socialinių principų audinį, atskleisdamas, kad kiekviename žmoguje slypi kita jo prigimties pusė, kurios neįmanoma sunaikinti ir ignoruoti. Šią pusę Froidas pavadino ID - vidiniais pirmapradžiais instinktais ir troškimais, iš kurių pats galingiausias ir „socialiausias“ yra seksualinis.
Remiantis Froidu, į šį pasaulį mes ateiname kaip absoliutūs ir nesutramdomi malonumų medžiotojai, ir tik vėliau pradedame suprasti, jog ne viskas, ko geidžiame, yra leistina bei socialiai priimtina. Taip prasideda visą gyvenimą trunkantis vidinis asmenybės konfliktas.
Kad ir kaip besistengtume, visiškai pabėgti nuo savo ID jokiam sveikam žmogui nepavyksta. O pastangos eliminuoti seksualinę savo prigimties pusę tik nustumia problemą į pasąmonės lygmenį. Joje „užkonservuotas“ instinktas galop viena ar kita forma išsiveržia į paviršių, sukeldamas neurotinio elgesio pasekmes.
Kitaip tariant, jei nuosekliai ignoruojame ir neigiame su savo seksualinio malonumo troškimus, jie tampa mūsų prakeiksmu, iš kurio galutinai išsivaduoti neįmanoma. Užuot bėgus nuo jų kaip nuo problemos, troškimus reikia identifikuoti, perprasti ir paversti savo gyvenimo dovana.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės gelmių atskleidimas
Analinė stadija: kontrolės iššūkiai
Analinė stadija yra antrasis psichoseksualinės raidos etapas, kurio metu pagrindinis malonumo šaltinis tampa šalinamoji funkcija. Šiuo laikotarpiu vaikas pirmą kartą susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu, kai yra pratinamas prie puoduko. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą.
Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi.
Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan.
Analinės stadijos įtaka asmenybės formavimuisi
Froidas susiejo kiekvieną iš psichosocialinės raidos stadijų su skirtingais asmenybės formavimosi etapais. Tačiau tai nereiškia, kad, žmogui žengiant į naują seksualumo fazę, ankstesnės yra eliminuojamos. Priešingai, daugumos mūsų seksualinį pasaulį tuo pačiu metu veikia kelios skirtingos stadijos, kurių tarpusavio santykis ir apibrėžia galutinį mūsų asmenybės paveikslą.
Analinėje stadijoje formuojasi tokie svarbūs bruožai kaip užsispyrimas, taupumas, tvarkingumas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad šie bruožai nėra tiesioginė pratinimo prie švaros pasekmė. Greičiau, jie atspindi vaiko bandymą įveikti kontrolės iššūkius, susijusius su šia stadija.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Seksualumo stadijos: kelias į save
Seksualinis malonumas, pasak Froido, skirtingais gyvenimo etapais asocijuojasi su skirtingomis erogeninėmis zonomis. Pirmoji stadija - oralinė, kuomet malonumo epicentras yra burna. Ji tęsiasi pirmus 18 mėnesių nuo kūdikio gimimo. Antroji stadija - analinė. Jos metu pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa šalinamoji funkcija. Nuo trejų-ketverių metų prasideda trečioji - falinė - stadija. Jos metu pagrindinėmis dėmesio zonomis jau tampa lytiniai organai. Šią stadiją seka latentinis periodas, kada stiprėjantį seksualinį impulsą mėginama pakeisti mokymusi. Tačiau jau netrukus tie patys vidiniai troškimai prasiveržia dar stipriau, mat paauglys žengia į paskutiniąją genitalinę stadiją. Jos galutinis tikslas - gyvybės pratęsimas.
Kiekvieną iš psichosocialinės raidos stadijų Froidas susiejo su skirtingais asmenybės formavimosi etapais. Tačiau tai nereiškia, kad, žmogui žengiant į naują seksualumo fazę, ankstesnės yra eliminuojamos. Priešingai, daugumos mūsų seksualinį pasaulį tuo pat metu veikia kelios skirtingos stadijos, kurių tarpusavio santykis ir apibrėžia galutinį mūsų asmenybės paveikslą.
Tarp normalumo ir iškrypimo
Pradėkime nuo patikslinimo, kas lemia mūsų seksualinį susijaudinimą. Z. Froido teorija numato tris veiksnius. Pirmasis veiksnys - tai mūsų išorinė realybė, santykiai su kitais žmonėmis ir ankstesnės seksualinės patirtys. Antrasis veiksnys - mūsų kūnas ir esama hormonų pusiausvyra. Trečioji aplinkybė, apie kurią dažnai nutylima, yra mūsų pačių mintys ir seksualinė vaizduotė.
Jei pirmąjį veiksnį - išorines elgesio normas - galima daugiau ar mažiau kontroliuoti (ant šių kontrolės ir disciplinos mechanizmų iki šiol tebesilaiko gyvenimas visuomenėje), kiti du nebūtinai paklūsta mūsų norams ir lūkesčiams. Froidas pabrėžia, jog vaizduotė gali pati, mūsų neatsiklaususi, sugalvoti pačių netikėčiausių, nepadoriausių ir konvenciniam dorovingumui prieštaraujančių meilės žaidimų scenarijų, kurie didina mūsų seksualinį susijaudinimą.
Kas įdomiausia, tokių „nenormalių“ minčių egzistavimą garsusis psichologas laikė pačiu geriausiu žmogaus „normalumo“ įrodymu. O kuo labiau bandome kovoti su tokiomis mintimis, tuo labiau jos užvaldo mūsų pasąmonę, sukelia nerimą ir trukdo gyventi. Šis pastebėjimas Froidui leido sukurti kultinį terapijos metodą, paremtą laisvomis asociacijomis ir sapnų analize. Jos metu pacientas drąsinamas atsigręžti į pačias giliausias pasąmonės mintis, jausmus ir troškimus, kuriuos aiškiai identifikavus, individui lengviau išsigelbėti iš vidinio nerimo.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės perspektyvos į oralinę stadiją
Nesuklysime sakydami, jog panašų vaidmenį - tik žymiai efektyviau - šiandieninėje emancipuotoje visuomenėje atlieka sparčiai populiarėjančios sekso prekės. Ryškesnių pojūčių ir pilnaverčio seksualinio gyvenimo siekiantiems malonumų medžiotojams tai yra būdas geriau pažinti save ir palepinti savo prigimtį. Didelių įgūdžių tam nereikia - užtenka vadovautis auksiniu paties Z. Froido patarimu: viskas, kas susiję su seksu, yra skonio ir susitarimo reikalas.
Psichoanalizės pagrindai: ID, EGO ir SUPEREGO
Z. Froidas sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija.
Kiekviena iš šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
ID (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją).
Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas.
Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis.
Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu.
Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Determinizmas ir instinktai
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai.
Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui.
Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą - manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) - ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo - piršto čiulpimo. Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo.
Gyvybės ir mirties instinktai
Froidas nesistengė išskirti specifinių intsinktų, kadangi mes tiek nežinome apie kūno fiziologines būsenas, kad taip galėtume padaryti, o be to tai yra fiziologo darbas. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga - kitą, lytiniai organai - trečią.
Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Psichinės energijos paskirstymas ir nerimas
Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojama energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus.
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan.
Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos.
Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolę energijos - elgesys bus impulsyvus ir primityvus.
Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui - aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas. Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas.