Psichoseksualinė raida - tai žmogaus lytinio potraukio kitimas, brendimas ir jo poveikis asmenybės raidai. Šią koncepciją 1905 m. sukūrė austrų psichologas ir psichiatras Sigmundas Froidas (Sigmund Freud). Jis teigė, kad asmenybė, veikiama pasąmonės ir ankstyvosios vaikystės patirties, iš esmės susiformuoja iki 4-5 metų ir vystosi, kol žmogus pasiekia lytinę brandą.
Psichosocialinė raida ir E. Eriksono indėlis
Psichosocialinė raida - žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai. Psichosocialinės raidos koncepciją 1950 m. pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas Erikas Eriksonas (Erik Erikson) knygoje „Tapatumas ir amžiaus tarpsniai“ (Identity and the Life Cycle) vietoj austrų psichologo ir psichiatro Z. Froido sukurtos psichoseksualinės raidos.
E. Eriksonas praplėtė Z. Froido psichoseksualinės raidos teoriją, papildęs viso gyvenimo raidos sampratą. Asmenybės raidą jis skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka.
E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę, padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į Z. Froido aprašytą žmogaus elgesį panašiu fiksacijos atveju.
Jis teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės gelmių atskleidimas
E. Eriksonas išskyrė aštuonis psichosocialinės raidos etapus:
- Saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų);
- Autonomiškumo ir gėdos (1-3 metai);
- Iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai);
- Meistriškumo ir menkavertiškumo (6-12 metų);
- Tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė);
- Intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų);
- Generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus);
- Integracijos ir nevilties (senatvė).
Pagrindinės psichoseksualinės raidos stadijos pagal Z. Froidą
Pagal tai, kurios tam tikro amžiaus individų kūno vietos yra malonumų pojūčių šaltinis ir kokio pobūdžio malonumai patenkinami, Z. Froidas išskyrė psichoseksualinės raidos stadijas:
- Oralinę;
- Analinę;
- Falinę;
- Latentinę;
- Genitalinę.
Kiekvienai stadijai būdingi savi pasitenkinimo šaltiniai, jų raiškos formos ir pasitenkinimo lygiai (pavyzdžiui, oralinėje stadijoje - čiulpimas ir kandžiojimas). Kiekvienos psichoseksualinės raidos stadijos metu vaikas susiduria su konfliktais tarp pasąmoningų troškimų ir sąmoningo psichinio aktyvumo. Vaiko asmenybės raida priklauso nuo jo gebėjimo išspręsti šiuos konfliktus.
Oralinė stadija
Oralinė stadija (0-1 metai) yra pirmoji psichoseksualinės raidos stadija, kurioje pagrindinis malonumo šaltinis yra burna. Valgymas, čiulpimas ir kramtymas yra pagrindinės veiklos, susijusios su šia stadija. Fiksacija oralinėje stadijoje gali sukelti priklausomybę nuo kitų, polinkį į rūkymą ar alkoholį, taip pat lengvatikiškumą arba kandžiojimąsi.
Pagrindinį malonumą burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis -kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai - maisto rijimas ir kramtymas - yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. Malonumas ryti maistą gali būti pakeistas kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais - pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, „ryti“ žinias. Lygiai taip pat užsifiksavęs oralinėje stadijoje yra lengvatikis žmogus - jis „prarys“ beveik viską, ką jam pasakysi. Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to, šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Analinė stadija
Analinė stadija (1-3 metai) yra antroji psichoseksualinės raidos stadija, kurioje pagrindinis malonumo šaltinis yra šalinimas. Vaikas mokosi kontroliuoti tuštinimąsi, o tai gali turėti įtakos jo asmenybės formavimuisi. Griežtas pratinimas prie puoduko gali sukelti užsispyrimą, šykštumą ir tvarkingumą, o per daug laisvas - netvarkingumą ir destruktyvumą.
Surijus ir suvirškinus maistą, susidariusios atliekos spaudžia virškinamojo trakto apatinį galą. Pasiekus tam tikrą spaudimo lygį, išmatos refleksyviai pašalinamos. Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan.
Falinė stadija
Falinė stadija (3-6 metai) yra trečioji psichoseksualinės raidos stadija, kurioje pagrindinis malonumo šaltinis yra lytiniai organai. Šioje stadijoje vaikai patiria Edipo kompleksą (berniukai) arba Elektros kompleksą (mergaitės), kurie susiję su seksualiniu potraukiu priešingos lyties tėvui ir priešiškumu tos pačios lyties tėvui.
Čia išryškėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės - atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to, Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui.
Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos meilę. Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisirišimu.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės perspektyvos į oralinę stadiją
Mergaitė šią situaciją išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje - tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes jis turi vertingą organą, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Mergaičių Elektros kompleksas išstumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir pašalinti motinos. Bet jis nėra išstumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisirišimo prie motinos. Tačiau Edipo kompleksas yra sudėtingesnis nei parodyta šia schema. Z. Froidas daro prielaidą, kad žmogus iš prigimties yra biseksualus, tačiau daugumai žmonių homoseksualiniai impulsai nepasireiškia tiesiogiai (lieka latentiniais). Būtent todėl vaikas trokšta pasitenkinimo ne tik su priešingos lyties, bet ir su tos pačios lyties tėvu.
Identifikacija ir pakeitimas
Freudo teorijoje svarbūs mechanizmai yra identifikacija (perėmimas kito žmogaus bruožų) ir pakeitimas (instinkto objekto pakeitimas kitu). Identifikacija padeda sumažinti įtampą, o pakeitimas leidžia patenkinti instinktus socialiai priimtinu būdu. Sublimacija - tai pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus.
Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl išorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą. Jei ir šis objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t. t., ir pan., kol randamas toks objektas, kuris atpalaiduoja įtampą. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo galią sumažinti įtampą, ir tada ieškoma naujo objekto. Per pakeitimų eilę, kuri lemia asmenybės vystymąsi, šaltinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Substitucinis objektas retai kada, jei iš viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo mažiau pakeitimas panašus į originalų objektą, tuo silpniau sumažinama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neiškraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl žmogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų iškrauti įtampai. Tuo paaiškinama elgesio įvairovė ir žmogaus nepailstamumas. Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisirišimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio žmogaus asmenybę, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi - žmonės tada liktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo uždraudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūriškai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija. Bet sublimacija, kaip ir kiti pakeitimai, neteikia visiško pasitenkinimo, todėl visada lieka šiek tiek įtampos, kuri sudaro pagrindą mūsų nervingumui, nerimastingumui.
Identifikacija - tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės - vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės.
Iniciatyvumo ir kaltės etapas (3-6 metai)
Trečiojoje - iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai) - stadijoje vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Pagal E. Eriksoną, tai yra žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo.
Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Ikimokykliniame amžiuje turi būti išlaikomas balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo. Tuo laikotarpiu formuojasi pareigos jausmas ir sąžinė. Suaugusieji turi taikyti draudimus ir sakyti ne, kai tai būtina, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi ir iniciatyvumo. Vaiko aplinkoje atsiranda daugiau suaugusių.
Socialinė ir emocinė vaiko raida
Eriksonas išskiria tris psichinės-socialinės raidos etapus, kurie, pasak jo, susiję su sėkmingu vystymusi ankstyvojoje vaikystėje: pasitikėjimo jausmo, savarankiškumo bei iniciatyvumo ugdymasis. Vaikas, bendraudamas su kitais žmonėmis, siekia vis didesnio savarankiškumo, iniciatyvumo ir tuo pačiu kuria savigarbos jausmą, pradeda priimti save kaip vyriškos lyties atstovą, įgyja savikontrolės įgūdžius (laikytis taisyklių, emocijų reiškimo kitiems priimtinu būdu). Dalyvaujant kitų vaikų grupėje, bendraujant su suaugusiais, vaikas pamažu mokosi tokių socialinių įgūdžių kaip savo ir kitų jausmų atpažinimo bei nusakymo, skirtingumo suvokimo ir priėmimo, gebėjimo dalytis, prisiimti atsakomybę, padėti kitiems, spręsti problemas. Kad vaikas viso to galėtų mokytis, jam labai svarbu jaustis saugiam ir patirti sėkmę, bent jau kur kas dažniau nei nesėkmę. Kad vaikas galėtų iš bendravimo perimti tam tikrus ypatumus, jam svarbu jaustis vertingam. Dėl to tėvų elgesys su vaiku čia labai reikšmingas: priimti vaiką tokį, koks jis yra, rodyti jam meilę, padėti jam jaustis reikalingu. Tai, kaip vaikas jaučiasi namuose, santykiuose su tėvais, susiję su jo atvirumu bendraamžių grupėje, su jo perkeliamu elgesiu ir gebėjimu plėsti savo bendravimo įgūdžius. Taigi, norint skatinti vaiko socialinę ir emocinę raidą, pirmiausia verta patenkinti mažylio poreikį būti mylimu ir reikšmingu, o tai geriausiai gali padaryti jo tėvai.
Žaidimo svarba
Kitas svarbus veiksnys yra žaidimas. Tokio amžiaus mažyliai būtent jo metu tobulėja, mokosi naujų elgesio, bendravimo formų, išbando gautą informaciją, kurią vėliau panaudoja realybėje. Žaidimas svarbus ne tik emocinei bei socialinei raidai, bet ir kalbos, pažintiniam bei fiziniam vystymuisi. Taigi, vaikas turi kuo daugiau žaisti, tiek individualiai, tiek bendraamžių grupėje, tiek laisvą žaidimą, tiek su tam tikromis taisyklėmis.
Elgesio reguliavimas
Dar vienas svarbus veiksnys šiame kontekste yra vaiko elgesio reguliavimas. Kad mažylis jaustųsi saugus ir galėtų tobulinti savo socialinius įgūdžius, svarbu, jog jis žinotų, kokios taisyklės, elgesio normos ir jų nevykdymo pasekmės egzistuoja jo aplinkoje. Vaikui tai suteikia apibrėžtumą, konkretumą, pastovumą, kuris yra reikalingas tiek šiame, tiek vėlesniame amžiuje. Net jei atrodo, jog vaikai priešinasi riboms, jų nebuvimas juos verčia jaustis didelėje sumaištyje ir pasimetime, kuriame sunkiai gali vykti žmogaus augimas ir tobulėjimas.
Kalbos raida
Kalbą sudaro klausymasis, kalbėjimas, skaitymas ir rašymas. Pagrindinė vaiko užduotis yra ugdyti pirmąsias dvi. Skaitymas ir rašymas jau yra reikalavimas, priklausantis nuo to, kokiu požiūriu vadovaujamasi, ugdant sūnų. Kalbos raidos pagrindą sudaro klausymasis. Nepakankami jo pagrindai pablogina visas kitas žodinės raiškos formas. Kad vaikas galėtų tobulinti savo klausymosi ir kalbėjimo įgūdžius, svarbu su juo kuo daugiau bendrauti apie jam suprantamus ir jį dominančius dalykus. Norint skatinti vaiko kalbinius gebėjimus, vertėtų skirti kuo daugiau laiko kokybiškam bendravimui su mažyliu, kurio metu reikėtų:
- Būti dėmesingais ir aktyviais klausytojais;
- Kalbėti aiškiai ir išraiškingai;
- Kalbant daryti pertraukas, kurių metu vaikas galėtų sureaguoti;
- Kalbėti apie šiuo metu vykstančius įvykius;
- Stengtis kuo mažiau kalbėti patiems, o inicijuoti vaiko minčių reiškimą.
Tokio amžiaus vaikams neuždavinėti daug klausimų, kurie prasideda žodžiais „kodėl”, „kas”, „kur”, „kada”, svarbiau pateikti atvirus klausimus „Gal galėtum papasakoti apie tai?”, „Kaip tai įvyko?”. Būdai, kurie padeda vaikui tobulinti jo kalbą, yra jo atliekamų veiksmų apibūdinimas; jo pasakytų teiginių pakartojimas teisingai arba praplečiant juos, norint parodyti savo supratimą; vaidmeninių žaidimų skatinimas; atvirų klausimų pateikimas.
Kaip jau minėta, vaikui svarbu mokėti ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Dėl to pravartu klausti mažylio apie tai, ką jis išgirdo, tarkime, pasakojime, skaityti knygas, prašyti perpasakoti tam tikrą dienos patirtį, įvykį ir panašiai. Tai duoda žinią mažajam, jog svarbu ne tik tai, kokią informaciją jis pateikia, bet ir kokią gauna.
Pažinimo gebėjimų raida
Ikimokyklinio amžiaus vaikams yra labai svarbus domėjimasis pasauliu ir jo tyrinėjimas. Jie patys kuria savo žinių sistemą. Pojūčių ir psichinių procesų pagalba mažyliai aplinkoje ieško prasmės, ryšių. Dėl to turi būti stimuliuojami visi vaiko pojūčiai: rega, klausa, lytėjimas, uoslė, skonis, judėjimo ir pusiausvyros jutimas. Ugdant šiuos gebėjimus, vaikams yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys, galimybė manipuliuoti kuo įvairesniais objektais, psichologinis saugumas ir įveikiamos užduotys, kurios skatina dėmesio, suvokimo ir atminties funkcijų lavėjimą. Galima naudoti įvairius ugdomuosius žaidimus, kurių yra gausu prekyboje arba galima pasigaminti, remiantis tam tikromis pedagoginėmis sistemomis. Taip pat vaiko pažinimas gali vykti natūraliu būdu stebint ir tyrinėjant natūralią aplinką. Čia galima pasitelkti gamtos pažinimą, įvairių meninių gebėjimų ugdymą, tam tikrų procesų nagrinėjimą, įvairių patirčių išgyvenimą, skirtingų aplinkų patyrimą.
Fizinė raida
Čia reikėtų paminėti, jog vaiko vystymuisi yra svarbu viso kūno judesių bei akies-rankos koordinacijos raida. Viso kūno judesius galima formuoti ir tobulinti, skatinant vaiką žaisti aktyvius žaidimus, skatinti daug judėti, vaikščioti, nešioti jam adekvatus svorio daiktus, šokinėti, ropoti, šokti, groti tam tikrais muzikos instrumentais (kad ir barškučiais) ir panašiai. Akies-rankos koordinacija lavėja atliekant veiksmus su smulkiais daiktais, naudojant lėles-pirštines, dėliojant įvairias kaladėles, tam tikrais būdais (užmaunant, suneriant, dedant vieną ant kitos ir taip toliau).
Apibendrinimas
Apibendrinant visgi norėčiau pabrėžti, jog bet kokiam vaiko raidos aspektui svarbiausia yra vaiko patiriama emocinė būsena. Mažylis, kuris jaučiasi saugus, mylimas, reikšmingas, priimamas savo tėvų bus kur kas atviresnis mokymuisi. Kitas svarbus dalykas yra pačių tėvų pavyzdys. Jei jie yra pakankamai pasitikintys savimi, aktyvūs ir leidžiantys vaikui įsitraukti į jų atliekamą veiklą, mažylis taip pat turės erdvę tobulinti savo įgūdžius įvairiose srityse. Dar vienas svarbus aspektas - tai supratimas, kad lygiai taip pat, kaip vaikui reikalingas naujumas ir įvairūs išgyvenimai, jam yra svarbu patirti pastovumą, aiškumą, kad galėtų vykti mokymasis ir tobulėjimas, tai reiškia, jog vaiko nevertėtų apkrauti įvairia informacija ar specialiu ugdymu. Vaikui svarbu daug žaisti ir bendrauti su tėvais bei kitais žmonėmis, tai yra pagrindiniai jo poreikiai, per kurių patenkinimą vyksta mažylio raida. Taigi, 5 metų vaiko psichosocialinė raida yra sudėtingas procesas, kuriam įtakos turi daugybė veiksnių.
Z. Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis.
Vėliau, remiantis tyrimais, kai kurios jo idėjos atmestos kaip nepasitvirtinusios, pavyzdžiui, kad vaiko patirtis, gauta jį atpratinant maitintis iš motinos krūties, suformuoja pagrindą vaiko asmenybės bruožams ir asmenybinėms suaugusiojo problemoms. Teigiama, kad tolesnės emocinės raidos pobūdį lemia tėvų ir vaikų tarpusavio santykių pobūdis, bet ne tam tikras konkretus įvykis ankstyvojoje vaikystėje.