Asmenybė - tai ypač sudėtingas ir įvairialypis konstruktas, kurį bando suprasti daugybė mokslininkų. Vieni tyrinėja konkrečias asmenybės sritis, kiti siekia suvokti asmenybę globaliai. Klasikiniuose asmenybės psichologijos vadovėliuose pateikiamos įvairios teorijos, kurios dažnai lyginamos tarpusavyje. Jos turi ir panašumų, ir skirtumų. Kai kurie psichologai siūlo sukurti vieną apibendrintą eklektišką teoriją, kuri sujungtų geriausias visų teorijų puses. Straipsnyje bus aptariama Gordono Allporto asmenybės teorija.
Asmenybės apibrėžimas pagal G. W. Allportą
G. W. Allportas pateikė asmenybės apibrėžimą, teigdamas, kad asmenybė - tai vidinė dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų elgesį ir mąstymą. Allportas teigė, kad žmogus ne tik prisitaiko prie aplinkos, bet ir įprasmina ją bei sąveikauja su ja taip, kad aplinka yra priversta prisitaikyti prie žmogaus.
Dinaminė organizacija
Dinaminę organizaciją reikia suprasti taip, kad asmenybė yra organizuota pagal šablonus, tačiau ta struktūra nuolat kinta, t. y. asmenybė nėra statiška, ji auga ir keičiasi.
Elgesys
Elgesys - tam tikra reakcija, sukelta tam tikro stimulo.
Mąstymas
Mąstymas - loginis intelekto aktyvumas, kuriantis idėjų srautus.
Taip pat skaitykite: Allporto individualumo teorija
Psichofizinės sistemos
Pabrėžiamas tiek psichinių (proto), tiek fizinių (kūno) asmenybės aspektų svarba.
Unikalumas
Dviejų vienodų asmenybių negali būti.
Asmenybės samprata ir bruožai
Žodis „asmenybė“ anglų kalboje (personality) yra kilęs iš lotyniško žodžio „persona“. Šis žodis reiškė kaukes, kurias dėvėdavo aktoriai Senovės Graikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmenybė yra vartojamas daugelio žmonių įvairiausiose gyvenimo srityse. G. Allport (1937), pripažintas vienas iš žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtus termino „asmenybė“ arba jo sinonimų panaudojimo atvejų literatūroje, mene, teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdieninį gyvenimą. Į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinis socialinis įvaizdis“ („Rūta - kukli asmenybė“; „Petras - nemaloni asmenybė“ ir pan.), neatitinkantis psichologų naudojamos termino reikšmės. Psichologai neskirsto asmenybių į geras ar blogas ir stengiasi atsiriboti nuo išorinių savybių.
Dėl to, kad terminas ‚asmenybė“ tapo toks populiarus kasdieniniame gyvenime, kai kurie psichologai (pvz., H. Murray, 1938) pasiūlė asmenybės psichologijos mokslą pavadinti personologija tam, kad būtų galima atsiriboti nuo neprofesionalaus termino „asmenybė“ vartojimo. Nors žodis „personologija“ netapo labai populiarus, vis tik jis yra kai kurių psichologų vartojamas kaip asmenybės psichologijos arba mokslo apie asmenybę sinonimas.
Nepaisant to, kad psichologai stengėsi atsiriboti nuo neprofesionalų požiūrio į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės“ apibrėžimo, kurį būtų galima pateikti įvade į „Asmenybės psichologija“. Kiekvienas autorius turi savo požiūrį į asmenybę ir dažnai pateikia skirtingą nuo kitų apibrėžimą. Tokiu būdu termino „asmenybė“ reikšmė psichologijoje iki šiol yra labai įvairialypė.
Taip pat skaitykite: Unikalumo link: Allporto teorija
G. Allport (1937) nuodugniai peržvelgė literatūrą ir savo gyvenimo laikotarpiu surado apie penkiasdešimt asmenybės apibrėžimų, kuriuos suskirstė į keletą kategorijų:
- Biosocialiniai (išorinės regimybės) apibrėžimai - atitinka buitinį termino „asmenybė“ vartojimą. Jie sutapatina asmenybę su „individo, kaip socialinio stimulo, vertingumu“. Būtent kitų reakcija nulemia žmogaus asmenybę. Pagal tokius apibrėžimus galima tiesiog sakyti, kad individas neturi jokios asmenybės, išskyrus tą, kuri egzistuoja aplinkinių reakcijoje.
- Biofizikiniai apibrėžimai - pagal juos asmenybėje egzistuoja ir suvokiama pusė, ir organinė pusė. Tad asmenybę pagal šiuos apibrėžimus reikia sieti su specifinėmis individo savybėmis, kurias galima objektyviai išmatuoti ir aprašyti.
- „Omnibuso“ apibrėžimas - juose terminas „asmenybė“ naudojamas viskam, kas liečia individą. Tada teoretikas, aprašydamas individą, išvardina, jo nuomone, svarbiausias sąvokas, kurios ir sudaro asmenybę.
- Šiuose apibrėžimuose pabrėžiama integruojanti organizuojanti asmenybės funkcija. Čia asmenybė yra tai, kas sutvarko ir derina skirtingas individualaus elgesio rūšis. Akcentuojama nedaloma specifinė visuma.
- Kai kurie teoretikai pabrėžia asmenybės svarbą reguliuojant elgesį. Asmenybė yra įsivaizduojama kaip skirtingi ir tipiški reguliavimo mėginimai.
- Dar kiti apibrėžimai tapatina asmenybę su unikaliais arba individualiais elgesio aspektais. Ir tada terminas „asmenybė“ yra naudojamas pavadinti tam, kas skiria individą nuo kitų žmonių.
- Galiausiai kai kurie teoretikai mano, kad asmenybė sudaro žmogaus esmę. Tokiuose apibrėžimuose asmenybė tapatintina su labiausiai reprezentuojama individą dalimi. Tai galėtų būti apibrėžimas - „asmenybė yra tai, kuo žmogus iš tiesų yra“.
Taigi, galima daryti išvadą, kad asmenybė yra kiekvieno mokslininko apibrėžiama pagal jo individualų teorinį požiūrį ir palaikomą teoriją, kryptį.
G. Allport taip pat išskyrė dvi pagrindines asmenybės apibrėžimų teorines kryptis, pagal tai, kur lokalizuojama asmenybė: viduje asmens (substancijos - „sustance“ teorijos) ir asmens išorėje (kaukės - „mask“ teorijos). Substancijos asmenybės teorijos talpina asmenybę žmogaus viduje, jos labiau akcentuoja vidinių būsenų ir procesų savybes - minčių, nuostatų, motyvų, emocijų ir pan. Šios teorinės orientacijos asmenybių apibrėžimų tipiški pavyzdžiai gali būti: „Asmenybė yra visų biologiškai įgimtų dispozicijų, impulsų, tendencijų, instinktų suma“ (Prince, 1924). „Asmenybė yra visa žmogiškosios būtybės psichinė organizacija bet kurioje jos vystymosi stadijoje. Ji apima viską: intelektą, temperamentą, įgūdžius, moralę, ir kiekvieną nuostatą, kuri susidarė jo gyvenime“ (Warren & Carmichael, 1930). S. Freud`o požiūris į asmenybę taip pat puikiausiai atspindi substancijos teorinę orientaciją.
Kaukės asmenybės teorijos talpina asmenybę žmogaus elgesyje (pvz., kai kurių veiksmų visuma), o ne vidinėse būsenose. Tipiški apibrėžimai gali būti: „Asmenybė yra mūsų įpročių sistemos galutinis produktas“ (Watson, 1924); „Asmenybė yra charakteringas individui elgesys“ (Sherman & Sherman, 1928).
Dar yra dvi grupės asmenybės apibrėžimų - tie, kurie akcentuoja individo prisitaikymą (vadinami adaptaciniai apibrėžimai - asmenybė yra tai, kas užtikrina žmogaus prisitaikymą prie aplinkos) ir tie, kurie akcentuoja individo unikalumą. Galima pateikti įvairovę asmenybės apibrėžimų ir taip įsitikinti, kad skirtingas asmuo gali teisingai ir vis dėl to skirtingai nuo kitų nusakyti, kas tai yra asmenybė:
Taip pat skaitykite: Allporto asmenybės teorija
- „Asmenybė yra unikali asmens bruožų struktūra“ (Guilford, 1959).
- „Asmenybė yra elgesio struktūros (taip pat minčių ir emocijų), kurios apibūdina kiekvieno individo prisitaikymą prie jo gyvenimo situacijų“ (Mischel, 1976).
- „Asmenybė yra unikali gyvenimo patirties įsisąmoninimo būdas“ (G. Kelly).
Nors ir labai skirtingi ir įvairūs apibrėžimai yra, vis tik juose galima įžvelgti tam tikrų bendrumų:
- Daugumoje jų yra pabrėžiama individualumo ir individualinių skirtumų reikšmė.
- Daugumoje apibrėžimų asmenybė yra pristatoma kaip tam tikra hipotetinė struktūra ir organizacija. Asmenybė - tai abstrakcija, pagrįsta išvadomis, gautomis stebint žmogaus elgesį.
- Daugelyje apibrėžimų yra pabrėžiama, kad asmenybę reikia tirti jos gyvenimo eigoje arba kartu su vystymosi perspektyvomis. Asmenybė apibūdinama evoliuciniame procese, veikiant vidiniams ir išoriniams faktoriams; taip pat ir genetiniams, biologiniams prielaidoms, socialinei patirčiai bei kintančiai aplinkai.
- Daugumoje apibrėžimų asmenybė yra apibūdinama tomis charakteristikomis, kurios „atsako“ už pastovias elgesio formas. Asmenybė kaip tokia yra santykinai pastovi laike ir kintančiose situacijose, ji yra tęstinė laike ir aplinkoje.
Šiame darbe atraminiu yra pasirinktas G. Allport`o asmenybės apibrėžimas: „Asmenybė - dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas (G. Allport).
Bruožas
Bruožas - tai polinkis elgtis panašiai plačiame situacijų diapazone. Pavyzdžiui, jei žmogus yra drovus, tai jis droviai elgsis daugelyje situacijų: klasėje ar kavinėje, bendraudamas su draugais. Daugybė situacijų žmogaus yra suvokiamos kaip lygiavertės ir todėl išsivysto bruožas, kuris reguliuoja elgesį tose situacijose.
- Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis. Pavyzdžiui, valytis dantis, tvarkyti kambarį - tai įpročiai.
- Žmogus ieško situacijų, kur galėtų pasireikšti jo bruožai.
- Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito.
- Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo asmenybėje nėra.
Bendrieji bruožai ir asmeninės dispozicijos
- Bendri visiems tam tikros kultūros asmenims bruožai. Kaip adaptacija jiems išsivysto panašūs elgesio modeliai. Pagal tas savybes vienus žmones galima palyginti su kitais.
- Individualūs - tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Tik šiuos bruožus tyrinėjant, galima suprasti asmenybės unikalumą ir elgesio motyvus. Pavyzdžiui, drovumas kaip bendras bruožas reiškia, kad visi žmonės daugiau ar mažiau drovūs, o drovumas kaip individualus bruožas reiškia, kad kiekvieno žmogaus drovumas yra kitoks.
Dispozicijos
- Kardinalinės dispozicijos. Tai dominuojanti žmogaus dispozicija. Ji yra užvaldžiusi asmenybę ir beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Allportas mano, kad šią dispoziciją turi tik nedaugelis. Pavyzdžiui, tokie žmonės kaip Don Kichotas ar Žana d‘Ark turėjo tokias ryškias kardinalines dispozicijas, kad ilgainiui jų vardai tapo bendriniais. Dispozicija yra unikali ir būdinga tik vieninteliam žmogui - taigi tik Don Kichotas elgėsi donkichotiškai.
- Centrinės dispozicijos. Tai tokios elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jei jūs pagalvotumėte apie savo pažįstamą ir pamėgintumėte apibūdinti pagrindinius jo bruožus, tai ir būtų centrinės dispozicijos.
- Antrinės dispozicijos mažiau pastebimos, apibendrintos ir stabilios. Tai pirmenybės teikimas pasirenkant maistą, drabužius ar situacijos nulemtas elgesys. Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą.
Propriumas
Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Propriumas - tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai, apie ką kiekvienas gali pasakyti - „mano“. Nuo propriumo priklauso asmenybės unikalumas.
Propriumo aspektai
- Savo kūno suvokimas. Pirmais gyvenimo metais kūdikis pradeda suvokti jutimus, einančius iš jo kūno, kurie formuoja kūno savastį.
- Asmeninis identitetas. Vystantis kalbai, vaikas suvokia save kaip tam tikrą, nekintantį asmenį. Išmokęs savo vardą vaikas pradeda suprasti, kad jis lieka tuo pačiu žmogumi įvairiose kintančiose situacijose.
- Savigarba. Kai vaikui 3 m., savigarba - tai išdidumas, kad jis kažką padaro savarankiškai. Tuo metu vaikas gali priešintis bet kokiai suaugusiojo pagalbai. 4 - 5 metais savigarba įgauna rungtyniavimo atspalvį.
- Savasties plėtra. 4 - 6 m. vaikas pradeda suprasti, kad jam priklauso ne tik jo fizinis kūnas, bet ir tam tikri aplinkos daiktai bei žmonės.
- Savęs vaizdas. 5 - 6 metais pradeda vystytis savęs vaizdas. Tuo laiku vaikas pradeda suprasti, ko iš jo tikisi tėvai, giminaičiai, mokytojai ir kiti žmonės. Ima suprasti skirtumus tarp „aš blogas“ ir „aš geras“. Formuojasi supratimas, koks tu esi, būsi ar norėtum būti.
- Racionalus savęs valdymas. 6 - 12 m.
- Veržimasis į savastį. Prasideda paauglystėje. Pagrindinė problema - išsirinkti karjerą ir gyvenimo tikslus.
Papildydamas 7 pagrindinius aspektus, sudarančius propriumą, Allportas išskyrė dar vieną, aštuntą, propriumo aspektą - tai savęs pažinimas. Jo teigimu, šis aspektas valdo visus kitus.
Motyvacija
Allporto asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Kadangi Allportas iš kitų propriumo aspektų išskyrė veržimąsi į sąvastį, tai ir motyvacija yra pagrįsta savęs aktualizacija (propriumu), t. y. centrine žmogaus dispozicija. Savęs aktualizacijos motyvai yra pagrįsti įtampos didinimo poreikiu, tačiau galimi ir kiti, periferiniai motyvai, pagrįsti įtampos sumažinimo poreikiu. Brandi asmenybė ne tik ieško malonumų ar stengiasi sumažinti skausmą, bet taip pat siekia įgyti naujas motyvacines sistemas, funkciškai nepriklausančias nuo pradinių motyvų.
Motyvacijos kriterijai
- Teorija turėtų pripažinti įvairius motyvus. Allportas nesutiko su autoriais, visą žmogaus elgesį aiškinančiais vieno tipo motyvais, pvz., saviaktualizacija. Jo teigimu, suaugusių žmonių motyvai skiriasi nuo vaikų; neurotiškų žmonių nuo sveikų.
- Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai, t. y. planavimas ir ketinimai.
- Adekvati asmenybės teorija sutinka su konkrečių unikalių motyvų buvimu. Abstraktus apibendrintas motyvas remiasi išankstinėmis teorinėmis prielaidomis, o ne realaus žmogaus tikra motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus nori išmokti žaisti kėgliais. Vieni teoretikai šį jo norą paaiškins paslėpta agresija, kiti - seksualiniais potraukiais ar kt., o Allportas teigtų, kad žmogus nori išmokti žaisti, ir nereikia ieškoti paslėptų motyvų.
Funkcinė autonomija
Allportas sukūrė motyvacijos koncepciją, besiremiančią šiais kriterijais. Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Vienas motyvas gali peraugti į kitą, kuris istoriškai bus susijęs su pirmuoju, bet funkciškai nepriklausomas. Pavyzdžiui, jaunuolis įstoja į universitetą, nes to norėjo jo tėvai. Tačiau toliau jis mokosi ne dėl to, kad to norėjo jo tėvai, o todėl, kad tai jam pradėjo patikti. Taigi elgesys, kuris iš pradžių kažkam tarnavo, vėliau pats savaime gali tapti tikslu, t. y. autonomišku elgesiu.
Funkcinės autonomijos tipai
- Nuolatinė (perseverantinė). Tai nekintantys neurofiziologiniai mechanizmai, padedantys palaikyti organizmo funkcionavimą. Allportas panaudojo „uždelsto veikimo“, t. y. perseveracijos, sąvoką, kuri reiškia, jog įspūdis gali daryti įtaką vėlesniems išgyvenimams. Prie perseverantinės funkcinės autonomijos Allportas priskiria polinkį tenkinti savo poreikius jiems įprastu būdu, pavyzdžiui, valgyti, eiti miegoti tuo pačiu metu.
- Nuosava (propriumo). Tai motyvacija, palaikanti nuolatinį žmogaus siekį atitikti savo vidinį vaizdą, pasiekti aukštesnį brandumo lygį. Tai tikslų ir vertybių siekis bei pasaulio suvokimas per tuos tikslus ir vertybes, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas. Tačiau funkcine autonomija negalima paaiškinti visų žmogaus motyvų.
- Sublimacija, kuri gali būti atsiradusi dėl vaikiškų seksualinių norų.
Brandžios asmenybės požymiai
Allportas apibrėžė psichologiškai brandžios asmenybės požymius. Brandūs žmonės pasižymi funkcine autonomija ir yra motyvuoti įsisąmonintų procesų. Allportas nustatė 6 kriterijus, apibūdinančius brandžią asmenybę:
- Platus savęs suvokimas.
- Šilti, nuoširdūs santykiai su kitais žmonėmis.
- Emocinis saugumas ir savęs priėmimas.
- Realistiškas suvokimas, įgūdžiai ir užduotys.
- Savęs objektyvizavimas: įžvalga ir humoras.
- Vienijanti gyvenimo filosofija.
Asmenybės teorijos sudedamosios dalys
Šiuo metu asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiūrio apie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriausias, ją tyrinėjant ir bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autorių teorijų, kurie pateikia savo požiūrį į tą patį fenomeną - asmenybę. Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tiesų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Kiekviena teorija stengiasi numatyti ir paaiškinti elgesį.
Visos asmenybės teorijos susideda tarsi iš mažesnių „miniteorijų“, kurios akcentuoja skirtingas temas ir klausimus ir sudaro visą asmenybės aiškinimo sistemą. Paprastai manoma, kad išsami asmenybės teorija turi išspręsti 6 klausimus:
- Asmenybės struktūra - kokios santykinai pastovios charakteristikos egzistuoja žmoguje, kas išlieka žmoguje pastoviausia skirtingose sąlygose? Šios pastovios charakteristikos tarsi sudaro žmogaus psichikos statybinius blokus. Tačiau jos visada išlieka hipotetinės, nes jų neina pamatyti ir patikrinti. Vieni iš populiariausių asmenybės struktūrinių dalių yra bruožai (pastovi savybė arba žmogaus polinkis elgtis tam tikru pastoviu būdu įvairiose situacijose). Šią poziciją palaikė G. Allport, R. Cattel, H. Eysenck. Kiti psichologai naudojosi kitokiomis struktūromis - pvz., S. Freud‘o Id, Ego, Superego; G. Kelly konstruktai ir pan.
- Motyvacija - išsami asmenybės teorija turi paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip. Su motyvacija yra susiję tokie klausimai - kokie specifiniai motyvai verčia žmogų veikti ir kreipia jo elgesį? Kodėl žmonės renkasi vienus ar kitus tikslus? Kai kurios teorijos teigia, kad yra viena varomoji jėga, kitos - kad keliolika.
- Asmenybės vystymasis - vystymosi koncepcija absoliutuoja klausimą, kaip asmenybės motyvaciniai aspektai kinta nuo kūdikystės iki senatvės. Kai kurie autoriai pateikia vystymosi stadijomis teorijas (S. Freud, E. Erikson), kiti labiau pabrėžia genetinius, biologinius, socialinius, kultūrinius faktorius.
- Psichopatologija - tai aiškinimas, kodėl kai kurie žmonės nesugeba prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir efektyviai joje funkcionuoti. Praktiškai kiekvienas asmenybės teoretikas atkreipia dėmesį į klausimą, kodėl kai kurie žmonės demonstruoja patologinį arba neadekvatų kasdieninį elgesį. Kai kurios asmenybės teorijos net pradėtos kurti nuo psichinių sutrikimų aiškinimo (pvz., psichoanalizė). Psichoanalizėje ypatingai daug dėmesio skiriama asmenybės sutrikimams - neurozėms, tuo tarpu egzistencinės asmenybės teorijos tuo praktiškai nesidomi. Asmenybės sutrikimai yra dažniau kitų psichologijos sričių problema (psichiatrijos, psichopatologijos), tačiau teoriniai problemos pagrindai dedami asmenybės teorijoje. Psichodinaminėje kryptyje asmenybės sutrikimas yra neurozė; biheivioristinėse teorijose - išmoktas klaidingas elgesys; kognityvinėse teorijose - klaidingas mąstymas; humanistinėje kryptyje - neautentiškas gyvenimas, saviaktualizacijos nebuvimas; egzistencinėje psichologijoje - beprasmybė, tuštuma; transpersonalinėje psichologijoje - sutrikimas yra integracijos su transpersonaliniu „aš“ nebuvimas; rytų filosofija pagrįstose asmenybės teorijose - dvasinio augimo, savirealizacijos nebuvimas. Į čia turi būti nukreipta psichologinė intervencija, psichoterapija.
- Psichinė sveikata - bandydami paaiškinti įvairius žmogaus elgesio aspektus, patikima asmenybės teorija turėtų pasiūlyti kriterijus sveikos asmenybės įvertinimui, bei atsakyti į klausimus - kokia turėtų būti asmenybė, jei vystymasis vyktų idealiai palankiai, kas yra psichologinė gerovė? Ir psichoanalizė, ir biheivioristai, ir humanistai pasiūlė sau priimtinus sveikos asmenybės kriterijus ir bruožus.
- Asmenybės keitimasis terapinio poveikio pagalba - kadangi asmenybės teorijos pateikia tam tikrą informaciją apie psichopatologijos priežastis, natūralu, kad jos pateikia ir elgesio korekcijos priemones. Jos nagrinėja, kaip padėti žmonėms didinti savo kompetenciją, pasiekti pozityvių asmenybės pokyčių. Daugumoje asmenybės teorijų yra gana išsamiai išanalizuotas klinikinis arba konsultacinis aspektas, todėl nenuostabu, kad psichologijoje yra tiek daug terapinių krypčių kiek ir pačių asmenybės teorijų. Šioje teorijos dalyje yra paprastai patiekiama ir informacijos apie asmenybės pažinimo metodus. Psichoterapija yra atskira psichologijos šaka, tačiau asmenybės teorijose ji užima reikšminga vieta taip pat. Yra nagrinėjami psichoanalitinės, biheivioristinės, humanistinės, kognityvinės krypties psichologinės krypties intervencijos metodai, kurie galiausiai gali būti plačiai apibendrinti mokymo ir mokymosi procesais. Visose psichoterapinėse kryptyse klientas ir psichoterapeutas sąveikauja mokymosi procese, kur klientas mokosi gyvenimo problemų sprendimo, adekvataus elgesio ar savirealizacijos. Psichoterapinio proceso metu psichoterapeutas taip pat mokosi. Tai, kas yra šio mokymosi rezultatas, priklauso nuo psichoterapeuto teorinės orientacijos.
Visuose aukščiau paminėtose asmenybės teorijos dalyse atsispindi autoriaus filosofinis požiūris į žmogaus prigimtį, į tai, kas yra žmogus apskritai. Filosofiniai klausimai apie žmogaus prigimtį yra tarsi visos teorijos išeities taškas, nulemiantis teorijos pobūdį, leidžiantis skirtingas asmenybės teorijas lyginti tarpusavyje. Dažniausiai yra skiriami devyni teiginiai apie žmogaus prigimtį, kurie yra bipoliarinės skalės. Kiekvienas asmenybės psichologas gali užimti tam tikrą vietą kontinuume tarp dviejų kraštutinių skalės polių:
- Laisvė - determinizmas - tai vienas iš pačių pagrindinių teiginių apie asmenybės prigimtį. Jis kelia problemą, kokiu laipsniu žmogaus elgesys yra nulemtas faktorių, kurie visiškai ar bent dalinai yra už sąmonės ribų. Ir kiek žmogus turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį pats. Psichologas atsako į klausimą, kiek žmogus yra laisvas rinkdamasis savo elgesį, o kiek jo elgesį nulemia nuo žmogaus nepriklausantys arba neįsisąmoninti veiksniai.
- Racionalumas - iracionalumas - teiginys klausia, kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdieninį elgesį. Ar žmonės iš esmės yra racionalios būtybės ir jų elgesį visada lydi samprotavimai, apmąstymai, ar juos valdo iracionalios jėgos?
- Holizmas (visybiškumas) - elementarizmas (analitiškumas) - Holizmo šalininkai teigia, kad žmogaus prigimtis yra tokia, kad elgesį galima paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip vieningą nedalomą visumą. Analitinio arba elementaristinio požiūrio atstovai teigia priešingai, kad asmenybės prigimtis yra tokia, kad elgesys gali būti paaiškintas tik analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai, nepriklausomai nuo visų likusiųjų.
- Paveldimumas - aplinka - tai klausimas, ar asmenybė yra genetinių faktorių ar auklėjimo, aplinkos rezultatas. Jis yra diskutuojamas beveik kiekvienoje psichologinėje teorijoje.
- Kintamumas - nekintamumas - tai problema, kiek žmogus gali fundamentaliai keistis gyvenimo eigoje? Kai kurie asmenybės teoretikai palaiko asmenybės kitimo požiūrį ir pateikia asmenybės vystymosi mechanizmus, kiti palaiko nekintamumo poziciją ir kalba apie kai kurias nekintančias asmenybės struktūras, kurios išlieka asmenybės branduoliu visą gyvenimą.
- Subjektyvumas - objektyvumas - šią skalę apibūdina klausimai - ar žmonės gyvena subjektyviam asmeniniam patirties pasaulyje, ir jis labiau veikia žmogaus elgesį; ar elgesį labiau veikia objektyvūs, išoriniai, išmatuojami faktoriai?
- Proaktyvumas - reaktyvumo klausimas domisi, kur yra žmogaus elgesio, aktyvumo priežastys. Ar elgesį skatina vidiniai asmenybės veiksniai, ar elgesį skatina aplinka.