Įvadas
Šeima - viena seniausių visuomenės institucijų, didelė vertybė. Šeimos terapija yra psichoterapijos šaka, siekianti gerinti šeimos narių santykius, šalinti emocines problemas, nustatyti tarpusavio ryšius ir priklausomybę. Šeimos terapijos tikslas - skatinti šeimos narius keisti elgesį, lavinti tarpasmeninius santykius, įgūdžius, padedančius įveikti problemas, priimti sprendimus, įgyti savigarbos ir pagarbos šeimos nariams. Šeimos terapija naudojama gydyti sutuoktinių neurozines reakcijas, vaikų ar paauglių neurozes, alkoholizmą ar lėtines somatines ligas. Tyrimai rodo, kad geriau, kai šeima interpretuojama kaip nedalomas vienetas. Dažnai šeimos terapiją atlieka du psichoterapeutai. Šeimos psichologas ar psichoterapeutas susipažįsta su šeimos istorija, situacija, santykiais ir neigiamais procesais. Siekiama tiksliai apibūdinti paciento problemą, fiksuojant emocinius ir pažintinius aspektus. Problema tikslinama, kol pacientas ir psichoterapeutas ją supranta vienodai, apibrėžiama konkrečiomis sąvokomis. Taip nustatoma šeimos diagnozė - konfliktų priežastys ir pobūdis. Vėliau aptariamos problemos sprendimo alternatyvos. Psichoterapeutas neprimeta savo sprendimų, padeda pacientui nuspręsti, kurios alternatyvos realios ir tinkamos. Numatoma, kaip pacientas patikrins pasirinktų alternatyvų realumą ir galimybes. Savo veiksmus pacientas turi susieti su galutiniu tikslu. Atsižvelgdamas į poreikius, kartu su psichoterapeutu įvertina tikslo pasiekimo lygį, apibendrina rezultatus.
Šeimos samprata ir jos kaita šiuolaikinėje visuomenėje
Šeimos samprata nuolat kinta. G. Navaitis (1999) teigė, kad šeima nėra statiška, jai būdinga nuolatinė santykių kaita. Norint suprasti šeimos sąvoką, būtina panagrinėti jos raidos periodizavimą. S. Minuchinas (1974) vadina tai "perėjimo taškais", teigdamas, kad darni šeima yra "organizmas, esantis kitimo procese ir besistengiantis išlikti tapatus sau". Todėl jos raida atitinka šeimos narių poreikius bei galimybes. J. Keliuotis (1990) teigė, kad šeimos vertybės yra žmogiškos vertybės, nuo kurių priklauso šeimos dorovė ir tvirtumas: meilė, pareiga, atsakomybė, ištikimybė, garbė ir orumas, žmogiškumas. Kiekvienas šeimos apibrėžimas yra savitas ir vertingas, nes skiriasi nuo to, kas yra žinoma. Kiekvienas apibrėžimas leidžia pateikti naujus argumentus ir įrodymus. Nė vienas iš jų neturėtų būti laikomas galutiniu. Šeima yra sudėtinga, socialiniu požiūriu vientisa ir dinamiška sistema. Filosofas R. Grigas (1998) sąvoką "vientisa" aiškina per daiktinius, biologinius ir dvasinius išteklių ryšius, kurie suteikia galimybę šeimai pasiekti tam tikrus socialinius tikslus. E. Krukauskienė (1999) teigė, kad šeimos, kaip mažos socialinės grupės, struktūra yra istoriškai kintamas ir sunkiai išmatuojamas parametras. Visais laikais, įvairiose kultūrose ir visuomenėse, nepaisant sociologinių ar kultūrinių pakraipų, egzistavo šeima (monogaminė, poligamija ar kt.). Šiuolaikinė šeima tolsta nuo ankstesnės šeimos sampratos, pasižymėjusios griežtomis normomis, funkcijomis, vaidmenimis ir elgesio normomis. XX a. pradžioje šeima buvo suprantama kaip darbinis ūkinis vienetas, o ne dviejų artimų žmonių sąjunga. Šio pradžioje lietuvių ūkininko šeima, kurią įprasta vadinti tradicine lietuvių šeima, vedybos buvo susijusios su ūkinėmis žemės dalybomis ir viso ūkio būkle. Šiais visuomenės gyvensenos kontekstuose, kartų kaitos, ugdymo, socializacijos ir kt. įtakojamos asmenybės.
Tradicinės ir modernios šeimos modelių skirtumai
A. Fullan (1999) analizavo skirtumus tradiciniu ir modernistiniu laikotarpiu. Tradicinė šeima dažnai laikoma branduoline šeima, kurioje vyras yra šeimos aprūpintojas, o žmona - namų šeimininkė. A. Samson (2000) teigimu, svarbiausi istoriniai požymiai, skiriantys tradicinės ir modernistinės šeimos modelius, yra santuokos patvirtinimo būdai ir pastovumas, vyro ir moters socialinių bei šeiminių vaidmenų derinimo principai, šeimos planavimas ir požiūris į nešeimyninį seksualumą. Šie požymiai kinta per istorinius laikotarpius. Tradicinėje šeimoje vyravo vyro vadovavimas ir svarbesnis indėlis į jos materialinį aprūpinimą. Vyras palaikydavo aktyvius santykius su visuomene ir per jį šeimą pasiekdavo naujovės. B.H. Lemme išskiria, kad moters karjeros raida yra sudėtingesnė nei vyro. Kai kurios moterys apsiriboja tik žmonos, motinos ir namų šeimininkės vaidmenimis, kitos atideda profesinę veiklą iki vaikų mokyklinio amžiaus, o kai kurios nekuria šeimos, kol neįsitvirtina savo profesijoje. Vis dėlto nemažai moterų bando derinti darbą ir vaidmenis šeimoje. Šių dienų šeimos renkasi netradicinį modelį, kuriame profesinėje veikloje dalyvauja vyras ir žmona. Dauguma šeimų pirmenybę teikia darbui, profesinei karjerai, mažiau laiko skiriama bendravimui šeimoje.
Šeimos funkcijos ir jų įtaka vaikui
Dažnai teigiama, kad šeima yra tokia, kokia yra visuomenė. Profesorius Z. Bajorikinas (2004) kelia klausimą, kokia šeima yra šioje visuomenėje ir kokios jos funkcijos. Dabartinis požiūris į šeimą yra naujas. Pripažįstama, kad šeimos, kaip ir jas sudarantys asmenys, skiriasi viena nuo kitos. Tiek mažos šeimos vertintos pagal įtaką vaikui. Tėvai - tai pirmas sunkumų įveikimo, bendradarbiavimo ir viskuo dalinimosi pavyzdys. Tėvų dėka vaikai išmoksta įsijungti į didesnę bendruomenę. Protinį bei dvasinį vystymąsi veikia išoriniai faktoriai. Apibendrinus šeimos funkcijas, galima teigti, kad tiek augimą, tiek vystymąsi galima veikti teigiamai ir neigiamai. Optimaliomis sąlygomis juos galima skatinti, o nepalankiomis - stabdyti. Šeimos ir jos funkcijų skirtingą sampratą lemia tyrėjų požiūris į įvairius šeimos santykių aspektus. A.M. Pileckaitė-Markovienė ir D. Bumblytė (2004) teigė, kad šeima yra pirminė ir būtina sąlyga motinystei formuotis, pabrėždamos neigiamą nedarnių santykių įtaką būsimos motinos asmenybei. Tėvai skirstomi pagal funkcionavimo modelį, kuris lemia vystymosi rezultatus ir įtakoja tarpusavio tėvų ir vaikų santykius. Skirtingos teorijos ir požiūriai skirtingai supranta tėvų asmenybės aspektus. Auklėjimo linija veikia auklėtinio personalizacijos procesą. A. Liepuonius pateikia tipologiją pagal A. Van Krevelen. Apibūdinant šeimos modelius, vaikų ir tėvų santykių paradigmas, reikia paminėti, kad kiekvienai šeimai būdingas savas auklėjimo stilius. Šeimos auklėjimo stilius yra jos taikomo vaikui poveikio metodų ir būdų pasekmė. Auklėdami vaiką, tėvai dažniausiai stengiasi jį paveikti taip, kaip tai darydavo jų tėvai. Tradicinės visuomenės šeimose dažniausiai naudojo autoritarinį vaikų auklėjimo modelį. Vaikas nuo mažens buvo mokomas paklusnumo. Autoritarinėje šeimoje vaikas žinojo teises ir pareigas, suvokė, ko jam negalima daryti ir ką galima. Paskatinimas ir bausmės taikomos nuosekliai. D. Šeffer (2003) teigė, kad nauja karta tuos atsineštus iš tėvų auklėjimo modelius gali iš dalies keisti. Kartais tėvai nori kompensuoti savo neišsipildžiusias svajones arba buvo per daug kontroliuojami vaikystėje, tada jie stengiasi kitaip auklėti vaikus. Daugelis apie šeimyninį bendravimą rašiusių autorių pabrėžia šeiminių ryšių kokybę. G. Kori (1977) nurodo, jog šeiminis bendravimas tenkina asmenybės tobulėjimo, atvirumo ir identifikacijos poreikius. Bendravimui šeimoje tenka išskirtinė vieta, nes jo dėka susiformuoja geresni arba blogesni šeimos narių tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Noras turėti vaikų, ugdyti jų asmenybes yra viena svarbesnių šeimos kūrimo bei jos stabilumo išsaugojimo paskatų. J. Jonušaitė (2004) pabrėžia, jog pagrindinį dėmesį šeimoje reikia atkreipti į tėvų ir vaikų santykius.
Tėvų ir vaikų santykiai
Vaikai - tai mūsų šalies ateitis, tėvystės vaisius. Iš vaisiaus pažinsi, koks yra medis, iš vaikų - kokie esame mes, tėvai. R. Jusienė (1995) mano, kad vaiko ugdymuisi ryšys su motina yra itin svarbus. Svarbu motinos elgesys, ką ji daro ir ko ne, kaip bara, kaip skatina ir kaip rodo švelnumą. Svarbu lavinti vaiko jausmus. L. Fish (2004) pastebėjo, kad sūnus padeda motinai mylėti ir vertinti vyriškumą kaip nuostabų dalyką. Turėdama berniukus ir matydama vyriškumo atsiskleidimo būdus, motina gali įvertinti žmogaus dvasios sudėtingumą. G. Kochanska ir kt. (2002) teigė, kad motinos gali būti geras pavyzdys. Tėvo vaidmuo padeda subalansuoti vaiko auklėjimą ir atsakomybę. Motinos vaidmuo sūnų gyvenimuose yra pagrindas jiems psichologiškai sveikai augti. Vienas pagrindinių šeimos funkcijų - vaikų gimdymas ir ugdymas. Išugdyti mąstantį, kūrybingą, dorą, aktyvią asmenybę yra ilgas, daug kantrybės, meilės, šilumos bei sugebėjimų reikalaujantis procesas. Šiame procese dalyvauja ir motina, ir tėvas. Motina yra stipriai biologiškai susieta su vaiku, maitina krūtimi, nuolat būna greta, todėl jos įtaka vaikui didesnė. Tai įrodo ir Klaipėdos Universiteto pedagogikos fakulteto studentų tyrimas, kurio rezultatai parodė, jog motinos vaidmuo vaikystėje ir paauglystėje yra itin svarbus (Litvinienė, 2002). Santykiai su kitais žmonėmis lemia vaiko savivertę. Svarbu, kaip vaiko žmogiškąjį vertingumą pripažįsta tėvai, kiti šeimos nariai, o vėliau ir mokykla. Ar pripažįstama vaiko autonomija, ar leidžiama skleistis jo iniciatyvumui, ar skatinamas vaiko meistriškumas. Šiuos bazinius dalykus žmogus perkelia iš vaikystės į vėlesnį savo gyvenimą ir dirba bei myli, teigdamas ar neigdamas save. Bendravimas su vaikais - tai svarbus tarnavimas, reikalaujantis didelės kantrybės, meilės ir išminties. Vaiko patirtis šeimoje yra pagrindinė mokykla kuriant žmogaus asmenybę. Joje patiria džiaugsmą, užuojautą arba nusivylimą, įvairius išgyvenimus. Šeimos mikroklimatas padeda vaikui perimti suaugusiųjų šeimos narių patirtį, sudaro sąlygas jo dorinei brandai. Šeimos darna - sėkmingo vaiko ugdymo, jo požiūrio į šeimą kaip vertybę formavimosi sąlyga, nuo kurios priklauso, kokią šeimą ateityje kurs jaunas žmogus. Jaunesnysis mokyklinis amžius - tai laikotarpis, kai mokymasis tampa pagrindine vaiko veikla. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, atsiranda naujos mokymosi formos, kurios pildo senąsias, t. y. mokymąsi per žaidimą. Mokymasis tampa planingas, organizuotas, privalomas. Suaugusieji nurodo vaikui darbo uždavinius, nustato jų atlikimo terminus. J. Piaget (cit. pagal Myers, 2000) praleido daugiau kaip 50 metų su vaikais ir įsitikino, kad vaiko protas nėra sumažinta suaugusiojo proto kopija. J. Piaget (cit. pagal R. Žukauskienę, 1996) nuomone, yra keturios pažintinės raidos stadijos. Jis nurodo kiekvienos stadijos apytikrį amžių, bet amžiaus ribos nėra griežtai apibrėžtos. Be to, Piaget nuomone, kiekviena iš stadijų nesibaigia staiga, lieka jos pėdsakai. Vienoje situacijoje vaiko mąstymas gali būti prieaoperacinis, o kitoje - logiškesnis.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kokybės gerinimas
Transakcinė analizė šeimos konsultavime
Transakcinė analizė yra socialinė psichologija, kurią 1970 metais išplėtojo E. Berne. Per paskutinius keturis dešimtmečius ši teorija išsiplėtė ir buvo pradėta taikyti psichoterapijoje, švietime, tarpasmeniniuose santykiuose, vadyboje, asmenybės santykiuose ir elgesyje. E. Berne savo teoriją ir praktiką koncentravo į bendravimo patologiją, besireiškiančią psichologiniais žaidimais. Transakcionistai, kaip ir psichoanalitikai, analizuodami žaidimus grįžta į praeities įvykius, daug dėmesio skiria asmenybės struktūrai, tačiau jų išeities pozicija - tarpasmeniniai santykiai. Transakcinė analizė atvėrė naujas galimybes pažinti žmogų, sąveikaujantį su kitais. E. Berne ir jo pasekėjai teigia, kad esminis žmogaus poreikis yra noras būti pastebėtam, pripažintam. Žmogus, negaudamas pripažinimo ženklų - stimuliacijų (žodžiu ar informacija, veiksmu, gestu, mimika ar bent žvilgsniu), netenka emocinės pusiausvyros. Bendravimą galima analizuoti kaip mainus, kurių metu perduodame informaciją, o transakciją - kaip bendravimo vienetą. Transakcinė analizė - tai psichologijos kryptis, turinti teorinę-konceptualiąją ir praktinę-eksperimentinę dalį, analizuojanti tarpasmeninius santykius ir asmenybės tobulinimo galimybes. Transakcinės analizės praktikoje organizuojami grupiniai susitikimai, kurių metu konsultuojamieji išsiugdo gebėjimą savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, suprasti ir kontroliuoti praeities poveikius. Susitikimų eiga: sudaroma sutartis, konsultantas įsipareigoja mokyti, o konsultuojamasis - išmokti transakcinės analizės terminologiją ir vartoti ją nagrinėdamas kasdienybę ir problemas. Konsultantai dirba vadovaudamiesi "čia ir dabar" principu. Konsultavimo tikslas - sukurti produktyvų elgesį. Naudojant transakcinę analizę, konsultanto sukurtas egalitarizmas, saugumas ir abipuse pagarba paremti darbo santykiai su klientais. Konsultantas turi turėti asmenybės ypatybes: pasitikėjimą kiekvienu individu, pagarbą vertybėms, neturėti išankstinių nusistatymų, suprasti save, būti pareigingas. Užmezgant terapinius santykius svarbu suprasti, kad jie yra skatinantys pokytį, prigimtį ir skiriasi nuo kitų santykių. Konsultantas turi parodyti empatiškumą ir supratimą klientui, jo simptomams.
Gyvenimo pozicijos
Bendravime svarbu nuostatos į save ir į partnerį. Žmogus užima teigiamą arba neigiamą poziciją savo ir kitų atžvilgiu. Nuo gyvenimo pozicijos priklauso, kaip žmogus mąsto, veikia, elgiasi ir bendrauja su kitais, kaip jis vertina save ir aplinką. Pozicijos: "Aš geras" arba "Aš blogas" ir "Tu geras" arba "Tu blogas". Iki septynerių metų vaikas prisitaiko prie vienos iš keturių gyvenimo pozicijų, kurias bando palaikyti visą gyvenimą.
- "Aš geras ir tu geras" - konstruktyviausia pozicija, reiškianti, kad žmogus priima, realiai vertina save ir kitą, bendradarbiauja ir sprendžia problemas. Tai sėkmę nešanti, sveikos asmenybės pozicija, kuri pradeda formuotis vaikystėje. Jei tėvai skatina vaiką, džiaugiasi juo, pripažįsta jo laimėjimus, ima formuotis pozityvi nuostata į pasaulį.
- "Aš geras, o tu blogas" - dominavimo pozicija, kuria stengiamasi parodyti pranašumą, siekiama sumenkinti kitą. Ši pozicija yra projekcinė: kiti kaltinami dėl tų savybių, kurios būdingos pačiam kaltinančiajam.
- "Aš blogas, o tu geras" - savęs žeminimo, bejėgiškumo, nepasitikėjimo savimi pozicija. Tokiems žmonėms reikalinga globa, pagalba, jie gėrisi kitais ir jaučia gėdą dėl savęs. Šios pozicijos žmonės atitolsta nuo kitų, yra linkę į depresiją, perdeda savo menkavertiškumą, jaučiasi dėl visko kalti, pažeminti, niekinami, kvaili ir atmesti.
- "Aš blogas ir tu blogas" - beviltiškumo pozicija, atvedanti į alkoholizmą, narkomaniją. Pasaulis suvokiamas kaip blogas, kuriame neįmanoma pasitaisyti.
Neigiamas pozicijas užimantys arba pervertinantys save individai gali susidurti su daugeliu psichologinių problemų. Konsultantas tokiems klientams turėtų paaiškinti, kad jų užimamos pozicijos yra atsineštos iš vaikystės, tačiau klientai gali jas keisti remdamiesi suaugusio žmogaus racionaliomis galiomis, kurios gali atvesti žmogų į teigiamą gyvenimo poziciją.
Ego būsenos
E. Berne teigė, kad kiekvienas individas turi tris alternatyvias ego būsenas: "Aš" Tėvą, "Aš" Suaugusį ir "Aš" Vaiką.
"Aš" Tėvas
Šią poziciją perimame iš savo tėvų. Bendraudami iš Tėvo pozicijos, kalbame autoritariškai, kategoriškai, esame linkę kitus dogmatiškai vertinti ir kaltinti, mėgstame ironizuoti, nurodinėti ir drausti, pretenduojame būti teisuoliais. Tačiau būname užjaučiantys ir besirūpinantys, linkę paskatinti ir apginti, palaikyti, paguosti ir patarti. Tėvo pozicija gali būti kritiška arba besirūpinanti. Kai jaučiame, veikiame, mąstome taip, kaip tai darė mūsų tėvai, mes esame Tėvo būsenoje. "Aš" Tėvas yra suformuotas iš išorinio bei vidinio poveikio mums augant ankstyvoje vaikystėje.
Taip pat skaitykite: Navaičio šeimos psichologijos metodai
"Aš" Vaikas
Tai ta maža mergaitė ar mažas berniukas, kuriais mes buvome vaikystėje. Bendraudami iš laisvo, natūralaus Vaiko pozicijos, nesirūpiname dėl aplinkinių reakcijos, būname spontaniški, smalsūs, žaismingi, natūralūs, nelogiški, svajingi, tačiau kartu gali reikštis agresyvumas, nepaklusnumas, nekantrumas, piktdžiugiškumas, egoizmas, tingumas. Jei mumyse nubunda prisitaikantis Vaikas, jaučiame gėdą ir kaltę, esame baimingi, bejėgiai, delsiantys, susivaldantys, galvojame apie pasekmes. Laikomės susitarimų, normų, esame kuklūs ir nuolankūs, trokštame pagyrimo.
"Aš" Suaugęs
Tai mūsų sugebėjimas galvoti ir veikti savarankiškai, priimame savo sprendimus, analizuojame, tampame unikalūs. Ši būsena pradeda veikti apie dešimtą gyvenimo mėnesį, tai yra priemonės, kuriomis kontroliuojame "Aš" Tėvą ir "Aš" Vaiką. Jei norime pakeisti "Aš" Suaugusį ar "Aš" Vaiką, turime daryti per "Aš" Suaugusį. Ši pozicija nepriklauso nuo amžiaus, ji paremta patirtimi, informacija, sąmoningais sprendimais. Kai bendraujame, veikia viena iš ego būsenų. Mūsų jausmai sąlygoja, kurią būseną naudosimės, taip pat bet kuriuo metu kas nors gali iššaukti persikėlimą iš vienos ego būsenos į kitą. Terapeutas turi gerai žinoti ir suprasti visas tris Ego būsenas bei jų ypatumus. Konsultantas turi mokėti paaiškinti klientui struktūrinės analizės esmę, kad jis geriau suprastų savo asmenybės sandarą ir būdamas sąmoningas galėtų koreguoti savo ego būsenų pasireiškimą bendravime. Jis turi pajusti skirtumą tarp gyvenimo, kurį jam demonstravo (Tėvas), kurį pats išgyveno (Vaikas) ir kurį atrado (Suaugęs). Tai padaręs, jis taps autonomiškesnis ir galės rinktis savo asmenybę atitinkančią veiklą, nuoširdžiau bendrauti. Konsultanto uždavinys - padėti klientui atrasti ir suprasti jo gyvenimo tikslus. Pagalbos būdas - žaidimų analizė. Ego būsenų sutrikimai atsiranda tada, kai šios būsenos perdengia viena kitą, tai gali įtakoti individo išankstinį nusistatymą vienu ar kitu klausimu, kraštutinius sprendimus, sukelti fobijas, vesti į neviltį. Tokiu atveju individas mano, kad elgiasi, kalba ir mąsto iš vienos Ego būsenos, tačiau iš tiesų jo elgesys yra akivaizdus kitos būsenos pavyzdys. Vienos Ego būsenos sutrikimas gali sukelti didelių problemų. Pavyzdžiui, jei sutrinka Vaiko Ego būsena, individas gali nebemokėti juoktis, reikšti savo emocijų, o be Suaugusio Ego būsenos jam gali trūkti intelektinės kontrolės, jis gali prarasti realybės pojūtį.
Transakcijos
Transakcija susideda iš pavienių stimulų ir reakcijų į juos, ji gali būti verbalinė ir neverbalinė, tai bendravimo vienetas. Pasak E. Berne, kai du žmonės netikėtai susitinka, vienas iš jų neišvengiamai kalbės su kitu. Paprastos papildančios transakcijos vyksta tada, kai į pranešimą, pasiųstą iš tam tikros Aš vidinės pozicijos, asmenybė sulaukia norimos reakcijos iš kitos asmenybės tam tikros Aš pozicijos. Toks bendravimas nėra konfliktiškas ir atitinka sveikus žmogiškus santykius. Paprastos susikertančios transakcijos atsiranda tada, kai į siunčiamą pranešimą atsakoma netikėta arba nepageidaujama reakcija. Tokiu būdu yra pakeičiama bendravimo kryptis, žmonės tarsi nusisuka vienas nuo kito, atitolsta. Susikertančios transakcijos gali vesti į konfliktą. Dvigubomis arba paslėptomis transakcijomis vadinamos tos transakcijos, kuriose dalyvauja nebe dvi, o daugiau - trys ar keturios partnerių būsenos. Tuomet bendravimas darosi daug sudėtingesnis nei paprastose transakcijose, kur stimulas susilaukia natūralios reakcijos. Socialiniame kontekste veikia vienos būsenos, o psichologiniame - kitos. Dažnai savo mintis, norus, ketinimus formuluojame ir pateikiame kaip Suaugęs Suaugusiam, tačiau visa tai įvelkame į tokias išraiškos formas, kad tarsi netyčia iššauktume partnerio reakciją kitomis būsenomis, kurios taip pat gali neiškilti į išorę, o tik slaptai padiktuoti, kaip Suaugusiam reikėtų reaguoti. Dvigubos transakcijos gali būti vienpusės ir abipusės. Konsultacijos metu terapeutas gali pasiūlyti klientui paanalizuoti jau įvykusias transakcijas arba suvaidinti jas konsultanto kabinete.
Psichologiniai žaidimai
E. Berne teigimu, didžiąją mūsų gyvenimo dalį sudaro psichologiniai žaidimai, turintys tam tikras taisykles, žaidėjus ir numatomą baigtį. Iš psichologinio žaidimo gaunama tam tikra nauda (dažniausiai psichologinė), tačiau žaidimai paprastai baigiasi sukeldami nemalonius jausmus visiems žaidimo dalyviams. Žaidimus žaidžiame sąmoningai arba nesąmoningai, juos nuolat kartojame su tais pačiais ir naujais partneriais. Žaidimą E. Berne apibrėžia kaip seriją paslėptų papildančių transakcijų, nepertraukiamai sekančių viena paskui kitą, su aiškiai numatoma baigtimi. Pasirodo, kad esama žmonių, patologiškai žaidžiančių visą gyvenimą ir dėl to išgyvenančių didžiules dramas ar netgi tragedijas. Išgirdęs, kad jis žaidžia, toks žmogus labai nustebtų, nes liguisto žaidimo scenarijų dar vaikiškoje pasąmonėje užsifiksavę pripažinimo poreikio tenkinimo būdai ir gyvenimo pozicijos, kurias nuolat reikia patikrinti. Tik terapija, skirta įsisąmoninti žaidimo priežastis, gali padėti klientui nustoti žaisti. Žaidimo turinio ir eigos nusakymas vadinama teze. Kiekvienas žaidimas turi antitezę - būdą, leidžiantį neįsitraukti į žaidimą arba iš jo išeiti. Tačiau pati bendriausia antitezė yra mūsų gebėjimas pasinaudoti savo suaugusiuoju, kuris įvertina, ar partnerio elgesys atitinka bendravimo situaciją ir jo realias galimybes. Visus žaidimus E. Berne skirstė į destruktyvius (blogus) ir konstruktyvius (gerus).
Populiariausių žaidimų pavyzdžiai:
Taip pat skaitykite: Kas yra multipotencialumas?
- JEI NE TU - žaidime kaltinami kiti, kad riboja žaidėjo teises ir laisves.
- PAKLIŪVAI, NIEKŠE! - žaidėjas ieško kitų žmonių poelgiuose blogybių, nedorybių, apgavysčių ir bando tokį elgesį išprovokuoti.
- SPIRK MAN - žaidėjas persekioja kitus žmones, juos dirgina, erzina visais įmanomais būdais tarsi prašydamas sau bausmės.
Transakcinė analizė siekia, kad susitikę du žmonės bendrautų kaip lygiaverčiai partneriai. Konsultavimo metu konsultuojamasis supažindinamas su transakcinės analizės principais, joje vartojamais terminais ir žaidimų aprašymais. Tuomet konsultuojamieji įvaldo transakcinės analizės metodus ir tampa kompetentingais konsultanto partneriais.
tags: #g #navaitis #psichologinis #seimos #konsultavimas #2002