Įvadas
Rolando giesmė, kaip vienas iš ryškiausių viduramžių herojinių epų pavyzdžių, yra paveikusi literatūrą ir kultūrą. Tačiau norint pajusti estetinį malonumą skaitant „Rolando giesmę“ originalo kalba, reikia pastangų. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip teksto suvokimas, adaptacijos ir erdvės interpretacijos formuoja mūsų supratimą apie šį kūrinį ir kitus literatūros darbus.
Adaptacijos: Supaprastinimas Ir Naujos Perspektyvos
Adaptacijos vaidina svarbų vaidmenį literatūros sklaidoje, ypač kai kalbama apie sudėtingus ar senovinius tekstus. Anksčiau, kai knygų buvo išleidžiama mažai, geriausių grožinės literatūros pavyzdžių adaptacijos mažiems vaikams pasiteisindavo. Mes iš tikrųjų esame užaugę su adaptacijomis. Ką turiu omenyje? Homerą, mitologiją mes pažįstame tik iš adaptacijų - t. y. kažkas šimtmečiais tuos turinukus perrašinėdavo arba suaugusiesiems, arba vaikams. Vaikams, žinoma, jau šiek tiek vėliau. Tikriausiai skaitėte Gustavo Schwabo „Gražiausias antikos sakmes“ ir puikiausiai suprantate, kad galybė erotinių momentų ten praleista.
Adaptacijos gali būti įvairios - nuo supaprastintų siužetų iki papildomų paaiškinimų ir iliustracijų. Pavyzdžiui, Charleso Dickenso „Juodasis gražuolis“ ir „Kalėdų giesmė“ adaptacijos ne tik supaprastina siužetą, bet ir pateikia gausybę iliustracijų ir paaiškinimų, pvz., kas yra Kalėdų pyragas, kuo jie ten kūreno, kas yra kalėdinis amalas. Viskas yra paraštėse, o skaityti „nesvietiškai“ gražu - tarsi adaptuota, tarsi enciklopediškai papildyta.
Taigi adaptacijų yra labai įvairių, dažnai dirba rimti rašytojai, kad, tarkim, būtų galima pateikti kokio nors sudėtingo viduramžių herojinio epo adaptuotą variantą. Kad ir skaitant „Rolando giesmę“ pajusti estetinį malonumą yra gana sunku. Tai kito tipo pasakojimas, tad „Rolando giesmę“ mes ir žinome tik iš adaptuotų variantų.
Tačiau adaptacijos gali prarasti niuansus, psichologiją, aprašomosios kalbos ir dialogo grožį. Iš esmės lieka nučiunktas siužetas, jau nekalbu, kokios košmariškos iliustracijos. Kita vertus, dabar šiek tiek prigesau ir taip piktai nebesakau, nes galvoju, kad yra galybė žmonių (vaikų, paauglių, žmonių, turinčių tam tikrų psichologinių trukdžių ar prigimtinių problemų), kuriems reikia būtent tokių knygų.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Rolando Giesmė: Herojiškumas, Išdavystė Ir Mirtis
„Rolando giesmė“ (pranc. La Chanson de Roland) - tai poema, pasakojanti apie grafo Rolando, Karolio Didžiojo sūnėno, žūtį Ronsevalio slėnyje. Šiame kūrinyje atskleidžiama riterio drąsa, pasiaukojimas ir garbė. Rolandas, narsiausias ašiam pasaulyje vasalas, galėjo pūsti ragą Olifantą ir pasikviesti pagalbon karaliaus kariaunę. Karol/ ir tvyn, garbtroaka. Geras Rolando draugas, vienas ia dvylikos pers, drsus, u~ Karol/ kovojantis iki mirties, protingas, aalto proto.
Poema (4002 eiluts) pasakoja apie didvyriak grafo Rolando, Karolio Did~iojo sknno, ~uvim mkaio metu su maurais Ronsevalio slnyje, apie Rolando patvio Ganelono iadavyst, kuri buvo aios katastrofos prie~astis, ir apie Karolio Did~iojo kerat u~ Rolando ir dvylikos pers ~uvim.
Rolando giesmė yra ne tik herojinis pasakojimas, bet ir istorinis šaltinis, atspindintis to meto visuomenės vertybes ir idealus.
Erdvės Vaidmuo Teksto Suvokime: Alfonso Nykos-Niliūno Poezijos Pavyzdys
Erdvė atlieka svarbų vaidmenį teksto suvokime, ypač poezijoje. Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje erdvės fragmentai, tokie kaip medžiai, upės ir kalnai, nuolat kartojasi, sukurdami vientisą pasaulį. Dėl koncentruoto kalbėjimo eilėraščiai tampa elipsiški, metonimiški. Nuo vienos visumos fragmento pereinama prie kitos visumos, kuri vėlgi tik nurodoma tuo pačiu metoniminiu principu. Neaprėpiamo poezijos pasaulio įspūdį stiprina galybė nežinomų kultūrinių nuorodų bei tikriniais žodžiais pavadintų negirdėtų realijų.
Šie pasikartojantys motyvai padeda skaitytojui suprasti elipsinius teksto segmentus. Antai eilėraščio „Himnas Mistiškajai Rožei“ eilutė - „Karaliene gluosnių ir skenduolių kūnų“2 - atrodo nesuprantama. Į klausimą, kodėl jungiami du skirtingi dalykai - skenduoliai ir gluosniai, gali atsakyti eilėraščiai, kuriuose kartojasi prie upės augančio gluosnio motyvas: gluosnis auga ant upės kranto („Pažinimo raudos motinai. Antroji“), jo siluetas atsispindi upės vandeny („Vigilia nona“), gluosniai subridę vandenin („Praradimo simfonija“). Tad skenduolių motyvą paaiškina upė, kurios vanduo gali pasiglemžti gyvybes. Prie upės augantys gluosniai taptų tokių įvykių liudytojais.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
A. Nykos-Niliūno poezijoje išskiriami du erdvės kartojimosi būdai: prigimtinė erdvė kartojasi kaip natūrali apsuptis ir kaip juslinio suvokimo matrica. Pirmuoju atveju erdvė pasirodo kaip įprasta poetinio vyksmo vieta, kaip kalbančiojo buvimo laukas. Ji palyginti išsamiai atsiskleidžia kaip aplinka, kurioje eilėraščio subjektas veikia (dažniausiai kur nors eina), kurią patiria, stebi, aprašo. Natūralios apsupties fiksavimas yra būdingesnis ankstyviesiems A. Nykos-Niliūno tekstams. Erdvė juose yra ne tik tema, bet ir impulsas kalbėti.
Erdvių Sąsajos: Mitologiniai Ir Literatūriniai Siužetai
Prigimtinė erdvė gali veikti kaip juslinio suvokimo matrica, įtakojanti mūsų suvokimą apie mitologinius ir literatūrinius siužetus. Mitų ar literatūros kūrinių siužetai juos suvokiančioje sąmonėje gali įgyti įvairias įvietinimo formas. Dažnai sunku pasakyti, kodėl mūsų vaizduotė pasiūlo vieną ar kitą „geografiją“ įvykiams, kurių vieta mums nenurodyta.
Pavyzdžiui, eilėraštis „Emmaus keleiviai“, parašytas pagal Evangelijos pasakojimą, atitinka Evangelijos pasakojimo segmentaciją, išlaiko parabolės pobūdį, jo siužetas, kaip pažymi K. Nastopka, yra lokalizuojamas „valstietiškos kultūros kontekste“10. Mūsų analizė leistų patikslinti, kad A. Bizantiškai ištaiginga eilėraščio „L'offrande à Vénus“ aplinka neprimena lietuviško gamtovaizdžio. Tik prasiskverbę pro cinquecento kultūros blizgesį (eilėraštis priklauso diptikui „Cinquecento“), kuris svaigina ne tik eilėraščio mergaites, bet ir skaitantįjį, atpažįstame tas pačias topografinio reljefo linijas.
Slėnis susijęs su jutimine (šlaitu besileidžiančiųjų regėjimo) ir kinestetine (savo leidimosi šlaitu judesio) patirtimi. Reljefas iškyla iš patirties, kūno vidaus. Eilėraščiuose „L'offrande à Vénus“ ir „Emmaus keleiviai“ slėnis iškyla vaizduojant kultūros personažus. Kalbantysis šiuose tekstuose tiesiogiai nepasirodo, ir mes jį „matome“ tik per jam savą, jo vaizduotę struktūruojančią erdvę.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai