Įvadas
Paauglystė - ypatingas raidos etapas, kuriam būtina skirti didelį dėmesį. Tai laikotarpis, kai jaunuoliai susiduria su daugybe iššūkių, susijusių su fiziniais, emociniais ir socialiniais pokyčiais. Šiame straipsnyje nagrinėjama paauglių (13-16 metų) asmenybės orientacija ir ją veikiantys veiksniai, ypač šeimos struktūra. Straipsnyje remiamasi N. L. Gage ir D. C. Berliner "Pedagoginės psichologijos" įžvalgomis bei kitų autorių darbais, siekiant atskleisti šio amžiaus tarpsnio ypatumus.
Paauglystė kaip raidos etapas
Daugelis autorių (R. Žukauskienė, 2012; A. Freud, 1969; D.G. Myers, 2000; A. Petrulytė, 2012 ir kt.) pabrėžia paauglystės svarbą kaip atskiro raidos etapo. Paaugliams būdingas nuolatinis svyravimas tarp laimės ir likimo, pasitikėjimo savimi ir menkavertiškumo jausmo, priklausomybės ir savarankiškumo. Neretai jie neranda savojo "aš", nežino, ko nori gyvenime, nesugeba atskirti tikslų nuo užgaidų, negeba išreikšti savęs.
Paauglystės ribos ir etapai
Paauglystės amžiaus ribos yra sąlyginės, dažniausiai nurodomos tarp 11-12 ir 18-19 metų (R. Žukauskienė, 2012). Mokslininkų nuomonės dėl paauglystės etapų skiriasi. Ch. Bühler išskyrė keturis etapus:
- Ankstyvoji paauglystė (nuo 11-12 iki 14 metų).
- Vidurinioji paauglystė (maždaug nuo 14 iki 16 metų).
- Vėlyvoji paauglystė (nuo 16 iki 18-19 metų).
Taip pat paauglystę galima skirstyti į ankstyvąją (12-15 metų) ir vėlyvąją (16-20 metų) (A. Petrulytė, 2003).
Paauglystės iššūkiai ir ypatumai
JAV psichologas Granville Stanley Hallas (1904) teigė, kad paauglystei būdinga didelė sumaištis, apibūdino šį amžiaus tarpsnį kaip audrų ir streso laikotarpį. A. Freud (1969) pritarė, teigdama, kad audros, sumaištis ir stresas yra normali paauglystės raidos dalis. Tačiau Jeffrey Jensenas Arnettas (1999), Laurence'as Stenbergas ir kt. (2004), A.S. Masten ir kt. (1999) teigė, kad sunkumų nereikia suabsoliutinti, nes juos patiria ne visi paaugliai. Iš tiesų, dalis paauglių puikiai sutaria su savo mokytojais ir tėvais, jiems sekasi mokykloje, jie sutaria su draugais ir netampa priklausomi nuo psichotropinių medžiagų.
Taip pat skaitykite: Pedagoginė psichologija: raida ir reikšmė
Teoretikas E.H. Eriksonas (1968) teigė, kad paauglystė - tai lūžis, krizės, sunkumų ir prieštaravimų metas. Paaugliams būdinga pereiti nuo išorinio pasaulio analizės prie savo vidinio pasaulio analizės (J. Laužikas, 1993). David G. Myers (2000) paauglystę vadina tarpsniu tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės. A. Petrulytės (2012) nuomone, paauglystė tęsiasi nuo lytinio brendimo pradžios iki tol, kol asmuo pasiekia suaugusio savarankiško žmogaus socialinę padėtį.
Anot A. Petrulytės (2012), paauglystėje pastebimas neigiamų emocijų dominavimas, dažni socialinių vaidmenų konfliktai ir emocijų nestabilumas. Taigi paauglio psichologinė savijauta neretai pablogėja (A. Petrulytė, 2012).
Paauglių socialiniai ryšiai
Paauglystės laikotarpiu didžiulį vaidmenį vaidina draugai ir bendraamžiai, jų įtaka yra vienas svarbiausių rodiklių kasdieniame gyvenime (R. Žukauskienė, 2012). Paauglio elgesys įvairiose situacijose labiau nei bet kuris kitas amžiaus periodas priklauso nuo bendraamžių grupės (A. Petrulytė, 2012). Tie paaugliai, kurie palaiko tvirtą ir kokybišką draugystę su savo draugais, geriau apsisaugo nuo emocinių sutrikimų, jie į mokyklą eina noriai, geresni jų akademiniai laimėjimai, emocinis saugumas formuojasi kur kas lengviau (Barkauskienė, Pakalnienė, 2006).
Paaugliams būdingi asmenybės prieštaravimai - nuo didelio jautrumo vienoje situacijoje iki begalinio šaltumo kitoje (Muuss, 1975). Paaugliams būdingas smalsumas, entuziazmas, troškimas kažką atrasti bei tyrinėti. Paaugliai iš bendraamžių mokosi visko, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: lygiateisių santykių, komunikuoti su draugais ir lyderiais, reaguoti į prievartą ar agresiją ir kt. (A. Petrulytė, 2012).
Paauglio emocijos, elgesys ir polinkis į stresą labai priklauso nuo aplinkos, kurioje jis gyvena. Kuo blogiau vaikai sutaria su savo tėvais, tuo tėvų įtaka yra silpnesnė, o bendraamžių - priešingai (A. Petrulytė, 2012). Taip pat paaugliams, kuriems sunkiai sekasi sutarti su savo tėvais, dažniau būdingi psichosomatiniai negalavimai (Zaborskis ir kt., 1996).
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Asmenybės orientacija
Asmenybės vertybinė orientacija programuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausias elgesio kryptis, vieną ar kitą poelgį ar netatskirą veiksmą, atspindi visuomenės, kuriai individas priklauso, ideologiją ir kultūrą (Psichologijos žodynas, 1993). Tikslų nustatymas suteikia veiklai kryptingumo, todėl S. Gudelis (1983) teigia, kad asmenybės kryptingumas yra esmingiausias, pagrindinis požymis, lemiantis žmogaus gyvenimą, jo aktyvios veiklos pobūdį, socialinį bei moralinį asmenybės vertingumą.
Atsižvelgiant į paauglio asmenybės kryptingumą, socialinis pedagogas gali efektyviau planuoti darbą su vaiku, nukreipti jį į jam tinkamą veiklą. Pavyzdžiui, į bendravimą orientuotas paauglys ypatingą dėmesį kreipia į savo asmeninius interesus ir poreikius, itin rūpinasi savo "Aš" prestižo palaikymu. Tokio tipo paauglys linkęs konkuruoti, stengiasi laimėti, būti lyderiu. Į veiklą orientuotas paauglys stengsis gerai atlikti savo darbą, sieks savo tikslo, jam svarbu rezultatais pranokti ne kitus, o patį save. Į bendravimą orientuota asmenybė teiks pirmenybę bendravimui, stengsis palaikyti gerus tarpasmeninius santykius, jis pasižymės prieraišumu, ekstravertiškumu, neretai jis gali priklausyti nuo grupės.
Šeimos įtaka paauglių asmenybės orientacijai
Šeima - viena svarbiausių socialinių institucijų, turinti didelę įtaką vaiko raidai ir asmenybės formavimuisi. Šeimos aplinka, santykiai šeimoje ir šeimos struktūra gali reikšmingai paveikti paauglio asmenybės orientaciją ir elgesį.
Šeimos apibrėžimas ir funkcijos
Literatūroje yra daug bandymų apibrėžti šeimą. Įvairūs specialistai šeimos sąvoką traktuoja skirtingai. Vienus aspektus išskiria edukologai, kitus - psichologai, ekonomistai, sociologai ar medikai (Grakauskaitė-Karkockienė, 2012). Vieni mokslininkai, tyrinėjantys šeimą, linkę akcentuoti gyvenimą kartu, seksualinę reprodukciją bei ekonominę kooperaciją (G. Matulienė, 2012). Šeimos apibrėžimą daugelis autorių sieja su santuoka. A. V. Matulionis (2002) teigia, kad šeima tai - santuoka, kraujo ryšiu besiremiantis socialinis junginys, kuris turi atitinkamą organizaciją, kuri apibrėžta istoriškai ir kurios nariai yra susieti abipusės moralinės atsakomybės, tarpusavio pagalbos ir bendro jų ūkio. Šiais laikais bendravimo kokybė ir pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais tampa vis reikšmingesni šeimos stabilumui (D. Grakauskaitė-Karkockienė, 2012).
P. Leonas (1995) taip pat pabrėžia šeimos narių tarpusavio ryšį, o ne santuoką. Jo teigimu, šeima yra solidari ir gerai organizuota grupė, kuri nuolat veikia ir daro įtaką savo šeimos nariams, o taip pat ir visai visuomenei (Leonas, 1995).
Taip pat skaitykite: Radviliškio PPT veikla
G. Kvieskienė (2005), apibrėždama šeimą, vienu svarbiausių veiksnių laiko socializacijos svarbą. Ji teigia, kad šeima yra unikali organizacija, kurioje gyvybė yra pratęsiama, taip pat prasideda ankstyvoji vaiko socializacija, nes individas tampa tam tikros grupės nariu (Kvieskienė, 2005). Anot klasikinio G. Murdock (1962) apibrėžimo, šeima - tai socialinė grupė, susieta bendra gyvenamąja erdve, ekonominiais santykiais ir dauginimusi. Šiais laikais šeimą apibrėžia kaip suaugusius žmones, kuriuos jungia bendras lytinis gyvenimas, taip pat jie turi gimusius ar įvaikintus vaikus (Berns, 2009).
K. Mielinis (2003) išskiria šias šeimos funkcijas: giminės pratęsimas, vaikų socializacija ir jų auklėjimas, ekonominė ir ūkinė šeimos funkcija, bendravimas, laisvalaikis, lytinių poreikių patenkinimas ir tautos etoso pratęsimas.
Šeimos tipai
Šeimos skirstomos į įvairius tipus. G. Matulienė (2012) išskiria tradicines (branduolines) ir išplėstines šeimas (kai kartu gyvena kelios kartos ir artimuosius bei gimines). R.M. Berns (2009) išskiria patriarchalines (kai dominuoja vyro vaidmuo), matriarchalines (kai pabrėžiamas moters vaidmuo) ir egalitarines (kai abi pusės pripažintos lygiavertėmis) šeimas.
Nepilnos šeimos
Šiame darbe atsižvelgiama į tokias socialines problemas kaip nepilnų šeimų gausėjimas (Grakauskienė-Karkockienė, 2012; Litvinienė, 2002), tad žinant didėjantį mastą, galima teigti, jog tai daro įtaką ne tik paauglių doroviniam ir emociniam brendimui (Tilindienė, 2006), bet ir asmenybės kryptingumui.
Nepilna šeima - tai šeima, kurioje nėra tėvo arba motinos (Litvinienė, 2002). Dažniausiai šeimoje nėra tėvo. XX a. antroje pusėje išryškėjo naujas šeimos tipas - nepilna šeima (Litvinienė, 2002). A. Šickutės (2012) teigimu, šiuolaikinis nepilnos šeimos nekritiškas vertinimas daro neigiamą įtaką vaikams, kurie jau sunkiai atskiria moralines ir šeimos vertybes, o nepilna šeima tampa nebe išimtimi, o tendencija.
Tyrimai rodo, kad paaugliai išsiskyrusių tėvų šeimose labiau linkę į veiklą, o paaugliai pilnose šeimose - į bendravimą ir laimėjimus. Tačiau šis skirtumas statistiškai nereikšmingas (Ç2=1,880, p=0,391). Taip pat nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų lyginant visų trijų asmenybės kryptingumų pasiskirstymą tarp respondentų pagal šeimos sudėtį (Ç2=8,482, p=0,205).
Tyrimai ir pastebėjimai
Tyrimai rodo, kad sportuojantys paaugliai ir vaikinai labiau linkę į laimėjimus, o nesportuojantys ir merginos - į bendravimą. Tačiau lyginant respondentus pagal tai, ar jie sportuoja, ar ne, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (Ç2=0,175, p=0,916).