Įvadas
Politiko asmenybė - tai daugiabriaunis reiškinys, kurį nuo seno nagrinėja filosofai ir šiuolaikiniai politikos mokslininkai. Aristotelis žmogų apibūdino kaip „politinį gyvūną", pabrėždamas jo prigimtinį poreikį dalyvauti viešajame gyvenime. Tačiau kas išskiria politikus iš kitų žmonių? Ar jie turi specifinių asmenybės bruožų, lemiančių jų sėkmę politinėje arenoje? Šiame straipsnyje panagrinėsime politiko asmenybės bruožus, remdamiesi klasikinių filosofų įžvalgomis, politinės psichologijos tyrimais ir šiuolaikinio mokslo požiūriu.
Klasikinės Filosofijos Perspektyva
Niccolò Machiavelli, vienas žymiausių politinės filosofijos atstovų, kėlė klausimą, kuo politikai skiriasi nuo kitų žmonių. Jis teigė, kad politikai turi būti pusiau žvėrys, pusiau žmonės, gebantys apsiginti ir dirbti klastingoje aplinkoje. Anot Machiavelli, politikais netampa išmintingiausi ar dorovingiausi, nes tokie piliečiai būtų lengvas grobis.
Filosofas Leonidas Donskis teigė, kad ryškiausia šių laikų politikų savybė - dvilypumas. Politikas turi suderinti mintį ir veiksmą, būti protingas ir ryžtingas. Taip pat svarbi pasirinkimo tarp faktų ir vertybių dilema, nes politikai dažniausiai remiasi faktais, o ne vizijomis. Donskis kaip puikius politikus, suderinusius šias savybes, įvardijo Winstoną Churchillį, Frankliną D. Rooseveltą ir Johną F. Kennedy.
Politinės Psichologijos Tyrimai: Ekstravertiškumas ir Narcisizmas
Politikos psichologijos tyrimai siekia nustatyti, ar politikai turi išskirtinių asmenybės bruožų, skatinančių juos dalyvauti politinėje veikloje. Kai kurie mokslininkai net kelia klausimą, ar visuomenė neturėtų žinoti apie politikų specifinius polinkius ar psichologinius nukrypimus.
Žvelgiant į politikus, dažnai pastebimi du psichologiniai bruožai - ekstravertiškumas ir narcisizmas. Ekstravertiškumas politikams yra būtinas, nes jų veikla paremta patrauklumu, entuziazmu, iškalbingumu ir įtikinėjimu. Tačiau narcisistiniai polinkiai gali turėti ir neigiamą pusę, nes tokios asmenybės linkusios pervertinti save, fantazuoti apie neribotą valdžią, trūksta empatijos ir linkusios išnaudoti kitus.
Taip pat skaitykite: Atsakomybė ir politiko elgesys
Psichologiniai Politikų Tipai
Politikos psichologijoje išskiriami šeši dažniausi asmenybių tipai: narcizai, obsesiniai-kompulsiniai, makiavelistai, autoritarai, paranojikai ir totalitarai.
- Narcizai: Trokšta dėmesio, puikuojasi, ieško atpirkimo ožių, yra įtaigūs melagiai ir išnaudotojai. Pavyzdžiai: Ronaldas Reaganas, Billas Clintonas, Vygaudas Ušackas.
- Obsesiniai-kompulsiniai: Daug dirba, sąžiningi, reikalauja kruopštumo, yra puikūs vykdytojai, bet prasti lyderiai. Pavyzdžiai: Barackas Obama, Andrius Kubilius.
- Makiavelistai: Manipuliacijų meistrai, susitelkę į procesą, šaltai apskaičiuoja ir nesileidžia į etines dvejones. Pavyzdžiai: Gerhardas Schröderis, Artūras Zuokas.
- Autoritarai: Pasikliauja hierarchinėmis sistemomis, pataikauja aukščiau esantiems, konkuruoja su kolegomis, vertina tvirtumą ir nepaiso gailestingumo. Pavyzdžiai: Dickas Cheney, Algirdas Butkevičius.
- Paranojikai: Įtarūs ir uždari, įžvelgia paslėptų prasmių, atmeta įrodymus, abejoja lojalumu ir jaučia pagiežą. Pavyzdžiai: Richardas Nixonas, Vytautas Landsbergis.
- Totalitarai: Reikalauja visiškai paklusti, tiki savo nepakeičiamumu ir didina galią pasinaudodami kitų susižavėjimu, baime ir patiklumu.
Psichopatija ir Politika
Psichologas Kevinas Duttonas teigia, kad psichopato asmenybės bruožai, tokie kaip kategoriškumas, kietumas, nejautrumas, bebaimiškumas, impulsyvumas, pasitikėjimas savimi ir charizma, gali padėti pasiekti sėkmės politikoje. Tačiau svarbu atskirti „gerus" ir „blogus" psichopatus. Gerasis psichopatas savo asmenybės bruožus naudos visuomenės labui, o blogasis galvos tik apie savo pasitenkinimą.
Duttonas pabrėžia, kad geram politikui reikia sugebėti priimti sunkius sprendimus nepaisant didelio spaudimo, atsakyti į įvairius iššūkius, pasitikėti savimi ir mokėti rodyti gailestį bei empatiją. Tačiau kartais politikų psichopatinių bruožų skalė gali keistis, ypač vykstant rinkimams, kai noras laimėti bet kokia kaina skatina peržengti ribas.
Politiko Asmenybės Įtaka Rinkėjų Pasirinkimui
Pilietinės visuomenės instituto direktorė, politologė Ieva Petronytė-Urbonavičienė pabrėžia, kad politiko asmenybė yra itin svarbus faktorius rinkėjui. Svarbi politiko charizma, šarmas, patrauklumas, panašumas į rinkėją, kalbėjimo maniera ir tonas. Dažnai viskas priklauso net ne nuo racionalių politiko savybių, o nuo to, ar rinkėjui tiesiog patinka arba nepatinka tam tikras politikas.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas prof. dr. Mindaugas Jurkynas taip pat akcentuoja asmenybės svarbą, ypač vienmandatėje apygardoje, kur kandidato žinomumas turi didelę įtaką rinkėjų pasirinkimui.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Kritika Politikos Mokslui ir Žmogaus Pašalinimas iš Politikos
Profesorius Alvydas Jokubaitis knygoje „Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu?" kritikuoja modernųjį politikos mokslą, teigdamas, kad jis į žmogų žiūri gamtos mokslininkų akimis ir skatina kurti politiką be žmogaus. Jokubaitis teigia, kad politikos mokslininkai domisi ne žmogumi, o jį determinuojančiais procesais, reguliarumais ir dėsningumais, o tai atskiria žmogų nuo politikos.
Anot Jokubaičio, modernusis politikos mokslas remiasi išoriniu patyrimu ir nedomina, kaip politika atrodo iš subjekto perspektyvos. Jis reikalauja, kad pažinimo objektas būtų išorinis daiktas ir kildina „vidujybę" iš išoriškų dalykų. Toks požiūris paverčia tautą vienu iš daugelio tyrinėjimo objektų, be jokių išskirtinumo bruožų, ir skatina abejingumą tautinės valstybės idėjai.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė