Įvadas
Šiame straipsnyje apžvelgiami psichologijos pagrindai, remiantis Gailienės, Bulotaitės ir Strulienės darbais. Straipsnyje nagrinėjamos savęs vertinimo, asmenybės formavimosi ir kitos svarbios psichologijos temos, aktualios tiek paaugliams, tiek suaugusiems.
Savęs Vertinimas
Savęs vertinimo formavimasis
Savęs vertinimas yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja save, lygina savo ypatybes su tam tikrais etalonais ir tikrina sprendimų apie save tikslumą bei adekvatumą. Vertindamas save, žmogus visuomet lygina save su visuotinai priimtinomis normomis, idealiu vienos ar kitos savybės pasireiškimu. Daugelis tyrėjų kalba apie savęs vertinimą, kaip savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų asmenų vertinimą.
D. Gailienės, L. Bulotaitės ir N. Strulienės (2004) teigimu, mokinio požiūris į save ir savęs vertinimas formuojasi intrajekcijos būdu, t. y. svarbu mokiniui tampa jo pasitikėjimas savimi, t. y. tinkamas savęs vertinimas.
Teigiamas ir žemas savęs vertinimas
Savęs vertinimas gali būti teigiamas (pvz., tiki sėkme, geba užmegzti ryšius, mato save vertingu ir kompetetingu ir t.t.) ir žemas (pvz., nepasitiki savimi, kankinasi dėl savo trūkumų, turi nepilnavertiškumo kompleksus ir t. t.).
Teigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi yra psichinės sveikatos prielaida. Savigarba priklauso nuo to, kaip asmuo pats save vertina ir kaip jį vertina kiti. Ji susiklosto ankstyvoje vaikystėje, jos dydį lemia tai, kiek vaikas galėjo patenkinti pagarbos poreikį - vieną svarbiausių asmenybės poreikių vaikystėje. Kai gerbiama vaiko asmenybė, susiklosto pastovi ir didelė savigarba. Kai žmogus gerbia pats save, daugiau vertina, gerbia ir kitus, o tai svarbu tarpusavio supratimui ir bendravimui.
Taip pat skaitykite: Gailienė, Bulotaitė, Sturlė: psichologijos analizė
Savęs vertinimo įtaka
Savęs vertinimas turi įtakos socialiniams santykiams ir mokymosi motyvacijai. D. Šienės ir L. Andziulytės (2004) atlikti tyrimai atskleidžia šeimos ir bendraamžių įtaką pozityviam ar negatyviam savęs vertinimui. Savęs vertinimas yra susietas su noru nuolat tobulėti ieškant savo vietos gyvenime, t. y. saviugda.
Savimonė ir Aš vaizdas
Savimonė - tai jausmų, norų ir interesų suvokimas ir vertinimas. Ji sudaro galimybę tikslingai veikti, tobulėti, kurti save. Veikiant kitų žmonių vertinimams, lyginant savo poelgius ir veiksnius, motyvus, tikslus ir rezultatus su visuomenės priimtomis socialinio elgesio normomis, susidaro tam tikras savo paties vaizdinys.
Aš vaizdas (savivaizdis, autokoncepcija) - palyginti pastovi, daugiau ar mažiau įsisąmoninta ir išgyvenama kaip vienintelė individo vaizdinių ir nuomonių apie save sistema, kuria vadovaudamasis jis sąveikauja su kitais žmonėmis ir vertina pats save. Tai žmogaus nuostata savo paties atžvilgiu. Autokoncepcijoje galima išskirti komponentus: kognityvinį (savo būdo savybių, sugebėjimų, išvaizdos, socialinio reikšmingumo ir kt. savybių įsivaizdavimas, t.y. savimonė), emocinį (savigarba, savimonė, savigarbos stoka ir panašiai), vertinamąjį valinį (siekimas padidinti savo vertę, išsikovoti pagarbą ir kt.). Aš vaizdas yra socialinės sąveikos prielaida ir padarinys, jį lemia socialinė patirtis.
Autokoncepciją sudaro realusis Aš (nuomonė apie save šiuo metu), idealusis Aš (kokiu žmogus, jo nuomone, turėtų tapti, jei vadovautųsi savo moraliniais principais), parodomasis Aš (kokiu žmogus stengiasi save parodyti kitiems), veidrodinis Aš (savęs įsivaizdavimas, pagrįstas kitų žmonių nuomone).
Pasitikėjimas savimi
Pasitikėjimas savimi - žmogaus jutimas, supratimas, kad yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kuriuos jam kelia gyvenimas ir kuriuos jis kelia pats sau. Žmogus pasitiki savimi, jei jo savęs vertinimas kurioje nors veiklos srityje atitinka realias jo galimybes. Jei save vertina labiau, negu iš tikrųjų gali, žmogus perdėtai pasitiki savimi, jei menkiau - nepasitiki savimi. Pasitikėjimas savimi gali tapti pastovia asmenybės savybe. Kai žmogus skatinamas vertinti save pagal realius gabumus, sugebėjimus ir pagal tai reikšti pretenzijas, yra puoselėjamas jo pasitikėjimas savimi.
Taip pat skaitykite: Prevencijos strategijos
Paauglystės Ypatumai
Paauglystė yra tas amžiaus tarpsnis, kai vyksta ne tik savęs suvokimas, bet ir kuriamos tam tikros teorijos apie save, kurios jaunuoliui padeda įsivertinti savo poelgius ar savybes, pasidžiaugti pasiekimais, pasiteisinti dėl nesėkmės. Paauglys siekia tapti savarankišku, siekia tapatinti save su suaugusiais. Vykstant lytinei brandai pradeda domėtis kitos lyties asmenimis, pradeda elgtis taip , kad patiktų jam arba jai.
Šiuolaikiniuose vadovėliuose paauglystės laikotarpis, nurodomas gana ilgas, pasak L. Steinberg, J. Belsky, R. B. Meyers (1991), ankstyvoji paauglystė prasideda nuo 12 iki 14 metų, vidurinioji nuo 15 iki 18, o vėlyvoji nuo 19 iki 21 metų, kai nustojama fiziškai augti. Lietuvoje, pagal Vaiko teisių konvenciją (2000) iki 18 metų jaunuoliai yra laikomi vaikais ir valstybė rūpinasi jų teisėmis.
Paauglystės laikotarpyje, savęs vertinimas - tai savęs, savo vietos tarp kitų individų vertinimas, kadangi jam vis labiau tampa svarbūs santykiai su kitais asmenimis. Taip pat svarbus požiūris į savo kasdieninius pasiekimus ir nesėkmes.
Paauglystėje vykstantys pasikeitimai (pvz. lytinis brendimas, naujų savikontrolės formų įvaldymas, gebėjimas įsisąmoninti savo elgesio motyvus, sugebėjimas naujai diferencijuoti santykius ir t.t.) veikia ir Aš koncepcijos komponentus (pvz. jautrumas savo kūno ypatumams ir t.t.).
Asmenybės Formavimasis
Charakteris
Charakteris yra specifinė struktūra, kurioje žmogaus energija nukreipiama siekti jo tikslų. "Sakoma, kad žmogus elgiasi instinktyviai pagal savo charakterį". Charakteriu vadinamos individualios ir santykinai pastovios savybės, kurios uždeda anspaudą žmogaus elgesiui. Visos charakterio savybės yra asmenybės savybės, bet ne visos asmenybės savybės tampa charakterio savybėmis. Jomis tampa tik tos savybės, kurios yra ryškesnės už kitas, glaudžiai tarpusavyje susijusios, sąlygoja viena kitą ir lemia būtent tam asmeniui būdingą veiklos stilių bei požiūrį į pasaulį.
Taip pat skaitykite: Bulotaitės apžvalga: ar priklausomybės teorija vis dar aktuali?
Charakteris nėra įgimtas, jį formuoja aplinka, paties žmogaus veikla, pastangos save tobulinti. Žmogaus charakterio formavimosi procesas nėra tolygus: vieni bruožai pasidaro ryškesni, kiti netokie ryškūs arba visai išnyksta. Charakteris susidaro temperamento pagrindu. Tai, kas yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. To paties temperamento žmonės, augantys nevienodoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius - tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos, o kokios slopinamos.
Stiprus ir tvirtas charakteris veikloje mažai kinta. Tai slopina kūrybingumą ir aktyvumą. "Švelnus" ir "minkštas" charakteris lengviau prisitaiko prie pasikeitimų, yra "lankstesnis". Tačiau jis trukdo, kai reikia nugalėti rimtesnes kliūtis, didesnius sunkumus. Dėl savo charakterio ypatybių sportininkai patiria įvairius sunkumus. Dažniausiai dėl nesusivaldymo, nepasitikėjimo savimi, nemokėjimo bendrauti, uždarumo ir pan.
Bruožų teorijos
Bruožų teorijos užuomazgos galima ieškoti 1919 m. Gordono Olporto ir Z. Froido elgesio motyvų ieškojimuose. Olportas kartu su bendradarbiais 1936 m. išnagrinėjo visus žodyno žodžius, kuriais galima apibūdinti žmogų. Jie rado 18000 tokių žodžių. Vieni autoriai tiesiog nuspręsdavo, kokios yra svarbiausios asmenybės savybės ir jų derinius vartojo žmogaus bruožams įvardinti. Kiti, atlikdami mokslinius tyrimus, stebėjo kaip žmonės apibūdina save ir kaip tos savybės jungiasi tarpusavyje. Jie nustatė, kad kai kurie požymiai labai susiję ir sudaro tam tikras požymių grupes.
Hansas Aizenkas ir Raymondas Ketelas siekė apibendrinimų, kad samprotavimai apie asmenybę būtų moksliškai pagrįsti. Jie atliko labai daug mokslinių tyrimų, ieškodami asmenybės elementų junginių. Ketelas išskyrė 16 pagrindinių bruožų - asmenybės faktorių. Hansas ir Sybill Eysenckai (1963) išskyrė du svarbiausius asmenybės veiksnius asmenybės skirtumams paaiškinti: ekstraversija - intraversija ir emocinis pastovumas - nepastovumas.
Robertas MakKrėjus ir Paulas Kosta 1990 m. pateikė Penkių veiksnių asmenybės modelį. Šiais ir ilgalaikiais asmenybės bruožais, kurie veikia visą žmogaus gyvenimą, išskyrė tokius veiksnius kaip: neurotiškumas, ekstraversija, atvirumas, palankumas ir sąžiningumas. Neurotiškumas - polinkis į nerimastingas ir nemalonias emocijas (nerimą, kaltę, priešiškumą). Ekstraversija - pirmenybė teikiama bendravimui. Atvirumas - gebėjimas perimti naujas idėjas ir patirtį. Palankumas - žmogaus gebėjimas užjausti. Sąžiningumas pasireiškia drausmingumu, organizuotumu, ambicijomis. McCrae ir Costa įrodė, kad asmenybės bruožai, aprašyti penkių veiksnių modelyje, lieka pastovūs visą žmogaus gyvenimą įvairiose situacijose. Tačiau mokslininkai tuo neapsiriboja, jie ir toliau ieško būdų tiksliau apibūdinti asmenybę.
Charakterio bruožai
Charakterio bruožai - tai tipiškos žmogaus elgesio formos. T. Chandler ir A. Goldberg (1990) teigia, kad kiekvienas žmogus turi charakterio bruožų darinį, kurie išreiškia žmogaus santykį su tam tikrais gyvenimo reiškiniais, taip pat atskleidžia santykius su žmonėmis (nuoširdus, draugiškas, ciniškas), požiūrį į darbą (darbštus, tingus, punktualus ir t.t.). L. Meidus (2005) šiuos bruožus skirsto į dvi grupes. Pirmą grupę sudaro tie bruožai, kuriuose išryškėja asmenybės kryptingumas, santykiai su kitais žmonėmis, požiūris į save ir kitus. Kryptingumas lemia žmogaus tikslus ir siekius, o tai, kaip žmogus geba tuos tikslus įgyvendinti išskiriama antra charakterio bruožų grupė - valios bruožai. Atsižvelgiant į valios bruožus, skiriamas "silpnas" arba "stiprus" charakteris.
Egoizmas - neigiamas charakterio bruožas pasireiškiantis savanaudiškumu, asmeninių interesų vyravimu ir kitų žmonių poreikių nepaisymu. Sąžiningas žmogus sugeba save kontroliuoti, kelti sau dorovinius reikalavimus. Komunikabilumas - teigiamas charakterio bruožas. Uždarumas - tai priešingas charakterio bruožas.
Ugdytojo vaidmuo
Mokyklos rūpestis - kaip demokratizuoti ir humanizuoti pedagoginį procesą, sėkmingai ugdyti asmenybę. Mokinio individualybės pažinimas - sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių viena kitą sąlygojančių aplinkybių: siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes tokias, kokios jos yra šiuo metu ir siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip toliau vystosi, t. y. koks lygis ir kokios vystymosi tendencijos.
Pedagogai - tik patarėjai, pagalbininkai, saviauklos organizavimu šeimoje ir mokykloje pagal pedagogikos bei jos atskirų šakų nustatytus tikslus, uždavinius, principus ir metodus. Pedagogo uždavinys - pagelbėti bręstančios asmenybės saviraiškai. Teikiant pagalbą tenka ir pavadovauti. Reikia kurti pagalbos pedagogiką, laisvą nuo bet kokio vadovavimo pedagogikos didakto, grindžiamą laisvo žmogaus prigimtimi, natūraliu veiklumu ir saviraiškos siekiu. Visuomenės ir tautos gyvenimo pertvarka tam sudaro sąlygas, pedagogai praktikai ir teoretikai tam pajėgūs. Tik reikia visa išmintimi persiorientuoti į vaiką ar jaunuolį, mokinį ar studentą, apgaubti jį žmogišku švelnumu, meilumu ir pedagogine meile.
Moksleiviams reikšmingos moralinės mokytojo savybės - teisingumas, darbštumas, sąžiningas pareigų atlikimas, dėmesys žmogui. Ypač mokiniams aktualu, kad mokytojai būtų teisingi visur, visada, kiekvienoje situacijoje. Taigi, mokinių žodžiais tariant, mokytojas pirmiausia turi būti geras psichologas.