Šiame straipsnyje nagrinėjama gero žmogaus psichologija, apibrėžiant asmenybę, jos struktūrą ir vystymąsi, taip pat aptariant socialinius ir individualius aspektus, kurie formuoja žmogaus gerumą.
Asmenybės Samprata Psichologijoje
Asmenybė - tai sudėtinga ir nuolat kintanti sistema, kurią sudaro įvairūs elementai, tokie kaip kognityviniai procesai, emocijos ir elgesys. Asmenybė apibrėžiama kaip periodiškai pasikartojančių tarpasmeninių situacijų paternas (schema, šablonas). Asmenybė yra kognityvinė sistema, kurioje energija gali egzistuoti kaip įtampa arba kaip veiksmas. Įtampa - tai potenciali veiksmo galimybė. Įtampa organizme gali kisti, svyruoti nuo ramybės iki visiško siaubo.
Įtampa ir Poreikiai
Psichologijoje įtampa suprantama kaip jėga, kuri motyvuoja veiksmą. Skiriamos dvi pagrindinės įtampos rūšys:
- Įtampa, atsirandanti dėl nepatenkintų poreikių. Poreikį patenkinus, atsiranda pasitenkinimo jausmas, įtampa atslūgsta. Poreikiai turi savo hierarchiją: pirma patenkinami žemesnieji, po to aukštesnieji.
- Įtampa kaip nerimo pasekmė. Ji atsiranda dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės saugumui. Nerimas trukdo patenkinti poreikius. Aukštas nerimo lygis mažina žmogaus efektyvumą, kenkia bendravimui, mąstymui.
Veiksmas kaip Energijos Transformacija
Veiksmas yra energijos transformacija, kurios tikslas - patenkinti poreikį ir sumažinti įtampą. Kiekvienas žmogus energiją transformuoja savitais elgesio būdais. Būdai, kuriais transformuojama energija, priklauso nuo visuomenės, t.y. Dinamizmai. Tai smulkiausias vienetas sudarantis asmenybės struktūrą. Jie skirstomi į dvi pagrindines klases. Pirmoji klasė susijusi su specifinėmis kūno zonomis: burna, lytiniai organai, anusas. Izoliuojantys. Konjunkciniai. Naudingi tarpusavio santykiams.
Aš Sistema ir Tarpasmeniniai Santykiai
Aš sistema laikoma centriniu dinamizmu, laiduojančiu normalų žmogaus funkcionavimą. Nerimas yra tarpasmeninių santykių produktas. Būdamas 12-18 mėnesių vaikas jau pradeda suprasti, kokie pagrindiniai jo poelgiai mažina jo nerimą, o kokie didina. Bet kokia žmonių tarpasmeninė patirtis, suvokiama kaip nesiderinanti su Aš vaizdu, traktuojama kaip pavojinga ir kelia nerimą. Stengiamasi neigti ar iškraipyti tą tarpasmeninę patirtį, kuri konfliktuoa su žmogaus saviverte, taip Aš sistema gina asmenį nuo nerimo. Tai vidinis savęs ar kito vaizdas, jausmų vaizdinių kompleksas, atsirandantis kaip patirtis, tenkinanti poreikius, bendraujant. Šie mumyse esantys vaizdiniai retai atspindi tiksliai tuos žmones, kuriuos vaizduoja. Personifikacijos gali būti adekvačios, bet gali būti ir iškraipytos poreikių ir nerimo. Ilgainiui personifikacijos tampa stereotipiškos ir gali turėti įtakos musų santykiams su kitais, iškraipyti tų žmonių realų vaizdą. Aš personifikacija formuojasi tarpasmeniniuose santykiuose. Personifikacija „Aš blogas” yra bausmių pasekmė, „Aš geras” - pagyrimų ir paskatinimų rezultatas. „Ne Aš” personifikaciją formuoja stiprus nerimas, toks stiprus, kad tam tikrų išgyvenimų vaikas nepriima, neigia juos. Suaugusiame amžiuje „Ne Aš” išgyvenimas patiriamas sapne ar sergant šizofrenija.
Taip pat skaitykite: Atostogų psichologija
Mąstymo Lygmenys
Skiriami trys mąstymo lygmenys:
- Protaksiniai. Tai pojūčių, vaizdinių, jausmų srautas. Tarp jų nėra ryšio ir jie neturi reikšmės subjektyviai patirčiai.
- Parataksiniai. Tai mąstymo būdas, kurio metu įžvelgiami priežastiniai ryšiai tarp vienu metu vykstančių, bet logiškai nesusietų reiškinių. Pvz., žmogus atsisėda ant suoliuko ir tada pradeda lyti.
- Sintaksiniai. Įvaldoma kalba.
Socialinių Faktorių Įtaka Vystymuisi
Salivanas manė, kad žmogaus vystymuisi socialiniai faktoriai daug svarbesni nei biologiniai. Vystymuisi lemiamą reikšmę turi žmogaus santykiai su kitais. Dažnai prieš susergant antra forma pasireiškia disocijuotos reakcijos, kurios apibūdinamos kaip vienišumo jausmas, paniška baimė, žema savivertė, blogi tarpasmeniniai santykiai, augantis nerimas. Dirbdamas su šizofrenija sergančiais žmonėmis, Salivanas naudojo laisvųjų asociacijų metodą ir pastebėjo, kad neretai tai padidina pacientų nerimą, tad sukūrė savo originalią psichoterapinio interviu metodą.
Individualiosios Psichologijos Principai
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Kūrybinė Jėga ir Savivertės Atstatymas
A. Adlerio sukurtas terminas „kūrybinė jėga” yra optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje, kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepavykus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai.
Taigi, kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu.
Taip pat skaitykite: Ryšys su paaugliu: psichologo įžvalgos
Nuvertinimo Priežastys ir Menkavertiškumo Kompleksas
Galimos nuvertinimo priežastys: labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Gyvenimo Tikslas ir Apercepcija
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų. Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t. Mūsų fantazija kartais gali būti beribė neigiama prasme. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”.
Netinkamo Elgesio Tikslai
R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai:
- Dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys.
- Jėgos kova - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus.
- Kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas.
- Pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali.
Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu. Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką. Apie tai, kad taikant šią terapiją kiekvieno kliento, jo logikos unikalumas yra svarbesnis nei metodas ar diagnozė, dar kalbėsime.
Socialumas ir Bendruomeniškumo Jausmas
Žmogus yra socialus iš prigimties. Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Įdomu tai, kad vokiškai A. Adleris vartojo terminą Gemeinshafts-gefuhl. Emigravęs į Ameriką jis pradėjo rašyti angliškai ir 1929 m. bendruomeniškumo jausmą įvardijo socialiniu interesu. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichiatro vaidmuo
Geležinė Socialinio Gyvenimo Logika
R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas. Taigi matome, kad dvasinio gyvenimo lygmuo Adlerio teorijoje sietinas su bendruomeniškumo jausmo raida - individualiai ir visuomeniškai. A. Adleris sakė, kad metafizika yra natūrali gyvenimo dalis, ji stipriai veikia žmonijos gyvenimą ir raidą. Mes nesame palaiminti žinoti absoliučią tiesą, todėl esame priversti galvoti apie žmonijos ateitį. Adleris teigė, kad jis tik padėjo suprasti tai, ką žmonija žinojo jau seniai ir kas žmonijos labui atsirado evoliucijos procese. Adlerio požiūris į religiją buvo toks: krikščionybė buvo reikalinga, kol žmogus, vien remdamasis mokslu, nežinojo, kaip reikia gyventi. Reikėjo Dievo, kuris pasakytų: mylėk artimą kaip pats save.
Bendruomeniškumo Jausmo Dalis
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis. Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo. Galime įsivaizduoti, kad vaikas patyrė tėvų nepriežiūrą (nebūtinai fizinę, gal tik emocinę). Šitame kontekste jis padarys sprendimą (aišku, neįsisąmonintą), kad suaugę yra nepatikimi, kad jis turi pats rūpintis savimi. Tokio giliai vidinio sprendimo padarinys gali būti vaiko nuostata perimti tiek suaugusiojo vertybių, kiek jam atrodys naudinga.
Psichologinė Gerovė ir Bendruomeniškumas
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Dabartinės psichologijos ir neuropsichologijos tyrimai moksliniais faktais patvirtina XX a. pirmoje pusėje Adlerio pareikštas įžvalgas apie žmogaus socialumą. Taip, žmogus socialus nuo pirmųjų gyvenimo minučių (o gal ir anksčiau) - jis orientuotas į santykį su kitu žmogumi, su pasauliu. Intersubjektyvioje erdvėje, kitais žodžiais tariant, per bendravimą, dialogą tarp suaugusio ir vaiko vyksta biologinės paveldėtos centrinės nervų sistemos branda, augimas (taip ir norisi vartoti kompiuterinį terminą - įkrovimas).
Holizmas ir Gyvenimo Stilius
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis. Holizmo terminą 1927 m. sumanė J. Smutsas knygoje „Holizmas ir evoliucija”. Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. Geštaltinės psichologijos atstovai tą nurodė pirmieji. Pavyzdžiui, mozaika negali būti suprasta, jei išardysime ją j atskirus elementus. Visuma yra nedalomas vienetas ir suprantama pirmiausia todėl, kad atskirų elementų prasmė yra nustatoma. Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės.
Psichologiškai Stiprūs Žmonės: Savybės ir Elgesys
Psichologiškai stiprūs žmonės pasižymi tam tikromis savybėmis ir elgesio modeliais, kurie padeda jiems įveikti gyvenimo iššūkius ir pasiekti gerovę. Štai keletas iš jų:
- Nepasiduoda kitų įtakai. Jie nepriklauso nuo kitų žmonių nuomonės ar patvirtinimo, o pasitiki savo sprendimais ir vertybėmis.
- Nebando įtikti visiems. Jie supranta, kad neįmanoma patenkinti visų žmonių lūkesčius, ir nesistengia to daryti.
- Nebijo rizikuoti. Jie yra pasirengę išeiti iš komforto zonos ir priimti iššūkius, kurie gali atnešti naudos.
- Neniekina kitų žmonių sėkmės. Jie džiaugiasi kitų žmonių pasiekimais ir nesijaučia dėl to menkesni.
- Nepasiduoda po pirmos nesėkmės. Jie supranta, kad nesėkmės yra neišvengiama gyvenimo dalis, ir iš jų mokosi.
- Nepervertina savo gebėjimų. Jie žino savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir nesitiki, kad viskas pavyks iš karto.
Patogus Žmogus: Psichologiniai Aspektai
Patogus žmogus - tai asmuo, kuris stengiasi įtikti, patikti, padėti, padaryti aplinkinius laimingus, tačiau dažnai dėl to aukojantis savo poreikius, interesus. Žmogus aukojasi ne (tik) dėl altruistinio noro pasirūpinti kitų gerove, bet ir dėl nesąmoningo siekio tokiu būdu užsitarnauti, „nusipirkti“ aplinkinių meilę. Tokio žmogaus asmeninis saugumo jausmas ir pasitikėjimas savimi dažnai remiasi kitų žmonių pripažinimu. Jį gavus, žmogus jaučiasi svarbus ir vertingas.
Būti patogiu išmokstama vaikystėje, kai tėvų problemos ir rūpesčiai tampa svarbesni nei vaikų jausmai. Paklusnumas, rūpestis kitais ir geras elgesys skatinami, o savo norų, nuomonės, nuoširdžių jausmų išreiškimas slopinami. Beaugdamas vaikas įgunda savo poreikius ir jausmus išstumti, derintis prie kitų, nekelti rūpesčių. Vėliau žmogus tampa priklausomu nuo tėvus pakeitusių asmenų, paauglystėje draugų, vėliau mylimųjų, kolegų, savo vaikų pritarimo.
Patogaus Žmogaus Problemos
Malonus, šiltas, prisitaikantis asmuo gali traukti aplinkinius, su juo gera ir lengva bendrauti. Toks žmogus jaučia vidinį pasitenkinimą atitikdamas savo paties moralinius įsitikinimus. Kas blogo būti geru, patogiu žmogumi? Problema kyla tada, kai savi poreikiai nepatenkinami, o savivertės trūkumas bandomas kompensuoti per kitų žmonių pritarimą. Patogiu žmogumi lengviau manipuliuoti, todėl jis gali pastebėti, kad pakartotinai atsiduria situacijose, kuriose jaučiasi išnaudojamas. Jo gerumas atsigręžia prieš jį patį ir patogus asmuo dažnai pasijunta aukos vaidmenyje. Vis duodamas ir negaudamas atgal žmogus pavargsta, perdega, atsiranda kartėlis ir nusivylimas, slopinamas pyktis, kuris gali perraugti į depresiją, savęs destrukciją.
Priminimai Pernelyg Patogiems Žmonėms
Priminimai žmonėms, linkusiems būti pernelyg patogiems kitiems, bet nepatogiems sau:
- Tavo poreikiai yra svarbūs - pasirūpink jais. Patogūs žmonės kitų poreikius dažnai laiko svarbesniais negu jų pačių. Tačiau, jei pirmiausiai rūpiniesi kitų poreikiais, kas pasirūpins tavaisiais? Kitam duoti gali tik tiek, kiek pats turi viduje.
- Tu esi atsakingas tik už save. Vienintelis žmogus už kurio mintis, jausmus ir elgesį esi pilnai atsakingas, esi Tu pats. Galima sau vis priminti Geštalto psichoterapijos pradininko F. “Aš darau savo, tu - savo. Aš nesu čia tam, kad atitikčiau tavo lūkesčius.Tu nesi čia tam, kad atitiktum mano lūkesčius.
- Tu gali rinktis - pažink savo prioritetus. Prisimink, kad turi galimybę pasirinkti, kaip elgtis. Tuo pačiu, svarbu susidėlioti prioritetus, kam nori skirti daugiausiai savo dėmesio. Paklausk savęs: „Kas man šiuo metu svarbiausia?“
- Tu negali patikti visiems - pirmiausia patik sau. Patogus žmogus linkęs stengtis pateisinti kitų žmonių lūkesčius. Tačiau neįmanoma patikti visiems. Svarbiausias žmogus, kuriam turi įtikti ir patikti esi Tu pats.
- Tu turi teisę į žodį „ne“ - ribos padeda jaustis geriau. Mes visi turime fizinius ir emocinius limitus. Prieš imantis pagalbos ar nesąmoningo rūpesčio kitais, svarbu įsivertinti, ar turiu pakankamai energijos, laiko resursų padėti? Viena svarbiausių ribų, - mokėjimas pasakyti žodį „ne“. Po šiuo žodžiu neretai slepiasi baimė būti atstumtam. Tačiau tik su žodžiu „ne“ išmokstama kurti sveikas ribas gerai savijautai.
tags: #geras #zmogus #psichologija