Geštaltpsichologija - tai psichologijos kryptis, kuri psichinius procesus suvokia kaip vientisas ir kokybiškai savitus. Ši kryptis akcentuoja visybiškumą, visų psichikos reiškinių tarpusavio ryšį ir darną. Geštaltinė psichologija produktyviai išplėtojo holizmą - visybiškumo, visetiškumo idėją, nustatė aibę suvokimo dėsnių ir savybių, kurie tapo visos psichologijos, visų jos krypčių nuosavybe.
Geštaltpsichologijos ištakos ir raida
Pirmasis oficialus tyrimas, kuriame buvo įvesti geštaltinės psichologijos mokyklos pagrindai, pasirodė 1912 metais. Christian von Ehrenfels, vienas iš geštalto pradininkų, XX amžiaus pradžioje pabrėžė, kad suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai. Kurį laiką geštaltinės pakraipos psichologai pagrinde tyrinėjo fiziologinius ir psichologinius suvokimo mechanizmus, taip pat organizmo santykius su jį supančia aplinka.
1927 metais Bluma Wulfovna Zeigarnik paskelbė savo tyrimų rezultatus apie nepatenkintus poreikius ir per anksti nutrauktą veiklą. Kai žmogus imasi užduoties, kyla įtampa, kuri nuslūgsta pabaigus užduotį. Per anksti nutraukus užduotį atsiranda įtampa dėl „neužbaigto geštalto“. Tokia „Zeigarnik efekto“ prasmė, plačiai naudojama pedagogikoje ir reklamoje (principas „laukite tęsinio”). Kiekvienas geštaltas, kiekvienas poreikis, siekia būti išbaigtas kiek galima geriau pagal esamo lauko sąlygas.
Pagrindiniai geštaltpsichologijos principai
Esminis geštaltpsichologijos mokyklos atradimas yra tai, kad žmogus suvokia aplinką kaip vieningą bei prasmingą. Žmogus reaguoja į tai, ką mato, kaip į visumą, t.y., žmogui būdingas įgimtas organizacijos ir integracijos poreikis. Pagrindinė psichikos ypatybė - tai įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas (nuo “gestalt” (vok.) - pavidalas, forma). Formai būdingas užbaigtumas, struktūra. Pagal šią teoriją, žmogus nesąmoningai sujungia visus suvokiamus dalykus į tam tikras grupes, papildydamas trūkstamas detales. Sujungimas vyksta remiantis įvairiomis taisyklėmis: trūkstamų dalių papildymu, panašių daiktų grupavimu, vienų daiktų priskyrimu kitiems, simetrija ir t. t. Suvokimo procese išryškėja figūra ir fonas. Tai, į ką nukreiptas dėmesys yra figūra, o fonas yra kontekstas, kuriame pasirodo figūra. Suvokimo procese nuolat vienas objektas atsiduria dėmesio centre, vėliau jis tampa fonu, o kitas objektas - figūra. Toks procesas yra natūralus bei nenutrūkstamas. Tik aiškus, dabar dominuojančios figūros, atskyrimas leidžia patenkinti žmogui savo poreikius, o jo vėlesnis išnykimas (arba trauktis) atlaisvina naujoms fizinėms ar protinėms veikloms. Tuo tarpu neužbaigti geštaltai yra įtampos šaltinis, ir tik juos „uždarius“ įtampa redukuojama.
Figūros ir fono suvokimas
Geštalitistai atliko daug laboratorinių tyrimų apie subjektyvų, sąmoningą bei pasąmoningą, figūros ir fono suvokimą bei pasirinkimą. Tai paaiškina, kad stebimas fenomenas pats savaime nėra objektyvi realybė, reikšmę jam suteikia pats žmogus. Suvokimas priklauso tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių, kurių santykinė įtaka gali keistis. Buvo nustatyta, kad suvokiamas objekto vaizdas priklauso nuo subjekto poreikių ir, priešingai, subjekto poreikiai priklauso nuo objekto vaizdo.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Lauko teorija
Kurt Lewin, studijuodamas žmogaus ir jį supančios socialinės aplinkos tarpusavio priklausomybę, geštalto teorijos principus, ekstrapoliavo į bendrą psichikos lauko teoriją. Jis kėlė klausimą, kaip žmogaus elgesį nulemia lauko struktūra, arba energijos konfigūracija lauke. K. Lewino nuomone, laukas - tai ypatinga žmogaus psichologinės realybės reprezentacija.
Geštaltinė psichoterapija
Geštaltinė psichoterapija - tai į asmenybės augimą ir visybiškumą orientuota psichoterapija. Geštaltinės psichoterapijos dėmesio centras - įsisąmoninimo gilinimas. Nuolatinis savęs (savo minčių, jausmų, kūno pojūčių, dvasinio patyrimo) ir aplinkos įsisąmoninimas įgalina gyventi visavertiškai: užkerta kelią kauptis „nebaigtiems reikalams“, padeda atskirti savo pačių poreikius nuo aplinkinių žmonių lūkesčių ir reikalavimų, išsilaisvinti iš neproduktyvių, pasenusių, automatiškų elgesio modelių, užtikrina sąmoningus, savomis vertybėmis pagrįstus pasirinkimus. Geštaltinės psichoterapijos atstovai teigia, kad žmogus bręsta ir keičiasi santykyje su kitais, taigi dialogiškumas - esminis šios psichoterapijos principas. Psichoterapijos procese žmogui sudaromos sąlygos tyrinėti tai, kaip jis sąveikauja su pasauliu, įprasmina savo patyrimą, renkasi elgesio ir reagavimo būdus, kaip jis auga ir keičiasi. Geštaltiniai psichoterapeutai dirba su individais, poromis, šeimomis, grupėmis.
Geštaltinės psichoterapijos ištakos
Geštaltinės psichoterapijos atsiradimas siejamas su žydų kilmės psichoterapeutų Fredericko S. Perlso ir jo žmonos Lauros Perls vardu. Taigi geštaltinė psichoterapija susiformavo XX amžiaus viduryje - kaip ir kitos alternatyvos vyraujančiai psichoanalizės krypčiai. F. Perlsas Vokietijoje baigė medicinos studijas, studijavo psichoanalizę, o Laura Perls įgijo išsilavinimą psichologijos ir filosofijos srityse. Jai teko studijuoti su M. Buberiu. P. Tilichu, M. Heidegeriu. F. Perlsas ilgą laiką labai žavėjosi Z. Freudu, nors ir bandė revizuoti jo taikomus metodus. Tačiau ilgainiui Perlsų sąsajos su psichoanalize nutrūko. Remdamiesi tiek savo, kaip psichoterapeutų, patirtimi, tiek egzistencinės bei fenomenologinės filosofijos įžvalgomis, Perlsai suformulavo naują, savitą kryptį psichoterapijoje, kuri remiasi žmogaus unikalumo bei visybiškumo samprata. Pamatine šios psichoterapijos krypties idėja galima vadinti įsitikinimą, kad žmogus pasaulį suvokia visybiškai, turi įgimtą tendenciją įprasminti gyvenimą ir siekia užbaigto pasaulio vaizdo (geštalto). Nors Laura buvo pirmosios F. Perlso knygos „Ego, alkis ir agresija“ bendraautorė, vėliau jos, kaip bendraautorės, pavardė nebuvo minima.
Geštaltinės psichoterapijos principai praktikoje
Geštalto psichoterapija nesiekia auklėti žmogaus, kuris kreipėsi pagalbos. Šioje psichoterapijoje svarbiausia padėti žmogui atpažinti ir įsisąmoninti savo norus. Vaikai paprastai gerai žino, ko nori. Deja, suaugusieji (dėl atitinkamo tėvų elgesio) pamiršta, kaip įsiklausyti į savo norus, nebemoka jų atpažinti ir ima ignoruoti.
Esminis geštaltinės psichoterapijos momentas - čia nėra demaskavimo judesio, kai psichoterapeutas pacientui „nuplėšia kaukę“. Psichoterapeuto tikslas nėra atskleisti tas kliento naudojamas manipuliacines technikas ir parodyti, kad jis suprastų, jog taip elgtis negražu, ir pradėtų keistis. Lūžio taškas, pasak geštaltinės psichoterapijos, visai ne tai. Psichoterapeuto žinia - jei tu nori ir toliau taip gyventi, tai tavo pasirinkimas, aš nesiekiu pakeisti tavo elgesio. Tau šis elgesys trukdo, o ne man, ir man svarbiausia padėti tau įsisąmoninti, kad gali rinktis. Mes neturime stumti žmogaus pokyčių link, bet leisti jam būti čia ir dabar savimi su visais trūkumais ir tobulumais.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Pasak F. Perlso, dauguma žmonių paskiria savo gyvenimą išreikšti idėją, kokie jie norėtų būti, o ne išreikšti pačius save, Šis skirtumas tarp savęs išreiškimo ir savo įvaizdžio išreiškimo - labai svarbus. Įsitikinimas, koks aš turiu būti, man yra primetamas kitų. Taip dažnai atsitinka, kai žmogus susiduria su visuomene, kuriai vaikystėje jam atstovauja tėvai. Užuot palaikę vaiko augimą, brandą, tėvai dažnai, patys to nesuprasdami, trikdo šiuos procesus. Jie tai daro dviem būdais - „lazda“ ir „hipnoze“. „Lazda“ - tai grasinimas atstūmimu, kuris suformuoja katastrofiškų lūkesčių - įsitikinimą, kad, surizikavus elgtis kitaip, nei kažkada buvo reikalaujama, įvyks kai kas bloga.
Asmenybės branda - tai laipsniškas perėjimas nuo rėmimosi aplinka prie rėmimosi savimi. Tačiau labai dažnai žmogus ir toliau bando naudotis išmoktais elgesio šablonais, kurie galbūt kadaise ir buvo svarbūs, tačiau naujomis aplinkybėmis veikiau trukdo, nei padeda. Psichoterapeutas negali ir neturi versti žmogaus keistis, tai reikštų ne padėti bręsti, bet tik tapti atrama, leidžiančia žmogui nesiimti atsakomybės.
Geštaltinė psichoterapija sutelkta į dabarties momentą, didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai nereiškia, kad niekad nėra kalbama apie vaikystės patyrimus. Yra žmonių, kurie prisimena vaikystę, ir ji „dalyvauja“ dabartiniame gyvenime, jie prisimena vaikystės išgyvenimus su džiaugsmu ar liūdesiu, todėl terapijos metu negalime to ignoruoti, negalime sakyti, kad tai nesvarbu, nes svarbu yra viskas, kas klientui svarbu čia ir dabar.
Kas yra geštaltas arba geštalto ratas?
Geštaltas arba geštalto ratas yra ciklas, kuris prasideda nuo poreikio atsiradimo, tęsiasi per poreikio sąmoningumą, veiksmus, kad šis poreikis būtų patenkintas, ir baigiasi jausmu, kai poreikis buvo užpildytas arba nepavyko jo patenkinti. Geštalto terapijoje šis ciklas yra esminis, nes jis padeda žmogui suvokti, kaip jis patiria savo poreikius, kaip jie yra patenkinami ar ne, ir kokie gali būti trukdžiai šiame procese.
Lietuvos Geštaltinės psichoterapijos asociacija
Lietuvos psichologų ir psichiatrų pirmieji tiesioginiai susitikimai su profesionaliais geštaltinės krypties atstovais įvyko iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Kolegos, dažniausiai - amerikiečiai, trumpam atvykdavo į Lietuvą ir vesdavo kelių dienų seminarus. Pirmąją tęstinę geštaltinės psichoterapijos studijų programą Lietuvoje 1991-1993 metais realizavo Norvegijos mokslininkas ir geštaltinės krypties psichoterapeutas Nils Grendstad.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Augant besidominčių ratui, kilo poreikis burtis į organizaciją, rengti susitikimus, kviesti svečius, dalintis patirtimi. 2001 metų gegužės mėnesį įsikūrė Lietuvos Geštaltinės psichoterapijos asociacija. Jos nariais tapo 26 specialistai, o pirmuoju jos prezidentu tapo Ernestas Lapinskas, vėliau - Vitalija Lepeškienė, Neringa Grigutytė. 2015 m. kilo iniciatyva atgaivinti asociacijos veiklą. Jos prezidentu tapo Viktoras Keturakis. 2024 m., po 9 metų darbo, dr. Viktoras Keturakis baigė savo veiklą kaip Lietuvos geštaltinės psichoterapijos asociacijos prezidentas. 2024.02.01 įvyko Lietuvos geštaltinės psichoterapijos asociacijos Tarybos susirinkimas, kurio metu buvo patvirtinta nauja asociacijos prezidentė, visuotinio narių susirinkimo metu išrinkta 3 metų kadencijai.
Geštaltinės psichoterapijos taikymas
Geštalto terapija naudojama gydant kai kuriuos psichologinius sutrikimus:
- Nerimas. Geštalto terapija padeda žmonėms sutelkti dėmesį į dabartį. Tai leidžia žmonėms suprasti, kokios tiesioginės mintys, jausmai ar elgesys gali sukelti nerimą.
- Elgesio sveikatos problemos. Geštalto terapija gali padėti žmonėms, turintiems elgesio sutrikimų, tokių kaip bipolinis sutrikimas. Tai taip pat veiksmingas terapinis metodas gydant piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis, kompulsinį lošimą ir potrauminio streso sutrikimus (PTSD - angl.). Žmonės, kovojantys su šiomis problemomis, geštalto terapijos būdu gali susikurti naują požiūrį į gyvenimą ir pastebėti teigiamus gyvenimo būdo pokyčius.
- Depresija. Kadangi geštalto terapija daugiausia dėmesio skiria savimonei, ji gali padėti depresija sergantiems žmonėms suvokti galimas stresines situacijas, kurios sukelia jų depresiją.
- Santykių sunkumai. Geštalto terapija gali padėti poroms atpažinti destruktyvų elgesį, kuris gali neigiamai paveikti jų santykius. Tai gali padėti jiems siekti teigiamų santykių ir asmeninio gyvenimo būdo pokyčių.
- Savivertės problemos. Geštalto terapija padeda žmonėms, turintiems žemą savivertę, nustatyti ir įveikti pagrindinius veiksnius, kurie prisideda prie jų žemos savivertės.
tags: #gestaltine #psichologija #forma