Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749-1832) - vienas iškiliausių Apšvietos epochos asmenybių, garsiausias visų laikų vokiečių literatūros klasikas, palikęs gilų pėdsaką pasaulio kultūroje. Jis buvo ne tik poetas, prozininkas, dramaturgas, bet ir humanistas, politikas, mokslininkas, diplomatas bei filosofas. Šiame straipsnyje nagrinėsime Gėtės asmenybę, jo kūrybos bruožus, įtaką lietuvių kultūrai ir gilinsimės į vieną žymiausių jo kūrinių - „Faustą“.
Gėtės gyvenimas ir asmenybė
Gėtė gimė 1749 m. Frankfurte prie Maino, Vokietijoje, protestantų miestelėnų (biurgerių) šeimoje. Jo šeima buvo protestantų šalininkė, tad Gėtė vaikystėje buvo ugdomas pagal šią pasaulėžiūrą. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, vertėsi juridine praktika, o motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris. Šiuos prieštaringus tėvų pradus paveldėjo Gėtė.
Paauglystėje Gėtė išmoko anglų, prancūzų, italų, lotynų, graikų kalbas. Anksti susižavėjo teatro menu - lankė teatrą ir vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. Gėtė vėliau pasirinko studijuoti teisę, tačiau tam vėlgi įtakos daugiausiai turėjo jo šeima. Paklusęs tėvo norui, nuo 16 metų studijavo teisę Leipcigo (1765-1768) ir Strasbūro (1770-1771) universitetuose. Tačiau nors ir studijavo tai, niekad pernelyg rimtai į tai jis nežiūrėjo. Jis niekada nedirbo teisininko darbo, studijuodavo su ilgomis pertraukomis, tarsi gerbdamas, tačiau kartu ir pamindamas tėvų lūkesčius.
Strasbūre susipažino su J. G. Herderiu, kuris sudomino jį „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idėjomis, Biblija, Homeru, Šekspyru, liaudies kūryba. Baigęs studijas, dirbo teisininku Frankfurte prie Maino ir Wetzlare. Hercogo Karolio Augusto pakviestas, 1775 m. apsigyveno Veimare, kur užėmė aukštus valstybės postus. Prasidėjus garsiajam Veimaro laikotarpiui, 1775 m. Gėtė ten ir apsigyveno. Ten jis liko iki savo gyvenimo pabaigos. Ten jis ėjo darbus hercogystėje, buvo valstybės patarėju, vienu metu netgi tapo iždo valdytoju.
Gėtei patiko keliauti, bendrauti su naujais žmonėmis, todėl nenuostabu, kad visos šios patirtys vėliau sugulė į jo eiles. Gyvenimas Italijoje suteikė Gėtei laukiamą atsinaujinimą: antikinio meno harmonija, klasikinis tobulumas tampa idealu, sektinu pavyzdžiu. 1786-88 ir 1790 lankėsi Italijoje. 1791-1816 buvo Veimaro teatro direktorius.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epocha Gėtės kūryboje
Kaip apibūdino draugas Kestneris: „Jis labai talentingas, tikras genijus, ir žmogus su charakteriu, nepaprastai gyvos vaizduotės, todėl dažniausiai kalba vaizdais ir palyginimais. Jis karštai reiškia visas emocijas, tačiau gerai moka ir valdytis. Jo mąstysena tauri; jis nieko nepaiso ir elgiasi, kaip jam užeina, visai nesirūpindamas, ar kitiems tai patinka, ar tai madinga, ar papročiai tai leidžia. Nekenčia bet kokios prievartos. Myli vaikus ir moka su jais bendrauti. Jis keistokas, ir jo elgesy, jo išorėj yra bruožų, kurie gali žmogų atstumti. Bet vaikai, moterys ir daugelis kitų jį vis dėlto mėgsta.“
Gėtė mirė 1832 m. Veimare.
Kūryba ir jos bruožai
Literatūros kritikai, kalbėdami apie Gėtę ir jo kūrybą, dažnai išskiria keletą jo kūrybos laikotarpių. Pirmasis - tai ankstyvasis, kuriam būdingas Gėtės sentimentalumas, preromantiškumas. Kitas laikotarpis - vėlyvasis, kuriame sutelpa Gėtės, kaip kūrėjo branda, patirtis ir naudojami klasikos motyvai.
Būdamas Švietimo epochos atstovu, Gėtė domėjosi beveik visais jį supančiais aplinkos veiksniais, kurie žadino jame norą nuolat tobulėti ir mokytis. Pats Gėtė meno ir literatūros nestudijavo, tačiau turėdamas gerą patarėjų ir žinovų komandą aplink jis labai gerai nusimanė aplinkos veiksniuose ir ypač - įvairių epochų Europos kultūroje. Gėtės kūryboje susijungia ir labai daug skirtingų epochų motyvų, tačiau visi jie susijungia į tobulą visumą. Svarbiausia Gėtei jo kūryboje yra žmogaus prigimtis, žmogaus paskirtis ir laimės problemos.
Gėtė kūrė ir poeziją, ir prozą, ir dramas. Labiausiai vertinami du jo ankstyvieji kūriniai - romanas „Jaunojo Verterio kančios“ (1774) ir drama „Gecas fon Berlichingenas“ (1773). Per tris paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Gėtė sukuria arba baigia rašyti didžiausius savo veikalus: pirmąją „Fausto“ dalį (1808), romaną „Atrankinė giminystė“ (1809), autobiografinį kūrinį „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ (1811-1822), rytietiškos poezijos knygą „Vakarų - Rytų divanas“ (1819), romaną „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“ (1829), antrąją „Fausto“ dalį (1831).
Taip pat skaitykite: Gėtės asmenybės bruožai
Ankstyvoji kūryba: "Jaunojo Verterio kančios"
Romanas „Jaunojo Verterio kančios“ palankiai sutiktas tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje ar Anglijoje. Kūrinys įžiebė ugnį, šiaudinę, bet ir žalingą ugnį, kaip jokia kita vokiška knyga prieš ją ir po jos. Prasidėjo Verterio epidemijos. Romano siužetas pagrįstas autentiškais įvykiais, paties autoriaus meilės išgyvenimais. 1772 metų vasarą Veclare Gėtė buvo susižavėjęs draugo sužadėtine Šarlota Buf, kiek vėliau jį ir jo draugus sukrėtė žinia apie gabaus, jausmingo, bet vienišo jaunuolio Jeruzalemo savižudybę. Šias dvi gyvenimiškas istorijas Gėtė sujungė į jaudinančią meilės ir apskritai gyvenimo dramą.
Laiškų forma parašytas romanas atrodo fragmentiškas, daugelis Verterio gyvenimo aplinkybių lieka nuošaly. Laiškuose minimi ar pasakojami tik kai kurie Verterio bei jo sutiktų žmonių gyvenimo įvykiai, dėmesys sutelkiamas į permainingas veikėjo būsenas, kontrastingus išgyvenimus. Gėtė lyrikoje sugebėjęs suteikti intymiems išgyvenimams apibendrinantį skambesį, šiame kamerinio pobūdžio pasakojime taip pat paliečia aktualias epochos problemas, pvz., prieštaravimą tarp biurgerio ir aristokrato, buvusį, jo įsitikinimu, nacionaline XVIIIa. Vokietijos problema.
Verteris, meninės prigimties herojus, yra trečiojo luomo, t. y. biurgerių atstovas, o visomis privilegijomis visuomenėje naudojasi aristokratai. Todėl pasyvus ir intravertiškas Verteris negali rasti vietos visuomenėje, neturi sąlygų plėtoti meninius sugebėjimus. Ši jausminga, subtili ir pažeidžiama asmenybė nėra panaši į audringąjį genijų, veikalas mažai primena chaotišką audrininkų romaną.
Brandžioji kūryba: "Faustas"
Filosofinė poema „Faustas“ (baigta 1831) laikoma Gėtės kūrybos viršūne. Pagrindinė tema - faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Klaidinga būtų manyti, kad pasitenkinimas gyvenimu suvokiamas kaip ilgo tobulėjimo galutinis rezultatas ir tikslas. Faustiškojo tipo žmogaus savybė - kiekvieno išsipildymo akimirką atsiranda nauji troškimai, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas.
Gėtės „Faustas“ radosi ne iš knygų ir lėlių spektaklių. Jo fonas - senasis, gana viduramžiškas Frankfurtas, realaus gyvenimo įvairovė. Pavyzdžiui, iš tos realybės į Gėtės dramą ateina suvedžiotos ir paliktos merginos, nužudžiusios savo kūdikį ir nuteistos myriop, istorija. Išorinio siužeto sąsajų su Gėtės gyvenimu galima rasti ir daugiau.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Gėtė yra užsiminęs, kad „Faustas“ pradėtas kurti kartu su „Verteriu“. Tai, kas parašyta iki Veimaro laikotarpio, dabar vadinama pirmuoju „Fausto“ variantu - „Prafaustu“. Jį sudarė beveik vien Fausto ir Margaritos meilės istorija. 1790m. Gėtės raštų leidinyje išspausdinamas „Faustas. Fragmentas“. Paties autoriaus nurodyta, kad skelbiama tik dalis kūrinio. Jį užbaigti ne taip paprasta - Gėtė apie „Faustą“ daugiau mąsto nei jį rašo. Atskiros scenos metus, dešimtmečius bręsta kūrėjo vaizduotėje. Raginamas Šilerio, naujam raštų leidimui Gėtė baigia pirmąją „Fausto“ dalį (1808) (visas „Faustas“ bus išleistas 1833 m., jau po Gėtės mirties). Atidūs skaitytojai Fausto paveiksle atpažįsta Verterį, Vilhelmą Meisterį ir patį Gėtę - juos jungia vidinis prieštaringumas, nepasitenkinimas pasauliu ir savimi, nerimas, gilesnio pažinimo troškimas.
Taigi „Faustas“ buvo kuriamas maždaug šešiasdešimt metų, nuolat grįžtant prie šios temos, papildant kūrinį naujomis scenomis, motyvais, personažais. Galima sakyti, kad Gėtė ne parašė „Fausto“, o sukūrė jį visu savo gyvenimu. Skaitant Gėtės „Faustą“, į akis krinta kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas. Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro dvidešimt penkios scenos, antrąją - penki veiksmai. Stilistiškai skirtingos scenos, epizodai, jų sąsajos ne visuomet lengvai įžvelgiamos. „Fauste“ randame lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtė nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta.
Fausto istorija siejama su konkrečiu asmeniu, gyvenusiu Vokietijoje XVI a. pirmojoje pusėje. Daugiabriaunis, prieštaringas šio herojaus charakteris leidžia į žmogaus ir pasaulio esmės klausimą žvelgti filosofiniu, moraliniu, etiniu, istoriniu, teologiniu ir kitais požiūriais. Viduramžiais Faustas vaizduotas kaip nusidėjėlis, kuris sulaukia pelnyto pasmerkimo. Gėtės sukurtoje interpretacijoje Fausto pažinimo siekis yra tapęs pagrindiniu personažo tikslu, išauga į vidinę dramą.
Gėtės įtaka lietuvių kultūrai
Lietuvių kultūroje Gėtės vardas pirmiausia tapo svarbus dėl lietuvių liaudies dainų vertės iškėlimo. Panašiai Getės publikacijomis, vertimais, recenzijomis buvo išpopuliarinta serbų, čekų, suomių, italų liaudies poezija. Gėtės autoritetas buvo pasitelkiamas ginant lietuvių kultūros bei literatūros nacionalinį savarankiškumą.
Gėtė muzikinėje dramoje Žvejė, pastatytoje 1782 m., įdėjo lietuvių liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“, paimtą iš Herderio rinkinio Tautų balsai (1779). 1828 m. Gėtė išspausdino Liudviko Rėzos rinkinio Dainos recenziją, pakartodamas savo mokytojo Herderio mintį: „Į šias dainas reikia žiūrėti kaip į betarpiškai išėjusias iš liaudies, kuri gamtai, taigi ir poezijai, yra daug artimesnė, nekaip išlavintasis pasaulis.“
Pirmieji Gėtės eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą atsirado tik XIX a. pabaigoje. Faustas, mėgintas versti daugelio vertėjų, pirmą kartą pasirodė 1934 m. (vertė Antanas Valaitis), svarbiu įvykiu tapo antrasis vertimas - 1960 m. Faustą išvertė Aleksys Churginas, trečią kartą 2003 m. Faustą išvertė Antanas A. Jonynas. Lietuvių literatūroje ryškiausią pėdsaką paliko Gėtės lyrika (Maironio, Mykolaičio-Putino poezijoje). Tragediją Faustas, kuri laikoma vienu sudėtingiausių iššūkių teatrui ir dažnai vadinama drama skaitymui, teatre pastatė režisierius Eimuntas Nekrošius.