Įvadas
Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe, 1749-1832) - bene garsiausias visų laikų vokiečių literatūros klasikas, humanistas, politikas, mokslininkas bei filosofas. Ši asmenybė paliko ryškų pėdsaką ne tik vokiečių, bet ir visos Europos kultūroje. Gėtė buvo iškili Apšvietos epochos figūra, kurios kūryba ir veikla aprėpė daugybę sričių - nuo literatūros iki gamtos mokslų.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Johanas Volfgangas Gėtė gimė 1749 m. rugpjūčio 28 d. Frankfurte prie Maino, laisvajame imperijos mieste. Jo šeima priklausė miestiečių (biurgerių) luomui. Gėtės tėvas, Johanas Kasparas Gėtė, imperatoriaus patarėjas, buvo rimtas, principingas ir pedantiškas žmogus, įdiegęs sūnui norą studijuoti ir nuolatinį pažinimo troškimą. Motina, Katarina Elizabeta Tekstor, buvo tikra tėvo priešingybė - gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas, kuri švelnino tėvo griežtumą ir sugebėjo pažadinti sūnaus poetinę fantaziją. Šis tėvų kontrastingumas, pasak Gėtės, turėjo didelę įtaką jo asmenybės formavimuisi. Gėtės šeima buvo protestantų šalininkė, tad vaikystėje jis buvo ugdomas pagal šią pasaulėžiūrą. Jaunystėje Gėtė lankė pietistų būrelius bei mėgo teatrą ir kartais net vaidino pats.
Studijos ir pirmieji kūrybiniai bandymai
Paklusęs tėvo norui, Gėtė nuo 16 metų studijavo teisę Leipcigo (1765-1768) ir Strasbūro (1770-1771) universitetuose. Tačiau teisė jo pernelyg nedomino, todėl daugiau dėmesio skyrė su studijomis nesusijusiems dalykams: klausė poetikos bei literatūros kursų, lankė Dailės akademiją, kur tobulino piešimo įgūdžius. Leipcige išgyveno pirmąją meilę, kuri įkvėpė sukurti pirmuosius eilėraščius, sudariusius nedidelę knygelę „Anetė“ (Anette). Šiems dar neoriginaliems, rokoko stiliaus eilėraščiams poetą įkvėpė užeigos šeimininko duktė K.Šionkopf (K.Schönkopf). Audringas studentiškas gyvenimas pakenkė Gėtės sveikatai, todėl nutraukęs studijas jis grįžo į tėvų namus, kur praleido pusantrų metų, būtinų sveikatai pataisyti.
Strasbūre susipažino su Johannu Gottfriedu Herderiu, kuris sudomino jį „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idėjomis, Biblija, Homeru, Šekspyru, liaudies kūryba. Ten pat sukūrė pirmuosius Fausto eskizus, eilėraščių (gamtos ir meilės lyrikos ciklą Zezenheimo dainos), kurie yra laikomi geriausiais iš visos „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio lyrikos. Eilėraščiuose atsiskleidžia Gėtės kūrybai būdingi bruožai ir motyvai: optimistinė pasaulėjauta („Susitikimas ir išsiskyrimas“, „Gegužės daina“), liaudies kūrybos, kaip įkvėpimo šaltinio, pripažinimas (eilėraštyje „Erškėtrožė“ interpretuojama Herderio liaudies dainų rinkinyje Tautų dainos (1779) išspausdinta daina „Erškėtrožė“). Filosofinėje lyrikoje Gėtė aukština genijaus kūrybą, kuria paralelę tarp galingos upės ir audringojo genijaus, vaizdžiai parodo, kad genijaus asmenybės stiprybė atsiranda dėl giminingų individų paramos, - susijungus „broliškiems šaltiniams“, mažas kalnų upelis tampa galinga upe, kuri teka amžinojo vandenyno glėbin („Mahometo giesmė“). Interpretuodamas antikinį mitą, odėje „Prometėjas“ Gėtė išaukština aktyvų, kūrybingą žmogų.
Veimaro laikotarpis ir valstybinė veikla
1772 m. vasarą, baigęs teisės studijas, Gėtė išvyko į Veclarą įgyti teisininko patirties. Čia įsimylėjo draugo Kestnerio sužadėtinę Šarlotę Buf. Ši meilės istorija paskatino sukurti tikrais gyvenimo faktais paremtą romaną Jaunojo Verterio kančios (1774). 1775 m. lapkričio mėnesį Gėtė atvyko į Veimarą ir tapo aštuoniolikmečio hercogo Karlo Augusto patarėju ir draugu. 1782 m. hercogas išrūpino iš biurgerių kilusiam rašytojui aristokrato titulą. Veimare Gėtė entuziastingai ėmėsi politinės veiklos, tikėdamasis radikaliai pakeisti visuomeninę situaciją Saksonijos-Veimaro grafystėje. Reformavo miškininkystės, kelių tiesimo, švietimo sritis. Per politinės veiklos dešimtmetį Gėtė nutolo nuo aktyvios kūrybos, parašė tik lyrinių ir proginių eilėraščių. To meto dvasinę jo būseną puikiai atskleidžia eilėraštis „Kelionė po Harcą žiemą“: 28 metų poetas jaučiasi dievų numylėtinis, dėkoja likimui už suteiktą laimės malonę. Tačiau sulaukus 36-erių, rašytojo dvasioje brendo krizė, jis troško išsivaduoti iš nuolatinio nerimo, užsimiršti.
Taip pat skaitykite: Gėtės kūrybos analizė
Kelionė į Italiją ir kūrybinis atgimimas
1786 m. Gėtė, neįspėjęs hercogo, išvyko į Italiją. Apsigyveno Romoje, studijavo Antikos ir Renesanso meną, grįžo prie neįgyvendintų kūrybinių sumanymų: baigė Egmontą, rašė Ifigeniją Tauridėje, Torkvatą Tasą, pradėjo elegijų ciklą. Italijoje susiformavo naujos Gėtės estetinės pažiūros. Jas atskleidžia ciklas Romos elegijos (1788-1790), parašytas Antikos kūrinių eilėdara - hegzametru, su gausiais mitologiniais motyvais. 1788 m. grįžo į Veimarą. Hercogas atleido Gėtę nuo administracinių pareigų, paliko tik ministro titulą ir pavedė rūpintis Veimaro teatru.
Asmeninis gyvenimas ir kūrybinis bendradarbiavimas su Šileriu
Pasikeitė ir asmeninis rašytojo gyvenimas. Veimaro parke į Gėtę, kaip į ministrą, dėl brolio kreipėsi 23 metų Kristina Vulpius (Christiane Vulpius). Paprasta, mažai išsilavinusi mergina, daranti dirbtines gėles, tapo Gėtės gyvenimo drauge, sūnaus Augusto motina, o po 16 metų - žmona. XVIII a. paskutinysis dešimtmetis buvo intensyvios kūrybinės bei mokslinės veiklos metas. Gėtė sukūrė auklėjamąjį romaną Vilhelmo Meisterio mokymosi metai (1796), kuriame atskleidė XVIII a. vokiečių teatro pasaulį, Šileriui (Schiller) paskatinus baigė pirmąją Fausto dalį (1808). Gėtė pasirodė kaip tikras Apšvietos epochos žmogus, siekiantis ugdyti įvairiapusišką asmenybę. Samprotavimai įvairiomis žmogaus būties temomis, ypač būdingi Gėtės romanams, tapo sparnuotais posakiais, sentencijomis.
Nuo 1794 m. Gėtė draugavo ir bendradarbiavo su Frydrichu Šileriu (Friedrich Schiller). Kartu jie leido žurnalą Die Horen (1795-97), Musenalmanach (1795-1800), Propyläen (1798-1800). Šis kūrybinis bendradarbiavimas buvo labai svarbus abiem rašytojams ir turėjo didelę įtaką jų kūrybai.
Vėlyvieji metai ir Fausto užbaigimas
XIX a. pradžioje pasirodė programinis Gėtės straipsnis „Vinkelmanas“ (1805). Jame aiškino savo požiūrį į Romantizmą, kuris buvo jam tolimas ir svetimas (išskyrus teigiamą požiūrį į Baironą (Byron), kuris įkvėpė antroje Fausto dalyje sukurtą Fausto ir gražiosios Elenos sūnaus Hiperiono paveikslą). Tuo metu Gėtė rašė autobiografinį kūrinį Poezija ir tikrovė. Iš mano gyvenimo (1811-1814), meilės įkvėptas sukūrė poezijos knygą Vakarų-rytų divanas (1819), romaną Vilhelmo Meisterio klajonių metai (1829), baigė Faustą - viso savo gyvenimo kūrinį, pradėtą rašyti apie 1770 m.
Kūrybos bruožai ir laikotarpiai
Literatūros kritikai, kalbėdami apie Gėtę ir jo kūrybą, dažnai išskiria keletą jo kūrybos laikotarpių. Pirmasis - tai ankstyvasis. Jam būdingas Gėtės sentimentalumas, preromantiškumas. Kitas laikotarpis - vėlyvasis. Jame sutelpa Gėtės, kaip kūrėjo branda, patirtis ir naudojami klasikos motyvai. Būdamas Švietimo epochos atstovu Gėtė domėjosi beveik visais jį supančiais aplinkos veiksniais, kurie žadino jame norą nuolat tobulėti ir mokytis. Pats Gėtė meno ir literatūros nestudijavo, tačiau turėdamas gerą patarėjų ir žinovų komandą aplink, jis labai gerai nusimanė aplinkos veiksniuose ir ypač - įvairių epochų Europos kultūroje. Gėtės kūryboje susijungia ir labai daug skirtingų epochų motyvų, tačiau visi jie susijungia į tobulą visumą. Svarbiausia Gėtei jo kūryboje yra žmogaus prigimtis, žmogaus paskirtis ir laimės problemos.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epocha Gėtės kūryboje
Svarbiausi kūriniai
Jaunojo Verterio kančios (Die Leiden des jungen Werthers, 1774): Epistolinis romanas, atskleidžiantis nelaimingos meilės istoriją ir jausmingos asmenybės tragizmą. Romane gilinamasi į gamtos ir žmogaus jausmų paralelę, aprašomas kiekvienas Verterio sielos virpesys, gilinimasis į save, mąstymas, iškeliama meilės galia ir jos apgaulingumas.
Gecas fon Berlichingenas (Götz von Berlichingen, 1773): Drama, kurioje vaizduojami XVI a. Vokietijos įvykiai ir išaukštinamas audringas herojus - valstiečių sukilimo vadas.
Egmontas (Egmont, 1788): Drama, kurios herojus kovoja ir miršta už laisvę Nyderlandų sukilimo prieš Ispaniją metu.
Ifigenija Tauridėje (Iphigenie auf Tauris, 1787): Drama, kurioje ryšku tikėjimas humaniška žmonijos misija ir taurios asmenybės galia.
Torkvatas Tasas (Torquato Tasso, 1790): Drama, kurioje atskleidžiamas menininko tragizmas ir teigiama, kad reikia suvaržyti savo polėkius ir integruotis į visuomenę.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Hermanas ir Dorotėja (Hermann und Dorothea, 1798): Poema, kurioje gvildenamos moralinės atsakomybės ir biurgeriškos santuokos problemos.
Vilhelmo Meisterio mokymosi metai (Wilhelm Meisters Lehrjahre, 1796): Auklėjamasis romanas, kuriame keliama žmogaus raidos idėja ir parodoma, kaip veikėjas, pažindamas pasaulį, keičiasi.
Vilhelmo Meisterio klajonių metai (Wilhelm Meisters Wanderjahre, 1829): Romanas, kuriame plėtojama auklėjimo tema, aukštinamas individo siekis savo veikla būti naudingam visuomenei ir ryškus atsižadėjimo motyvas.
Faustas (Faust, 1808, 1832): Filosofinė poema, laikoma vienu reikšmingiausių pasaulio klasikos kūrinių, kuriame atspindima turtinga Europos civilizacijos patirtis. Jo pagrindinė tema - faustiško tipo žmogaus nepasitenkinimas ir tobulėjimo kelias.
Gėtė ir Lietuva
Lietuvių kultūroje Gėtės vardas pirmiausia tapo svarbus dėl lietuvių liaudies dainų vertės iškėlimo. Panašiai Getės publikacijomis, vertimais, recenzijomis buvo išpopuliarinta serbų, čekų, suomių, italų liaudies poezija. Gėtės autoritetas buvo pasitelkiamas ginant lietuvių kultūros bei literatūros nacionalinį savarankiškumą. Gėtė muzikinėje dramoje Žvejė, pastatytoje 1782 m. Ilmo upės pakrantėje (spektaklyje vaidino ir pats autorius), įdėjo lietuvių liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“, paimtą iš Herderio rinkinio Tautų balsai (1779). 1821 m. Veimare Gėtė kalbėjo apie lietuvių liaudies dainas Karaliaučiaus universiteto profesoriui Hagenui ir „parecitavo vieną“, o 1827 m. klausėsi savo rūmuose atliekamos dainos „Aš atsisakiau savo močiutei“, ir „pats Gėtė buvo didžiai patenkintas“. 1828 m. Gėtė išspausdino Liudviko Rėzos rinkinio Dainos recenziją, pakartodamas savo mokytojo Herderio mintį: „Į šias dainas reikia žiūrėti kaip į betarpiškai išėjusias iš liaudies, kuri gamtai, taigi ir poezijai, yra daug artimesnė, nekaip išlavintasis pasaulis.“ Pirmieji Gėtės eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą atsirado tik XIX a. pabaigoje. Faustas, mėgintas versti daugelio vertėjų (Jurgio Švedo, Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt.), pirmą kartą pasirodė 1934 m. (vertė Antanas Valaitis), svarbiu įvykiu tapo antrasis vertimas - 1960 m. Faustą išvertė Aleksys Churginas, trečią kartą 2003 m. Faustą išvertė Antanas A. Jonynas. Lietuvių literatūroje ryškiausią pėdsaką paliko Gėtės lyrika (Maironio, Mykolaičio-Putino poezijoje). Tragediją Faustas, kuri laikoma vienu sudėtingiausių iššūkių teatrui ir dažnai vadinama drama skaitymui, teatre pastatė režisierius Eimuntas Nekrošius. Fausto vaidmenį sukūrė aktorius Vladas Bagdonas.
Mirtis ir palikimas
Johanas Volfgangas fon Gėtė mirė 1832 m. kovo 22 d. Veimare. Jo kūryba ir asmenybė turėjo didžiulę įtaką ne tik vokiečių, bet ir visos Europos kultūrai. Gėtė laikomas vienu svarbiausių pasaulio literatūros klasikų, o jo kūriniai tebėra skaitomi ir analizuojami iki šių dienų. Jo universalumas, erudicija ir kūrybinis talentas įkvėpė daugybę menininkų ir intelektualų.