Johano Volfgango Gėtės „Faustas“ - vienas reikšmingiausių kūrinių pasaulio literatūroje. Ši filosofinė drama, kurią autorius rašė daugelį metų, nagrinėja žmogaus egzistencijos, pažinimo ir moralės klausimus. Straipsnyje siekiama išanalizuoti šį sudėtingą kūrinį, atskleidžiant jo idėjas, meninius vaizdavimo principus ir skirtingas interpretacijas.
„Fausto“ struktūra ir kompozicija
Gėtės tragediją sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis susideda iš 25 scenų, o antroji - iš penkių veiksmų. Kūrinys prasideda dedikacija ir dviem prologais: „Prologas teatre“ ir „Prologas danguje“. Dėl ilgo rašymo periodo, „Faustui“ būdingas kompozicijos ir stiliaus nevientisumas. Kūrinio idėjinė ir meninė koncepcija keitėsi ir brendo kartu su autoriaus asmenybe. Pats Gėtė vadino savo tragediją „miglotu pasauliu“, neturinčiu tikslaus plano ir vientisos vaizdų sistemos. Skirtingos ne tik abi dalys, bet ir kiekvienos dalies scenos bei epizodai, tarp kurių ne visada jaučiamas ryšys. Tačiau tragediją vienija teminė vienovė ir tikslingas filosofinės minties plėtojimas. Jau tragedijos pradžioje autorius iškelia problemas, kurias plėtoja toliau.
Prologas teatre
Šioje įžangoje susitinka direktorius, poetas ir komikas. Aptariami teatro tikslai ir paskirtis. Direktorius siekia pelno ir publikos pripažinimo, poetas trokšta įkvėpimo ir originalumo, o komikas pabrėžia pramogos ir linksmybių svarbą. Šis prologas atskleidžia skirtingus požiūrius į meną ir jo vertę visuomenėje.
Prologas danguje
Šioje scenoje danguje vyksta Dievo ir Mefistofelio pokalbis. Dievas tiki žmogaus gebėjimu siekti tiesos ir gėrio, net jei jis klysta. Mefistofelis, priešingai, niekina žmogų ir abejoja jo vertybėmis. Šis prologas atskleidžia pagrindinį konflikto tarp gėrio ir blogio, kuris plėtojamas visoje tragedijoje, esmę. Dievas išreiškia humanistinę mintį, jog žmogus - mąstanti, ieškanti, nors ir klystanti, būtybė. Dievui svarbiausia vertybė - siekimas tiesos ir gėrio: „Tauri žmogaus dvasia pati savaime / Vis vien tiesos ir gėrio sieks“. Tiesos ieškantis žmogus yra didingas. Mefistofelis tyčiojasi iš žmogaus, net iš Fausto, vadina jį „mulkiu“, „puspročiu“ ir tikina, kad jis „nenumaldys niekad savo skausmo“. Dievo ir velnio ginčas - tai ginčas dėl žmogaus gyvenimo prasmės ir tikslo. Koks yra žmogus, kokie jo siekiai, galimybės? Fausto išbandymas, kurį Dievas siunčia per Mefistofelį, turi įrodyti arba jo didingumą, arba menkumą.
Tragedijos pirmoji dalis
Pirmoji dalis pasakoja apie Fausto sandėrį su Mefistofeliu ir jo tragišką meilės istoriją su Margarita. Faustas, nusivylęs mokslu ir gyvenimu, pasirašo sutartį su velniu, mainais už jaunystę ir patirtį. Jis įsimyli Margaritą, tačiau jų santykiai baigiasi tragiškai - Margarita nuteisiama mirties bausme už savo kūdikio nužudymą.
Taip pat skaitykite: Fausto charakterio studija
Fausto nusivylimai ir ieškojimai
Tragedijos pirmoji dalis prasideda naktį, ankštame kambaryje su aukštais gotiškais skliautais prie pulto krėsle sėdi sunerimęs Faustas. Anksčiau ieškojęs laimės ir prasmės moksle, jaučiasi lyg dešimtmetį vedžiojamas už nosies žmogus. Jis kenčia, yra nelaimingas, nors suvokia, kad yra išmintingesnis nei daugelis, tačiau mokslas jam džiaugsmo neteikia. Pamatęs knygoje makrokosmo ženklą pajaučia palaimą, atjaunėjimą. Mano, kad šį ženklą jam paliko Dievas, kad gali atskleisti tikrąjį gamtos veidą. Faustas įsivaizduoja tarp šaltų linijų matantis neaprėpiamą visatą, suprantantis išminčiaus posakį („Čia pat, pašonėj, dvasių karalystė/Bet aklas tavo protas ir jausmai/Atsikvošėk! Tu, žemės kurmi, klysti./Eik, ryto saulėn pasinerk linksmai!“). Atvaizde Faustas mato harmoniją, tačiau tik vaizdas jo netenkina, pagrindinis noras - prisiliesti prie motinos gamtos versmių, jis trokšta susilieti su visata. Paėmęs knygą ir ištaręs burtažodį jis išsikviečia dvasią. Iš pradžių Faustas išsigąsta matyto vaizdo, vėliau tariasi esąs lygus su dvasiomis, joms artimas, tačiau dvasia neigia tokį jo jausmą. Išgirdus tokius dvasios žodžius, Faustą apima beviltiškumas ir jis krinta ant grindų. Faustas mano esąs pats tyriausias dievo atšvaitas. Išgirdęs triukšmą, į Fausto kambario duris pasibeldžia jo parankinis Vagneris. Jis mano, kad būtų paranku pasimokyti graikiško meno (galvojo, kad Faustas skaito monologą iš graikiškos tragedijos). Faustas ir Vagneris mąsto, kaip reikia pasiekti žmonių širdis, perprasti gyvenimą. Faustas mano, kad Vagneris - niekingas, įkyrus pašlemėkas, paviršutiniškai mąstantis apie gyvenimo prasmę. Taip pat jis pripažįsta, kad buvo nejuokais išsigandęs dvasios, prilygina save kirmėlei, žūstančiai po keleivio koja. Faustas jau ruošiasi išgerti gėrimo, kurį buvo pasigaminęs, bet taurę nuo lūpų atitraukia varpų gausmas ir choro balsai, skelbiantys Kristaus prisikėlimą, Velykas.
Margaritos tragedija
Ši dalis atskleidžia jaunos merginos, tapusios Fausto auka, likimą. Margarita, nekaltas ir naivus žmogus, įsimyli Faustą ir patiria jo įtaką. Ji tampa nėščia, tačiau paliekama likimo valiai. Sielvartas ir visuomenės pasmerkimas ją priveda prie beprotybės ir kūdikio nužudymo. Margarita tampa tragedijos simboliu, įkūnijančiu nekaltumo praradimą ir moralinę atsakomybę.
Tragedijos antroji dalis
Antroji dalis yra labiau simbolinė ir filosofinė. Faustas keliauja per įvairias epochas ir patiria įvairių nuotykių. Jis dalyvauja politiniuose įvykiuose, susiduria su antikiniais mitais ir galiausiai pasiekia išmintį ir atpirkimą.
Gėtės meninio vaizdavimo principai
Jau „Prologe danguje“ išryškėja, kad vienas svarbiausių Gėtės meninio vaizdavimo principų - kontrastas. Gėtė naudoja įvairius meninio vaizdavimo principus, tokius kaip simbolizmas, alegorija ir ironija. Kontrastas, dinamiškumas ir simbolizmas padeda atskleisti sudėtingas filosofines idėjas ir žmogaus prigimties prieštaringumą.
Fausto svarbiausios vertybės
Dievui svarbiausia vertybė- siekimas tiesos ir gėrio: „Tauri žmogaus dvasia pati savaime / Vis vien tiesos ir gėrio sieks“.
Taip pat skaitykite: Fausto amžinos paieškos
Taip pat skaitykite: Faustas: Asmenybės Bruožai