Įvadas
Gimtoji kalba yra daugiau nei tik bendravimo priemonė. Tai yra kultūros, istorijos ir tapatybės esmė, turinti didžiulį poveikį asmenybės ugdymui. Šiame straipsnyje nagrinėsime gimtosios kalbos svarbą, jos vaidmenį ugdant mąstantį ir kūrybingą žmogų, taip pat iššūkius ir galimybes, susijusias su gimtosios kalbos mokymu šiuolaikiniame pasaulyje.
Gimtosios Kalbos Reikšmė
Lietuvių kalba - viena seniausių ir įdomiausių kalbų pasaulyje, turinti daugiausia vartotojų tarp rytų baltų. Jau nuo senų laikų lietuviai suprato gimtosios kalbos svarbą, kurią XVI amžiuje ypač akcentavo M. Daukša, teigdamas, jog gimtoji kalba yra žmogaus ir valstybės pagrindas: „Gimtoji kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
Gimtoji kalba yra neatsiejama nuo tautinės tapatybės. Kalba atspindi mūsų pasaulėjautą ir emocijas. Pasak docentės dr. J. Vaskelienės, mūsų pasirinktos kalbos priemonės vienaip ar kitaip parodo ir mūsų pasaulėjautą, pasaulėžiūrą, vertinimą, perteikia emocijas. Mūsų pasirinkta leksika rodo, kaip mes vertiname tai, apie ką kalbame: pritariame, menkiname, niekiname, pašiepiame ar ironizuojame.
Kalba yra tarsi sielos veidrodis, atspindintis mūsų emocijas ir pasaulio suvokimą. Advokatas Edmundas Budvytis VLKK forume pabrėžė, kad kalba - tai ne tik informacijos perdavimo priemonė ir šaltinis, tai ir mūsų emocijų išraiška, sielos jausmas. Kalba padeda mums apsakyti, kaip matome save ir pasaulį.
Vaikų Kalbos Ugdymo Tikslai, Turinys, Metodai Ir Principai
Pedagogai įsitikinę, kad gimtosios kalbos mokymas turi didesnį vaidmenį ugdant mąstantį ir kūrybingą žmogų. Tačiau norint pasiekti efektyvių rezultatų, būtina kurti nestandartines, kūrybiškumą skatinančias bei integruotas lietuvių kalbos ir literatūros pamokas.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Vaikų kalbos ugdymo tikslai
Kultūrinis ir kalbinis kontekstas sąlygoja programos tikslus ir uždavinius bei jos turinį. Kalbos pažinimas, literatūrinis ir kultūrinis ugdymas itin reikšmingi mokinio asmenybės, pilietinei, kultūrinei brandai ir kompetencijų ugdymuisi. Programoje išskirtos penkios pasiekimų sritys: kalbėjimas, klausymas ir sąveika; skaitymas ir teksto supratimas; rašymas ir teksto kūrimas; kalbos pažinimas; literatūros ir kultūros pažinimas.
Kalbos ugdymo turinys
Programoje aprašyti mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių ir supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Tikimasi, kad jie bus pasiekti baigiant ugdymo programą. Kiekvienos pasiekimų srities pasiekimų raida atskleidžiama šešiuose ugdymo koncentruose (1-2, 3-4, 5-6, 7-8 klasės, 9-10 ir I-II gimnazijos klasės ir III-IV gimnazijos klasės). Pasiekimai aprašomi keturiais pasiekimų lygiais: slenkstinis (1), patenkinamas (2), pagrindinis (3) ir aukštesnysis (4). Pradinio ugdymo uždaviniai. Pagrindinio ugdymo uždaviniai. Vidurinio ugdymo uždaviniai.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė.
Kalbos ugdymo metodai
Šiandien mūsų šalies ugdymo įstaigose gimtosios kalbos mokymas yra paverstas „įrankiu“, todėl neatlieka savo esminės funkcijos. Per lietuvių kalbą mokoma moralės, istorijos, etikos ir socialinių santykių, tačiau pamirštama, kad gimtosios kalbos pamoka turi išlikti kalbos mokslu. Reikia aiškiai brėžti ribą tarp gramatikos ir literatūros. Turi būti takoskyra tarp disciplinuoto ir kūrybinio pasaulių.
Šiuolaikinėje literatūroje, kaip ir žurnalistikoje, reikia išskirti du aspektus - faktą ir nuomonę. Kai prašome moksleivių parašyti kūrybos darbą, mums turi rūpėti jų kūrybingumas, o ne literatūros teksto suvokimo lygis. Norėdami išgirsti konkretų atsakymą, turime klausti tikslių dalykų, pavyzdžiui, apie priesagų rūšis.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip motyvuoti save mokytis
Norint susikalbėti su šiuolaikiniais moksleiviais, visų pirma reikia tapti jų draugais ir kartu įsitraukti į bendrą veiklą. Mokytojas taip pat neturi bijoti šiuolaikinių technologijų ir socialinių tinklų. Mokytojai neturi pamokose visiškai pasinerti į technologijų pasaulį, tačiau privalo priartinti jį prie kasdienio vaikų gyvenimo. Pavyzdžiui, galima duoti užduotį SMS žinute vienu sakiniu aprašyti literatūrinio kūrinio idėją. Juk atrinkti esminius žodžius - didžiulis darbas, reikalaujantis kūrybinio žvilgsnio. Lygiai taip pat galima panaudoti ir socialinius tinklus. Mokytojams taip pat patarčiau jungti tradicinę literatūrą su šiandieninėmis aktualijomis bei vaikams užduoti daug neįprastų klausimų.
Kalbos ugdymo principai
Komunikavimo kompetencija - tai viena iš esminių gimtosios kalbos ir literatūros dalyku ugdomų kompetencijų. Komunikavimo kompetencija apima kalbos pažinimą ir vartojimo įgūdžius, kalbos (kalbų) funkcionavimo visuomenėje dėsnių suvokimą ir paisymą. Mokiniai ugdosi pasirinkti tinkamas verbalines ir neverbalines raiškos priemones ir formas, kurti pranešimą atsižvelgiant į komunikacijos tikslą, komunikavimo situaciją ir adresatą per trijų pasiekimų sričių (kalbėjimo, klausymo ir sąveikos, skaitymo ir teksto supratimo, rašymo ir teksto kūrimo) veiklas. Rengdami žodinius, rašytinius ir kitus pranešimus, pristatydami ir diskutuodami apie juos grupėse, mokiniai derina įvairius komunikavimo kanalus ir priemones, įvairias komunikavimo strategijas. Nagrinėdami įvairaus pobūdžio tekstus, mokiniai įgyja gebėjimus atpažinti įvairias komunikavimo intencijas, informacinius ir asmenines nuostatas išreiškiančius pranešimus, manipuliacijų priemones, patikrinti pranešimo patikimumą, interpretuoti pranešimą remiantis išplėstiniu kontekstu.
Kultūrinė kompetencija - tai dar viena iš esminių gimtosios kalbos ir literatūros dalyku ugdomų kompetencijų. Kultūrinis sąmoningumas ugdomas, kai suvokiamos, analizuojamos, vertinamos ir lyginamos Lietuvos, Europos ir pasaulio kultūros tradicijos bei dabartiniai reiškiniai. Mokiniai nagrinėdami literatūros ir kitus meno kūrinius, medijų tekstus, kitus kultūros reiškinius, susipažindami su kūrėjais, atsižvelgia į platesnį istorinį, kultūrinį ir sociokultūrinį kontekstą, aptaria literatūros ir kitos meninės kūrybos vertę, suvokia kultūros daugialypiškumą. Supranta kalbą kaip kultūros dalį, jos elementų sąsajas su etninės kultūros ypatumais.
Pažinimo kompetencija apima dalyko žinias ir gebėjimus, kritinio mąstymo, problemų sprendimo, mokėjimo mokytis gebėjimus. Dalyko žinias ir gebėjimus mokinai ugdosi kalbos pažinimo bei literatūros ir kultūros pažinimo procese. Nagrinėdami kalbinius ir kultūrinius reiškinius, literatūros kūrinius mokiniai remiasi pagrindinėmis kalbotyros ir literatūrologijos sąvokomis, logiškai samprotauja ir argumentuoja, sistemina žinias, sieja skirtingos raiškos informaciją. Praktinės dalyko veiklos sritys - kalbėjimas, klausymas ir sąveika, teksto supratimas ir teksto kūrimas - taip pat yra grindžiamos dalyko žiniomis ir gebėjimais, problemų formulavimo ir sprendimo įgūdžiais.
Kūrybiškumo kompetencija gimtosios kalbos ir literatūros dalyko turinyje siejama su idėjų generavimu, informacijos vertinimu, tyrinėjimu, kūrinių interpretavimu, įvairių žanrų ir tipų tekstų kūrimu. Kurdami tekstą, mokiniai ieško informacijos, vertina ją, kelia klausimus, pasirenka raiškos ir pateikimo formą, numato teksto kūrimo strategijas. Teksto supratimas reikalauja pasitelkti įvairias mąstymo operacijas, kad galima būtų atskleisti jo tiesioginę ir netiesioginę prasmę, kalbinės raiškos elementų funkciją. Kūrybiškumo kompetencijos ugdymas reikalauja naudoti aktyvaus mokymo(si) metodus, skatinančius kelti savarankiškas idėjas ir ieškoti sprendimų.
Taip pat skaitykite: Teksto kūrimo ugdymas
Socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos kompetencija gimtosios kalbos ir literatūros pamokose lavinama atitinkamai parenkant skaitomų tekstų problematiką. Skaitydami ir analizuodami įvairaus pobūdžio tekstus mokiniai suvokia, kaip mintys ir emocijos veikia priimamus sprendimus ir elgesį, kaip asmeninės savybės daro įtaką pasirinkimams ir sėkmei. Įvardija ir nagrinėja bendražmogiškas vertybes, kuria individualią vertybių sistemą. Gretindami įvairių tautų literatūrą mokiniai analizuoja stereotipų ir išankstinių nusistatymų kilmę ir neigiamą poveikį, ugdo pagarbą asmenims iš skirtingų socialinių ir kultūrinių grupių, išmoksta vertinti sveikatą, kaip vieną iš esminių vertybių. Asmeninės savybės ugdomos taip pat per kalbinę veiklą ir komunikacinę sąveiką.
Pilietiškumo kompetencija gimtosios kalbos ir literatūros pamokose ugdoma skaitant ir nagrinėjant įvairių epochų grožinius ir negrožinius tekstus, susijusius su tokiomis svarbiomis vertybėmis, kaip pilietinė atsakomybė, žmogaus pareigos ir teisės, žmogaus ir tautos laisvė, Lietuvos valstybingumo kūrimas ir stiprinimas, demokratijos principai ir kt. Nagrinėdami žmogaus ir žmonių grupių (pvz., etninių, profesinių, amžiaus grupių) bendravimo ir bendradarbiavimo, atsakomybės problemas istoriniame ir dabartiniame sociokultūriniame kontekste, mokiniai ugdosi gebėjimus atsakingai ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, stiprinti pilietinį tapatumą, saugoti Lietuvos kultūrą, tradicijas ir gamtą, gerbti požiūrių ir gyvenimo būdų įvairovę.
Skaitmeninė kompetencija gimtosios kalbos ir literatūros ugdyme siejama su įvairių formų ir formatų skaitmeninio turinio panaudojimu bei kūrimu. Gebėjimų naudotis skaitmeninėmis technologijomis formavimas yra integruotas į visą dalyko ugdymo turinį: kalbėjimą, skaitymą, rašymą, kalbos, literatūros ir kultūros pažinimą. Skaitydami ir klausydami tekstų mokiniai naudojasi skaitmeninėmis priemonėmis, mokosi informacijos kaupimo, apdorojimo, jos patikimumo įvertinimo, skaitmeninės saugos bei autorinių teisių tvarkos. Kurdami tekstus naudojasi elektroniniais ištekliais, įgyja elektroninių pranešimų redagavimo įgūdžių. Mokosi etiško, saugaus, atsakingo ir sėkmingo bendravimo ir bendradarbiavimo skaitmeninėje erdvėje.
Gimtosios kalbos puoselėjimas
Lietuvoje ir užsienyje Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva nuo 2016 m. kiekvienais metais vasario 16-kovo 11 dienomis rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Šios akcijos tikslas - didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti jos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje, telkti bendruomenes Lietuvoje ir užsienyje.
Butrimonių gimnazija, atliepdama į šių organizacijų kvietimą, kasmet dalyvauja šioje iniciatyvoje - organizuoja daugybę veiklų visai gimnazijos bendruomenei. Kaskart, sudarydami būsimų veiklų planą, atsižvelgiame į tais metais minėtinas sukaktis bei įvykių kalendorių. Ypatingas dėmesys skirtas kalbos kultūrai: dalykų mokytojai savo pamokose akcentavo taisyklingą sąvokų, terminų kirčiavimą bei rašybą, visi mokiniai atliko kalbos kultūros testus, sprendė linksmus testus. Pradinių klasių mokytojos organizavo ,,Raštingiausio pradinuko“ ir gražios rašysenos konkursus.
Mokiniai prisijungė prie gražiausių lietuviškų žodžių vizualizacijos „Žmogus - Kalba - Tėvynė“. Dailės pamokose kūrė „kitokį“ šriftą, pabrėžiantį žodžio reikšmę. Informacinių technologijų pamokose mokiniai galėjo pasirinkti, kaip jiems atlikti užduotį: iliustruoti jiems svarbius žodžius arba prasmingų žodžių ieškoti eilėse, mįslėse.
Pažymint Dzūkijos (Dainavos) metus, gimnazijoje prasmingai akcentuotas dzūkų tarmės vartojimas bei jos puoselėjimas: kalbėjimas savąja tarme, kai yra tam palankios aplinkybės, labai svarbus tautinės tapatybės elementas. Bendruomenė tobulindama kalbos vartojimo, raštingumo įgūdžius, sustiprino ir tarpusavio ryšį, kuris patiriamas tik per kalbą.
Iššūkiai ir galimybės
Šiandienos pasaulyje, kuriame globalizacija ir technologijos daro vis didesnę įtaką, gimtajai kalbai tenka nemažai iššūkių. Vis dažniau girdime apie jaunimo anglėjimą ir anglinimą, kai mokiniai tarpusavyje kalbasi angliškai, o kai kurie tėvai net skatina vaikus su jais ir tarpusavyje kalbėtis angliškai, kad paskui lengviau galėtų išvažiuoti į užsienį.
Tačiau kartu su iššūkiais atsiranda ir naujų galimybių. Technologijos gali būti naudojamos gimtosios kalbos mokymui ir puoselėjimui, sukuriant interaktyvias ir patrauklias mokymosi priemones. Svarbu, kad mokytojai ir tėvai skatintų vaikus domėtis gimtąja kalba, literatūra ir kultūra, parodydami, kad tai yra ne tik prievolė, bet ir vertingas turtas.
Rašytoja E. Tombak mano, kad vartodami užsienio kalbas lengviau atpažįstame savo mąstymo šablonus, plečiame akiratį, aktyviname smegenų veiklą ir galiausiai ištrūkstame iš vadinamojo tunelinio mąstymo. Tačiau svarbu nepamiršti, kad gimtoji kalba yra mūsų tapatybės pagrindas, ir ją reikia saugoti ir puoselėti.
Kūrybiškumas ir kalba
Kūrybiškumui kenkia menkavertės knygos. Nereikia puoselėti iliuzijų, kad smegenys savaime atskirs pelus nuo grūdų. Pirmiausia reikia jas įpratinti prie tų „grūdų“. O jei nuolat kišime pelus - patys „pelais“ ir tapsime. Ir šiuo atveju galioja dėsnis: esame tai, ką vartojame.
Norint parašyti gerą knygą, reikia skaityti geras knygas. Skaityti ne tik gimtąja, bet ir užsienio kalbomis. Mokėdami svetimų kalbų, laviname kalbos jausmą, žadiname originalų mąstymą.
Poetas M. Burokas apgailestauja, kad anksčiau rašymo Lietuvoje niekas niekada nemokė, mat buvo manoma, kad „rašytojo dovana - „nuo Dievo“, toks „šventas“ dalykas, kurio šiukštu neišmokstama“. Reikia talento, žinoma, bet vien jo nepakanka. Manau, tiems, kurie turi talento ir noro rašyti, bet nežino kaip, puikus ir naudingas yra vadinamasis kūrybinis rašymas. Mokytis amato nėra gėda. Išmokti rišliai dėstyti mintis, žinoti, kada pabaigti sakinį ar pastraipą. Mokėti gerai pradėti ir užbaigti tekstą - dalykai, praversiantys ne tik rašytojui, bet ir žurnalistui, vadybininkui, kiekvienam tekstą rašančiam žmogui.
Naujadarus lengviau kuria kūrybingi žmonės, tie, kurie nestokoja kalbos jausmo, daug skaito, kurių žodynas turtingas, vaizduotė laki, kurie iš atminties resursų gali greit ištraukti reikiamų priemonių - pamatinį žodį ar darybos afiksą.
Kaip įskiepyti meilę kalbai?
Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro vadovas docentas dr. A. Utka mano, kad nereikia versti mylėti kalbos. Meilė kalbai gimsta per kokybišką turinį. Kai, pavyzdžiui, toks filmas kaip „Nova Lituania“ tampa hitu, žmonės supranta, kad va - galima kurti lietuviškai. Būtent ta kokybė skatina jaunimą vartoti lietuvių kalbą.
Per prievartą niekam nieko neįskiepysi, ypač meilės. Manau, tėvai tiesiog turėtų vaikams nuo kūdikystės skaityti - geras, gražia, vaizdinga kalba parašytas arba gerai išverstas knygas, paaiškindami, jei vaikas nesupranta kokio žodžio. O jei patys nežino - galima juk atsiversti žodyną. Mokykloje, regis, trūksta gyvesnio, žaismingesnio ir kartu praktiškesnio kalbos pristatymo, juk kalba - tai ne vien kaltinos taisyklės ir atliktini pratimai. Galbūt reikėtų ir ryškesnės kalbos sąsajos su literatūra.