Šiame straipsnyje pateikiama Gordono Allporto asmenybės teorijos apžvalga. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant Allporto darbus ir kitų autorių komentarus.
Įvadas
Gordono Allporto asmenybės teorija yra vienas iš įtakingiausių požiūrių į asmenybę psichologijoje. Skirtingai nuo kai kurių kitų teorijų, kurios bando apibendrinti visus žmones pagal kelis bendrus bruožus, Allportas pabrėžė kiekvieno žmogaus unikalumą. Jo teorija akcentuoja individualius skirtumus ir tai, kaip šie skirtumai formuoja žmogaus elgesį. Allportas tikėjo, kad asmenybė yra dinamiška organizacija žmogaus viduje, nulemianti jo unikalų prisitaikymą prie aplinkos.
Pagrindiniai teorijos principai
Asmenybės apibrėžimas
Allportas apibrėžė asmenybę kaip dinamišką individo psichofizinių sistemų organizaciją, kuri lemia jo būdingą elgesį ir mąstymą. Šis apibrėžimas pabrėžia, kad asmenybė nėra statiška, bet nuolat kinta ir vystosi. Ji apima tiek psichologinius, tiek fizinius aspektus, kurie kartu formuoja unikalų individo elgesį.
Bruožai
Allportas išskyrė bruožus kaip pagrindinius asmenybės elementus. Bruožas yra pastovi elgesio tendencija, kuri pasireiškia įvairiose situacijose. Jis skyrė tris bruožų tipus:
- Kardinalieji bruožai: Tai yra rečiausi bruožai, kurie dominuoja visame žmogaus gyvenime. Jie yra tokie stiprūs, kad beveik kiekvienas individo veiksmas yra susijęs su šiuo bruožu. Pavyzdžiui, žmogus, kurio kardinalusis bruožas yra altruizmas, visą savo gyvenimą skirs pagalbai kitiems.
- Pagrindiniai bruožai: Tai yra labiau paplitę bruožai, kurie apibūdina bendrą individo charakterį. Jie yra akivaizdūs ir lengvai pastebimi, pavyzdžiui, sąžiningumas, draugiškumas ar agresyvumas.
- Antriniai bruožai: Tai yra mažiau pastebimi bruožai, kurie pasireiškia tik tam tikrose situacijose. Jie apima asmeninius pomėgius, nuostatas ir specifinius elgesio modelius.
Propriumas
Propriumas yra Allporto terminas, apibūdinantis "aš" jausmą arba savęs suvokimą. Tai yra asmenybės dalis, kuri suteikia žmogui tapatybės jausmą ir tęstinumą. Propriumas vystosi palaipsniui per visą gyvenimą ir apima įvairius aspektus, tokius kaip kūno "aš", savivertė, savigarba ir savęs pažinimas.
Taip pat skaitykite: Allporto asmenybės bruožai
Funkcinis autonomiškumas
Viena iš svarbiausių Allporto teorijos koncepcijų yra funkcinis autonomiškumas. Ši koncepcija teigia, kad suaugusio žmogaus motyvai nebūtinai yra susiję su ankstesniais išgyvenimais ar poreikiais. Kitaip tariant, elgesys, kuris prasidėjo kaip priemonė tikslui pasiekti, gali tapti tikslu savaime. Pavyzdžiui, žmogus, kuris pradėjo sportuoti, kad numestų svorio, vėliau gali sportuoti tiesiog dėl to, kad jam tai patinka.
Asmenybės vystymasis
Allportas manė, kad asmenybė vystosi palaipsniui per visą gyvenimą. Jis išskyrė kelis etapus, kuriuose formuojasi propriumas ir individualūs bruožai. Šie etapai apima:
- Kūno "aš" (0-2 metai): Kūdikis pradeda suvokti savo kūną kaip atskirą nuo aplinkos.
- Savęs tapatumas (2-4 metai): Vaikas supranta, kad jis yra atskiras individas su savo vardu ir identitetu.
- Savigarba (4-6 metai): Vaikas pradeda vertinti save ir savo gebėjimus.
- Savęs išplėtimas (6-12 metai): Vaikas pradeda identifikuotis su kitais žmonėmis ir grupėmis.
- Racionalus "aš" (12+ metai): Paauglys pradeda mąstyti abstrakčiai ir planuoti ateitį.
- Propriatinis siekimas (suaugusiojo amžius): Suaugęs žmogus siekia ilgalaikių tikslų, kurie atspindi jo vertybes ir įsitikinimus.
Sveikos asmenybės bruožai
Allportas teigė, kad sveika asmenybė pasižymi tam tikrais bruožais:
- Platus savęs suvokimas: Sveikas žmogus gerai supranta save, savo stiprybes ir silpnybes.
- Šilti santykiai su kitais: Sveikas žmogus geba užmegzti ir palaikyti artimus santykius.
- Emocinis saugumas: Sveikas žmogus jaučiasi emociškai stabilus ir geba susidoroti su stresu.
- Realistiškas suvokimas: Sveikas žmogus objektyviai vertina pasaulį ir save.
- Įgūdžiai ir užduotys: Sveikas žmogus turi tikslus ir geba juos siekti.
- Savęs objektyvizacija: Sveikas žmogus geba pažvelgti į save iš šalies ir priimti save tokį, koks yra.
- Vienijanti gyvenimo filosofija: Sveikas žmogus turi aiškias vertybes ir įsitikinimus, kurie suteikia jo gyvenimui prasmę.
Teorijos kritika
Nors Allporto teorija yra labai įtakinga, ji taip pat sulaukė kritikos. Kai kurie kritikai teigia, kad teorija yra per daug deskriptyvi ir nepateikia pakankamai paaiškinimų apie asmenybės vystymąsi ir funkcionavimą. Kiti kritikai teigia, kad teorija per daug akcentuoja individualumą ir nepakankamai atsižvelgia į socialinius ir kultūrinius veiksnius.
Teorijos pritaikymas praktikoje
Nepaisant kritikos, Allporto teorija yra plačiai naudojama praktikoje. Ji padeda geriau suprasti individualius skirtumus ir pritaikyti gydymo ar ugdymo metodus prie konkrečių asmenų poreikių. Be to, teorija gali būti naudojama personalo atrankoje ir karjeros konsultavime, siekiant nustatyti, kokie žmonės geriausiai tinka tam tikroms pareigoms ar profesijoms.
Taip pat skaitykite: Asmenybės teorija pagal Allportą
Pavyzdys iš gyvenimo
Dukters agresyvus elgesys:
Vieno psichologo teigimu, kai tenka nusivilti, vaikai arba prisitaiko, arba reaguoja agresyviai. Jeigu vaikas ko nors iš karto negauna, jis gali pulti į isteriją, trankyti durimis, mėtyti daiktus. Tokiu atveju, specialistė pataria tėvams: „Jeigu bandysite racionaliai ką nors aiškinti vaikui, kuris jau pyksta, tai tik sustiprinsite jo emocijas. Vaikai tokios būklės negali mąstyti logiškai. Verčiau leiskite vaikui suprasti, kad jūs neišsigandote jo jausmų." Šeimos terapeutė pataria padėti vaikui suvokti, ką jis jaučia: pyktį, liūdesį, nusivylimą. „Nieko tokio, jeigu jis nesugeba įvardyti savo jausmo. Pakanka parodyti, kad jums svarbu, ką jis jaučia. Kol kas nesakykite, ką apie tai manote. Po to, kai vaikas nusimes emocijų naštą, pajus esąs suprastas, paklauskite jį, ar jis norėtų išgirsti jūsų mintis ir idėjas. Pasak specialistės, aptariamu atveju svarbiausia tėvų užduotis - padėti vaikui pereiti nuo agresijos prie susitaikymo su esama padėtimi. Nereikia ieškoti problemos sprendimo arba teisintis. „Atminkite: mes auginame ne vaikus, o suaugusiuosius. Nors mokome juos įveikti kliūtis, ne visi norai išsipildo. Kartais negali gauti to, ko nori”, - rašo S. Stifelman knygoje „Tėvystė be kovos”.
G. Niūfeldas teigia, kad bejėgiškumo jausmas, kurį išgyvename susidūrę su neįveikiama kliūtimi, galiausiai ištirpsta beprasmiškumo pojūtyje. Vaikas, priverstas prisitaikyti, nepasirinks puolimo. Prisitaikymas ir agresija - dvi potencialios nusivylimo išeitys - tarpusavyje nėra suderinamos. Perėjimo nuo bejėgystės prie beprasmiškumo pojūčio dinamiką galite aiškiai matyti stebėdami mažylį, kuris tik pradeda vaikščioti. Jis visąlaik kažko reikalauja iš tėvų, tėvai dėl objektyvių priežasčių ne visada gali jo norus patenkinti, vaikas išlieja nusivylimo ašaras ir nurimsta. Tokia reakcija labai naudinga. Jeigu nusivylimas nevirs susitaikymu, agresija kartosis. Vaikas ir toliau bandys pasiekti savo. Tik pastangų beprasmiškumo pojūtis leis jam mesti visa tai, ką daro. Smegenys turi užfiksuoti, jog „tai neveikia”. Kai bus išlietos beprasmiškumo ašaros, prasidės adaptacijos procesas, sako G. Niūfeldas. Kartais tam reikia laiko. Jeigu mažam vaikeliui beprasmiškumo siena iškyla priešais saldainius (nepavalgius pietų), jo adaptacija (perėjimas nuo pykčio prie liūdesio) gali užtrukti porą minučių. Kai tenka dalintis mamą ir tėtį su sese ar broliu, adaptacija gali užtrukti ilgiau. Tos ašaros gali pasirodyti akyse arba tik širdyje, tačiau beprasmiškumo jausmas visada reiškia liūdesį, nusivylimą ir širdgėlą.
Vaikams, kurie prisirišę labiau prie bendraamžių nei prie tėvų, yra sunkiau: beprasmiškumo pojūtis jiems reiškia pažeidžiamumą. Jausti beprasmiškumą - vadinasi, susitaikyti su tuo, jog tavo jėgos ribotos. Bėgdami nuo pažeidžiamumo, vaikai, orientuoti į bendraamžius, pirmiausiai nuslopina beprasmiškumo pojūtį. Jeigu tėvai sutrinka ir jaučiasi nebeturį valdžios savo atžalai, jie nejučia šią valdžią, o kartu ir atsakomybę nusiima nuo savo pečių ir užkrauna vaikui, rašo G. Niūfeldas. „Net tuomet, kai vaikas bando tėvus kontroliuoti, jis taip elgiasi tik todėl, kad yra jų reikalingas, priklausomas nuo jų ir stengiasi kaip gali susitvarkyti su situacija. Susidūrę su dideliu vaiko reiklumu, kai kurie tėvai pasirenka gynybinę poziciją. Jie bando apsiginti nuo savo vaiko vaikišku būdu: reaguoja į jo spaudimą lygiai taip pat, kaip ir jis - rėkia, užsispiria, priešgyniauja, nori laimėti bet kokia kaina, manipuliuoja ir pan. „Tėvų gynybinė pozicija tik sustiprina vaiko emocijas ir kerta per prieraišumą - tai, kas svarbiausia, kas tvirtai laiko mūsų vaikus”, - rašo G. Niūfeldas.
Knygoje „Laikykite savo vaikus” autorius rašo aiškiai pamatęs, kaip stipriai susijęs nusivylimas su prieraišumu ir agresija, kai pačiam tekę išvykti į kitą kontinentą vesti penkių dienų kursų mokytojams ir palikti sūnų, kuris buvo labai prie jo prisirišęs. Kai grįžo, G. Niūfeldas pastebėjo, jog mažyliui agresijos priepuoliai padažnėjo gal dešimtį kartų. Sūnus kandžiojosi, mušėsi, mėtė daiktus.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Nusivylimo šaltinis tuomet irgi keičiasi. Dažniausiai jis sustiprėja. Jeigu populiarumas tarp bendraamžių vaikui yra svarbiau už viską pasaulyje, frustracija jį lydės kiekviename žingsnyje: draugai gali neperskambinti, neatkreipti dėmesio arba ignoruoti, pakeisti jį kuo nors kitu, įžeisti ir t. t. Vaikas niekada negalės nusiraminti ir būti tikras dėl to, kad kiti vaikai priima ir vertina jį. Maža to, bendraamžių santykiai retai kada gali atlaikyti tikrą vaiko psichologinį svorį. Jis bus priverstas nuolat kontroliuoti save, būti atsargus ir neparodyti, jog kažkuo skiriasi nuo jų, negalės reikšti savo nepritarimo. „Bendraamžių santykiuose nėra saugaus uosto, nėra skydo nuo streso, nėra visa atleidžiančios meilės, nėra įsipareigojimų, kuriais būtų galima pasikliauti, nėra pojūčio, kad tave gerai supranta. Tokioje aplinkoje frustracija intensyvi, netgi kai viskas klojasi palyginti gerai. Pridėkite čia atstūmimą arba išmetimą iš grupės - ir frustracija išsilies per kraštus”, - rašo G. Niūfeldas. Psichologas nesistebi, kad vaikų, kurie orientuoti į bendraamžius, leksika kupina keiksmų, o jų mėgstama muzika ir pramogos - pilni prievartos.
Frustracija reikalinga tam, kad skatintų mus veikti. „Tačiau gyvenimas pateikia daug problemų, kurių mes negalime išspręsti: negalime sustabdyti laiko, pakeisti praeities, to, ką esame padarę. Mes negalime išvengti mirties, pratęsti laimės akimirkų, apgauti realybės, priversti veikti tai, kas neveikia, priversti ką nors ištiesti mums ranką, jeigu jis to nenori. Iš visų šių neišvengiamų problemų pati baisiausia vaikui, pasak psichologo, yra ta, kad jis negali jaustis emociškai ir psichologiškai saugus. „Jeigu mes, tėvai, sėkmingai palaikome artimą ryšį su savo vaikais, jiems netenka atvirai susidurti su bejėgystės pojūčiu - viena esminių žmogaus egzistavimo temų. Žinoma, mes negalime nuolat jų ginti nuo realybės, tačiau prie tėvų prisirišę vaikai nesusidurs su gyvenimo sunkumais tol, kol nebus jiems pasirengę. Vaikams, kurių prisirišimas orientuotas į bendraamžius, ne taip pasisekė: veikiami stiprios frustracijos, jie praranda viltį ką nors pakeisti, padaryti savo prieraišumą patikimesnį.” Todėl šie vaikai nuolat stengiasi įtikti kitiems, slopina savo asmenybę ir išduoda patys save. Užuot išsisklaidžiusi, beprasmybės siena tik artėja ir galiausiai virsta agresija, teigia psichologas G. Niūfeldas.