Įvadas
Grožio suvokimas yra kintantis ir priklauso nuo daugelio faktorių, įskaitant kultūrą, socialinę aplinką ir istorinį laikotarpį. Straipsnyje nagrinėsime, kaip grožio idealai keitėsi skirtingose pasaulio epochose, remiantis komparatyvistinės filosofijos principais.
Technikos ir meno santykis M. Heideggerio filosofijoje
XX a. dramatiškai išryškėjusi technologijos raidos paskatinta dvasinė krizė apnuogina gilėjantį asmenybės susvetimėjimą ir individo egzistencijos problemų aktualėjimą. Jis siejasi su įvairių kultūros sferų sparčiu suprekinimu, žmogaus apsiribojimu daiktų vartojimu, taip pat daiktų daiktiškumo užmarštimi. Modernusis žmogus, manipuliuojantis daiktais, paverčia juos rezerviniais ištekliais, vadinasi, pripažįsta save šeimininku to, kas ir kaip yra. Tačiau pradžioje individas nejaučia tokios elgsenos pavojingų pasekmių gilėjančiam susvetimėjimui. Anot Heideggerio, čia esama „dvigubos paslėpties“. Pavojus slepiasi maskuodamas save per po-statą. Po to vėl pats save dengia pačiu savimi tame, kas per techniką steigiasi. Akivaizdu, kad modernusis žmogus, Heideggerio akimis žvelgiant, taip pat suvokia kai kuriuos neigiamus moderniųjų technologijų padarinius, tokius kaip atominio karo grėsmė ar aplinkos tarša. Todėl naivus manymas, kad technika yra neutrali, vokiečių mąstytojo įsitikinimu, formuoja požiūrį, kad viskas priklauso nuo to, ką individai veikia su technologijos laimėjimais ir ką iš jų išgauna. Tačiau išlieka svarbiausias klausimas, ar žmonės pajėgūs suimti technologijas į savo rankas ir ar yra pasirengę panaudoti jas aukštesniems tikslams. Tai priklauso nuo to, ar jie gali moraliai ir atsakingai valdyti techniką, ar greičiau patys yra pastarosios valdomi. Įprasta „neutrali technikos samprata“ techniką sutapatina su žmogaus rankomis kuriamų artefaktų visuma. Vis dėlto taip elgiantis ignoruojama aksioma, jog technikos esmė visai ne techninė. Kitais žodžiais tariant, žmonija nesupranta, kad technika jau nuo savo esminės pradžios niekada nebuvo tik priemonė žmogiškųjų būtybių rankose. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog moderniosios technikos pagalba šiuolaikiniam žmogui suteikta tam tikra manipuliavimo daiktais galia. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, tai, kas daro individus stipriais - pati technologija, - nėra „instrumentas“. Iš čia kyla Heideggerio įsitikinimas, kad technika neišvengiamai sumenksta, kai į ją žvelgiama instrumentiškai ‒ kaip į priemonę ar naudos siekimo įrankį. Vadinasi, Heideggerio veikaluose ji suprantama ir kaip esinys tarp daugelio kitų esinių, nors vis dėlto joje ir kaip ji ‒ pati būtis ateina į buvimą. Kita vertus, yra ir dar vienas ne mažiau svarbus aptariamos problemos aspektas, kuris tiesiogiai susijęs su šiuolaikiniam žmogui būdingu noru pasiekti, remiantis technologijų galimybėmis, išbaigtą pasaulio pažinimą ir įvaldymą. Iš čia kyla šiuolaikiniam žmogui būdingas naivus įsitikinimas, kad be santykio su technologija vienintelė ir galutinė žmonių buvimo forma ateityje nebeįsivaizduojama. Bet jeigu technologija laikoma tik manipuliavimo daiktais galios instrumentu, pasaulyje viskas galiausiai tampa ne kas kita, o tik preke vartojimui. Todėl šiuolaikinis individas, remdamasis stulbinamais technologijos laimėjimais, siekia tapti panašiu į Nietzsche’s filosofijoje aukštinamą romantinio genijaus prototipą ‒ „antžmogio“ vaizdinį. Atliepdamas į tokius požiūrius, Heideggeris teigia, kad visa tai yra akivaizdi „būties užmaršties“ pasekmė. Tik įveikus „būties užmarštį“ įmanoma įveikti technologijos hegemonijos amžių. Mąstydamas apie meno esmę, vietą ir paskirtį kultūroje, Heideggeris kartu plėtoja savo kritinius požiūrius į šiuolaikinio meno krizines apraiškas įvairiausiomis šios temos variacijomis. Pirmiausia jis kelia esminį klausimą, kam žmogui apskritai reikalingas menas. Kodėl menininkas nutapo ir kabina ant savo kambario sienos paveikslą, drožia medinę skulptūrą, kurią stato namo mansardoje ar naudodamasis kaltu mėgina išskaptuoti akmens luite kokią nors sužmogintą formą? Klasikinės kultūros tradicijoje augęs žmogus į tokį klausimą dažniausiai atsako taip: meno paskirtis yra pažinimui neatsiveriančios gamtos prisijaukinimas, tai yra transcendentinės jos pusės perkėlimas į žmogišką gyvenamąjį pasaulį ir konkrečių pamatinių gyvenimo orientyrų steigtis. Aptariant klausimą apie meno esmę, estetikos ir meno filosofijos istorijoje nesunkiai aptiksime daugybę teorijų ar koncepcijų, kuriose skirtingai atsakoma į šią problemą, kadangi meno sąvoka dengia labai plačią kultūros pasaulio teritoriją. Kita vertus, meno samprata pasižymi apibrėžimų, svyruojančių reikšmių painiava, labiausiai išryškėjusia XX amžiuje, iškilus radikalioms modernistinio meno kryptims ir formoms. Galiausiai moderniaisiais laikais įvykusi ekonominės ir socialinės formacijos kaita ženkliai paveikė naujausių meno formų raidą. Vakarų visuomenėms pereinant iš kultūriškai homogeniškos struktūros į, viena vertus, įvairialypės ir įvairiaetninės, kita vertus, į vienmatės ir vienalytės masių visuomenės stadiją, suklestėjo ne tik naujos meno formos. Žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, galima pastebėti, kad menas Vakarų estetikos ir meno filosofijos tradicijoje buvo aiškinamas įvairiai ir skirtingais laikais atliko savitą praktinę ar visuomeninę paskirtį. Ankstyvąjį civilizacijos raidos tarpsnį jis vaidino svarbų vaidmenį įvairių religinių kultų apeigose. Vėliau menas praranda šią paskirtį. Jo esmė buvo aiškinama skirtingai, iškeliant jį kaip estetinio malonumo šaltinį, pabrėžiant jo imitacinės, ekspresinės, emancipacinės, revoliucinės, propagandinės, konceptualinės, terapinės prigimties funkcijas ar kitus bruožus. Išvardytos meno sampratos šiuo metu yra glaudžiai susipynusios, jos gyvuoja greta ir tuo pačiu metu. Naujausių laikų meno prigimties ir esmės sampratos atskleidė jo tarpininkavimo funkcijos kismą ir išnykimą, nes amžiais gyvavęs menu perteikiamas ryšys tarp žmogaus ir sakralinės dimensijos plotmės prarado aktualumą. Žvelgiant į pastarųjų šimtmečių Vakarų meno raidą, tenka pripažinti, kad tradicinės klasikinės estetikos grožio samprata, grindžiama gyvenamojo ir kultūrinio žmogaus pasaulio įrėminimu bei steigtimi, moderniaisiais laikais užleidžia vietą šokiravimo ar jutimų dirginimo estetikai. Vakarų kultūroje skleidžiasi esminis posūkis nuo mimetinio ‒ į gamtos ontologinių struktūrų analizę orientuoto klasikinio meno, ‒ į naujas meno formas, kuriose ryškėja abstrakcijos, konceptualumo, neužbaigtumo išaukštinimas. Pirmas gilesnis Heideggerio prisilietimas prie estetikos ir meno filosofijos problematikos įvyko 1930-aisiais, pasirodžius paskaitoms, kuriose kūrybiškai analizuojamos Hölderlino poemos Germania ir Reinas. Meno kūrinio ištakos epiloge Heideggeris pateikia savo svarstymo gaires, jas susiedamas su garsiąja Hegelio estetikoje išsakyta teze apie neišvengiamą „meno mirtį“: racionalizmo ideologas buvo įsitikinęs, kad menas mums jau nebėra aukščiausias būdas, kuriuo tiesa susikuria egzistenciją; visai tikėtina, kad menas vis aukščiau kils ir tobulės, tačiau jo forma nustojo būti aukščiausiuoju dvasios poreikiu, todėl „visuose šituose santykiuose, vertinant pagal meno aukščiausiąją paskirtį, jis mums yra ir lieka tai, kas jau praėjo“1. Heideggeris, kritiškai analizuodamas šiuos meno nuosprendžius, taikliai pastebi, kad Hegelio tezė gali būti aiškinama išskiriant keturias prielaidas: 1) Menas savo aukščiausiu pašaukimu - didysis menas. Heideggeris juo vadina meną, kuriame esinių, kaip tokių, besąlygiška ir absoliuti tiesa atveria save istorinei žmogaus egzistencijai, t. y. duotai, laike ir erdvėje lokalizuotai kultūrai. Didysis menas mums yra praeities dalykas, kuris ne tik mirė, bet toks ir turi likti. Nepalenkiami istoriniai dialektiniai dėsniai atvedė jį prie kraštutinės ribos, todėl jo aktualumo išnykimas yra natūralus ir suprantamas. Istorija niekuomet nekartoja savo ankstesnės raidos būklės, ji greičiau yra nepertraukiamos visuotinai augančio pasaulio tobulėjimo ir pažangos metraštis. Vadinasi, Heideggeris, iš esmės sutikdamas su Hegelio „meno mirties“ diagnoze, knygoje apie Nietzsche’s filosofiją išskleidžia mintį, kad didis menas yra didis tiek, kiek jisai leidžia pasirodyti esinių visumos tiesai, t. y. besąlygiškumui arba absoliutui. Čia svarbu tai, kad Hegelio sąvoka „absoliutas“ prilyginama Heideggerio sąvokai „esinių tiesa“. Todėl Heideggerio darbas Meno kūrinio ištaka iš esmės skirtas pagrindinei tiesos įvykio, pasireiškiančio per meno kūrinį, apmąstymo išsklaidai. Teorinėje meno kūrinio turinio esmės analizėje Heideggeris remiasi, kaip atspirties tašku, minėtomis Hegelio tezėmis. Heideggeris sutinka su Hegeliu, kad meno kūrinio didingumui neužtenka žmonių recepcijos. Kodėl joks modernus meno kūrinys nebėra didis senąja klasikine prasme? Atsakymą Heideggeris pateikia pradėdamas estetikos sampratos apmąstymą. Estetika į kūrinį žvelgia kaip į objektą, kaip to, kas vadinama aistesis (juslinės pagavos plačiąja prasme) objektą2. Nors dirvą, kuri buvo reikalinga estetinės meno sampratos suklestėjimui, galima aptikti dar antikoje, tik modernybėje santykis su menu tapo tikrai estetinis. Kaip apibrėžiama estetinė meno samprata? Šiame požiūryje į meną esminis dalykas yra grožis. Po XVIII a. vokiečiai netgi įvardijo tai „dailiaisiais menais“ (die schönen Künste), kurie taip buvo atskiriami nuo amatų. Estetika meno kūrinį laiko aisthesis objektu, t. y. daiktu, kuris suvokiamas jutimiškai. Ji susiformavo ir iškilo kaip mokslų specializacijos ir darbo pasidalijimo, kurio pirmieji ryškiausi požymiai pasirodė XVII a., padarinys. Heideggeris pradeda radikalaus estetikos statuso filosofinėje teorijoje peržiūrėjimo projektą, vėl iškeldamas grožio esmės problemą. Pateikiant savąją meno kūrinio ontologinio statuso analizę, siekiama iš naujo apmąstyti vokiečių filosofinės estetikos tradiciją, kurią pradėjo Baumgartenas, o vėliau pratęsė Kantas, Hegelis, Schellingas ir Schopenhaueris. Nesileisdamas į specifinių ir visuminių estetikos problemų subtilybes, Heideggeris kritikuoja estetinį požiūrį į grožį, būdingą jo pirmtakams. Didžiausia tokio požiūrio problema - estetinio nesuinteresuotumo iškėlimas ir pačios estetikos suverenumo reikalavimas, įtvirtinantis dualistinį ir susvetimėjimą keliantį santykį su meno kūriniu. Pirmuosiuose knygos Meno kūrinio ištaka puslapiuose aptariami trys paskutiniais amžiais išplitę ir įsitvirtinę požiūriai apie meno kūrinio esmę. Filosofo manymu, šie klaidingi požiūriai dažnai užtemdė tikrąją meno kūrinio paskirties esmę, ignoravo aiškinimą, kad jis atveria ir pateikia tiesą, iškeldamas ją iš paslėpties. Kūrinio atverties ir per ją perteikiamos tiesos apmąstymą galima laikyti svarbiausiu Heideggerio įnašu į meno teoriją. Šio kūrinio atverties ir tiesos sąryšio analizė, kaip ir meno kūrinio esmės išsklaida, atvėrė visiškai naujos žiūros į šią žmogaus veiklą perspektyvą. Pirmasis, jau nuo Aristotelio, tradicijoje vyraujantis daikto, kaip požymio turėtojo, aiškinimas, Heideggerio manymu, „tik iš pažiūros atrodo pagrįstas“6. Iš anksto ir net nesiryžtant abejoti priimama, kad daikto apibrėžimas per substancijos ir akcidencijų santykį atsiskleidžia sakinio subjekto ir predikato sandaroje. Vis dėlto lieka visiškai neaišku, ar iš tikrųjų tiesioginės nuosakos sakinio sandara yra daikto sandaros veidrodinis atspindys. Toks būdas, kuriuo žmogus teiginiais suvokia daiktą, greičiau yra ne daikto atsiskleidimas, o jo pajungimas kalbos diktatui. Įsivaizduojama daikto sąranga tampa užvaldoma remiantis sakinio struktūros projekcija, o klausimas, kuri iš šių dviejų - sakinio ar daikto - sandara yra pirmesnė ir nulemianti antrąją, lieka neatsakytas7. Iš to aiškėja, kad verbalinis kūrinio apibrėžimas, remiantis tokia klasikine daiktiškumo apibrėžtimi, lieka ribotas. Antrasis minimas daikto esmės apibrėžimas grindžiamas suvokimo galiomis. Šioje daiktiškumo apibrėžtyje daiktas yra tai, kas suvokiama emocionaliai ir jusliškai. Toks suvokimas taip pat turi ilgą tradiciją, kurios pėdsakus galiama aptikti Locke’o, Berkeley ir kitų empirinės krypties filosofų darbuose. Heideggerio manymu, ši daiktiškumo samprata taip pat atmestina, nes mes iš tikrųjų niekada nesuvokiame mums pasirodančių daiktų būtent taip, kaip joje teigiama. Niekuomet nebūna taip, kad tai, ką iš tiesų pirmiausia patiriame, būtų pojūčių antplūdis: iš triukšmo pajėgiame nustatyti konkretų daiktą, kuris jį skleidžia, mes girdime ne muzikos natas, o melodiją, knygoje skaitome ne raides ar žodžius, bet patį sakinį. Daiktas nėra tik juslinių duočių įvairovės vienovė, nes jis išlaiko patyrimui neatsiveriantį, nepriklausomą ir savyje rymantį pakankamumą, kuris nėra perteikiamas tokiu apibrėžimu. Trečioji daikto samprata, kurioje jis pirmiausia laikomas įforminta materija, atsiranda dar metafizikos istorijos užuomazgoje. Bet koks dirbinys yra pagaminamas kaip kam nors skirtas reikmuo (Zeug), todėl pamatinis bruožas, kuriuo jis mums atsiskleidžia ir tuo būdu esti, yra tarnystė (Dienlichkeit). Šis paskutinysis daiktiškumo apibrėžimas, apmąstant daikto reikmeniškumą, Heideggerio interpretaciją susieja su van Gogho tapybos kūriniu „Batų pora“, plėtojant mintį, kad daiktas pirmiausia yra reikmuo, nurodantis kitus daiktus, kitaip tariant, yra pastarųjų, kaip reikmenų visumos, dalis. Van Gogho drobė atveria tai, kas iš tiesų yra konkretus reikmuo, - valstietiškų batų pora. Drobėje batai iškyla į savojo buvimo nepaslėptį, atsiskleidžia stebėtojui, kas jie yra ir kaip yra, ir šiuo savo stovėjimu būtyje įsteigia kūrinyje savo buvimo tiesą. Todėl menas klasikine, graikiška prasme yra tiesos įvykis. Meno kūrinys yra tai, kame ir per kurį „vyksta tiesa“. Kaip tai reikėtų suprasti? Apmąstydamas pasaulį, kurį meno kūrinys atveria, Heideggeris sako: „[K]ūrinys kaip kūrinys priklauso vien tokiai sričiai, kuri pati jo dėka atsiveria.“9 Pestumo šventykla priklauso graikų pasauliui, Bambergo katedra ‒ viduramžių krikščionybės pasauliui.
Estetikos mokslo objektas
Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo tiksliai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, būdami atviri pokyčiams, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno reiškinius jie pastebimai keitėsi Estetika suvokiama kaip mokslas kuris grožio požiūriu tiria tikrovę ir visas jos apraiškas. Estetika yra filosofijos šaka kuri nagrinėja estetinių reiškinių savitumą ir aiškina esmę bei reikšmę. Estetika- savarankiškas mokslas, kuris turi savitą objektą, taip ppat estetika yra mokslas tiriantis grožį, meną, grožio ir meno dėsnius ir harmoniją; sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti; grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, o taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos,estetikoje nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenomo klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis; muziką,dailę,architektūrą,cerografiją,literatūrą. eoriją,kuriai rūpi pažinti ir įvertinti grožio estetinės ir meninės žmogaus vveiklos, meno istorijos ir kritikos raidą.
Filosofijos ir estetikos mokslo ir meno santykis
Skirtingose kultūrose yra daugiau to kas sieja nei kas skiria. Estetikos ir meno filosofijos raidoje, nepaisant daugybės apokaliptinių sukrėtimų nenutrūkstamai perimamos idėjos ir tradicijos; šia prasme kultūros istorija yyra vientisa ir nedaloma. Skirtingos estetikos ir meno filosofijos tradicijos, meno formos padeda geriau ir įvairiapusiai suvokti tų pačių pamatinių harmonijos,grožio, meno idėjų iškilimo,transformacijų ir nuosmūkių kaitoje glūdi sava raidos logika. Net dramatiškai persitvarkant kultūros paradigmoms, didžiosios tradicijos lieka gyvybingos ir perduoda idėjas bei kūrybinius impulsus kitoms kartoms. Prancūzų poeto P Valery žodžiais estetika atsirado todėl kad būtų patenkintas didis filosofų smalsumas, jų noras suprasti žmogaus kūrybos ir grožio paslaptį. Estetika yra meno filosofija arba bendroji menų teorija,suprantama turint omenyje,kad jai visada rūpėjo ir vadinamasis natūralusis gamtos ir žmogaus grožis. Hėgelis sako kad nėra grožio savaime,o tik įvairūs menai ir dar įvairesni meno veikalai, tai matyt ir estetika negali būti mokslas. Jos esmė-tik idėjos. Estetika neturi visiems laikams tinkamo grožio kkriterijaus arba mato,bet tai nekliudo žmogui filosofuoti apie grožį.
Estetinės tikrovės samprata
Žmogaus santykis su tikrove yra įvairiapusis. Tai priklauso nuo to kokie tikslai ir uždaviniai iškyla vertintojui, t.y. individui ,žmonių grupei ar visuomenei Žmogus kasdieniniame gyvenime vertina tai su kuo jis susiduria turi reikalų ir vienaip ar kitaip yra su kuo nors susijęsJis nėra abejingas tam,kas jį kasdien supa, ką randa šalia savęs. Estetinis žmogaus santykis su tikrove yra vertybinis. Yra daug tokių atvejų,kai kasdieniniame gyvenime ar bendraujant su mmeno kūriniais mes laikome ką nors gražiu,patraukliu,komišku,tragišku,bjauriu. Svarbiausias vertybinio santykio bruožas yra objekto sukeltas įspūdis. Žmogaus sugebėjimas estetiškai vertinti tikrovę bei meno kūrinius nes jie taip pat tikrovės dalis. Nors estetinis santykis su tikrove ir egzistuoja sąryšyje su pažintiniu ir praktiniu santykiu. Vertybinio žmogaussantykio su tikrove supratimas padeda suvokti ir estetinio vertinimo specifiškumą tai kas jį daro kitokį negu pažintinis bei praktinis santykis.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Estetinio pergyvenimo ypatumai
Estetinio jausmo rūšis suskirstyti ir išsiaiškinti mėgino jau Aristotelis,tačiau visiško sutarimo dėl pagrindimo ir suskirstymo dar ir šiandien nėra Taip atsitinka todėl kad grožio pergyvenimas yra sudėtingas,jame reiškiasi įvairūs psichiniai elementai,kurie nesiduoda aiškiai išnarpliojami ir logiškai aiškiai formuluojami. Įdomus yra CH lolo grožio pergyvenimų suskirstymas į 9 kategorijas pagal 3 žmogaus psichinio gyvenimo pasireiškimo sritis. Tai gražybė,didybė,gracija,kilnybė,tragizmas,dramatizmas,sąmojis,komizmas,humoras. Anot CH LOLO grožio pergyvenimus galima suskirstyti pagal pasiektą harmoniją,pagal siekiamą harmoniją ir pagal paprastąja harmoniją bei pagal psichinio veiklumo sritis.Estetinės kategorijos pirmiausia skirstomos pagal pergyvenimu skirtumus,tačiau svarbūs ir tie objektai su jų ypatybėmis kurie ar kitokį grožio jausmą sužadina. Gražybė-gali sužadinti gamtos ir meno peizažai. Kad juos būtų galima pavadinti idealiai gražiais reikia kad jie sujungtų tipinį grožį su dvasią pakeliančiu turiniu nepaprastai harmoninga,paprasta,lengvai suvokiama forma. Mene atvaizduotos grožybės dar vadinamos dailenybėmis Grožybė ar dailenybė sutelkia vvisas su pažinimu susijusias psichines galias-jusles,vaizduotę,jausmą,intelektą-į harmoningą pusiausvyros aktą.
Meno morfologijos principai. Meno specifika
I>Kantas nusakė taip;menas-tai laisvė,laisvu pasirinkimu grindžiamas tikslingas kūrimas.Tuo jis skiriasi nuonuo žinojimu paremtu mokslo,nuo uždarbio siekiančioamato. Lygindamas gamtos grožį ir meno sukurtą grožį, Kantas konstatuojameno santykinį savarankiškumą.Grožis tai estetinių idėjų išraiška. Kantas savo meno filosofijos turinį problemas, struktūrą dedukcijos būdu išveda iš ankstesnių teorinių konstrukcijų Šia prasme Kanto meninės veiklos teoriją galime laikyti klasikiniu pvz. Kaip meno filosofija konstruojama remiantis bendraisiais filosofinės sistemos teoriniais principais. Kanto meno fil. Užsibaigia morfologine meno rūšių klasifikacija. Ji grindžiama įvairiomis išraiškos formomis;žodžiu,gestu,tonu.Pagal tai nustatomos 3 pagrindinės meno rūšių grupės. 1žodinis 2 vaizduojamasis arba plastinis. 3 subtilaus žaismo menas.
Meno kūrinio suvokimo struktūra
Meno kūrinys yra centrinis narys tos grandinės ,kurią sudaro menininkas,jo kūrinys ir klausytojas. Iš vienos pusės jame įgyvendintas menininko sumanymas,o iš antros jis teikia stebėtojui estetinius įspūdžius. Štai kodėl gvildenant patį meno kūrinį galima daugmažišaiškinti ir pagimdžiusį procesą t.y. menininko kūrybinę intenciją ir tą įspūdį kurį jis turi sukelti klausytojui. Jei išeities tašku pasirenkame patį menininką yra gvildenamas kūrybinis procesas iš kurio kyla meno kūrinys. Jei iišeities tašku imsime meno kūrinį suvokiantį žiūrovą yra iškeliami tuos jo pergyvenimo ypatumus kurie priklauso nuo estetinių kūrinio vertybių suvokimo. Analizės objektu gali būti pasirinktas kūrinys meno.Tada jį imame kaip objektyvų dalyką kuriame galima daugmaž išaiškinti ir pagimdžiusį jį kūrybinį procesą ir tą įspūdį kurį jis turi sukelti žiūrovui. Estetinio suvokimo būdingiausias požymis-aktyvus vaidmuo priklauso ne subjektui o objektui.;estetinis įspūdis ,grožis mus traukia,sužavi, ir priverčia visiškai jam atsidėti,kad į jį gerai įsižiūrėtume.V Sezemano teigimu, estetinio suvokimo t. y. Suvokimo kylančio iš estetinėssamonės nusistatymo, objektas yra visuomet tam tikras ekspresyvus reiškinys pasirodąs mums kaip jutiminė vienybė. Analizuodami meno kūrinį randame kad jis sudarytas iš daugelio momentų arba faktorių,kad jis rodosi kaip tam tikra įvairybių vienybė. Ta vienybė yra jutiminio pobūdžio; objektas veikia mūsų pojūčių organus 9regėjimas,lytėjimas,girdėjimas0 kaip tam tikra išbaigta visuma. Tas sąmonės aktas, kuris suvokia objektą tuo pačiu metu jį vertina,pripažįsta estetinę jo vertę.
Estetinės minties raidos etapai
Artimiausių A.Baumgarteno sekėjų veikaluose skleidžiasi estetikos ir meno fil. Raidai svarbios perspektyvos; pirmiausia estetikos moksle ryškėja sąlygiškai savarankiška meno fil. Problema(Kantas0 ir tuo pat metu estetika palaipsniui transformuojasi į meno fil. ir bendrosios meno teorijos suabsoliutinimas paskatino iš estetinės problematikos išskirti meno fil. Tolesnė estetikos ir meno fil. Idėjų plėtotė vis labiau sustiprino jų problematikos atskirumą. Metadologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja 3 šių mokslų raidos tarpsnyje. Į estetikos ir meno fil. Idėjų sklaidos istoriją galima žvelgti kaip į šių mokslų tyrinėjimo objektų konkretėjimo raidą. Senovės rytų tautų estetinės minties specifiką nulėmė daugelis faktorių-socialinė organizacija,gyvenimo būdas, gamtinė aplinka,religija, meno krypčių ir žanrų plėtotė,rašto grafika, estetiškumas senosiose civilizacijose aprėpė visatos sandaros, gamtos, dievų ppasaulio, religinio ritualo, žmogaus gyvenimo,kūrybinės veiklos, erotinės meilės, fizinio,dvasinio,dorovinio tobulėjimo sritis. Esama daug bendrų bruožų tarp senovės rytų tautų civilizacijų, tačiau esama ir skirtumų. Egiptiečių estetikoje svarbus vaidmuo tenka aukso pjūvio proporcijomis paremtai matematinei bei organinei estetiškumo bei harmoningo grožio sampratai.Mesopotamijos tautoms būdingas juslinis,o ne intelektualinis estetinių pažiūrų pobūdis, kuriame vyrauja su vaisingumu,galinga erotine bei gyvybine energija susijusi estetiškumo samprata, tik hebrajams būdingas dinamiškas tikrovės laike, o ne konkrečioje vietovėje suvokimas,indų estetikos minties traktavimas remiantis ne kosmogoniniais ar gamtos reiškinių aapmąstymais, o aktualiomis žmogaus būties ir gyvenimo problemomis bei kinų estetikų darbams būdingu vaizdiniu kultūros suvokimu verčiančiu sutelkti mintis į tylos ženklą, bei tylos,pauzės, tuštumos tobulumo išaukštinimą. Senovės rytų civilizacijų estetinė mintis pasižymi didesniu domėjimusi žmogausir aplinkos vienove, asmens vidiniu ppasuliu, dvasiniais išgyvenimais,priešingai Vakarų pasauliui, kuriam labiau rūpėjo realaus pasaulio pažinimas, empiriniai faktai ir jų analizė. Mitai aiškina dievų ar Dievo sukurtą pasaulį, mitą palaikantys ritualai suteikia mitui estetinę formą-pasaulio kūrėjai dievai juose iškyla kaip manininkai, kuriantys harmoningo ir estetiško pasaulio įvairovę. Kitas mitologijos aspektas susijęs su senųjų civilizacijų požiūriu, teigiančiu, kad harmoningą visatos struktūrą kartoja žmogaus kūno, gyvūnijos, gamtos reiškinių bei objektų sandara ir grožis. Senovės rytų šalių sakraliniuose ir kituose poetiniuose tekstuose ryškiausias bruožas yra suvokimo ir vaizdinio mąstymo vienovė bei muzikos veiksmo ryšys. Senovės Egipte eestetinės pažiūros glaudžiai susijęs su mitologija, religiniais ritualais, faraonų ir mirusiųjų kultu.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Taip pat skaitykite: Suvokimo reikšmė