Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologiniai aspektai, su kuriais susiduria žmonės, gyvenantys su alkoholiku. Aptariami „Suaugusių alkoholikų vaikų“ (SAV) sindromas, kopriklausomybė, šeimos dinamika ir galimos pagalbos formos. Straipsnyje remiamasi psichologų įžvalgomis, statistiniais duomenimis ir realių žmonių patirtimi, siekiant atskleisti šios problemos sudėtingumą ir poveikį individo bei šeimos gyvenimui.
„Suaugę alkoholikų vaikai“ (SAV): praeities šešėliai
Psichologijoje egzistuoja terminas „Suaugę alkoholikų vaikai“ (SAV), apibūdinantis žmones, užaugusius šeimose, kuriose vienas ar abu tėvai turėjo priklausomybę nuo alkoholio. Lietuvoje ši problema yra ypač aktuali, nes ilgą laiką šalis pirmavo pasaulyje pagal suvartojamo alkoholio kiekį. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, kas antras Lietuvos gyventojas vaikystėje patyrė sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu šeimoje.
Psichologė Ilona Nomeikienė teigia, kad augant disfunkcinėje šeimoje, kurioje vyrauja nuolatinis nesaugumas, nestabilumas, baimė dėl ateities, melas ir tušti pažadai, vaiko sąmonėje susiformuoja tam tikros programos. Šios programos verčia nuolat skenuoti aplinką, nerimastingai laukti, kad neįvyktų kažkas blogo. SAV išsiugdo ypatingą gebėjimą jausti kitų žmonių emocijas, stengiasi nuspėti, ar kitas žmogus nėra piktas ir grėsmingas. Ramybė tokiems vaikams tampa neįprastu ir netgi įtampą keliančiu pojūčiu.
SAV dažnai jaučia kaltę, nepasitiki žmonėmis, yra linkę į kontrolę, perdėtą atsakomybę ir žemą savivertę. Namuose vykstančios girtuoklystės tampa šeimos paslaptimi, kuria negalima su niekuo dalintis. Meilė tokioje aplinkoje dažnai būna susijusi su pykčiu, o meilės trūkumas gali pastiprinti pykčio jausmą. SAV dažnai jaučia dvilypius jausmus savo tėvams: meilę ir neapykantą, nes ta pati ranka gali ir paglostyti, ir suduoti.
Gyvenimas disfunkcinėje aplinkoje formuoja gebėjimą disocijuoti jausmus - nusijautrinti, tarsi atskirti savo kūną nuo to, ką jaučia, kad sumažėtų fizinis ir dvasinis skausmas. Psichoterapinių grupių, skirtų SAV, užsiėmimuose dažnai iškyla skaudūs vaikystės prisiminimai.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Nesvarbu, kiek metų žmogui, užaugusiam alkoholio aplinkoje - 20, 30 ar 50, išmoktos elgesio schemos dažnai lydi jį visą gyvenimą. Tik apsilankius psichologo kabinete arba psichoterapinėje grupėje, toks žmogus gali pradėti įsisąmoninti, kas su juo vyksta. Jis gali suprasti, kad perdėta kontrolė, nuolatinis nesaugumo jausmas, negebėjimas atsipalaiduoti, gėda, kaltė ir nepasitikėjimas žmonėmis nėra normalūs jausmai, kuriuos jaučia kiekvienas žmogus. Tai yra tik unikalus savisaugos gebėjimas prisitaikyti prie disfunkcinės aplinkos, kuris dabar, kai aplinka tapo saugi, yra visiškai nereikalingas.
Nepaisant patirtų sunkumų, SAV dažnai sukuria šeimas, nes vaikystėje davė sau pažadą: „Kai aš sukursiu savo šeimą, ji bus kitokia. Aš savo vaikus mylėsiu, visuomet jais rūpinsiuosi ir visuomet atliepsiu jų poreikius.“ Jie augina nuostabius vaikus, stengiasi nebekartoti savo tėvų elgesio ir tapti nepriekaištingais tėvais. Tačiau labai dažnai šie žmonės nejaučia gyvenimo pilnatvės, juos kamuoja įtampa, perdėtas atsakomybės jausmas, baimė dėl ateities ir noras viską sukontroliuoti.
Kopriklausomybė: artimųjų įsipainiojimas į priklausomybės tinklą
Nuo 2015 metų dirbant priklausomybių srityje, paaiškėjo, kad priklausomybė yra žymiai sudėtingesnė problema, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai tarsi vijoklis, apraizgięs visą priklausomo žmogaus šeimą. Ši problema paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir tėvus, vaikus, brolius, seseris, dėdes, tetas, draugus, kaimynus - visus aplinkui esančius artimus žmones. Priklausomybė nuolatos keičia savo pavidalą, persimeta nuo vieno šeimos nario prie kito, nuo vienos apraiškos prie kitos.
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji kreipiasi pagalbos į specialistus, iš kurių išgirsta žodį „kopriklausomybė“. Jie būna nustebę, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės ir patiria su ja susijusių sunkumų, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą.
Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas reiškinys, plačiai tyrinėjamas populiarioje ir akademinėje literatūroje. Šie tyrimai sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų. Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas ir nėra įtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10).
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Literatūroje galima sutikti ne tik sąvoką „kopriklausomybė“, bet ir kitus šį reiškinį apibūdinančius žodžius: „priklausomas elgesys“, „priklausomi santykiai“, „netiesioginė priklausomybė“, „ko-alkoholikai“. Priklausymo ir meilės poreikis yra vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių. Žmogus nuolatos siekia mylėti, būti mylimu, priklausyti ir būti priimtu, tokiu būdu jis siekia išvengti vienatvės ir vienišumo.
Sąvoka „kopriklausomybė“ aiškinama kaip pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės. Netiesioginė priklausomybė apibrėžiama kaip savo individualybės, asmenybės praradimo liga, ypatinga emocinė, socialinė, kartais net fizinė priklausomybė nuo kito žmogaus.
Kopriklausomybės fenomenas neatsiejamas nuo priklausomybės, kuri sisteminiame ligų sąraše (TLK-10) yra siejama tik su cheminių medžiagų vartojimu. Priklausomybė apibrėžiama kaip grupė elgesio, pažinimo ir psichologinių reiškinių, atsiradusių reguliariai vartojant medžiagą. Paprastai susiformuoja stiprus potraukis vartoti narkotikus, sunku kontroliuoti jų vartojimą, vartojimas tęsiamas nepaisant žalingų pasekmių, narkotikų vartojimui suteikiama pirmenybė lyginant su kitomis veiklomis ar įsipareigojimais, padidėjusi tolerancija medžiagai ir kartais fizinės abstinencijos būklė.
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai yra labai panašūs. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga „sąmonė užvaldyta objekto“. Kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas).
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta, kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, žmonėms.
Kopriklausomybė minima kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas polinkis kontroliuoti, savo poreikių nepaisymas, iškreiptos ribos, neigimas, depresija, su stresu susiję psichologiniai susirgimai. Kaip pagrindinis gynybos mechanizmas akcentuojamas neigimas, kuris atitolina kopriklausomuosius nuo realybės suvokimo. Jiems būdingas elgesys - kitų kontroliavimas, tokiu būdu siekiant pakelti savo savivertę.
Kopriklausomybė - tai įgytas disfunkcinis elgesys, kylantis kaip vienos ar daugiau, asmenybės vystymosi ankstyvoje vaikystėje, užduočių neužbaigimo pasekmė. Tai tokia psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus nerimas, ir ekstremali emocinė, socialinė ir kartais fizinė priklausomybė nuo asmens ar objekto. Dėl šios priežasties tokia priklausomybė tampa patologine būsena, kuri paveikia visus asmens santykius.
Kopriklausomybei būdingi komponentai: fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas. Remiantis apibrėžimais, kopriklausomybė turi įtakos visiems asmens santykiams, išsivysto esant artimuose santykiuose, paveikia visus asmens santykius, o žmogus apibrėžiamas kaip priklausomas nuo santykių.
Susitapatinimas su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: „kopriklausomybė viską paaiškina“, „kopriklausomybė padeda man save atskleisti“, „padeda rasti prasmę“ ar įvardinti savo būseną.
Žvelgiant iš egzistencinės krypties psichologo pozicijos, kopriklausomybės „diagnozės“ suteikimas klientui tolygus „etiketės užklijavimui“ ir gali skatinti žmogų neprisiimti atsakomybės už savo elgesį ir santykius su aplinkiniais, viską nurašant „ligai“ ar „sutrikimui“.
Egzistencinis požiūris terapijoje padeda kenčiančiam žmogui plačiau pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jame naujų galimybių. Jis padeda priimti tai, kas neišvengiama, ko neįmanoma pakeisti ir rasti savyje jėgų ir slypinčio potencialo. Terapinis susitikimas - tai erdvė, kurioje susitinki su „kitu“ žmogumi - terapeutu, tai terapijoje atsirandantis santykis padeda įveikti sunkumus santykiuose su savo šeimos nariais. Terapija suteikia galimybę klientui įsisąmoninti savo buvimą santykyje su kitais per „atkuriamųjų santykių“ galimybę. Egzistencinė terapija gali būti suprantama kaip struktūruotas ir rekonstruojantis žmogaus gyvenimo tyrimas, kuris per terapeuto ir kliento bendradarbiavimą ir dialogą suteikia psichoterapijai transformuojančios patirties potencialo.
Šeimos dinamika ir vaidmenys alkoholizmo kontekste
Alkoholizmas - toli gražu ne atskiro žmogaus problema. Kai šeimoje yra alkoholikas, kitų šeimos narių gyvenimas dažniausiai priklauso nuo jo savijautos. Visiems sunku planuoti savo laiką, darbus ir pramogas, nes alkoholiko pažadai - tai dulkės vėjyje. Viskas gali pasikeisti bet kurią akimirką.
Mylinčios žmonos (ar motinos) bet kokia kaina stengiasi „padėti“ alkoholikui. Jos lengvina pagirias, skambina į darbą, dangstydamos pravaikštas, sprendžia kitas problemas, supranta ir atleidžia, užjaučia netgi duoda pinigų alkoholiui, sudaro sąlygas gerti namuose („tegu geriau namie geria, bent jau nesivalkioja…“). Tokia „pagalba“ skatina alkoholiką visa galva pasinerti į alkoholizmo liūną, palaiko mintį, kad bet koks elgesys yra suprantamas ir pateisinamas. „Gerk ir norėk“ - daro tylią išvadą alkoholikas. Prasidėjus sveikimo etapui, tokią artimųjų „pagalbą” pats alkoholikas vertina kaip kliūtį blaivėjimui. Pataikavimas ligai trukdo formuotis motyvacijai gydytis. Kam kažką keisti, jei šalia žmogus, kuris „viską supranta“?.. Tai leidžia palaikyti iliuziją, kad „viskas tvarkoje”.
Kai šeimoje alkoholikas, santykiai nesiklosto, ir ką nors pakeisti toje situacijoje yra labai sunku. Galvodamas apie skyrybas „sveikasis” partneris jaučiasi išduodantis savo žmogų, kankinasi dėl kaltės jausmo, baimės, kad vaikai augs nepilnoje šeimoje (tarsi augti su alkoholiku tėvu ar motina būtų sveikiau). Ir net tada, kai gyvenimas tampa pragaru, kai vaikai akivaizdžiai kenčia, išsilaisvinti delsiama. Dažnai nuo skyrybų sulaiko viltis, kad alkoholikas nustos gerti, taps „toks kaip anksčiau“.
Maža tikimybė, kad alkoholikas, staiga supratęs, kad jo artimieji kenčia, liausis gerti. Būtina pokyčių sąlyga - alkoholikas pats turi nukentėti nuo savo ydingo elgesio: patirti sukrėtimų, netekčių ir praradimų, sveikatos problemų. Tik tiesiogiai su juo susijusios pasekmės gali paskatinti gydytis ir iš esmės pakeisti mąstymą bei gyvenimo būdą, kuris leistų ne tik negerti, bet ir išlikti blaiviam.
Transaksinės analizės pradininkas Bernas alkoholizmą aprašė kaip psichologinį žaidimą, kuriame alkoholikas ir su juo susiję asmenys atlieka tam tikrus vaidmenis. Alkoholikas dažniausiai prisiima Aukos vaidmenį. Jo sutuoktinio (ar kito labai artimo žmogaus) vaidmuo kinta. Jis būna Persekiotoju, kuris trukdo vartoti alkoholį: kontroliuoja finansus, išpila alkoholį ir pan. Kartais jam tenka Gelbėtojo vaidmuo. Gelbėtojas lengvina pagirias, palaiko ir remia alkoholiką. Nutraukti šį žaidimą gali bet kuris veikėjas, atsisakydamas savo vaidmens. Kas tada nutinka? Žaidimas nebegali tęstis ir alkoholikui tenka ieškoti naujo žaidėjo arba baigti žaidimus ir pradėti gyventi iš tikrųjų.
Pagalbos galimybės: nuo savipagalbos grupių iki profesionalios terapijos
Gyvenant su alkoholiku, labai svarbu ieškoti pagalbos. Pirmiausia, reikia ieškoti paramos ir psichologo konsultacijos sau. Suprantama, jūs norėtumėte, kad vyras (sūnus, brolis, žmona ar duktė) mestų gerti, bet to padaryti už juos jūs negalite. Alkoholiko artimuosius labai išvargina ir išsekina nuolatinis stresas, įtampa, nerimas, darosi sunku blaiviai ir objektyviai mąstyti. Kuo daugiau kalbėkitės apie savo situaciją su žmonėmis, kurie nėra tiesiogiai su ja susiję.
Egzistuoja trys pagalbos formos priklausomiems žmonėms. Jei žmogus geria labai daug, pirmiausiai jam reikia išsiblaivyti, tai galima padaryti priklausomybės ligų centruose. Toliau seka psichologinė, o ilgalaikę pagalbą galima rasti anoniminių alkoholikų draugijose.
„Al-Anon“ - tai priklausomybe nuo alkoholio sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija. Siekdami išspręsti bendras problemas, jie dalijasi vienas su kitu savo patirtimi, ištverme ir viltimi. SAV (Suaugę alkoholikų vaikai) - tai vyrus ir moteris, užaugusius priklausomų asmenų ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje vienijanti bendrija.
Taip pat svarbu, kad alkoholikas pats mokėtų už savo klaidas ir srėbtų košę, kurią pats išvirė. Tik atsidūręs ribinėje situacijoje ir pasiekęs „dugną“ alkoholikas galės atsispirti ir kilti į kovą su savo liga. Tiesa, kiekvienas tas „dugnas“ kitoks. Vienam gal užteks to, kad pašlijo sveikata, dingsta atmintis, kitas riedės žemyn iki darbo ar šeimos netekimo.
Suteikite pagalbą, jei alkoholikas nusprendė gydytis. Gydytojo psichiatro konsultacija padeda įvertinti asmens sveikatos būklę, nustatyti diagnozę ir pasirinkti tinkamiausią gydymo būdą. Taikomos įvairios priklausomybės gydymo programos, paremtos psichosocialiniu požiūriu, apimančios psichologinius ir socialinius elgesio keitimo aspektus. Programose mokomasi pažinti ir valdyti savo jausmus, atsisakyti žalingo elgesio bei stiprinti pozityvius įgūdžius.
Kaip išlikti gyvenant su priklausomu žmogumi?
Didžiausias uždavinys gyvenant su priklausomu žmogumi vienoje šeimoje - išlikti. Tai reiškia, sugebėti nepaskęsti kito žmogaus asmenybėje ir problemose, kas atrodo taip natūralu, jei tą žmogų myli. O meilė čia gaunasi tokia, kad žmonės tarsi susilieja. Kaip taisyklė, jeigu vienas priklauso nuo alkoholio ar narkotiko, tai kitas priklauso nuo jo taip pat. Tik kitokiu būdu: nuolat ieško paslėpto alkoholio, tikrina sutuoktinio kvapą, kartais bando alkoholį išpilti ar net išgerti už sutuoktinį. O drauge toks žmogus priklauso ir nuo savo sutuoktinio: negali ramiai jaustis, žinodamas, kad sutuoktinis kažkur geria, vaikšto jam iš paskos ir visaip jį kontroliuoja, ieško, kaip jį „išblaškyti“ ar skiepija sveiką elgseną. O sielos viduje tuo metu bręsta nesąmoningas pyktis. O sielos išorėje - nusivylimas.
Nuo tam tikro momento jūs pradedate imti ant savęs didelę atsakomybę ir tikėti, jog jūsų sutuoktinio nuotaika ir alkoholizmas didele dalimi priklauso nuo jūsų. Iš čia vienas žingsnis iki savęs kaltinimo ir „gelbėtojos“ vaidmens. Po kurio dėsningai ateina metas jaustis „auka“ , arba pulti kaltinti savo draugą, kai „bandymai būti kantria“ išsenka. Tuomet pykti jums ateis metas atvirai. Nesistengiant būti kantriai. Ir jūsų draugui nuo jūsų pykčio bus lengviau.
Jūsų draugas, kaip dažnai būna alkoholizmo atveju, depresuoja. Ir kaip neretai daro depresuojantys žmonės, geria. Tai ir yra užburtas ratas, kuriame alkoholikai dažniausiai sukasi mėnesiais, o kartais ir metais. Jie viską supranta, ir tikrai nedaro to dėl nežinojimo ar kokios nors literatūros stokos. Tiesiog jie negali negerti, nes praranda dalį savo dvasios, o spiritas - jų atrastas būdas nors kiek, nors porai valandų atstatyti šią dvasią, savotiškai „skolinantis“ ją iš spirito.
Kiekvienas žmogus unikalus, galbūt jūsų draugas vartoja alkoholį, kad nejaustų skausmo, kad užsimirštų, kad jam atsirastų energijos, o gal - kad negalvotų apie ką nors, apie ką galvoti nėra lengva. Tačiau ne jūs su jūsų meile, o spiritas yra dabar jam artimas ramintojas, nekenčiamas meilužis ir geidžiamas kankintojas. Greičiausiai jis ir trokšta jo, ir nekenčia. O jūs? Jūs liekate trečia, ir šioje situacijoje neišvengiamai imate jausti pavyduliavimą, skriaudą, nuoskaudą, beviltiškumą. Ten, kur dabar alkoholis, turėtumėte būti jūs! Tai jumis jis turi būti girtas, tai jus jis turi gerti ir valgyti, tai jūsų meile jis turi būti gyvas, linksmas ir energingas! O jūsų dabar jam tarsi nereikia, ir elgtis šioje situacijoje protingai gali tik žmogus, nuo jūsų sutuoktinio nepriklausomas. Tai reiškia - sugebantis išlikti be jo. O jums kyla aibė neigiamų jausmų. Jūs negalite būti protinga. Tačiau šį sugebėjimą galima vystyti, ir tuo su savo klientais užsiima ir tokios grupės, kaip Alanon, ir gydytojai narkologai, ir psichoterapeutai bei psichologai.
Sugebėti tapti protinga, persirgti draugo alkoholizmą - reiškia išmokti išlikti be kito žmogaus. Tai įmanoma tuomet, kai jūs leidžiate sau jausti visokius jausmus ir norus. Juk ne todėl žmonės prisiriša vienas prie kito, kad labai to nori. O tam ir prisiriša, kad nauji jausmai ir norai atsirastų, kad savo norus ir jausmus pakeistų bei papildytų kito žmogaus norai ir jausmai.
Pažiūrėkite į susiklosčiusią situaciją kaip į išbandymų laikotarpį, kurio metu jums teks susilpninti meilę iki protingų rėmų: išmokti pykti atvirai, neslepiant to nuo savo draugo; išmokti pavyduliauti alkoholiui atvirai prieš save pačią, nedangstant pavyduliavimo idėjomis apie „tyrą nesavanaudišką meilę“; Išmokti priimti savo jausmus, kokie „negražūs“ jie bebūtų; išmokti laikytis atstumo nuo draugo, tarsi dabar jam būtų „medaus mėnuo“ su alkoholiu ir depresija. O savo draugui galite tik patarti ieškoti pagalbos pas tokius pat specialistus.
tags: #psichologija #zmogui #gyvenanciam #su #alkoholiku