Grupinės tapybos parodos galerijose ir muziejuose, reprezentuojančios meno judėjimus ir menininkų sąjungų veiklą, yra svarbios. Jos vienija kūrėjus, demonstruoja jų įkvėpimą ir suburia bendravimui. Tokias kasmetines parodas galima palyginti su kartografo žemėlapiais, kuriuose lygumos pereina į aukštumas, o aukštumos riboja vandens telkinius. Meno kritikams grupinės parodos yra iššūkis, nes analizei reikia apibrėžti bendrinius vardiklius, sąsajas tarp temų ir stilistinius sprendimus. Kritiko tekstas gali subyrėti, likti neharmoningu, prieštaringu ir prarasti analitiškumą.
Grupinių parodų svarba ir iššūkiai
Grupinių parodų reikšmė yra akivaizdi, nes jos suteikia galimybę menininkams eksponuoti savo darbus platesnei auditorijai, o žiūrovams - susipažinti su įvairiais kūrybos stiliais ir tendencijomis. Tačiau organizuojant tokias parodas, kyla nemažai iššūkių, susijusių su kūrinių atrinkimu, ekspozicijos koncepcijos formavimu ir parodos viešinimu.
Menininkų vienijimas ir kūrybos demonstravimas
Grupinės parodos atlieka svarbų vaidmenį vienijant menininkus ir skatinant jų bendravimą. Jos suteikia platformą kūrėjams dalytis savo idėjomis, patirtimi ir kūrybiniais pasiekimais. Tokios parodos taip pat leidžia žiūrovams susipažinti su įvairių menininkų darbais, pamatyti skirtingus kūrybos stilius ir tendencijas.
Iššūkiai meno kritikams
Meno kritikams grupinės parodos kelia nemažai iššūkių. Analizuojant tokias parodas, reikia apibrėžti bendrinius vardiklius, pastebėti sąsajas tarp meno plėtojamų temų ir įvardinti stilistinius sprendimus. Kritiko tekstas gali tapti neharmoningas, prieštaringas ir prarasti analitiškumą.
„Vilniaus tapyba 2019“ parodos pavyzdys
Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus Tapytojų sekcijos narių metinė apžvalginė tapybos paroda „Vilniaus tapyba 2019“ yra puikus grupinės parodos pavyzdys. Paroda buvo surengta Alytaus kultūros centre ir eksponuota nuo 2020 sausio 10 iki vasario 7 dienos. Visi kūriniai buvo sukurti 2019 m. Parodos rengėjas ir organizatorius - VšĮ „EGARTA“, kuratorius - Evaldas Grinius, koordinatorė - Meda Norbutaitė, konsultantas - Linas Liandsbergis. Parodos partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga ir Alytaus kultūros centras. Viso parodoje savo tapybą eksponavo 39 dailininkai.
Taip pat skaitykite: Metodai grupinėje psichoterapijoje: Balčiūno apžvalga
Parodos koncepcija ir tikslai
Parodos kuratorius E. Grinius teigė, kad nors renginys ženklina ilgametę tradiciją, ekspozicijos nereikėtų laikyti praeities epochos reliktu. Paroda „Vilniaus tapyba 2019“ į bendrą kūrybinį dialogą jungė skirtingų kartų menininkus. Bendroje erdvėje buvo eksponuojama klasikais tapusių autorių ir jaunųjų kūrėjų tapyba. Dialogas leido naujai suskambėti naratyvams, kuriuos esame linkę suvokti kaip elementariai funkcionuojančius. Maža to, dialogas vertė pastebėti naujus vizualinius disonansus, iš esmės provokuojančius permąstyti tapybos reiškinį.
Dialogo svarba
Dialogo svarbą rodo tai, kad menininkai parodai pateikė, jų manymu, geriausius 2019 m. sukurtus kūrinius. Dialogas svarbus ir dėl to, kad menininkai galėjo susipažinti su kolegų kūrybos pokyčiais, palyginti ankstesnių kūrybinių metų rezultatus, pastebėti nebūtinai lokalias, bet ir globalias tapybos tendencijas.
Teminių parodų atgimimas
Parodos koordinatorė Meda Norbutaitė yra teigusi, kad anksčiau Vilniuje rengiamos apžvalginės tapybos parodos dažniau buvo vienijamos tam tikru vienu teminiu pavadinimu. Nors šiuo metu teminės grupinės parodos nėra dažnos, dabar vis labiau galima pastebėti, kad jos ir vėl pradeda išvysti dienos šviesą.
Galimybė demonstruoti atskirus darbus
Ne visi menininkai rengia autorines parodas: jie dirba skirtingomis temomis, kuria taikydami skirtingą technologiją, todėl ne visada yra įmanoma dažnai eksponuoti naujus kūrinius. Taigi, kasmetinės grupinės parodos leidžia demonstruoti atskirus darbo rezultatus ir nereikalauja eksponuoti ištisų, didžiulių ciklų.
Vilniaus meno peizažas
Nors parodoje dalyvavo 39 dailininkai ir buvo eksponuojami 67 kūriniai, Dailininkų sąjungos Vilniaus Tapytojų sekcijai priklauso per pusantro šimto kūrėjų. Šie įspūdingi skaičiai leidžia įsivaizduoti, koks yra įvairus Vilniaus meno peizažas vien tik tapybos srityje, o kokia įvairovė egzistuoja tarp kitų kūrėjų, galima tik įsivaizduoti.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupinėje psichoterapijoje
Tapybos įvairovė ir jausmų išraiška
Parodoje eksponuojami Justinos Adomavičienės ir Giedrės Riškutės kūriniai gali būti traktuojami kaip tam tikras pojūčių analizės rezultatas. Perkeltine prasme kūriniai gali būti vadinami jausmine tapyba. Apie tokios tapybos savotišką ištaką yra gana taikliai kalbėjusi G. Riškutė: „žmogaus gyvenimas eina į priekį, atsitinka įvairiausių situacijų, kai jį užpuola ligos, depresija ar atsiduriama akligatvyje, tuomet nerandama jokio užsiėmimo. Dailininkas visada randa užsiėmimą ir pamiršta visas nuoskaudas, blogas mintis nuveja į šalį ir piešia“. Jausmino patyrimo dėka dailininko atmintyje išlieka matyti bei patirti reiškiniai, kurie vėliau abstrahuojasi ir nugula paveikslo paviršiuje.
Jausminė tapyba
G. Riškutės pozicijai suponuoja ir Gražinos Janinos Vitartaitės paveikslai. Tapyba verčia mus pasinerti ne tik į potėpių ir spalvų žaismą, bet ir į savo jausmų, meilės, troškimų ir net susižavėjimų audras. Savi-analitinė jausminė tapybos prieiga egzistuoja Kunigundos Dineikaitės paveiksluose. Būtent apie tokią savianalitiką ji yra teigusi: „Mano tapomi paveikslai - čia ir dabar - yra visiškas mano buvimo procesas. Po kurio laiko viską pamirštu ir viskas prasideda vėl“. Panašią strategiją plėtoja ir Ieva Bunokaitė.
Pasaulio atpažinimas ir jausmų analizė
Įtikėjimas pasauliu neatsiejamas nuo atpažįstamų pavidalų analizės. Apie tai dažnai byloja Jolantos Šalkauskaitės kūriniai. Šios menininkės kūrybinę strategiją neįprastai apibūdino Agnė Kulbytė: „J. Šalkauskaitės vaizdiniai veda lyg paribiu, tik prisilietus simboliškų, atpažįstamų ikonografinių atvaizdų, kita vertus, tik vos vos atsirėmus menamų kasdienio įprasto gyvenimo vaizdų. Jausmų analize ir savitu lyriniu abstrakcionizmu išsiskiria Genovaitės Skrabulienės darbai. Menininkei svarbus paveikslų muzikalumas, išreiškiamas linijos ir spalvos deriniais, kuriuos, tikėtina, dažniausiai diktuoja gamtos stebėjimas.
Tikrovės analizė ir pasaulio pažinimas
Romualdo Balinsko tapyboje dėmesys skiriamas tikrovės mechanikai, daiktų formoms, jų santykiams su erdve aiškinti. Galiausiai jo tapyba, kaip teigia Vidas Poškus, visada yra cikliška, niekada nėra tokia pati ir visada nevienodai stebinanti. Tai lyg daugiasluoksnio pasaulio išlukštenimas. Panašią pasaulio daiktų analizės prieigą, kai pavidalų atvaizdai išskaidomi lyg į atskiras projekcijas, regime Tauro Jurkūno kūriniuose.
Formos ir potėpių žaismas
Nors parodoje eksponuojamų menininkų kūriniai yra labai skirtingi, tačiau pasaulis taip pat harmoningai lukštenamas į formos ir potėpių žaismes Arvydo Baltrūno, Irenos Mikuličiūtės (Mika), Loretos Zdanavičienės, Ričardo Zdanavičiaus, Jaroslavo Rokickio, Mariaus Strolios, Vidmanto Vėlyvio bei Ričardo Bartkevičiaus tapyboje. Pastarasis menininkas (Ričardas Bartkevičius) 1998 m. atsakydamas į menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus anketą yra minėjęs, kad jam kūryba yra tikresnė už pačią tikrovę. Kurdamas jis būna savimi, kur skleidžiasi vidus, mintys, jausmai pačia gryniausia forma, artėjama prie esmės. Taigi, jo tapyba yra ne tik pasaulio tikrovės analizė, bet ir savo paties pratęsimas, tarsi savo vietos pasaulyje įprasminimas. Šis, per tikrovės struktūrų analizę, vykstantis pasaulio pažinimas taip pat programiškai yra plėtojamas ir Vytauto Žirgulio mene.
Taip pat skaitykite: Grupinė psichoterapija: apžvalga
Urbanistiniai peizažai ir paprastumo reikšmė
Parodoje eksponuojamuose Mindaugo Skudučio kūriniuose atvaizduojami gana paprasti urbanistiniai peizažai. Šiuo atveju pats paprastumas yra programiškai pagrįstas, nėra jokio atsitiktinumo. Kūrėjo programos priežastingumą paaiškina paties M. Skudučio komentarai: „Aš visada žiūrėjau į miestą kaimiečio akimis […]. Man patinka miestas, kai nusileidžia sutemos ir iš tarpuvarčių išlenda paslaptingos žmogystos […]. Į tapybą taip pat rimtai žvelgia ir Evaldas Grinius. Apie dailininko specifinį braižą yra taikliai pasakęs tapytojas Romanas Vilkauskas.
Žiūrėjimo akto permąstymas ir dekonstrukcija
Pasaulio patyrimas ir analizavimas per tapybą visiškai nėra atsietas nuo žiūrėjimo akto, jo permąstymo ar dekonstrukcijos. Apie tai byloja Artūro Braziūno paveikslai - net tie, kuriuose regime įamžintus labai paprastus, kasdienybėje neišsiskiriančius daiktus / objektus. Kaip yra pastebėjęs V. Poškus, dailininko paveikslų veikėjai ir objektai sukuria įspūdį, neva jie žvelgia į mus (žiūrovus) lyg iš kokio veidrodžio (arba net anapus veidrodžio)… Tad šiuo atveju paveikslo ir žiūrovo galios yra visiškai perskirstytos.
Poetizuotas pasaulio atvaizdas
Poetizuotą pasaulio atvaizdą, sietiną tiek su abstrakcionizmu, tiek su tarpukario ir XX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečių tapybos raiška, regime dailininko Lino Gelumbausko darbuose. Paveikslų motyvų pagrindas yra gimtojoje žemėje sutinkami kasdieniai daiktai ir gamtovaizdžiai. Tarsi iš gimtosios žemės, o greičiau iš floros įvairovėje sutinkamo stebėjimo, gimsta ir hiperrealistiniai Živilės Jasutytės paveikslai. Jos kūryba signifikuoja gana tikslią tikrovėje sutinkamų struktūrų analizę; drobėje flora tarsi atskiriama nuo laiko, t. y. Audrius Gražys mums leidžia patirti tylių struktūrų ir puantilistinio laiko pasaulį. Apie tai yra kalbėjęs Leonidas Donskis: „Puantilistiniame laike kiekvienas pasaulio fragmentas turi tylią savo paties egzistenciją. Skirtingai nuo linijinio ir ciklinio laiko su jų vidinėmis svarbos ir globalinio matomumo hierarchijomis, puantilistinis laikas neatsako į mūsų klausimus - nei kas mes esame, nei kokios ateities galime tikėtis“.
Meditacijos esmė ir technologijų dialogas
Lėtą tapybą kaip meditacijos esmės atvaizdavimą, regime Ramūno Čeponio paveiksluose. Kitokią struktūrą - o greičiau sugestijuojamą daiktų formos sandaros analizę - pastebime Lino Liandzbergio tapyboje. Jo kūrybinę prieigą gana tiksliai yra apibūdinusi Kristina Stančienė, pastebėdama, kad dailininkas daug dėmesio skiria meno ir šiuolaikinių technologijų dialogui, o jo žvilgsnis primena tą, kurį išsiugdo talentingi smalsūs mokslininkai. Šią prieigą dar labiau sustiprina dekoratyvi, plakato formai artima tapyba, gana ryškiai besiskirianti nuo lietuviams būdingo tampraus dialogo su ekspresionizmu. Šiuo atveju reikia pastebėti, kad Vidmanto Jusionio ryškiaspalviai ir kontrastingi paveikslai yra dar vienas puikus pavyzdys, rodantis programišką pasipriešinimą ekspresionistinei manierai.
Dabarties klausimai ir socialinė ironija
Dabarties, technologijų, nesustabdomos tikrovės kitimo klausimai taip pat aktualūs ir Rolano Stankūno kūriniuose. Paveiksluose regime portretus, tačiau neatpažįstame jokio veido, jokios užfiksuotos asmenybės. Menininkas mums pasakoja apie mūsų tikrovę, pilną hibridų, dirbtinių formų, pilną kitų, praradusių tapatybei būtinus savitumus. Į tikrovę šiuolaikiškai žvelgia ir ją signifikuojančius ženklus paveiksluose komponuoja Andrius Makarevičius. Apie savo kūrybinę strategiją kūrėjas yra minėjęs: „dažnai stebiu aplinką, įjungiu savotišką kamerą ir ją nagrinėju, o paskui darau išvadas. […] fiksuoju, o kartais ironizuoju, kol galiausiai prieinu prie išvadų, kurios gimsta kūrinyje. […] Vaizduoju tai, kas mane supa“.
Socialumo ir politikos kvestionavimas
A. Rimanto Olšausko bei Vytauto Tomaševičiaus kūriniuose socialumo aspektas ir net politikos kvestionavimas yra gerokai ironizuojami, o kai kada net paverčiami savotišku pokštu. Ironija nesvetima ir Martos Vosyliūtės bei Sauliaus Rudziko kūrybai. Pastarasis netgi provokuoja žiūrovą permąstyti dabarties dialogą su asmeniu ir / arba meno kūriniu jau tapusiu istorija.
Kūnas ir tapybos esmės analizė
Kūnas ypatingą vietą užima Medos Norbutaitės tapyboje. Ji tarsi praskleidžia privataus gyvenimo duris, užklumpa savo personažus ir taip siekia perteikti neišdildomą pirmąjį įspūdį. Parodoje eksponuojamą Simono Skrabulio tapybą galima vadinti tapybos esmės analize, o gal net tapybos kalbos atsinaujinimo paieška. Tikriausiai šis bruožas jo tapybą atriboja nuo lietuviškos tradicijos. Jo išskirtinis braižas - tai grynoji, nuo ideologijos atribota abstrakcija; būdingi neįprasti koloristiniai sprendimai.
tags: #grupine #tapybos #darbu #paroda #pasamones #atspindziai