Įvadas
1918 m. vasario 16-oji - viena reikšmingiausių datų Lietuvos istorijoje, ženklinanti drąsų ir vieningą žingsnį į nepriklausomybę bei nepriklausomos ir modernios Lietuvos valstybės įkūrimą. Ši diena simbolizuoja ilgų metų tautos kovų už laisvę vainiką, kuriuo lietuvių tauta paskelbė pasauliui apie savo valią būti laisva ir nepriklausoma. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas buvo Nepriklausomybės Akto signatarai, kokia buvo jų reikšmė atkuriant Lietuvos valstybingumą ir kaip jų atminimas yra įamžintas šiandien.
Vasario 16-osios Akto Istorinis Kontekstas
XIX a. pabaigoje susidarius moderniai lietuvių tautai, susiformavo ir supratimas, kad geriausias gyvenimo sąlygas tautai sudaro sava valstybė. Lietuvai autonomijos, t. y. žemesnės valstybingumo formos, buvo reikalauta 1905 m. gruodžio 5 d. Didžiojo Vilniaus Seimo priimtoje rezoliucijoje. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir Vokietijos okupacija suteikė lietuviams vilties atkurti valstybingumą.
1916 m. vasario 12-14 d. Berno lietuvių konferencijoje pirmą kartą buvo iškeltas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje buvo priimta rezoliucija apie nepriklausomą valstybę ir išrinkta Lietuvos Taryba, kuri iš esmės ruošė valstybingumo atkūrimą.
Vasario 16-osios Aktas: Turinys ir Reikšmė
Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktas - ilgų metų tautos kovų už laisvę vainikas, kuriuo lietuvių tauta paskelbė pasauliui: „Būsim. Mūsų brangi tėvynė ne bergždžių ginčų, bet darbo reikalauja. Tik mokykimės tinkamai tarp savęs susitaikyti, sugyventi. Lietuva tolei bus gyva, kolei ji eis Vilniaus keliu. Tau, Lietuva, kad būtum laisva ir demokratinė, skyriau visą savo gyvenimą. Vienybėje - galybė."
Vasario 16 Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji gatvė 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose. Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkaujančio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai.
Taip pat skaitykite: Kęstutis Girnius: Kultūros lauko analizė
Iš Vasario 16 Akto signatarų atsiminimų žinoma, kad buvo pasirašyti du lygiaverčiai egzemplioriai: vieną jų saugojo J. Basanavičius, antrasis panaudotas darant jo faksimiles, kai 1928 02 16 buvo minimas Vasario 16 Akto dešimtmetis, t. p. 1933 spausdinant A. Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją. Iki SSRS okupacijos pradžios 1940 06 15 jis buvo saugomas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyve; šių Aktų egzempliorių likimas nežinomas. Dėl Vokietijos okupacinės valdžios cenzūros Vasario 16 Aktas buvo išspausdintas Lietuvos Aide nelegaliai (išplatinta keli šimtai egzempliorių). Be to, jo tekstas, pavadintas Nutarimu, buvo platinamas kaip atsišaukimas, paskelbtas Vokietijoje, laikraščiuose Vossische Zeitung ir Tägliche Rundschau.
Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė - Vilnius. Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas. Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą.
Nepriklausomybės Akto Signatarai: Kas Jie Buvo?
Švęsdami Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną, prisimename žmones, įnešusius milžinišką indėlį į mūsų šalies valstybingumo istoriją. Tai Nepriklausomybės akto signatarai - XX amžiaus pradžios Lietuvos elitas: veiklūs, išsilavinę, įvairių politinių pažiūrų tautinio judėjimo dalyviai, ryškios asmenybės.
Tarybos skilimas niekam nebuvo naudingas, todėl priimtinos teksto formuluotės ieškojo ir Tarybos dauguma, ir jos oponentai. Prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės Akto įgyvendinimo, paskelbtos valstybės kūrimo. Vasario 16 Akto įgyvendinimą lėmė palanki tarptautinė padėtis - Rusijos imperijos suirimas, aiškėjantis Vokietijos pralaimėjimas kare, tautų teisės į valstybingumą visuotinis pripažinimas.
Kazys Bizauskas: Jauniausias Signataras
Kazimieras (Kazys) Bizauskas buvo jauniausias tarp 1918 m. Vasario 16-osios aktą pasirašiusių signatarų. Jis gimė 1893 m. vasario 2 d. (pagal tuometinį senąjį kalendorių, pagal naująjį - vasario 15 d., kartais gimimo data nurodoma 1893-iųjų vasario 14 d.) dabartinės Latvijos teritorijoje, Kuldigos apskrityje, Paviluostos vietovėje. Būsimasis signataras augo Šemberge. Abu jo tėvai buvo kilę iš Panevėžio apskrities.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Kazimieras Steponas Šaulys: Bažnyčios ir Valstybės Veikėjas
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, prisimename Lietuvos valstybės, Katalikų Bažnyčios, visuomenės veikėją, prelatą Kazimierą Steponą Šaulį - vieną iš Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų. Šiemet jam sukanka 150 metų. K. S. Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. (pagal senojo stiliaus kalendorių - sausio 16 d.) Stemplių kaime (Šilutės r.), ūkininkų Karolinos ir Petro Šaulių šeimoje. Taip jau buvo lemta, kad Kazimiero Stepono Šaulio tarnystės Dievui ir žmonėms pradžia buvo susijusi su Panevėžiu ir yra aprašyta daugelio jo biografijos tyrinėtojų. Bet daugiausiai apie šio jauno kunigo veiklą Panevėžyje sužinome iš Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistos Algimanto Katiliaus knygos „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“.
Kovo 11-osios Akto Signatarai: Nepriklausomybės Atkūrimas
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais vadinami ne visi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, o tik tie, kurie 1990 m. kovo 11-ąją vardinio balsavimo metu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Akto, balsavo - „už“ Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą. „Už“ balsavo 124 deputatai (jie ir vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais), susilaikė - 6, prieš nebalsavo nė vienas. Balsavimo rezultatai buvo paskelbti vėlų 1990 m. kovo 11-osios vakarą - 22.44 val. Beje, trys Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas ir Mindaugas Stakvilevičius balsuoti „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Akto negalėjo, nes tuo metu jau buvo išvykę į Maskvą, kur 1990 m.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Virgilijus Čepaitis teigdamas, kad „ši diena XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų vasario 16-oji“, tą patį vakarą pasiūlė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui ir sekretoriui, kurių parašais buvo tvirtinami priimti teisės aktai, bet ir visiems balsavusiems „už“. Nepaisant to, signataro vardas atsirado ne iš karto. 1991-1992 m. Bene pirmą kartą teisės akte Kovo 11 d. Akto signataro vardas paminėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 26 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų Kovo 11 d. Akto signatarų“, kuriuo vadovaujantis buvo nuspręsta sukurti ir pagaminti signataro ženklelį, pažymėjimo knygelę ir garbės raštą. Šie atminimo ženklai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams buvo įteikti 1993 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingo posėdžio metu, o apdovanotieji pradėti vadinti 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarais.
Kovo 11-osios Akto Teisinės Prielaidos ir Pasekmės
Kovo 11 Aktas yra svarbiausias iš 1990 03 11 AT/AS priimtų teisės aktų. Nepriklausomybei atkurti būtinas teisines prielaidas sudarė priimta deklaracija Dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų ir Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl valstybės pavadinimo ir herbo.
Kovo 11 Akto 1 dalis - svarbiausia; joje konstatuota tautos valia, kaip viso Kovo 11 Akto šaltinis, ir nuspręsta vykdant šią valią bei remiantis valstybės tęstinumu de jure atkurti jos nepriklausomybę. Šitaip buvo atkurtas Lietuvos Respublikos veiksnumas, t. y. 3 dalyje įtvirtinta nuostata visiškam Lietuvos Respublikos suverenitetui įgyvendinti: Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Įgyvendinant šią nuostatą, Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo šalies teritorijoje nutrauktas svetimos valstybės (SSRS ir jos sukurto darinio - LSSR) konstitucinių aktų veikimas ir, vadovaujantis valstybės tęstinumu bei identitetu, pratęstas paskutinės 1938 Lietuvos Konstitucijos galiojimas sustabdant galiojimą tų jos nuostatų, kurios reglamentuoja neišlikusių valstybės institucijų veiklą, t. p. savaime neatkuriant iki 1940 06 15 veikusių įstatymų.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Kovo 11 Aktas įtvirtino nepriklausomybės atkūrimo principus, kurie vėliau buvo išplėtoti kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir sudarė teisines prielaidas atkurtai valstybės nepriklausomybei praktiškai įtvirtinti: vadovaudamasi jo nuostatomis Lietuvos Respublika visiškai perėmė savo teritorijos valdymą ir išskyrė savo piliečius iš svetimos valstybės jurisdikcijos. Kovo 11 Aktas yra galiojančios Lietuvos valstybės konstitucinės teisės dalis, Konstitucija plėtoja pagrindines jo nuostatas.
Atminimo Įamžinimas
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas įamžintas įvairiais būdais.
- Kultūros paminklai: Kultūros paminklų sąrašą papildė 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų gimtųjų sodybų vietos. Vyriausybės posėdyje buvo pritarta Kultūros ministerijos parengtam nutarimo projektui, kuriuo minėti kultūros paveldo objektai įgyja kultūros paminklo statusą.
- Parodos ir ekspozicijos: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos I a. stenduose eksponuojama dokumentų paroda „Vasario 16-osios akto signatarai - lietuviškos spaudos darbininkai“. Kviečiame pažvelgti į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus kaip lietuviškos spaudos darbininkus. Dauguma jų aktyviai dalyvavo ne tik politiniame, bet ir kultūriniame, moksliniame Nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, pasitikdama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, parengė virtualią parodą „Atminties erdvės ir ženklai: Panevėžio krašto 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“, skirtą keturių Panevėžio krašto kertinių istorinių asmenybių - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų - Vlado Mirono, Alfonso Petrulio, Jokūbo Šerno ir Jono Vileišio atminimui. Virtuali paroda - „1918 m. vasario 16 d.
- Citatos mieste: Šiandien į Vilniaus miesto gatves išriedėjo autobusai, kuriuos puošia Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų citatos. Signatarų mintys tarsi žinutės mums iš praeities, primenančios, kokia brangi Laisvė, kurią mes turime nuolatos puoselėti ir branginti.
- Valstybinės šventės: Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta, kad Vasario šešioliktoji yra Lietuvos valstybės atkūrimo diena. 1919-40 Nepriklausomybės Akto priėmimo diena minėta kaip valstybinė šventė, tradicija tapo ją pažymėti reikšmingu Lietuvai įvykiu.
tags: #nepriklausomybes #pakto #asmenybes