XIX a. pabaigoje pasirodžiusi Gustave Le Bon'o "Revoliucijos psichologija" - istorinis, filosofinis, politinis veikalas, nagrinėjantis Prancūzijos revoliuciją ir revoliucijas bendrąja prasme. Šis kūrinys glaudžiai susijęs su kitu autoriaus darbu, "Minios psichologija", kuriame pateikiamos įžvalgos apie minios fenomeną, jos galią bei destruktyvumą. Šios įžvalgos, atskleidžiančios minios įtaką įvairiems politiniams ir socialiniams judėjimams bei istoriniams lūžiams, išlieka itin aktualios ir šiandien.
"Minios psichologija" kaip įvadas į "Revoliucijos psichologiją"
Gustave'o Le Bono "Minios psichologija" neatsiejama nuo kitų jo kūrinių, tai lyg įvadas į "Revoliucijos psichologiją". Autoriaus teigimu, pirmojoje knygoje jis pateikia ilgamečių tyrinėjimų apie tai, kas lėmė svarbiausius žmonijos įvykius, rezultatus. Remiantis istoriniais faktais, analizuojama visuomenės struktūra ir veikimo principai. Pasak G. Le Bono, civilizacijos kelyje visos tautos ir visuomenės paklūsta tokiems pat dėsniams - laikui bėgant religijos ir moralinių vertybių pagrindu kuriama bendrų bruožų visuma, t. y. rasės (tautos) siela. Pamažu kuriamos vertybės ir tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Civilizuota visuomenė formuojama nedidelės intelektualios aristokratų grupės, o didžioji visuomenės dalis, minia, negali atlikti šio vaidmens. Todėl, norint išvengti tautos ar net civilizacijos išnykimo, minia negali būti palikta viena - reikalingas sumanus, žmones gebantis pažinti lyderis. Jei šalies ar institucijos vadovas nenori ar nesugeba prisiimti šio vaidmens, minia, įgavusi nesuvaldomą, nors ir trumpalaikę jėgą, savo veiksmais gali sukurti į pirmykštę būklę vedančią anarchiją. O šią suvaldyti gali tik diktatūra, prieš kurią ir buvo kovojama.
Svarbiausi valstybių kūrėjai, valdovai bei didžiųjų religinių ir politinių judėjimų lyderiai, anot prancūzų mąstytojo, buvo nesąmoningi psichologai, nes puikiai pažino juos supančius žmones. Tačiau ilgainiui dažnai dėl aplaidumo ar bejėgiškumo jie nebekreipė dėmesio į greta esančius, nematė jų problemų ir net nebandė spręsti bręstančio konflikto: atsikvošėdavo tik jam įvykus.
Prancūzijos revoliucija kaip pavyzdys
"Revoliucijos psichologijoje" G. Le Bonas pateikia detalią žmonių veiksmų analizę, konkrečiais pavyzdžiais iliustruodamas, kaip šimtmečiais kurta Europos civilizacija buvo sunaikinta įvairių revoliucijų metu. Autorių ypač domino 1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija. Tada nutolusi nuo šalies gyvenimo ir šimtmečiais valdžiusi karalių dinastija prarado bet kokią įtaką - nežinojo, kaip gyvena nesuskaičiuojama minia pavaldinių. Iš tikrųjų šalį valdė grupelė aristokratų, kurie nemokėjo ar nenorėjo pripažinti visuomenėje bręstančių problemų. Todėl kilo visuotinis liaudies nepasitenkinimas, virtęs revoliucija. Pajutusi galią minia ima valdyti buvusius lyderius, kurie tampa jos kone kasdien besikeičiančių įgeidžių vykdytojais.
Žmogaus prigimtis nekinta
Nors abu veikalai ("Minios psichologija" ir "Revoliucijos psichologija") išleisti XIX a., juose analizuojamas žmogus, kuris, nepaisant mokslo progreso, žmogumi ir lieka. Tai ne tik teorinė, bet ir konkrečių faktų analizė. Nepaisant to, jog autorius kritiškai vertina daugumos, t. y. minios, veiksmus, jis pripažįsta lyderių klaidas - nenorą domėtis pavaldinių ar piliečių gyvenimu, pripažinti esamų ar bręstančių problemų. Tai paaiškina, kodėl dauguma, kai situacija tampa išties sunki, sukyla, o versdama nekenčiamą valdžią sunaikina ir socialinę tvarką ar net civilizaciją. Autorius dažnai mini Angliją, kurios monarchai ir valdantieji gebėjo pastebėti ir reaguoti į visuomenėje vykstančius pokyčius.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Aktualumas šiandienos lyderiams
Knygoje pateikiama analizė galėtų būti aktuali dabartiniams politikams, šalies vadovams ir organizacijų lyderiams. Ji taip pat galėtų dominti įmonių vadovus, su žmonių kolektyvais dirbančius asmenis, mokytojus ar dėstytojus - juk išmintingas vadovavimas svarbus tiek vadovui, tiek komandos nariams. Todėl vadovo ar lyderio atsakomybė didžiulė. Svarbu pastebėti: religiją ir tradicijas kritikuojantis mąstytojas pripažįsta, kad rasės pagrindas yra per amžius formuotos vertybės, o atmetus civilizacijos sukurtas nuostatas prasideda anarchija. Galbūt šias filosofo mintis verta išgirsti ir šiandien? Juk dažnai bandoma neigti ne tik tradicines vertybes, bet ir įstatymus ar bet kokias taisykles. Todėl jo kūrinius gali skaityti kiekvienas - tam nereikia specialaus terminų žodyno, pateikiamos išvados grįstos konkrečiais stebėjimais, o pasitaikantys specifiniai terminai iškart paaiškinami. Skaitytojas gali rasti vertingų patarimų, kaip geriau dirbti su aplinkiniais. Pavyzdžiui, ne tik kaip vadovauti ar ką nors viešinti, bet ir kaip būti atsakingam, gebėti atskleisti kiekvieno žmogaus galimybes.
Minia istorijoje ir šiandien
"Minios psichologijoje" rašoma: "Istorijoje minia visuomet buvo įtakinga, tačiau niekada taip stipriai kaip dabar." Ar šiandien sąmoningų individų daugiau nei prieš šimtą metų? Tai gali padėti suprasti tik per šimtmečius sukauptas išminčių - filosofų, menininkų, valstybės kūrėjų - palikimas. Ar būti sąmoningam - tai suvokti, kodėl ir kaip veikiama judant link tikslo? G. Le Bonas teigia, jog minios nuomonę formuoja sumaniai pateiktos ir neįpareigojančios idėjos. Jos apsaugo nuo asmeninės atsakomybės: sumanymui nepavykus lengva pasislėpti minioje ir dėl visko kaltinti „organizatorius“, kurie dažnai net nežinomi. Akivaizdu: nelengva garsiai pasakyti daugumai prieštaraujančią nuomonę. Tačiau netikėtai paskelbtas, niekuo nepagrįstas, bet emocijas keliantis šūkis gali sulaukti didžiulio pasisekimo. G. Le Bono teigimu, dėl mokslo progreso, ypač spaudos veiklos, „minios užkratas“, t. y. daugumos nuomonę formuojančios reklamos daroma įtaka, yra didžiulė. Ką jis sakytų šiandien? Ar rinkimų rezultatai ir išrinktųjų darbas neprimena revoliucinio parlamento asamblėjos? Ar tikrai kas kelerius metus besikeičiantys rinkimų rezultatai rodo, kad kandidatai racionaliai įvertina duodamus pažadus, o už juos balsuojantys išties skaito rinkimines programas? Ar tai, kad pasirodžius naujai mados tendencijai tokį pat rūbą velkasi aukštas ir žemas, aptukęs ir net pusės tiek nesveriantis, liudija savo galimybių ir reklaminių teiginių kritišką vertinimą? Taip, išgirdus artimo žmogaus pastabą ar išties pažvelgus į veidrodį, apdarą galima pakeisti, tačiau balsas (sąmoningas ar ne) rinkimuose gali pakeisti ne tik žmogaus, bet ir šalies likimą.
Iššūkiai verčiant G. Le Bono veikalus
G. Le Bono veikalų vertimas - nelengvas, bet labai įdomus darbas. Sunkiausia buvo pradžia - nežinomi terminai (Prancūzijoje 1789-ieji tapo visa ko pradžia, pirmaisiais metais savaitė buvo sudaryta ir 10 dienų, pakeisti mėnesių pavadinimai), net pačių prancūzų pamiršti žodžiai (visgi knyga parašyta prieš šimtą metų). Reikėjo studijuoti Prancūzijos, ypač Revoliucijos istoriją. Net ir prancūzai kartais nelabai išmano šį trumpą, bet šalies likimą pakeitusį laikotarpį. Visi žino, jog per šalies nacionalinę šventę minimas Bastilijos paėmimas, bet tik dalis gali pasakyti, kas tada įvyko. Sukurtas revoliucinis mitas sklando iki šiol, todėl buvo įdomu jį praskleisti. Ypač domino autoriaus analizė aiškinant revoliucijos lyderių ir jų nurodymus vykdžiusios minios veiksmus: bandžiau suprasti, ar visa tai tinka šiandienai.
Intelektualai šiandien ir lyderystės svarba
Ar šiandien Lietuvos viešojoje erdvėje turime tokių intelektualų, kurie ne tik apibrėžtų XXI a. visuomenės socialines, politines problemas ir iššūkius, bet panašiai kaip G. Le Bonas, gebėtų įžvelgti visuomenės psichologinius niuansus? Tokių asmenybių tikrai yra. Tačiau gebančių vadovauti tautai ir ją vesti link tikro, o ne vienadienio tikslo negali būti daug. Tai liudija pasaulio ir mūsų šalies istorija. Laimė, tokių asmenybių dėka Lietuvą atlaikė išbandymus, o šiandien pasaulis mumis domisi. Žodžiai „minia“ ir „lyderis“ šiandienos žmogui ne visada priimtini - tai skamba lyg vienos visuomenės dalies pažeminimas. Tačiau 1000 vyrų kariuomenei negali vadovauti 1000 karo vadų ar generolų, o įmonėje nebūna po lygiai vadovų ir darbininkų. Bendro tikslo skatinama minia, sąmoningai ir laisva valia priėmusi lyderio pasiūlytą strategiją, gali įvykdyti didžiausius žygdarbius, sukurti pasaulinius šedevrus. Galbūt visai neblogai būti tikro lyderio komandoje, tačiau kaip jį pažinti? Galbūt vertėtų pradėti nuo savęs, suprasti, kas esame ir ko siekiame? G. Le Bonas tarsi pritaria Winstono Churchillio nuomonei (nors tai pasakyta šimtu metų vėliau), kad „demokratija yra siaubinga valdymo forma, bet kol kas nėra sugalvota nieko geriau“.
Revoliucijos priežastys ir eiga
Gustave Le Bon tikina, jog tokio reiškinio, kaip revoliucija, metu paprastai užgniaužti jausmai prasiveržia, kai „sulūžta“ socialiniai stabdžiai, įtvirtinta moralė, tradicijų ir elgesio kodai, humaniškumas.
Taip pat skaitykite: Mirabo ir Robespjero vaidmuo revoliucijoje
Kokia nors revoliucija galiausiai gali baigtis tikėjimu, tačiau dažnai ji prasideda skatinama visiškai racionalių motyvų - panaikinti akivaizdų piktnaudžiavimą, nekenčiamą despotišką režimą, nemėgstamą suvereną ir t. Jei revoliucijos kilmė kartais yra racionali, nereikia užmiršti, kad priežastys, kuriomis remiamasi ruošiant revoliuciją, minią veikia tik tuomet, kai jos transformuojasi į jausmus. Racionali logika gali padėti parodyti piktnaudžiavimą, kurį reikia sunaikinti, tačiau, norint paveikti minią, reikia jai sužadinti viltis. Tai pasiekiama tik įtraukiant emocinius ir mistinius elementus, kurie suteikia žmogui jėgos veikti. Pavyzdžiui, per Prancūzijos revoliuciją filosofų valdoma racionali logika parodė senojo režimo trūkumus ir sukėlė troškimą jį pakeisti. Mistinė logika įkvėpė tikėjimą pagal tam tikrus principus sukurtos valstybės privalumu. Emocinė logika išlaisvino šimtamečių stabdžių tramdytas aistras ir vedė į baisiausią piktnaudžiavimą.
Kad ir kokia būtų jos kilmė, revoliucija sukelia pasek-mes tik nusileidusi į minios sielą. Tuomet įvykiai įgauna tam tikras formas, kylančias iš ypatingos minios psichologijos. Taigi minia yra revoliucijos rezultatas, bet ne pradžios taškas. Minia įkūnija neveiklią būtybę, kuri nieko negali ir nieko nenori, jei nėra jai vadovaujančio proto.
Staigios politinės revoliucijos, kurios labiausiai stebina istorikus, kartais nėra tokios svarbios. Didžiosios revoliucijos − tai papročių ir mąstymo revoliucijos. Tautos mentalitetas nepasikeičia sulig kitu valdžios pavadinimu. Tikrosios revoliucijos, tos, kurios keitė tautų likimus, dažniausiai vyko taip lėtai, kad istorikams sunku pažymėti jų pradžią. Joms daug geriau tiktų evoliucijos, o ne revoliucijos terminas.
Revoliucijų klasifikacija
Įvairūs elementai, kuriuos išvardijome, pradėdami daugumos revoliucijų genezę, negalėtų padėti jų klasifikuoti. Mokslinės revoliucijos pačios svarbiausios. Nors ir nelabai patraukia dėmesį, jos dažnai atsakingos už tolimas pasekmes, kurių nesukelia politinės revoliucijos. Panašioms revoliucijoms dėl jų lėtumo tinka evoliucijos pavadinimas. Tačiau yra kitos, kurios, nors ir tos pačios kategorijos, dėl savo spartumo yra vertos revoliucijos pavadinimo. Kaip kad Charleso Darwino teorija, per keletą metų sukrėtusi visą biologiją. Arba Louis Pasteuro atradimai, kurie, dar jų autoriui gyvam esant, transformavo mediciną.
Mokslinės revoliucijos veikia idėjų lygmeniu ir yra grynai intelektualios. Mūsų jausmai, mūsų įsitikinimai joms neturi jokios įtakos. Jas išgyvename nesvarstydami. Daug žemiau ir labai toli nuo mokslinių revoliucijų, civilizacijų progreso generatorių, yra religinės ir politinės revoliucijos, kurios su pirmosiomis neturi jokio ryšio. Mokslinės revoliucijos kyla tik iš racionalių elementų, o štai politiniai ir religiniai tikėjimai beveik išimtinai yra palaikomi emocinių ir mistinių faktorių.
Taip pat skaitykite: Apie ideologinę revoliuciją psichologijoje
Tikėjimo svarba revoliucijose
Savo knygoje „Nuomonės ir tikėjimai“ itin pabrėžiau emocinę ir mistinę tikėjimų kilmę. Parodžiau, kad politinis ar religinis tikėjimas yra pasąmonėje detaliai parengtas tikėjimo aktas, kuriam, nepaisant visos apgaulingos išvaizdos, protas neturi įtakos. Taip pat parodžiau, jog kartais tikėjimas pasiekia tokį intensyvumą, kad niekas negali jam pasipriešinti. Tuomet žmogus, hipnotizuotas savo tikėjimo, tampa jo sekėju, pasiruošusiu paaukoti savo interesus, savo laimę ir net gyvenimą dėl šio tikėjimo pergalės. Nesvarbu, jei tikėjimas absurdiškas, įtikėjusiajam jis yra akivaizdi tiesa. Vien tik todėl, kad laikomas absoliučia tiesa, tikėjimas neišvengiamai tampa netolerantiškas. Šis faktas paaiškina smurto, neapykantos, persekiojimų − įprastos didžiųjų politinių ir religinių revoliucijų palydos − priežastis. Kai kurie mūsų istorijos laikotarpiai lieka nesuprantami, jei užmirštame emocinę ir mistinę tikėjimų kilmę, jų neišvengiamą netoleranciją ir tai, kad tikėjimų, šiems susidūrus, sutaikyti neįmanoma.
Pateiktos koncepcijos dar pernelyg naujos, kad būtų galėjusios pakeisti istorikų mentalitetą. Tokiuose įvykiuose, kaip Reformacija, kurie per penkiasdešimt metų sukrėtė Prancūziją, racionali įtaka neegzistavo. Vis dėlto taip tebeteigiama net pačiose naujausiose knygose. Visų pirma, priešingai, nei tvirtina šie istorikai, galima neabejojant pasakyti, kad tokie judėjimai niekuomet nėra spontaniški. Tačiau tikėjimai, nesvarbu, politiniai ar religiniai, turi bendrą kilmę ir paklūsta tiems patiems dėsniams. Dažniausiai jie suformuojami ne proto, bet visiškai priešingai sveikam protui.
Politinės revoliucijos gali kilti iš sielose subrendusių tikėjimų, tačiau jas sukelia ir daug kitų priežasčių. Jų sintezę įkūnija sąvoka „nepasitenkinimas“. Paprastai, kad liktų padarinių, nepasitenkinimas turi būti kaupiamas ilgai. Štai kodėl revoliucija ne visuomet įkūnija besibaigiantį fenomeną, paskui kurį eina kitas, prasidedantis, tai − besitęsiantis, truputį savo evoliuciją paspartinęs fenomenas. Tačiau visos modernios revoliucijos buvo netikėti judėjimai, lėmę momentalų valdžių nuvertimą. Priešingai, nei galėtume manyti, labai konservatyvios tautos buvo pašvęstos pačioms žiauriausioms revoliucijoms. Būdamos konservatyvios, jos nemokėjo iš lėto progresuoti ir taip prisitaikyti prie kintančios aplinkos, o kai skirtumas tapo pernelyg didelis, jos buvo priverstos staiga priimti pokyčius. Net sėkmingai besiadaptuojančios tautos ne visuomet išvengia revoliucijų. 1688 m.
Paprastai didžiosios revoliucijos prasideda iš viršaus, o ne iš apačios. Akivaizdu, kad nė viena revoliucija nebūtų galėjusi įvykti ir, beje, niekuomet negalės įvykti be gana didelės kariuomenės dalies pagalbos. Daugiausia būtent dėl mentalinio užkrato kariuomenės, tiesą sakant, gana abejingos, nepaklūsta nustatytai tvarkai. Karinis judėjimas gali nuversti valdžią (Ispanijos valdomose šalyse kitaip beveik ji ir nepasikeičia), tačiau kad taip pasiekta revoliucija būtų efektyvi ir duotų svarbių rezultatų, ji turi remtis visuotiniu nepasitenkinimu ir daugumos viltimis. Tačiau nepasitenkinimo, na, nebent jis taptų visuotinis ir pernelyg didelis, neužtenka revoliucijai parengti. Galima lengvai patraukti saujelę vyrų plėšti, griauti ar žudyti, tačiau kad sukurstytum visą liaudį arba bent didžiąją jos dalį, lyderiai turi be perstojo veikti. Jie hiperbolizuoja nepasitenkinimą, nepatenkintuosius įtikina, kad valdžia − vienintelė visų vykstančių ir erzinančių įvykių, ypač nepritekliaus, priežastis, garantuoja, kad jų režimas sukurs laimės erą. Taip buvo ruošiama ir krikščioniška, ir Prancūzijos revoliucijos. Tiesa, pastaroji įvyko per keletą metų, o pirmajai paruošti reikėjo daugiau laiko. Taip nutiko todėl, kad mūsų revoliuciją greitai parėmė ginkluota galia, o štai krikščionybė labai negreitai įgavo materialinę galią. Pradžioje jos vieninteliai sekėjai buvo silpnieji, nuolankieji ir belaisviai vergai, besižavintys pažadu matyti savo vargingą gyvenimą perkeistą į didelių malonumų amžinybę. Dėl užkrato fenomeno, kuris veikia nuo apačios iki viršaus ir kurio ne vieną pavyzdį pateikia istorija, doktrina galiausiai apėmė aukščiausius tautos sluoksnius.
Revoliucijos pasekmės ir valdžios organizavimas
Kai laimi viena partija, natūralu, kad ji bando organizuoti visuomenės gyvenimą, atsižvelgdama į savo interesus. Todėl organizavimas bus skirtingas, žiūrint, kas įvykdė revoliuciją, − kariškiai, radikalai, konservatoriai ir t. t. Jei pergalė bus pasiekta po žiaurių kovų, kaip Prancūzijos revoliucijos atveju, nugalėtojai urmu atmes visą senojo įstatymo arsenalą. Smurtingo persekiojimo apogėjus pasiekiamas, kai triumfuojanti partija, be materialinių savo interesų, gina ir tikėjimą. Tuomet pralaimėjusioji pusė negali tikėtis jokio gailesčio. Absoliuti valdžia, kurią sau prisiskiria nugalėtojas, kartais imasi kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, Konventas dekretu patvirtino, kad auksas bus pakeistas popieriumi, prekės bus parduodamos jo nurodyta kaina ir t. t. Tuomet tokia valdžia greitai atsitrenkia į neišvengiamų būtinybių sieną, palikdama dirvą bręsti neigiamai viešajai nuomonei, ir tai visuomenę pakreipia prieš tironiją. Galiausiai nugalėtojas lieka beginklis atakų akivaizdoje, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pabaigoje. Tai neseniai nutiko vienai Australijos socialistų vyriausybei, kurią beveik išimtinai sudarė darbininkai.
Tačiau atvejai, kuriuos tik ką įvardijome, yra išskirtiniai. Dauguma revoliucijų siekdavo į valdžią atvesti naują monarchą. Paprastai tas monarchas labai gerai žinodavo, kad pirmoji jo valdymo trukmės sąlyga − pernelyg neproteguoti vienintelės klasės, bet bandyti jas visas sutaikyti. Kad pasiektų šį tikslą, monarchas turėdavo stengtis tarp klasių nustatyti pusiausvyrą, kad pats nebūtų nė vienos jų valdomas. Tai vienas iš garantuotų politinės psichologijos dėsnių. Prancūzijos karaliai tai labai gerai suprato, kai energingai kovojo visų pirma prieš aristokratijos, o paskui ir prieš dvasininkijos kėslus. Šis dėsnis istorijos bėgyje visuomet pasitvirtindavo. Kai romėnų imperijos pabaigoje karių kasta tapo dominuojančia, imperatoriai visiškai priklausė nuo savo karių, šie imperatorius paskirdavo ar nušalindavo nuo pareigų − kaip jiems patikdavo. Didžiulis Prancūzijos pranašumas buvo tas laikas, kai ją ilgai valdė vienas beveik absoliučią valdžią ir didelį prestižą turėjęs monarchas, nes tikėta, kad savo valdžią jis gavęs iš dievybės. Be tokio autoriteto monarchas nebūtų galėjęs sutramdyti nei feodalinės aukštuomenės, nei dvasininkijos, nei parlamentų. Jei Lenkija XVI a.
Šiame skyriuje konstatavome, kad politines revoliucijas gali lydėti svarbios socialinės permainos. Dalis šio veikalo bus skirta Prancūzijos revoliucijos analizei. Šie išskirtiniai įvykiai visuomet stebina ir net atrodo nepaaiškinami. Tačiau viskas gana akivaizdu, jei pagalvojame, kad prancūzų revoliucija, formavusi naują religiją, turėjo paklusti dėsniams, pagal kuriuos plinta visi tikėjimai. Žvelgdami tiek į vieną, tiek į kitą, matome, kaip mažai tikėjimą, šiam skleidžiant savo idėjas, veikia racionalios galios, ir kokie neefektyvūs esti persekiojimai, tad konstatuojame, kad tolerancija tarp priešingų tikėjimų yra neįmanoma, todėl iš jų konflikto kyla smurtas ir beviltiškos kovos. Be to, matome, kaip tikėjimą eksploatuoja visiškai su juo nesusiję interesai.
Prancūzijos revoliucija kaip naujos religijos pavyzdys
Konstatavus šiuos fenomenus, aiškiai pasirodys, kodėl Prancūzijos revoliucijos evangelija plito tais pačiais metodais, kaip visos religinės evangelijos, ypač Jeano Calvino. Tačiau nors genezės analogija tarp religinės revoliucijos, tokios kaip Reformacija, ir tokios svarbios politinės revoliucijos, kaip Prancūzijos, labai artima, tolimosios jų pasekmės gana skirtingos. Tuo paaiškinamas jų trukmės skirtumas. Joks religinių revoliucijų patyrimas negali tikintiesiems atskleisti, kad jie apsiriko, − kad tai sužinotų, jiems tektų keliauti į dangų. Štai kodėl Direktorijos pabaigoje jakobinų tikėjimo pritaikymas Prancūziją privedė iki tokio žlugimo, skurdo ir nevilties, kad net patys aršiausi jakobinai turėjo atsisakyti savo sistemos.
Reformacija ir jos įtaka
Reformacija padarė didelės įtakos daugelio žmonių jausmams ir moralinėms idėjoms. Tačiau savo pradžioje ji buvo daug kuklesnė, visų pirma, tai buvo paprasta kova su dvasininkijos piktnaudžiavimu, praktiškai grįžimas prie Evangelijos nurodymų. Reformacija niekuomet nesiekė, bent kaip buvo teigiama, mąstymo laisvės. Calvinas buvo toks pat netolerantiškas, kaip ir Maximilienas Robespierre’as, o visi epochos teoretikai manė, kad pavaldinių religija turi būti tokia, kaip ir juos valdančio princo. Kadangi nebuvo reklamos ir komunikacijos priemonių, iš pradžių Prancūzijoje naujasis tikėjimas plito gana lėtai. Tik apie 1520 m. Martinas Lutheris užverbavo keletą sekėjų, o maždaug 1535 m.
Kaip nurodo gerai žinomas psichologinis dėsnis, egzekucijos tik prisidėjo prie Reformacijos plitimo. Pirmieji jos tikintieji buvo kunigai ir pareigūnai, tačiau daugiausia nežinomi amatininkai. Matome, kad tik paplitus naujam tikėjimui aplink jį buriasi daug žmonių, visiškai abejingų tam tikėjimui, tačiau randančių pretekstą per jį patenkinti savo aistras ir geismus. Šis fenomenas buvo stebimas Reformacijos metu daugelyje šalių, ypač Vokietijoje ir Anglijoje. Kadangi Lutheris mokė, jog dvasininkijai nereikia turtų, vokiečių didikai sutiko, kad religija, leidžianti jiems užgrobti Bažnyčios turtą, yra puiki. Tokiais keliais praturtėjo ir Anglijos karalius Henrikas VIII. Suverenai, dažnai koneveikiami popiežių, galėjo tik palankiai žvelgti į doktriną, prie politinės jų galios pridedančią dar ir religinę ir kiekvieną iš jų darančią popiežiumi.
Reformacija sukrėtė Europą ir vos nesužlugdė Prancūzijos, kurią per penkiasdešimt metų pavertė kovos lauku. Ji yra vienas iš daugybės įrodymų, liudijančių, kad tikėjimai sklinda už bet kokio proto ribų. Labai susirūpinęs dėl savo išganymo, išgyvendamas didžiulę šėtono baimę, kurios jo konfesarijui nepavyko nuraminti, Lutheris ieškojo pačių patikimiausių priemonių patikti Dievui, kad išvengtų pragaro. Pradėjęs nuo to, kad nepripažino popiežiui suteiktos teisės pardavinėti indulgencijas, Lutheris visiškai neigė jo bei Bažnyčios autoritetą, pasmerkė religines ceremonijas, išpažintį, šventųjų kultą ir skelbė, kad krikščionys negalėjo turėti kitų elgesio taisyklių, kaip tik Bibliją. Ši teorija, vadinama predestinacija, Lutherio mokyme nelabai aiški, bet Calvinas ją patikslino ir padarė doktrinos, kuriai vis dar paklūsta dauguma protestantų, pagrindu. Pasak jo: „Amžinybėje Dievas nulėmė, jog kai kurie žmonės bus sudeginti, o kiti - išganyti.“ Kodėl tokia siaubinga neteisybė? Taigi, kaip teigė Calvinas, kuris, beje, tik išplėtojo kai kuriuos šv. Augustino teiginius, visagalis Dievas paprasčiausiai linksminosi, kurdamas būtybes, kad visą amžinybę siųstų jas deginti, visiškai nekreipdamas dėmesio į jų veiksmus ir nuopelnus!
Calvino ir Robespierre'o psichologija
Tarp Calvino ir Robespiere’o psichologijos yra ryšys. Kaip ir pastarasis, grynosios tiesos valdytojas, Calvinas siuntė į mirtį tuos, kurie nepritarė jo doktrinoms. Calvino ir jo mokinių atvejis rodo, kad racionaliam protui patys prieštaringiausi dalykai tobulai susiderina tikėjimo hipnotizuotose smegenyse. Racionalios logikos požiūriu atrodo neįmanoma, kad moralė būtų grindžiama predestinacijos teorija, nes žmonės žino, jog bus išganyti arba pasmerkti, kad ir ką jie darytų. Tačiau Calvinui nesudarė sunkumų sukurti labai griežtą moralę visiškai nelogišku pagrindu. Naujasis tikėjimas plito ne per pamokslus ir juo labiau ne samprotaujant, bet padedamas jau aprašyto mechanizmo, t. y. veikiant tvirtinimui, kartojimui, mentalini…
Gustave Le Bono gyvenimo įvykiai ir įtaka kūrybai
1870 m. Le Bonas prisijungė prie Prancūzijos armijos ir dalyvavo prancūzų-prūsų kare, o dalyvavimas 1871 m. Paryžiaus Komunos įvykiuose stipriai pakeitė jo pasaulėvaizdį. Kariškio amplua ir Prancūzijos įvykiai taip sukrėtė, jog jis nusprendė pakeliauti po tolimus kraštus. Pakeliavęs ir psichologiškai patyrinėjęs Europą, Aziją ir Šiaurės Ameriką, Le Bonas grįžo prie filosofinės veiklos Prancūzijoje ir čia parašė stipriausius savo darbus, kurie įkvėpimo šaltiniu tapo įvairioms asmenybėms - nuo Osvaldo Spenglerio, Sigmundu Freudo iki Adolfo Hitlerio ar Benito Musolinio.
tags: #gustave #le #bon #revoliucijos #psichologija