Šiais laikais, kai pasaulis yra išprotėjęs dėl išorinio grožio ir klesti ypatingai liekno kūno kultas, jam dažnai priešpastatomas „rubensiškas“ moters grožis. Grožio suvokimas niekada nebuvo objektyvus, tai atsispindėdavo ir mene, ypač kalbant apie moterų vaizdavimą. Tobulo kūno supratimą skirtingais laikotarpiais formavo to meto kultūra plačiąja prasme ir daugybė su ja susijusių faktorių - religija, istoriniai įvykiai, ekonomika, socialinių klasių vaidmenys bei reklama.
Grožio suvokimas priešistoriniais laikais
Žiūrint priešistorinius laikus - garsioji Vilendorfo Venera - labai išraiškingų moteriškų formų skulptūra, manoma, tuo metu buvo dedikuota ritualinėms funkcijoms, susijusioms su vaisingumu. Tačiau tai nereiškia, kad ji tiksliai atspindi to meto moters etaloną, nes, pavyzdžiui, stebint piešinius uolose, moterys ten buvo vaizduojamos grakštesnės.
Egipto grožio kultas ir Nefertitės paslaptis
Kalbant apie moters grožį Senovės Egipto civilizacijoje, kurioje buvo labai svarbus jaunystės kultas, greičiausiai daugeliui mintyse iškyla Nefertitės ir Kleopatros VII-osios vardai, kurios dažnai įvardijamos kaip gražiausios to meto moterys. Nefertitės biustas iš dalies atspindi ir tam tikrą šių dienų grožio standartų suvokimą. Vis dėlto tai tik paviršius. Mat prieš 8 metus ištyrę Nefertitės skulptūrinį biustą mokslininkai aptiko po juo antrą biustą, kuris buvo naudojamas kaip savotiškas karkasas. Jame matyti, kad moters skruostikauliai nebuvo tokie išraiškingi, ji turėjo raukšlių ir kreivoką nosį.
Senovės graikams gražiausias buvo proporcingas kūnas
Senovės Graikijoje įsitvirtinę grožio idealai padarė didžiulę įtaką ir visam vėlesnių laikų menui. Kalbant apie Senovės Graikiją, būtina paminėti auksinės proporcijos taisyklę, kuri buvo glaudžiai susijusi su žmogaus kūnu. Rašytojo, architekto ir inžinieriaus Vitruvijaus traktate netgi architektūra buvo suvokiama kaip antrapomorfiškas gamtos atkartojimas, remiantis žmogaus proporcijomis. Filosofas Sokratas taip pat teigė, kad menininko užduotis yra perteikti stardartalizuotą ir idealų žmogaus kūną tokiomis proporcijomis, kad būtų pasiektas balansas ir harmonija. Kaip puikaus to laikmečio pavyzdį galime pateikti Milo Venerą, kuri atitinka būtent to meto grožio proporcijų suvokimą, taikomą, beje, tiek vyrams, tiek moterims.
Romėnams imponavo natūralumas
Senovės Romoje menas buvo įkvėptas natūralumo ir kasdieninio gyvenimo, todėl tuo metu atsirado ir pirmieji tikroviški portretai. Moterų figūros dažnai vaizduojamos apnuogintais arba pridengtais draperijomis kūnais, išryškinant jų grakštumą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti nuo alkoholio priklausomai moteriai
Viduramžiais fizinis grožis tapo nuodėme
Prasidėjus ankstyviesiems viduramžiams (X-XII a.), kūno suvokimas pasisuko kita linkme. Fizinis grožis imtas laikyti nuodėme. Žmonės atsigręžė į religiją ir Dievą ir fzinės savybės bei proporcijos prarado savo svarbą. Moterys imtos vaizduoti su prabangiais apdarais ir labai lieknos, ištįsusiais kūnais, aukštomis kaktomis ir ilgais kaklais. Dažnai vaizduojamos ir su pilvuku, tarsi būtų besilaukiančios. Tuometiniai grožio kanonai reikalavo trapumo ir dvasingumo. Kad veido išraiška atrodytų pakankamai dvasinga, moterys netgi skutosi antakius.
Renesansas sugrąžina antikinius idealus
Renesanso epocha vėl atsigręžia į Antikos grožio standartus ir idealus, gilinamasi į žmogaus studijas. Todėl moters kūnas vėl išlaisvinamas iš viduramžiškų apdarų, jos vėl vaizduojamos apnuogintos, simetriškų veido bruožų.
Barokas pažėrė įvairovės
Baroko eroje natūralumui pamažu teko nueiti nuo podiumo ir užleisti vietą teatrališkumui bei tam tikram stiliui, kurį diktavo pats „Karalius Saulė“ Liudvikas XIV. Tuo tarpu moters kūnas matomas kaip pilnas, plačiais klubais, lieknu liemeniu ir su grakščiu gulbės kaklu. Tokiam įvaizdžiui pasiekti buvo naudojami korsetai, kurie ne tik suverždavo liemenį, bet ir pakeldavo krūtinę, tad damos drąsiai apnuogindavo ir savo dekoltė. Šiuos niuansus galime stebėti ir garsiausiuose baroko laikotarpio tapybos kūriniuose, tačiau netgi tuo pačiu laikotarpiu grožio kanonai skirtinguose Europos šalyse galėjo skirtis. Tai matyti žiūrint į skirtingų šalių menininkų kūrinius, kur portretuojami to paties laikmečio žmonės. Tačiau netgi garsiojo Rubenso darbuose galime matyti, kad moteris ir jos kūnas traktuojamas šiek tiek skirtingai, priklausomai nuo kūrinio siužeto. Šis menininkas garsėjo kaip „apvalių“ moterų tapytojas, tai geriausiai matyti jo nutapytuose nuogalių scenose ar mitologiniuose paveiksluose, bet žiūrint į reprezentacinius portretus, kūno struktūra nueina į antrą planą, nes čia svarbu tampa kiti akcentai. Apkūnesnes figūras mėgusio vaizduoti dailininko darbuose moters figūros proporcijos buvo 98-72-98.
Rokoko epochoje etalonu tampa lėliškas grožis
XVII a prad., atėjus rokoko laikotarpiui, moters siluetas vėl keičiasi, tuo metu grožio etalonu laikomas lėliškas grožis. Baroko didinga šlovė pereina į lengvumą ir žaismingumą, teatrališkumas išlieka ir dar sustiprėja. Šiame laikotarpiu moterys tarsi privalėjo būti trapios kaip porcelianinės lėlės. Jos vaizduojamos siaurais pečiais ir lieknu juosmeniu. Mažas kūnas dažnai kontrastuoja su plačiais ir pūstais sijonais, taip tarsi dar labiau išryškinant kūno trapumą. Taip pat galime stebėti sijonų patrumpėjimą ir iškirpčių pagilėjimą. Atsiranda „mažos kojytės“, „mažos galvutės“ kultas, kuris amžiaus pabaigoje perauga į kitą kraštutinumą - aukštuomenės damos ima nešioti groteskiškus gėlėmis ir plunksnomis puoštus perukus.
Grožis - siekiamybė visais laikais
Grožis priklauso tai kategorijai dalykų, dėl kurių galima ginčytis be krašto, nes jį mes suprantame labai subjektyviai. Vieniems patinka grubesni bruožai, kitiems subtilesni, kūnas liesesnis ar apkūnesnis. Aukso vidurį surasti gana sunku, nes kiekvienas gimstame skirtingas ir vienintelis dalykas, ko galime siekti - tai proporcijos. Grožis - abstrakti sąvoka, ir turbūt dar niekam nepavyko iki galo atskleisti, kas tai, ir kaip būtų galima tiksliai jį apibrėžti. Be abejonės, grožis visuomenėje siejamas su pozityviais dalykais ir visuomet buvo suprantamas kaip siekiamybė, priartėjimas prie idealo.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės Įtaka Santykiams
Kai kuriose epochose vyravusį apkūnesnių moterų standartą suformavo jų gebėjimas geriau pergyventi badmetį ir pagimdyti palikuonis. Remiantis moksliniais tyrimais, fizinio patrauklumo vertinimo idėja remiasi skirtingų kūno aspektų įtaka evoliuciniam tinkamumui. Pavyzdžiui, šiais laikais žinome, kad esant viršsvoriui, padidėja diabeto, širdies - kraujagyslių ir kitų ligų rizika, dėl to kenčia ir moters vaisingumas, dėl ko apkūnios moterys dabar suvokiamos kaip mažiau patrauklios. Gera fizinė sveikata evoliucijoje derina dvi savybes - išlikimą ir gebėjimą daugintis. Kita vertus, praeityje storesni žmonės geriau pergyvendavo badmetį, dėl to apkūnumas tapdavo gana patrauklus.
Analizuojant dabartinį grožio supratimą, remiamasi neseniai atliktu tyrimu, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar tikrai, žiūrėdami į moterį ir laikydami ją fiziškai patrauklia, mes vertiname tik mechaniškai, grįsdami smegenyse susiformavusiu evoliucijos supratimu apie jos potencialą išlikti bei galimybes susilaukti sveikų palikuonių. Tyrimo duomenys rodo, kad lieknos moterys daugeliui patinka labiausiai dėl to, kad jas nesąmoningai sulyginame su jaunyste, kai moterys maksimaliai vaisingos ir jų tikimybė susirgti yra minimali. Visgi, nepaisant mokslinių tyrimų ir suformuotų grožio standartų, kasdien sutinkame žavių apkūnių moterų, kurios dėl viršsvorio nesuka galvos. Jos veiklios, komunikabilios, linksmos, viskuo besidominčios ir besidžiaugiančios gyvenimu, mylinčios save tokias, kokios yra, todėl aplinkiniams su jomis smagu, įdomu, ir jos yra gražios. Juk iš esmės grožis - tai labai subjektyvu. Kiekvienas mūsų turi savo grožio idealą ir jis susideda iš daugybės dalykų.
Išorė spindi ryškiau, kai žmogus yra visapusis, turi gyvenimo tikslų, formuoja savo vidinį pasaulį, siekia įkvėpti kitus, įsitvirtinti visuomenėje ir būti jai naudingas.
Grožio suvokimo formavimasis
Grožio suvokimas labiausiai formuojamas laiko. Kintantys standartai mažiau pastebimi, jei žiūrime iš dešimtmečio perspektyvos, tačiau labai skiriasi, kai kalbame apie šimtmečius. Štai viduramžiais moters grožis buvo vertinamas per dvasinę, dorovinę perspektyvą, todėl graži moteris buvo išblyškusi, liekna, mažomis akimis, siauromis lūpomis ir palėptais po galvos apdangalais plaukais. Vėliau, baroko laikotarpiu, grožio standartu tapo apvalios kūno formos, išraiškingi klubai. Moterys pradėjo naudoti kosmetiką: balintis veidą, ryškiai dažytis skruostus. Jos nešiojo prabangius perukus, pūstas sukneles ir atviras dekoltė.
Ilgainiui Coco Chanel išlaisvino moteris iš korsetų, ilgų sijonų, sukūrė mažą juodą suknelę ir grožio standartai vėl pasikeitė. Moterys tapo laisvesnės, pradėjo trumpai kirptis plaukus, aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. Dabar grožio standartus stipriai formuoja socialinės platformos, reklamos, medijos. Moterų žurnalai ir reklamos pabrėžia lieknas figūras, ilgas kojas ir tobulą odą. Tiesa, pastaruoju metu bandoma požiūrį keisti, tarsi pagaliau pripažįstama, kad gražios ne tik lieknos, bet ir apkūnesnės moterys. Suvokiama, kad viskas priklauso nuo charizmos, mokėjimo bendrauti, kartais net gebėjimo pasijuokti iš savęs. Džiaugiamės, kad tampame supratingesnė, labiau išsilavinusi, pakantesnė skirtumams visuomenė.
Taip pat skaitykite: Psichologijos skirtumai: lyčių perspektyva
Grožis tampa ne tik vizualiu patrauklumu, bet paties asmens transliuojamu požiūriu į save. Taip, socialinė įtrauktis ir korektūra verčia keisti toną ir aprėpti vis daugiau skirtingų grupių, tačiau pirmiausia, gali padėti atlaidžiau pažiūrėti į mūsų pačių netobulumus ir padėti susigyventi su jais. Nesikrimskite, jei manote, kad jūsų figūra neatitinka šiuolaikinių standartų. Grožis - kintantis ir subjektyvus rodiklis. Gali būti, kad kitu laikmečiu taptumėte moteriškumo simboliu.
Grožio standartai skirtingose kultūrose ir laikmečiuose
Senovės Romoje ir Graikijoje buvo idealizuojami suaugę antakiai. Spartos moterys nešiojo trumpus plaukus. Senovės Airijoje buvo ypač žavimasi tamsiai raudonais nagais. Viduramžiais ir Renesanso epochoje aukšta kakta buvo būtina pagal etiketą. Japonijoje grožį simbolizavo juodi dantys. Renesansas - blyškios odos su išryškėjusiomis kraujagyslėmis triumfo metas.
Bėgant metams, moters figūros ir grožio standartai kinta, tačiau kai kurios ypatybės patrauklios daugeliui pasaulio žmonių. Egzistuoja kelios mokslinės teorijos, kurios argumentuoja, kodėl tam tikrais vyrų ir moterų bruožais žavimasi per amžius. Evoliuciniu požiūriu, tai lemia ne kas kitas, o pirmykščiai biologiniai instinktai. Mus traukia žmonės, kurie yra sveiki, seksualūs - tai garantuoja vaisingumą, gerus genus ir giminės pratęsimą. Mus traukia žmonės, kurie yra sveiki, seksualūs - tai garantuoja vaisingumą, gerus genus ir giminės pratęsimą. Vaikystėje patirtos ligos ir traumos palieka žymę, gali turėti įtakos tam, kaip vaikas auga, vystosi, nekalbant apie genetiškai paveldimas problemas. Štai kodėl šiek tiek asimetriškas veidas, disproporcijos gali būti laikomi fizinio silpnumo požymiais. O priešingos lyties akyse tokie žmonės tampa mažiau patrauklūs būsimoms atžaloms auginti.
Vertindami priešingos lyties veidus, mes linkę ieškoti tam tikrų vyriškų ir moteriškų kodų, kuriuos lemia hormonai. Moteriškumo standartu įvardijamos apvalių veido bruožų savininkės, turinčios dideles akis, mažą nosytę ir putlias lūpas. Kaulų struktūra atspindi lytinių hormonų, cirkuliuojančių kraujyje, koncentraciją, todėl lyg reklaminis skelbimas informuoja apie asmens vaisingumą ar net asmenines savybes, patrauklias renkantis partnerį.
Dabartiniame Vakarų pasaulyje moters grožio etalonas neatsiejamas nuo ilgų kojų ir didelės krūtinės. Natūralu, jog socialinis perversmas ir moterų emancipacija lemia dailiosios lyties kūno pokyčius. Turime būti tvirtos ir lygiavertės darbo partnerės, suderinti karjerą ir motinystę. Civilizuotame pasaulyje suformuoti grožio standartai, esą idealiausi moters kūno išmatavimai turėtų atitikti formulę 90-60-90, o vyriška figūra sudaro apverstą trikampį: platėjantys pečiai ir siaurėjantys klubai. Mokslininkai sako, kad kriterijai labai priklauso nuo visuomenės ir aplinkybių. Natūralu, jog socialinis perversmas ir moterų emancipacija lemia dailiosios lyties kūno pokyčius. Turime būti tvirtos ir lygiavertės darbo partnerės, suderinti karjerą ir motinystę. Evoliuciniu požiūriu padidėjo vidutinis moters ūgis, susiaurėjo klubai, veido bruožuose atsirado kampuotumo. Ant podiumų pageidaujami paaugliški kūnai su minimaliomis moteriškomis linijomis ir stipria androgeniškumo intencija. Taigi, ryškėja požymiai, kuriuos lemia hormonas testosteronas.
Masinės grožio sampratos formavimas
Tyrimai atskleidžia, kaip formuojama masinė grožio samprata. Jei išgirstate ar pamatote kažką, kas patinka kitiems, tai sudomina ir jus. Tokiu būdu tam tikrų žmonių skonis ima plisti iš pradžių mažoje grupėje, o vėliau visoje populiacijoje. Palaipsniui formuojamos normos, pagal kurias sprendžiama, koks žmogus yra gražus. Ir tai užkrečiama. Socialinė žiniasklaida ir informacijos prieinamumas naudingas tuo, kad nebereikia visko išmokti patiems. Galime sekti kitų pavyzdžiu, kaip pasidaryti tobulą makiažą, madingai suderinti drabužius. Pradėję nuo smulkmenų, ilgainiui užsigeidžiame ne tik daiktų, bet ir patinkančio žmogaus kūno. Nesunku įsivaizduoti, kad toks masinis elgesys labai patogus kai kurioms garsenybėms. Iš pradžių stebimės naujovėmis, vėliau tai tampa norma ir net būtinybė. Jei tam tikri standartai vyrauja spaudoje, internetinėje erdvėje ir kitose informacinėse priemonėse (nuo TV reklamų iki kino filmų personažų įvaizdžio), didelė tikimybė, jog jie taps sektina tendencija. Tyrimai atskleidžia, kaip formuojama masinė grožio samprata. Jei išgirstate ar pamatote kažką, kas patinka kitiems, tai sudomina ir jus.
Amžinos jaunystės kultas įtraukia į varginančias grožio vaikymosi gaudynes, siekiant aplenkti natūralią fiziologiją. Dirbtinės korekcijos naikina individualumą, tarsi visi žmonės turėtų būti panašūs į klonus. Mūsų grožio sampratą formuoja masinės informacijos priemonės, bet tai - dar pusė bėdos. Kiekviena epocha pagal savo estetinį skonį pakoreguoja Polikleto, Pitagoro ir Leonardo da Vinčio matematiškai nustatytus idealių kūno proporcijų kanonus.
Grožio suvokimas Lietuvoje
Straipsnyje nagrinėjamos moters išorinio grožio sampratos mokslinėje literatūroje. Išnagrinėti XX a. pradžioje Lietuvos kaime ir mieste gyvenusių moterų išorinio grožio stereotipų skirtumai lietuvių kultūroje: etninį kaimo moters išorinio grožio stereotipą miestuose stipriai paveikė vakarietiškų madų tendencijos. Empiriniu tyrimu atlikta XXI a. šiuolaikinės moters grožio standartų analizė, vadovaujantis žurnalo „Moteris“ 2000-2020 m. publikacijomis. Šiose publikacijose per du dešimtmečius susiformavo nauji grožio standartai: moterys skatinamos kurti savo grožį, naudojant įvairias grožio industrijos priemones, tačiau kartu aukštinamos vidinės moterų vertybės, žmogiškieji tarpusavio santykiai, karjeros pasiekimai.