Įvadas
Žmogaus elgesys yra sudėtingas ir daugiaplanis reiškinys, kurį lemia įvairūs veiksniai - nuo vidinių asmenybės savybių iki išorinių aplinkos sąlygų. Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai aspektai, susiję su individu elgesiu, poelgiais ir motyvais, remiantis įvairių psichologų teorijomis ir tyrimais. Aptariami tokie klausimai kaip laisvės ir determinizmo santykis, racionalumo ir iracionalumo įtaka, holistinis ir elementalistinis požiūris į asmenybės tyrimus, genetiniai ir aplinkos veiksniai, kintamumas ir pastovumas, subjektyvumas ir objektyvumas, homeostazė ir heterostazė, pažinumas ir nepažinumas.
Laisvė ir determinizmas: vidinės kontrolės laipsnis
Vienas iš pagrindinių klausimų, kylančių nagrinėjant žmogaus elgesį, yra laisvės ir determinizmo santykis. Kiek žmogaus mintys, poelgiai ir elgesio kontrolė priklauso nuo jo paties, o kiek tai yra nulemta kitų veiksnių? Nors žmogus turi galimybę rinktis ir kurti savo gyvenimo stilių, nemažai įtakos jo elgesiui turi ir vaikystės patirtis, kultūra bei aplinka.
"Charakterio pamatai klojami iki žmogui sueina treji, ketveri ar penkeri metai", - teigiama psichologinėje literatūroje. Pažinęs akceptaciją meilioje aplinkoje, žmogus lengviau išmoksta akceptuoti save, toleruoti gyvenimo taisykles ir sėkmingiau spręsti vėliau pasitaikančius konfliktus. Interesų ir tikslų formavimesi pėdsaką įspaudžia kultūra ir aplinka.
Carlas Jungas teigė, kad žmogaus elgesį, jo poelgius valdo ne tik biologinės reikmės (oras, vanduo, maistas, seksualiniai instinktai), bet ir dvasiniai poreikiai, savęs realizacija, individuacija. Žmogus gimsta ne kaip „tabula rasa“, bet atsineša su savimi protėvių patirtį, taip, kaip kūnas atsineša evoliucijos atspindžius savyje. Asmuo turi ne tik asmeninę patirtį ir asmeninę istoriją, jo gyvenime dalyvauja ir protėvių patirtis ir istorija. Anot Jungo, žmogus gimsta jau kaip užbaigta visuma, turinti savyje ne tik fiziologinės, bet ir psichologinės savireguliacijos funkciją. Jau gimdamas žmogus atsineša su savimi parengtį jausti, elgtis, suprasti kaip tam tikra visuma. Komplekso įkyrumas taip pat veikia žmogaus elgesį. Kuo mažesnis individo sąmoningumas, tuo didesnį energinį potencialą turi jo kompleksai.
Racionalumas ir iracionalumas: proto įtaka elgesiui
Kitas svarbus klausimas yra racionalumo ir iracionalumo santykis. Kiek žmogaus protas turi įtakos jo elgesiui? Ar žmogus yra racionalus ir jo elgesys yra valdomas mąstymo, ar jį valdo iracionalios jėgos? Ar žmogus yra protingas savo likimo šeimininkas, ar jis yra kontroliuojamas giluminių iracionalių jėgų, apie kurių egzistavimą nieko nežino?
Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės
Anot Allporto, žmogus yra racionali būtybė, nors daug išorinių ir vidinių veiksnių lemia jo elgesį. „Propriumo racionalus funkcionavimas irgi sugeba teikti teisingus sprendimus, tinkamus prisitaikymus, tikslų planavimą ir santykinai neklaidingą gyvenimo lygčių sprendimo būdą." Tai aš turiu fizinius pojūčius, tai aš diena dienon atpažįstu savo identitetą, tai aš pastebiu ir mąstau apie savo savikliovą, savęs išplėtimą, savo racionalizacijas, interesus ir atsidėjimus.
Žmogus, anot Jungo, yra ir racionali, ir iracionali būtybė. Asmenybės funkcijas Jungas suskirstė į racionalias (mąstymas, jausmai) ir į iracionalias (pojūtis, intuicija). Viena kuri nors iš šių funkcijų yra dominuojanti. Žmogaus elgesį nulemia ir neįsisąmoninti kompleksai. Žmogus juos gali įsisąmoninti, tada jo elgesys taps racionalesnis, jo poelgio priežastys jam taps žinomos. „Kompleksų pažinimas gali nukreipti energiją konstruktyvesne kryptimi, o patį individo elgesį daro mažiau kompulsyvų, mažiau automatišką ir mažiau regresyvų. Realybės suvokimas, galimybių įžiūrėjimas yra aiškesnis, kai išsilaisvinama iš autonomiškos kompleksų įtakos“.
Holizmas ir elementalizmas: asmenybės tyrimo perspektyvos
Tyrinėjant žmogaus asmenybę, svarbu pasirinkti tinkamą tyrimo metodologiją. Allportas teigė, kad žmogų tyrinėti reikia apskritai, o ne išskiriant kokią vieną savybę. Jis pateikia tokį pavyzdį: „Negalima teigti, kad psichologo nedomina asmuo Jonas. Tik iš įpročio taip, o ne kitaip mąstyti, psichologas išrėžia iš Jono prigimties kokius segmentus, kad juos išstudijuotų. Ši chirurginė operacija atliekama, raižant Joną tam tikrais universaliais pjovimo įrankiais. Vienas pjūvis, tarkim, susijęs su sėkmės reikme, kitas - su intelekto koeficientu. Į tuos pjūvius nežiūrima kaip į Jone susikertančius pjūvius, į juos žvelgiama daugiau kaip į atitinkamas susikertančias kitų asmenų savybes. Viskas baigiasi tuo, kad paprastai į Jono asmenybę žiūrime kaip į išorinių koordinačių sistemoje nubrėžtą diagramą - be tarpusavio ryšių, be trukmės, be judesio, be gyvybės, be kintamumo ir be unikalumo. Analizės metodai neatsako į klausimą, ką Jonas turi joniško.“
Asmenybė yra sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų. Jungas iš asmenybės išskyrė ir daugiausia tyrinėjo kompleksus, archetipus. Archetipus Jungas tyrinėjo remdamasis mitologija, pasakomis, religiniais vaizdiniais bei meno kūriniais. Jungas teigė, kad žmogaus elgesį lemia kompleksai bei archetipai, kurie slypi kolektyvinėje pasąmonėje.
Genetiniai ir aplinkos veiksniai: paveldimumo ir patirties įtaka
Žmogaus elgesiui įtakos turi ne tik aplinka, bet ir genetiniai veiksniai. Prie sporadiškų, arba atsitiktinių, veiksnių priskiriamos su genais siejamos dispozicijos, kurias siejame su paveldėjimu. Jos formuoja temperamentą, judrumą, kūno sudėjimą ir intelektą - visas pagrindines asmenybės dalis, kurių, kiek mums žinoma, negalima nei tiksliai numatyti, nei kontroliuoti. Užgimę disponuojame tik organizmu (arba individu), sukuriančiu nepakartojamus prisitaikymo prie aplinkos ir jos valdymo būdus.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie pagrindinę priklausomybės seką
Asmenybę ir jos vystimąsi labiausiai lemia genetiniai veiksniai, protėvių patirtis. Paveldimas ne pats protėvių patyrimas, bet galimybė tą patyrimą pakartoti. Tai lyg polinkis į pasaulį reaguoti tam tikru būdu. Kolektyvinė pasąmonė yra įgimtas visos asmenybės struktūros pagrindas, iš kurio išauga ego ir asmeninė pasąmonė.
Kintamumas ir pastovumas: asmenybės raida bėgant laikui
Asmenybė nėra statiška - ji nuolat kinta ir vystosi bėgant laikui. Ilgainiui asmeninių polinkių persvara ir intensyvumas mažėja, auga bei plėtojasi į kitus orientuoti sentimentai. Kitaip tariant, mažas vaikas, būdamas visiškai nesocialus, negali turėti nė vienos iš galutinių asmenybės struktūrų, kurioms susidaryti reikalingas mokymasis. Jo gyvybinės reikmės susijusios tik su neatidėliotinais norais. Tiesa, vaikas turi vadinamąją dispoziciją pagaliau socializuotis, tačiau pirmuosiuose etapuose tikrai nerasime nė trupučio altruizmo.
Randantis tarpinėms sąžinės, vaizduotės struktūroms ir plėtojantis ego, gali pasitaikyti ir tikrų motyvacijos transformacijų. Jam darosi nepakenčiama siekti laimės kitų sąskaita. Sėkmingai užbaigęs vieną raidos etapą, jis nevaržomas gali atsikratyti tam tarpsniui būdingų įpročių ir įžengti į brandaus tapsmo plotus. Kad galėtų prasidėti tikroji plėtra, reikia, kad tarp tų reikmių ir pasaulio užsimegztų glaudus ryšys. Charakterio pamatai yra paklojami iki trejų ar penkerių metų taip, kad vaikas taptų laisvas tapti. Daugumos žmonių doroviniai jausmai ir gyvensena nusidriekia gerokai toliau už juos iš pradžių suformavusių namų ar bendruomenės papročių ribos. Tribinė moralė mums atrodo lyg ir ne tokia reikšminga, palyginti su asmeniniu integralumu. Gyvenseną didžia dalimi patys pasirenkame, performuojame ir praaugame.
Žmogus pradeda savo gyvenimą kaip nediferencijuota visuma, turinti savyje užkoduotą ateities perspektyvą. Visuose Jungo darbuose pagrindinis dėmesys skiriamas gyvenimo vidurio krizei. Šis amžiaus tarpsnis apibūdinamas kaip labai problematiškas, nes jo metu įvyksta patys svarbiausi žmogaus gyvenimo pasikeitimai.
Subjektyvumas ir objektyvumas: patirties įtaka elgesiui
Žmogaus elgesį lemia subjektyvi jo patirtis. Jis prisimena mintis ir jis yra subjektyviai tikras, kad tos mintys priklauso vienam ir tam pačiam asmeniui. Pagal Jungą, žmogaus elgesį lemia subjektyvi jo patirtis, jo vidinė patirtis. Tiksliau sakant, kompleksai, protėvių patyrimas arba galimybė tą patyrimą pakartoti.
Taip pat skaitykite: Apsaugokite save nuo oksidacinio streso
Pagal Allportą, žmogaus elgesio priežastys priklauso nuo vidinių veiksnių. Kai tik asmenybė pasiekia ego plėtros etapą, susikuria savivaizdį ir savęs tobulinimo vizijas, tada, Allporto manymu, turime postuluoti kito laipsnio, t.y. propriačias pastangas atspindinčius motyvus. Eksperimentinė psichologija jau sukaupė daug įrodymų, kad vadinamuoju „ego dalyvavimu“ pasižymintis (propriatus) elgesys smarkiai skiriasi nuo nepropriataus elgesio.
Jungas taip pat teigė, kad žmogaus elgesio priežastys priklauso nuo vidinių veiksnių. Kalbėdamas apie psichinę energiją, Jungas bando įžiūrėti paraleles su fizinės energijos tėkme. Fizikos dėsnius jis bando pritaikyti psichologijai. Vienas iš jų - tai vadinamasis energijos išlikimo dėsnis. Jungas įvardija jį kaip energijos ekvibalentiškumo principą. Šis principas reiškia, kad psichinės energijos kiekis yra pastovus. Energija niekur nedingsta. Viena iš šio principo iliustracijų galėtų būti interesų kaita ontogenezėje. Taigi psichinė energija negali dingti iš patyrimo, nors kartais subjektyviai jaučiama, kad ji yra labai sumažėjusi arba net visai apleidusi asmenį. Kitas fizikos dėsnis, kurį Jungas bando pritaikyti psichologijoje, - tai vadinamas entropijos principas. Jungas teigia, kad šis dėsnis tinka psichinei energijai. Energijos pasiskirstymas visada siekia pusiausvyros tarp atskirų psichinių struktūrų.
Homeostazė ir heterostazė: pusiausvyros ir augimo siekis
Žmogaus elgesį motyvuoja tiek homeostazės, tiek heterostazės principai. Allportas sutinka, kad mūsų potraukiai (deguonies, maisto, lytinių kontaktų) iš tikrųjų yra neatidėliotinos, įtampą sumažinti verčiančios reikmės. Nors tikrai išmokstame sumažinti įtampą, daugelį anksčiau patirtų malonumų imame vertinti kaip išgaravusį gazuotą vandenį. Siekdami pastovumo, norime ir įvairumo. Kol mokomės per priklausomybę pasiekiamų įtampos mažinimo būdų, atsisakome senų įpročių ir mėginame atrasti naujus elgesio metodus. Tačiau tie bandymai ir įvairovės siekimas kupini naujų ir dažnai neišvengiamų įtampų, kurių, beje, net nebandome išvengti. Kalbant Maslowo terminais, būna stokos ir plėtros motyvai. Stokos motyvai tikrai reikalauja sumažinti įtampą ir sugražinti pusiausvyrą.
Sąsajos su archetipų pasauliu yra svarbi asmenybės raidos sąlyga. Kai prisiliečiame prie universalių prasmių, prie galingų archetipinių ekspresijų, tai suteikia naują postūmį gyvenimui. Psichinis vystymasis bendriausia prasme, anot Jungo, yra patiriamas kaip kažko „Kito“ atradimas ir integravimas. Maksimalus dabarties išgyvenimas reiškia visybiškos asmenybės buvimą ir jos atvirumą. Analitinėje Jungo psichologijoje simbolis - tai ryšio užmezgimas su kompleksais bei archetipų pasauliu, tai ryšys su asmenine, o kartu ir visos žmonijos istorija. Žmogus, eidamas individuacijos keliu, turi savotiškai pakartoti alchemiko darbą. Išmintis pasireiškia tada, kai mes suprantame, kad nežinome, kai suvokiame savo pojūčių ir savo požiūrių ribotumą, kai kartu atsiveria galimybės, kurios yra beformės, dar nesuvoktos, nesukurtos.
Pažinumas ir nepažinumas: asmenybės tyrimo iššūkiai
Žmogaus elgesys yra sudėtingas ir ne visada lengvai paaiškinamas. Ypač reikėtų skatinti žmogaus asmenybės formavimosi ir raidos tyrimus. Būtent šioje srityje mūsų neišmanymas ir netikrumas patys didžiausi, - teigia Allportas. Turimi metodai, nors gerai pritaikyti jutiminiams procesams studijuoti, gyvūnams ir patologiniams atvejams tirti, nėra visai panašūs. Šiandien svarbiausia psichologijos užduotis - neprarandant laimėjimų, išplėsti psichologijos horizontus. Galime tik tikėti, kad ateities tyrimai, jei bus atliekami laikantis plačių pažiūrų, patikslins ar papildys mūsų laikinus sprendimus.
Jungas teigė, kad kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui.
Savireguliacija ir teatro veikla
Pastaraisiais dešimtmečiais mokslinėje literatūroje analizuojamas vaikų elgesys įvairiuose amžiaus tarpsniuose: opozicinis neklusnumas, agresyvumas ir kiti elgesio bei emocijų sutrikimai, savireguliacijos sutrikimai ir t.t.. Negebėjimas reguliuoti savo elgesio, t.y. neturėjimas pakankamai savireguliacijos įgūdžių, trukdo kokybiškai planuoti savo veiklą bei ją įvertinti. Neturėdamas pakankamai savivertės jaunuolis negali kokybiškai ir kūrybiškai realizuoti savęs visuomenėje.
Šiandieninė visuomenė kreipia didelį dėmesį į vaikų elgesį, tai atsispindi įvairių institucijų teisės aktuose, įstatymuose. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia, kad vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis privalo laikytis nustatytų elgesio normų, LR Konstitucijos, kitų įstatymų, teisės aktų nuostatų, privalo gerbti kitų žmonių teises (48 str.), su humanistinėmis nuostatomis siejama, jog vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, ugdymo įstaigoje, socialinėje aplinkoje ([36], 48 str. 3.). Šiuolaikinio ugdymo viena iš paradigmų yra „ugdymo kaip ugdytinio vidinių galių skatinimas ir plėtojimas“ (Bitinas, 2000, p. 46). Naudotos mokslinės literatūros analizė leidžia teigti, jog elgesys formuojasi mokantis, jį galima įvertinti ir valdyti tam tikrais metodais (bihevioristinės psichologijos atstovų požiūris), be to, kiekvienas individas turi turėti atsakomybę už savo paties išsimokslinimą (humanistinės krypties pedagogų nuostata) (Gage, Berliner, 1994). Teisės dokumentuose yra nurodoma, jog „vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę, sudarytų sąlygas asmenybės vystymuisi“ ([36], 34 str.). Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija pripažįsta vaiko teisę reikšti savo nuomonę per kūrybą ar kitais pasirinktais būdais ([22], 13 str.). Tinkamas elgesys yra aprašytas žmogiškomis vertybėmis bei suformuotomis visuomenės taisyklėmis (Pilikėnas, Palujanskienė, 2000), todėl yra aktualu kalbėti apie galimybes ugdyti mokinių gebėjimus kontroliuoti atitinkamai savo elgesį.
Apie savireguliaciją nemažai yra kalbėję užsienio autoriai, nors psichologiniu aspektu ji imta tyrinėti palyginti neseniai (Hallahan, Kauffman, 2003). Pirmąsias savireguliacijos teorijas moksliškai pagrindė socialinė-kognityvinė paradigma A. Bandura (1986), W. Michel (1996) ir kiti. Šiais laikais humanistinės bei egzistencinės krypties atstovų požiūris, jog individas galintis prisiimti atsakomybę už savo veiklą, įsilieja į savireguliacijos paradigmą. Apie sistemą, kibernetinę savireguliaciją, yra kalbėję J. B. Vancouver (2000), W. Powers (1973), C. S. Carver (1986), E. T. Higgins (1996) ir kiti. Europoje vienas iš psichologų, vokietis J. Kuhl (2000), pateikė dinaminės savireguliacijos sampratą. Šiuo klausimu nemažai dėmesio skirta elgesio savireguliacijos praktiniam pritaikymui psichologijos bei pedagogikos srityse. Pavyzdžiui, Amerikoje savireguliacijos programas taikė T. Coates, C. Thoresen (1979) (Hallahan, Kauffman, 2003). Lietuvoje asmenybės pakitusio, sutrikusio elgesio problemos nagrinėtos A. Goštauto (1998), A. Vilkelienės (2003), D. Nasvytienės (2005) ir kt.. R. Kirliauskienė (2005) nagrinėjo muzikos mokytojo savireguliaciją, apie sportininkų savireguliaciją ir savikontrolę yra kalbėję R. Milinauskas, V. Milinauskienė (2004) ir kt.. Šiais dienomis psichomedicinos srityje vis dažniau siekiama taikyti kognityvinę ir elgesio terapiją, esant kai kuriems susirgimams ar sutrikimams atvejams. Terapijos metu ugdant savistabą, savitvardą, lavinant savivertę siekiama sustiprinti individo savikontrolę. Lietuvoje elgesio sutrikimams turintiems vaikams yra teikiama psichologinė bei pedagoginė pagalba, sudarytos įvairios programos, pagal kurias dirbama Psichologinės paramos ir konsultavimo centre Kaune (PPKC), Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) „Jaunimo linija“ Vilniuje ir pan.
Mokiniams, turintiems elgesio problemų, kurie dažnai įsitraukia į netinkamą veiklą, nesugeba palaikyti santykių su bendraamžiais ir pan. (Hallahan, Kauffman, 2003), reikalinga ne tik šeimos priežiūra, psichologų, socialinių darbuotojų konsultacijos, bet ir kitokia pagalba bei parama. Vakarų Europoje pedagogai kartu su psichologais, sociologais, rašytojais jau septintajame dešimtmetyje padėjo sutrikusio elgesio vaikams suvokti save, gyvenimo situacijas, mokė jas vertinti, nebijoti spręsti problemas teatro priemonėmis. Vokietijoje teatras „Grips“, „Teater gar Jugen“, Prancūzijoje - „Teatro de Sole“ ir t.t. rekomendavo vaikų problemas spręsti remiantis teatriniu ugdymu (Oginskaitė, 2000). Tai padeda sutrikusio elgesio vaikams, kurių problemos tampa vis aktualesnės, ryškėja bendravimo sutrikimai. Taigi mokinių savireguliacijos ugdymo klausimas darosi vis reikšmingesnis. Ugdytinio dalyvavimas teatrinio ugdymo veikloje atitraukia jį nuo beprasmio laiko leidimo, nusikalstamos bei netikslingos veiklos. Čia atskleidžiama mokinio gyvenimiškoji bei kultūrinė patirtis. Scenoje atskleidžiami emociniai teigiami bei neigiami vidiniai išgyvenimai, sukurtose socialinėse situacijose ieškoma esamų problemų sprendimo būdų. Ugdytiniai teatro užsiėmimuose kūrybiškai realizuoja save, atsiskleidžia asmenybės individualumas, įgyjamas pasitikėjimas kurti bei savo jėgomis, išauga mokinio savivertė. Tikslingas psichofizinis veikimas kūrybinėje veikloje padeda sąmoningai valdyti emocijas, dėmesį, vaizduotę ir pan.. Taip saugioje aplinkoje įgaunama savikontrolės įgūdžių, modeliuojamas elgesys, ugdoma savireguliacija. Pozityvus laisvalaikio leidimas padeda asmenybei doroviškai tobulėti, ugdo gebėjimus remtis kūrybos patirtimi, ją taikyti elgesio reguliavimui. Jeigu realiame gyvenime elgesio formavimuisi reikalingos pusiausvyros tarp deklaruojamų visuomenės normų ir paauglio pozicijos - motyvacijos, poreikių, asmeninės patirties ir pan. sukurti dažnai nėra, tai scenoje tokia pusiausvyra galima.
Tyrimai
2004-2005 metais Alytaus miesto bendrojo lavinimo mokykloje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas - nustatyti ugdymo teatru poveikį 5-7 klasių sutrikusio elgesio mokinių savireguliacijai. Tyrimo objektas - sutrikusio elgesio mokinių savireguliacija teatrinio ugdymo metu. Uždavinys - pateikti ugdymo teatru rekomendacijas.
Uždaviniams spręsti buvo naudoti šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizės ir apibendrinimo metodas, atlikta psichologinės, pedagoginės metodinės literatūros, ugdymo programų analizė, taikyta anketavimo, stebėjimo, interviu metodai, atvejo analizės, Fokus grupės metodas, matematinės duomenų analizės metodas.
Psichinės savireguliacijos samprata
Psichinė savireguliacija (self-regulation) - tai „tikslingas individo savo paties aktyvumo reguliavimas“ [50]. Mokslinėje literatūroje randama šios sąvokos, kurios žymi elgesio reguliavimą: „savęs valdymas“, „savikontrolė“, „elgesio reguliavimas“, „problemos sprendimas“. Šios sąvokos kartais gali būti vartojamos kaip sinonimai. Savireguliacija, anot V. Zakarevičienės (2004), priklauso nuo situacijos, nuo veiklos aplinkybių. G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996) nurodo, jog kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Tai leidžia numanyti, kad kiekvienas individualiai gali išreikšti savo norus, mintis, jausmus. V. Zakarevičienė išskiria stiliaus savybėmis, kurios nurodo visos savireguliacijos sistemos procesų funkcionavimą ir tampa reguliacinėmis individualiomis savybėmis (pvz.: savarankiškumu, patikimumu, iniciatyva ir k.t.) (R. Kirliauskienė, 2005, p. 45).
Savireguliaciją D. P. Hallahan, J. M. Kauffman (2003) apibrėžia kaip individo gebėjimą reguliuoti savo elgesį (strategijas taikymas sprendžiant problemas) ir tai siejama su metapažinimu. „Metapažinimas - tai žmogaus suvokimas, kokių strategijų reikia norint atlikti užduotį ir gebėjimas naudoti savireguliacijos mechanizmus (planuoti veiksmus, vertinti atliekamos veiklos efektyvumą ir t.t.)“ (2003, p. 137). Ten pat pateikiamas pavyzdys. Žmogus norėdamas įsiminti daug žodžių, juos tylomis kartoja. Tai strategija. N. L. Gage, D. C. Berliner mums pateikia, jog žinios apie savo pažinimo sistemą yra metapažinimas (1994, p. 205). Be to, metapažinimo įgūdžiai yra savikontrolės įgūdžiai, kurie formuojasi mokantis. Metapažinimas - mintys apie tai, ką mes žinome ir tai, kaip mes reguliuojame mokymąsi. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, jog trūkstant metapažinimo įgūdžių iškyla sunkumų mokantis ar sprendžiant vienas ar kitas problemas. Išmokstama mokytis, vienaip ar kitaip elgtis tik tuomet, kai sugebama naudotis pažinimo strategijomis. Daugelį reikia išmokyti, kaip suvokti probemą, vadovauti savo veiksmams, elgesiui, išmokyti savireguliacijos.
„Savireguliacija (self-regulation) - savo elgesio, veiksmų siekimas, kontroliavimas ir koregavimas, keitimas pagal keliamus sau tikslus“ (Gage, Berliner, 1994, p. 595). Savireguliacija suprantama kaip psichinis procesas, kuris sąlygoja tikslingą elgesį:
- Savo veiksmų stebėjimas, t.y. stebėdami elgesį analizuojame jį kiekybės ir kokybės, originalumo ir kitais aspektais. R. D. Nelson (1977); S. Rosenbaum (1979) ir kitų psichologų tyrimai parodė, kad vien tik galvojimas apie savo elgesį gali pakeisti jį, koreguoti veiksmus.
- Savo atliktų veiksmų vertinimas, t. y. įvertiname juos pagal tai, kaip jie atitinka asmeninius kriterijus.
- Savo veiksmų suplanavimas. Mokantis savikontrolės, vienas iš stipriausių veiksnių yra savęs skatinimas, pavyzdžiui, už padarytą neįdomią užduotį skirti sau valandėlę įdomios veiklos ir pan.. Nuo individo vidinių galių, išorinių sąlygų priklauso elgesio pobūdis socialinėje aplinkoje (pagal Gage, Berliner, 1994).
Individas, tinkamai stebėdamas savo veiksmus, juos tikslingai suplanavęs bei įvertinęs, įgyja aukštesnę savivertę. Psichologijos žodyne teigiama, jog pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad jis yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kurie jam iškelti gyvenime ir kuriuos jis pats sau iškelia (1993, p. 110). Individas, gebėdamas teisingai save vertinti tam tikroje gyvenimo situacijoje pagal realias galimybes, pasitiki savimi. Nepasitikėdamas savimi, žmogus nuvertina savo galimybes. Jis nepasitiki savimi, visada prastesnės nuomonės apie save negu iš tikrųjų yra, jam būdingas nerimas. Tokia jo vidinė nuostata įtakoja pasyvumo atsiradimą, pav. R. Kirliauskienė (2005, p. 16) pateikia tokį savęs vertinimo modelį. Nepakankamai save vertinanti asmenybė išgyvena neigiamus jausmus. „Jausiasi nejaukiai, nes iš anksto yra nusistatę, kad yra neigiamai vertinami“ (Kirliauskienė, 2005, p. 19). Nepasitikėjimas savimi bei pernelyg gera nuomonė apie save individui kelia jausmus, kurie nulemia netinkamus veiksmus santykiuose su kitais žmonėmis. „Jei padėsime mokiniams pažinti savo teigiamybes ir silpnybes, išmokysime pasirinkti realius tikslus, suplanuoti, kaip juos pasiekti, o po to įvertinti savo darbą, padėsime mokiniams valdyti savo elgesį. Tai suvokimo modelius“ (Gage, berliner, 1996, p. 306). Individas elgesiu tikrinasi savo stebėjimą ir savikontrolę, orientuodamasi į elgesio socialinį tinkamumą. Elgesį galima tikrinti verbaliniais ir neverbaliniais įgūdžiais. Savo elgesio tikrinimas apima suvokimą, kaip aplinkiniai reaguoja į elgesio kitimą. Subjekto galimybės, savęs vertinimas turi įtakos požiūriui į savo laimėjimus bei savo elgesio reguliavimui. Individas pradeda save vertinti neteisingai, kai jo poreikiai neatitinka jo galimybių. Tada žmogaus elgesys tampa neadekvatus, atsiranda emociniai protrūkiai.
tags: #pagrindine #tyrimu #tema #individu #elgesys #poelgiai