Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip homoseksualumas buvo suvokiamas ir traktuojamas įvairiais istorijos laikotarpiais, pradedant senovės civilizacijomis ir baigiant šiuolaikiniu mokslu. Aptarsime, kada ir kodėl homoseksualumas buvo laikomas psichikos sutrikimu, kokios buvo to priežastys ir pasekmės, bei kaip šis požiūris pasikeitė bėgant laikui.
LGBT judėjimo ištakos ir kova už teises
LGBT - inicialai, sutrumpinimas, žymintis gėjus, lesbietes, biseksualus ir transeksualus. Šiuo metu daugelyje civilizuotų šalių šie žmonės jau turi dalį įprastų žmogaus teisių, yra toleruojami, o kai kuriose netgi turi teisę į santuoką. Visa tai pasiekta ilgu kovos už pripažinimą ir toleranciją keliu. Kokia šios kovos istorija?
Homoseksualumas senovės pasaulyje
Senovės Egipto civilizacija - viena seniausių mums žinomų. Senovės Egipto senosios karalystės laikais ir gyveno seniausia istorikams žinoma homoseksualų pora - Chnumchotepas ir Nianhkchumas. 1963 metais egiptologas Ahmedas Moussa, tyrinėdamas karaliaus Uro piramidę, atrado po ja seną mastabą, daug senesnės dinastijos kapavietę, kur ir buvo palaidota ši porelė.
Senovės Graikijoje homoseksualumas buvo visiškai įprastas ir toleruojamas reiškinys. Dažnai vienas iš homoseksualų buvo žymiai jaunesnis už kitą (tai buvo vadinama pederastija), kartu gyvenant vyresnis homoseksualas perduodavo savo žinias ir įgūdžius jaunesniam, mokė įvairių mokslų, filosofijos. 600-aisias metais prieš mūsų erą Sapfo Lesbietė (Sapfo iš Lesbo miesto), garsi graikų poetė ir miksolydinės dermės kūrėja, parašė eilėraščių rinkinį, skirtą mylimai moteriai. Nors ir graikai toleravo homoseksualumą, tačiau labai griežtai žiūrėjo į „moters“ vaidmenį atliekančius „pasyvius“ vyrus, netoleravo transvestitų. Taip pat nebuvo įmanoma susituokti su vyru, tačiau buvo įteisinta kitokio tipo partnerystė. Žymusis graikų filosofas Platonas paliko nemažai savo apmąstymų homoseksualumo tema. Darbe „Puota“, skirtame meilės tematikai, jis tikina, kad tikra meilė gali būti tik tarp vyrų, ir moterys skirtos tik giminės tęsimui.
Senovės Roma - pirmoji mums žinoma valstybė, kurioje buvo įteisintos gėjų santuokos (maždaug nuo 27 m. pr. mūsų erą). Buvo imperatorių, viešai susituokusių su vyrais. Visgi, kaip ir Senovės Graikijoje, nebuvo toleruojami „moteriški“ vyrai. Už „moterišką“ elgesį, oralinio ar analinio sekso teikimą kitam vyrui galėjai netekti Romos pilietybės. Egzistavo valstybės kontroliuojama homoseksuali prostitucija. Mene gėjų meilė, kaip ir meilė apskritai, buvo vaizduojama šviesiai ir gražiai. Išlikę daug to pavyzdžių.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Viduramžiai: netolerancijos laikotarpis
Visą viduramžių laikotarpį homoseksualai buvo žudomi ir netoleruojami. Nauja išplitusi religija - krikščionybė - pasižymėjo visiška netolerancija seksualinėms mažumoms (šiaip reikėtų priminti, jog pasižymėjo netolerancija mažumoms apskritai, taip pat ir, pavyzdžiui, žydams) ir jų nuodėmingumo demonizavimu. Dar Imperijos laikais, IV amžiuje, Bažnyčia uždraudė teikti Komuniją homoseksualams. 342 metais krikščionis imperatorius Konstantinas II pirmąsyk istorijoje išleido įstatymą, nukreiptą prieš homoseksualus - apribojamos gėjų santuokos ir teisės. Po penkiasdešimties metų kitas krikščionis imperatorius, Valentinas II, įvedė mirties bausmę už homoseksualius santykius - viešą sudeginimą. Tais metais buvo išleistas paskutinis darbas, teigiamai kalbantis apie homoseksualius santykius - Nono poema „Dionisiaka“. Rytų Romos imperijos imperatorius Justinianas I kaltino homoseksualus dėl tokių bėdų kaip žemės drebėjimas, sausra, badas ar potvynis. Kaskart įvykus stichinei nelaimei buvo deginami tikri ir menami homoseksualai. IX amžiuje, per Karolingų renesansą, nepaisant Bažnyčios draudimų, homoseksualumą atsargiai ir, aišku, ne viešai ėmė reikšti kai kurie šviesuoliai. 1232 metais popiežius Grigalius IX įveda inkvizicijos taisykles homoseksualams. Du sugautieji kastruojami, kas trečias - deginamas. 1476 metais Leonardas Da Vinčis buvo apkaltintas iškrypimu (homoseksualumu), tačiau jo kaltė buvo neįrodyta ir jis išvengė bausmės. Praėjus dešimtmečiui, prasidėjo Ispanijos Inkvizicija, kuri homoseksualus kankino, kastruodavo, o tada degindavo. 1642 metais homoseksualai mirtimi pirmą kartą nubaudžiami „Naujajame Pasaulyje“ - Amerikoje. Netrukus kolonijos pradeda leisti įstatymus, nukreiptus prieš homoseksualus.
Švietimo epocha ir LGBT pakilimas
Švietimo epochoje prasidėjo LGBT pakilimas. 1791 metais revoliucinė jakobinų valdžia Prancūzijoje pirmoji po viduramžių dekriminalizuoja homoseksualius santykius. Po to prasidėjo tam tikra homoseksualių santykių dekriminalizacijos banga: XIX amžiuje homoseksualius santykius dekriminalizavo Brazilija, Portugalija, Osmanų imperija, San Marinas, Japonija, Italija, Britų imperijoje mirties bausmė už homoseksualumą pakeičiama į laisvės atėmimo. 1867 metais Karlas Heinrichas Urlichas tampa pirmuoju asmeniu nuo Antikos laikų, viešai prisipažinusių, kad yra gėjus. Miunchene jis prašo panaikinti Vokietijoje diskriminacinius įstatymus, tačiau nesėkmingai. XIX a. pab. Kraftas Ebingas išleidžia mokslinį darbą „Psychopathia Sexualis“, kuriame įveda sąvokas „heteroseksualas“, „biseksualas“. XIX amžius baigėsi dviem ryškiais įvykiais LGBT istorijoje - 1895 metais įvyko sensacingas britų rašytojo Oskaro Vaildo teismas, kuriame už homoseksualumą jis buvo nuteistas 2 metams priverstinio fizinio darbo kalėjime. Tais pačiais metais Britanijoje sukurta pirmoji organizacija, kovojusi už LGBT teises - „Cercle Hermaphroditos“. Nors ir XIX amžiuje nemažai valstybių dekriminalizavo homoseksualumą, tačiau didžiosiose valstybėse, tokiose kaip JAV, Britanijos imperija ar Rusija, tai tebebuvo nusikaltimas. 1906 metais pirmąsyk nuo 342-ųjų metų išleistas literatūros kūrinys, pasakojantis apie homoseksualius santykius jų nesmerkdamas, kaip apie šviesią meilę. Tai Edvardo Praimo-Styvensono „Imre: A Memorandum“. 1910 metais iš Kauno kilusi anarchistė Emma Goldman Jungtinėse Valstijose tampa pirmąja pasaulyje moterimi, pradėjusia kovoti už LGBT teises. 1917 metais Rusijoje įvyko Spalio revoliucija. Atėjus į valdžią bolševikams buvo atšaukta daugybė represinių įstatymų, tarp jų - 995 straipsnis, numatęs bausmes už homoseksualius santykius. Homoseksualūs santykiai tampa legalūs. Bolševikų partijoje ir tarybose vyksta diskusijos dėl homoseksualių santuokų įteisinimo. 1924 metais homoseksualūs santykiai įteisinami Paragvajuje, Panamoje ir Peru. JAV įsteigiama „The Society for Human Rights“, kovojanti už LGBT teises, netrukus nariai suimami ir organizacija uždraudžiama. 1927 metais įsteigiami pirmieji pagrindiniai gėjų klubai, greitai labai išpopuliarėję ir paplitę visose JAV. Sekančiais metais britų rašytojas Radklifas Holas išleidžia knygą „Vienatvės šulinys“, kuri dėl savo turinio tampa tikra tarptautine sensacija ir homoseksualumą paverčia pagrindine visuomenės diskusijų tema. 1929 metais Josifui Stalinui praktiškai tapus vienvaldžiu TSRS diktatoriumi, prasideda totalitarios reformos. Iškeliamas homoseksualų klausimas, 1931 metais atšaukiami antidiskriminaciniai įstatymai, 1933 metais už homoseksualius santykius įvedama baudžiamoji atsakomybė. 1933 metais Vokietiją pradeda valdyti naciai. Sudeginamas Seksualinių tyrimų institutas su visa biblioteka, homoseksualai pradėti siųsti į koncentracijos stovyklas. Nuo 1937 metų jie žymimi rusvu trikampiu. Ispanijoje fašistai sušaudo homoseksualų ispanų poetą Federico García Lorca.
Pokario laikotarpis ir LGBT teisių judėjimo stiprėjimas
Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Europoje pradėjo sparčiai kurtis organizacijos, kovojusios už LGBT teises. Verta paminėti Švedijos organizaciją už LGBT teises, gyvuojančią ir šiandien. Jungtinėse Valstijose kartu su „raudonuoju išgąsčiu“ prasideda „levandų išgąstis“ - homofobijos protrūkis valdžios tarpe. LGBT žmonės masiškai atleidinėjami iš darbų, siunčiami į psichiatrines ligonines bei gydymo stovyklas. 1952 metais Christine‘as Jorgensenas tampa tarptautine sensacija - jis tampa pirmuoju žmogumi, pasidariusiu lyties keitimo operaciją. 1961 metais Vatikanas, sunerimęs, kad vis daugiau valstybių legalizuoja homoseksualumą, išleidžia pranešimą, primenantį, jog homoseksualumas - baisi nuodėmė, homoseksualai neturi teisės gauti Komuniją ir turi būti visiškai atskirti nuo Katalikų Bažnyčios. Tačiau tai nesustabdo įvykių - po dviejų metų Ilinojaus valstija tampa pirmąja JAV valstija, kurioje homoseksualūs santykiai tampa legalūs. Chruščiovo atšilimo laikotarpiu homoseksualumas legalizuojamas beveik visose VSO šalyse, tačiau TSRS tai išlieka sunkiu nusikaltimu. Lenkijoje 1969 metais netgi legalizuojama homoseksuali prostitucija. 7-tojo dešimtmečio antroje pusėje Vakarų pasaulyje LGBT klausimu - tikras sambrūzdis. Kanadoje vis daugiau gėjų reikalauja teisių, vis stipresnis gėjų spaudimas. Britanijoje legalizuojamas homoseksualumas. LGBT judėjimas sukyla Austrijoje, reikalaujama esminių žmogaus teisių. 1969 metais Niujorke LGBT mitingas pavirsta į riaušes. Taigi prasidėjo demaskavimo procesas. Geriausi šio proceso atvejai yra susiję su JAV senato ir kongreso nariais. Ne visada „outingas“ buvo sėkmingas - kartais gautus duomenis tiesiog atsisakydavo viešinti žiniasklaida, kitais atvejais „pagautieji“ asmenys, pvz., konservatorius Edwardas Schrockas, nebekeldavo savo kandidatūrų į užimamus postus. Kartais įvairūs „kovotojai su pederastija“ patys „papuldavo“. Stonewall‘o riaušės Niujorke, 1969 m. Visi šie įvykiai davė dar didesnį impulsą LGBT judėimui. 8-ąjį dešimtmetį visose Vakarų valstybėse LGBT žmonės išėjo į viešumą. Subrendo revoliucinė situacija tarsi iš Lenino raštų - buvo aišku, jog valdžia jau nebegali valdyti taip, kaip anksčiau. Brendo seksualinė revoliucija. Lūžis įvyko labai greitai. 1970-aisias įvyko pirmosios viešos homoseksualų eitynės, ir esant nepaprastai didžiulei įtampai, degtuką ant parako statinės uždegė Amerikos psichiatrų asociacija - 1973 metais ji pašalino homoseksualumą iš psichinių sutrikimų sąrašo, motyvuodama moksliniais tyrimais, parodžiusias, jog homoseksualumas visiškai neįtakoja žmogaus mąstymo ir protinių galimybių. Netrukus situacija deoksidavosi - pradėta kurti nepaprastai daug homoseksualų organizacijų, visame Vakarų pasaulyje gerinama įstatyminė bazė. 1977 metais Kvebekas (Kanada) tapo pirmuoju tokio dydžio juridiniu vienetu, uždraudusiu įstatymu ir numačiusių bausmes už homoseksualų diskriminaciją. 1981 metais Europos žmogaus teisių teismas nubaudžia Šiaurės Airiją už homoseksualumo kriminalizavimą. Nuo šiol Europa oficialiai remia homoseksualų teises. 1989 metais Danija tampa pirmąja pasaulyje valstybe, įteisinusia civilinę partnerystę - LGBT santuokas. 1992 metais Pasaulio sveikatos organizacija pašalino homoseksualumą iš Tarptautinio susirgimų, ligų ir sutrikimų sąrašo, nuo šiol homoseksualumas visame pasaulyje nebelaikomas sveikatos ar psichikos problema. Šiandien jau nemažai civilizuotų valstybių, tokių kaip Švedija, homoseksualai turi absoliučiai visas žmogaus teises ir yra lygūs heteroseksualams. Jie gali tuoktis, įsivaikinti vaikus ir t.t.. Tačiau vis dar nemažai valstybių, kur homoseksualų egzistavimas praktiškai ignoruojamas. Daugiausia tai buvusios socialistinės valstybės ir trečiojo pasaulio valstybės.
Padėtis Lietuvoje
Lietuvoje 2010 metų gegužės 8 dieną vyko eitynės „Už lygybę“, kurioje pasisakyta už homoseksualų teises. Jos sukėlė masinės homofobijos protrūkį ir gėjų „išėjimą į viešumą“, analogišką 7-8 dešimtmečių situacijai Vakaruose. 2010 m. Psichologas, dr. Paulius Skruibis sako, kad visuomenėje apstu neigiamos informacijos apie LGBT, kaip ir atviro ar užslėpto nepriėmimo. P. ,,Jaunimo linijos“, emocinės pagalbos telefonu ir elektroniniais laiškais tarnybos vadovas P. ,,Pažinodamas ne vieną homoseksualų žmogų ir žinodamas, kaip jie gyvena, supranti, kad tai žmonės kaip ir visi: jie taip pat gali patekti į situacijas, kai reikalinga psichologinė pagalba kaip bet kuriam kitam asmeniui. P. ,,Įsiminė tik prieš kurį laiką įvykusi situacija; į mane kreipėsi žmogus, kuris sakė norintis pakeisti savo homoseksualią seksualinę orientaciją. Turėjau jam pasakyti, kad nežinau jokio būdo, kuriuo galėčiau padėti jam tai padaryti. Paklaustas, kaip paaiškintų tokį neretai pasitaikantį nepriėmimą ar fobiją homoseksualiems žmonėms, P. Skruibis sako, kad tam įtakos turi kompleksinės priežastys: ,,Viena jų - išskyrimas ,,mes“ ir ,,jie“. P. Specialistas priduria, kad į homofobiją nederėtų žiūrėti tik iš psichologinės pusės ir pamiršti, kad tai - ir politinio gyvenimo dalis. ,,Žinoma, yra politinės jėgos ir organizacijos, kovojančios už LGBT teises, jos taip pat turi įtakos žmonių nuostatoms. Bet yra kitos jėgos, besistengiančios savo politinį kapitalą sukaupti kurstydamos neapykantą prieš LGBT žmones“, - sako P. Birželio 13-19 d. Vilniuje rengiamas trečiasis LGBT* festivalis „Baltic Pride 2016“.
Mokslinis požiūris į homoseksualumą
Pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose norima parodyti, kad homoseksualumą nulemia genetinės arba kitokios kūniškos priežastys, ir stengiamasi paneigti psichologinių bei moralinių priežasčių svarbą šiam potraukiui atsirasti. Noras surasti „homoseksualumo geną“ ir paneigti psichologines potraukio priežastis, regis, susijęs su visuomenės požiūriu į psichinę sveikatą, psichologinius sutrikimus ir į juos nagrinėjančius mokslus. Mokslas turi didelį prestižą: štai 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualų potraukį iš psichinių ligų sąrašo, ir, kaip tada numatė vienas amerikiečių psichoanalitikas, homoseksualūs santykiai ėmė plisti anksčiau neregėtu mastu. Diagnozės panaikinimo istorija išsamiai aprašyta sociologo Ronaldo Bayerio monografijoje „Homoseksualumas ir Amerikos psichiatrija. Diagnozės politika“ (išleista 1987 m.). Amerikos psichiatrai nėra nei bailūs, nei neišmanėliai. Ne vienas specialistas manė, jog potraukio tai pačiai gimčiai nebelaikant patologišku būtų padedama jį jaučiantiems žmonėms atsikratyti stigmos - būti laikomiems psichiškai sutrikusiais. Iš tiesų tokia stigma egzistuoja: „turintis diagnozę“, „patekęs į psichiatrinę“ ir pas mus nėra vertinamas gerai, lyg mes, visi kiti, būtume tobulos psichinės sveikatos pavyzdžiai. Galvodami apie psichikos ligas, patenkame į kalbines pinkles - panašiai, kaip ir vartodami žodį lytis vietoj žodžio gimtis, kaip rašėme pirmame ciklo straipsnyje. Psyche graikiškai reiškia sielą, pathos - kentėjimą, logos - mokslą. Kalbėdami apie psichikos patologiją, kalbame apie sielos kentėjimą. Tokį terminą kai kada tebevartoja rusų arba vokiečių psichiatrija, psichinę ligą vadindamosduševnoje stradanije ar boleznj arba geistliche Krankheit. Būtų galima perfrazuoti Evangeliją: jei kas iš jūsų jaučiatės neturįs jokio sielos skausmo, pirmas meskite akmenį į prieš jus pastatytą patiriantįjį sielos kančią (t. y. „psichinį ligonį“). Žinoma, toks žmogus gal ir atsirastų, bet šiuo savo veiksmu tik patvirtintų, kad jo siela („psichika“) nesveika. Sielos negalia būna skirtingo laipsnio, tad „diagnozę gauna“ tie, kuriems jų kentėjimas nebeleidžia, perfrazuojant austrų psichiatro Alfredo Adlerio sveikatos apibrėžimą, normaliai dirbti, mylėti ir draugauti.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
„Teisinga“ kova su AIDS, paauglių „reprodukcinės sveikatos“ teisės, pasaulio populiacijos reguliavimo strategijos, teisė į seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę (teisė laikyti save vyru, moterimi ar dar kuo nors, nepriklausomai nuo to, kas esi) - šie principai ateina iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir psichologijoje bei psichiatrijoje vyrauja šios šalies specialistų pažiūros. Amerikos kultūrinio dominavimo pasaulyje priežastis - ekonominis bei karinis dominavimas, ypač sustiprėjęs po Antrojo pasaulinio karo. Šio dominavimo, kaip ir kiekvieno reiškinio, pozityvieji ir negatyvieji aspektai susipynę. Amerikoje yra idealizmo ir entuziazmo palaikyti gėrį: galingas judėjimas už gyvybę, skaistumo programų jaunimui gausa, katalikybės mastai ir energija, padarę popiežiui Benediktui XVI didžiulį įspūdį lankantis toje šalyje, palyginti su Europos bažnyčių ištuštėjimu ir droviais pasisakymais prieš abortą, atrodo lyg sveikas stipruolis prieš kažką negarsiai veblenantį berniuką. Kita vertus, laisvė Amerikoje itin įsisiūbavo ir priešingon pusėn: tai ten, San Francisko gėjų bendruomenėje, kilo AIDS epidemija devintojo dešimtmečio pradžioje (mokslininkai žmogaus imunodeficito virusą iš pradžių vadino su vyrų homoseksualiais santykiais susijusiu imunodeficito virusu:GRID - Gay Related Immunodeficiency). „Playboy“ ir „Cosmopolitan“ skleidžiamas falo garbinimas, Alfredo Kinsey pedofiliją reklamuojantys tyrimai, į visų mūsų namus įsiveržusi pornografija - tai dažniausiai amerikietiškas „produktas“. Kaip ir masyvus gėjų, „prieš“ ir „po“ operacinių transseksualų (t. y. vyrų, laikančių save moterimis prieš kastraciją ar po jos) judėjimas, sukaupęs galingus finansinius srautus ir nukariavęs iš pradžių Jungtinių Tautų, o paskui per amerikietiškų vertybių „eksportą“ ir Europos Sąjungos politikus. Jaunumas, kaip šmaikštavo Oscaras Wilde’as, yra seniausia Amerikos tradicija. Be jokios abejonės, JAV telkiasi tūkstančiai puikių psichiatrijos, psichoterapijos ir psichologijos mokslų specialistų (tiesa, didelę įtaką JAV psichiatrijai padarė prieš karą iš Vokietijos emigravę specialistai), ir jų sielos kentėjimo supratimas vertingai gilina šios srities žinias. Kita vertus, gaila, kad Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos psichiatrija po karo buvo pastebimai nustumtos į paribį. Klausimas daugialypis, tačiau viena jo dimensija aiški: ar pasaulio psichinės sveikatos specialistai privalo sekti amerikiečių sprendimu nebematyti su homoseksualiu potraukiu arba lytinės tapatybės sutrikimu susijusio žmogaus kentėjimo? Patys amerikiečių mokslininkai skelbia, jog psichiatrija JAV pateko į politinio korektiškumo spąstus. Ir tokia yra ne tik konservatyvių, bet ir ne vieno liberalių politinių pažiūrų mokslininkų nuomonė - tokių, kaip, pvz., buvusio Amerikos psichologų asociacijos prezidento Nicholas Cummingso, redagavusio garsiąją publikaciją apie „Destruktyvias tendencijas [Amerikos] požiūryje į psichikos sveikatą“. Tose pačiose JAV yra ir galingiausia pasaulyje homoseksualizmo mokslinio tyrimo ir terapijos asociacija, vienijanti tūkstančius Amerikos ir kitų pasaulio šalių specialistų (NARTH: National Association for Research and Therapy of Homosexuality). Kaip matome, JAV homoseksualumo ir panašiais klausimais vyksta kova tarp sveiko proto, objektyvaus mokslo bei politinio korektiškumo ir jos baigtį sunku nusakyti. Negalima atmesti scenarijaus, kad melas laimės.
Paradoksalu, tačiau, kalbant apie teises į „reprodukcinę sveikatą“ (teisė į abortą, taip pat ir paauglėms, neinformavus tėvų, tokia pati mergaičių teisė į kontracepciją ir dideles, sveikatai rizikingos hormonų dozes naudojančią „urgentinę kontracepciją“) arba LGBTI (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų) teises, Jungtinių Tautų būstinė Niujorkas, kur mus pasitinka žymioji Amerikos Laisvės statula, pasaulyje yra tapęs „Naująja Maskva“: šios, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, mirties kultūros „vertybės“ diktuojamos pasauliui kaip vienintelės teisingos, o už jų nevykdymą žmonės sodinami į kalėjimus. Pabaigoje pacituosime aktyviai progėjiškos, įtakingos Amerikos psichologų asociacijos teiginį apie homoseksualaus potraukio priežastis. Jis buvo išspausdintas 2009 m. oficialiame šios asociacijos biuletenyje, ir, nepaisant didelio noro įrodyti, kad homoseksualumas yra genetiškai nulemtas (įdomu, kodėl tai taip svarbu? Negi garbingoji asociacija „stigmatizuoja“ sielos kentėjimą?), vis dėlto teigia, kad potraukio tai pačiai gimčiai priežastis nėra mitinis „homoseksualumo genas“: „Mokslininkai nesutaria dėl tikslių priežasčių, dėl kurių individas išsivysto turėdamas heteroseksualią, biseksualią ar homoseksualią orientaciją. Daug mokslininkų galvoja, jog čia sudėtingai susipina prigimties ir ugdymo (nature and nurture) įtakos.“ Kitaip kalbant, gali turėti įtakos ir biologiniai (prigimtis), ir psichologiniai (ugdymas) veiksniai. Kad homoseksualus potraukis atsiranda sielos skausmą išgyvenančiam vaikui arba jaunuoliui, Amerikos psichologų asociacija, šiaip jau kartais subtiliai pasisakanti ir už tokius dalykus kaip pedofilija, neatmetė.
Konversijos terapijos ir jų kritika
Interviu imtas dar pernai rugpjūtį „daugiausia savo istorinio tyrimo tikslais“, rašė jo autorė Rasa Navickaitė, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė su istorijos specializacija. Jos teigimu, šiuo tyrimu siekiama suprasti homoseksualių asmenų patirtis ir homofobijos apraiškas sovietmečiu. Autorė taip pat sakė publikuojanti šį interviu viešai, kadangi jame aptarti visuomenei mažai žinomi faktai - konversijos terapijos taikymas, homoseksualių žmonių išgyvenimai psichiatrų priežiūroje.
Gydė sovietmečiu, gydo ir dabar Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas, šiuo metu vadovaujantis Ribinių būsenų skyriui, interviu pasakojo sovietmečiu gydęs homoseksualius asmenis, kurie pas jį ateidavo. Jis tai esą daręs konfidencialiai. „Tai dažniausiai aš sakydavau, kad galiu jiems padėti, jeigu jie oficialiai užsiregistruos ir vaikščios. Nereikės nieko mokėti. O diagnozę aš jums paskirsiu įkyrių minčių neurozė“, - kalbėjo medikas. Jis sakė homoseksualius žmones gydęs hipnozės ir įtikinėjimo būdu. Psichiatras taip pat sakė taikęs ir grupines terapijas tokiems žmonėms. Tuo pačiu A.Alekseičikas-Kirinovas pripažino, kad žmonės gydytis homoseksualumo pas jį ateina ir dabar, tačiau „pastaruosius trisdešimt metų“ jis tvirtino neturintis „geros praktikos“, kadangi pas jį ateina „tik tie žmonės, kurie jaučia, kad jie kenčia dėl šito“.
Darbovietės pozicija
Kilus triukšmui VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro administracija atsiribojo nuo savo darbuotojo teiginių. „Pareiškiame, kad straipsnyje išdėstyta gydytojo A.Alekseičiko nuomonė yra išskirtinai jo asmeninė pozicija ir iš esmės nesutampa su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pozicija. Tačiau mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir kiekvienas šalies pilietis gali turėti ir reikšti savo asmeninę nuomonę. Skelbti ar neskelbti ją yra redakcijos pasirinkimas ir atsakomybė“, - rašoma administracijos pareiškime.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Žmogaus teisių gynėjų reakcija
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė priminė, kad dar 1991 metais buvo suprasta, jog homoseksualumas nėra liga, o atspindi natūraliai egzistuojančią seksualumo įvairovę. „Homoseksualumas pašalintas iš ligų sąrašo“, - feisbuke pabrėžė žmogaus teisių gynėja. Jos teigimu, konversines terapijas yra uždraudusios daugelis pažangių Vakarų valstybių, jog nebūtų žalojami žmonės gydant neegzistuojančias ligas. „Tokie žinomo psichiatro pasisakymai ne tik stigmatizuoja homoseksualius žmones, bet ir menkina psichikos sveikatos srityje dirbančių specialistų vardą“, - rašė J.Juškaitė. Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, „laisvietis“ Tomas Vytautas Raskevičius taip pat priminė, jog homoseksualumas nėra liga, liga yra „luošinti sveikus žmones, dangstantis homofobiniais normalumo naratyvais“. Tuo pačiu jis užsiminė, kad ir Lietuvoje reikėtų pagalvoti apie tokių gydymo praktikų draudimą. „Bijau, kad atėjo metas pradėti politiškai kalbėti apie taip vadinamų konversijos terapijų arba homoseksualumo gydymo praktikų draudimą Lietuvoje“, - teigė Seimo narys.
#
tags: #homoseksualumas #psichikos #sutrikimas