Įvadas
Asmenybės ugdymas yra kompleksinis procesas, priklausantis nuo daugybės vidinių ir išorinių veiksnių. Humanistinė asmenybės teorija, atsiradusi kaip atsakas į vyravusius bihevioristinius ir psichoanalitinius požiūrius, pabrėžia žmogaus unikalumą, jo įgimtą potencialą savirealizacijai ir tobulėjimui. Ši teorija skatina besąlygišką kiekvieno žmogaus priėmimą ir gerbimą, akcentuoja kūrybiškumą ir saviraišką, o tai turi didelę reikšmę ugdymo procese.
Humanistinės Asmenybės Teorijos Pagrindai
Humanistinė psichologija - tai psichologijos kryptis, kurios dėmesio centre yra asmenybė, laisvai realizuojanti savo kūrybines galimybes, asmenybės autentiškumas, unikalumas ir saviraiška. Ši kryptis atsirado XX amžiaus viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip atsakas į Antrojo pasaulinio karo sukeltus sukrėtimus ir vyravusias psichologijos tendencijas, kurios žmogų traktavo kaip mechanistinę būtybę arba pasąmonės instinktų valdomą individą.
Humanistinės psichologijos pradininkai, tokie kaip Šarlota Biuler, Gordonas Olportas, Henris Marėjus ir kiti, teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir jų praktinį sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie pabrėžė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmoniškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo.
Nors humanistinė psichologija atsirado XX amžiaus antroje pusėje, jos idėjos buvo plėtojamos jau XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje tokių psichologų kaip Viljamas Džeimsas, Vilhelmas Diltėjus, Eduardas Šprangeris. Joms artimos idėjos buvo būdingos individualiosios psichologijos pradininkui Alfredui Adleriui ir analitinės psichologijos pradininkui Karlui Gustavui Jungui. Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.).
Žymiausi humanistinės psichologijos atstovai yra Abrahamas Maslou, Karlas Rodžersas ir Rolas Mėjus. A. Maslou sukūrė saviaktualizacijos teoriją, poreikių hierarchiją ir išskyrė stokos ir vystymosi motyvaciją. K. Rodžersas sukūrė į klientą orientuotą terapiją ir buvo nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių pradininkas. R. Mėjus siekė sujungti šiuolaikinę psichologiją su europietiškuoju egzistencializmu ir fenomenologija.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos paplito visame pasaulyje ir turėjo didžiulį poveikį Vakarų kultūrai.
Pagrindinės Humanistinės Teorijos Idėjos
Pagrindinės humanistinės asmenybės teorijų idėjos:
- Žmogaus vertė ir potencialas: Kiekvienas žmogus yra vertingas ir turi įgimtą potencialą augti, tobulėti ir realizuoti save.
- Savirealizacija: Žmogus nuolat siekia atskleisti savo galimybes, tapti tuo, kuo jis gali būti geriausiu.
- Laisvė ir atsakomybė: Žmogus yra laisvas pasirinkti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
- Subjektyvi patirtis: Žmogaus elgesį lemia jo subjektyvus patyrimas ir suvokimas apie save ir pasaulį.
- Visuminis požiūris: Žmogų reikia suprasti kaip visumą, atsižvelgiant į jo mintis, jausmus, elgesį ir socialinį kontekstą.
- Besąlygiškas priėmimas: Kiekvienas žmogus turi būti priimtas ir gerbiamas toks, koks jis yra, nepaisant jo trūkumų.
Humanistinis Ugdymas Mokykloje
Humanistinis ugdymas mokykloje remiasi humanistinės asmenybės teorijos principais ir siekia sukurti aplinką, kurioje kiekvienas mokinys galėtų atsiskleisti, realizuoti savo potencialą ir tapti visaverte asmenybe. Humanistinis ugdymas pabrėžia:
- Mokinio individualumą: Kiekvienas mokinys yra unikalus ir turi skirtingus poreikius, interesus ir gebėjimus. Ugdymo procesas turi būti pritaikytas prie individualių mokinio poreikių.
- Mokymąsi per patirtį: Mokiniai geriausiai mokosi per aktyvų dalyvavimą, eksperimentavimą ir patirtį.
- Emocinį intelektą: Ugdymo procesas turi skatinti mokinių emocinį intelektą, gebėjimą suprasti ir valdyti savo emocijas, taip pat suprasti kitų žmonių emocijas.
- Bendradarbiavimą: Ugdymo procesas turi skatinti mokinių bendradarbiavimą, gebėjimą dirbti komandoje ir dalintis žiniomis.
- Kūrybiškumą: Ugdymo procesas turi skatinti mokinių kūrybiškumą, gebėjimą generuoti naujas idėjas ir rasti originalius sprendimus.
- Savęs vertinimą: Ugdymo procesas turi skatinti mokinių savęs vertinimą, gebėjimą kritiškai įvertinti savo pasiekimus ir nustatyti tobulėjimo sritis.
Humanistinė pedagogika - tai augančio žmogaus asmenybės tapsmo kūrybinė praktika ir teorija. Humanistinė pedagogika siekia nuolatinio mokyklos gyvenimo atsinaujinimo, skatina daugialypę mokytojų kūrybinę veiklą. Ypatingas vaidmuo humanistinėje pedagogikoje skiriamas mokytojo asmenybei, nes būtent mokytojo subjektyvus ugdymo laukas yra paveikiausias mokymo ir auklėjimo instrumentas. Humanistinės pedagogikos pamatas yra visuminė pasaulėžiūra. Humanistinės pedagogikos ištakos slypi klasikinėje pedagogikoje, kuriai atstovauja garsūs pedagogai: J. H. Pestalozzi, J. A. Komensky, J. J. Rousseau. Humanistinė pedagogika - tai universali ugdymo filosofija, tinkanti visiems amžiaus tarpsniams.
Humanistinių Metodų Tikslai
Humanistinių metodų tikslai ugdymo procese:
Taip pat skaitykite: Humanistinis ugdymas: kas tai?
- Sukurti saugią ir palaikančią aplinką: Svarbu, kad mokiniai jaustųsi saugūs, priimti ir gerbiami.
- Skatinti savęs pažinimą: Mokiniai turi mokytis pažinti save, savo stipriąsias ir silpnąsias puses, savo interesus ir vertybes.
- Plėtoti savigarbą: Mokiniai turi ugdyti savigarbą ir pasitikėjimą savimi.
- Skatinti saviraišką: Mokiniai turi turėti galimybę išreikšti save kūrybiškai ir autentiškai.
- Ugdykite atsakomybę: Mokiniai turi mokytis prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus.
- Skatinti bendradarbiavimą: Mokiniai turi mokytis bendradarbiauti su kitais ir dirbti komandoje.
- Plėtoti kritinį mąstymą: Mokiniai turi mokytis kritiškai mąstyti ir analizuoti informaciją.
Humanistinės Teorijos Kritika ir Ribotumai
Nors humanistinė asmenybės teorija turi daug privalumų, ji taip pat susiduria su kritika. Kai kurie kritikai teigia, kad:
- Teorija yra pernelyg optimistinė: Humanistinė teorija per daug akcentuoja žmogaus gerumą ir potencialą, ignoruodama blogį ir destruktyvumą.
- Teorija yra subjektyvi: Humanistinė teorija remiasi subjektyvia patirtimi ir intuicija, o ne objektyviais moksliniais tyrimais.
- Teorija yra neaiški: Kai kurios humanistinės teorijos sąvokos yra neaiškios ir sunkiai apibrėžiamos.
- Teorija yra sunkiai pritaikoma praktikoje: Humanistinės teorijos principus sunku pritaikyti praktikoje, ypač didelėse ir heterogeniškose grupėse.
Nepaisant šios kritikos, humanistinė asmenybės teorija išlieka svarbiu požiūriu į žmogaus prigimtį ir ugdymą. Ji pabrėžia žmogaus unikalumą, jo potencialą savirealizacijai ir tobulėjimui, o tai turi didelę reikšmę ugdymo procese.
Karlo Rodžerso Teorija
Karlas Rodžersas atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir plėtojo savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją”, kurią pristatė 1951 m.
Pagrindiniai K. Rodžerso teorijos teiginiai:
- Kiekvienas individas egzistuoja nuolat kintančiame patyrimo pasaulyje, kurio centre jis yra.
- Organizmas reaguoja į šį patyrimo lauką taip, kaip jį patiria ir supranta. Šis patyrimo laukas yra realybė individui.
- Organizmas reaguoja kaip organizuota visuma į visą šį fenomenalinį lauką.
- Organizmas turi vieną pagrindinę tendenciją ir siekį - aktualizuoti, išlaikyti ir padidinti save.
- Elgesys iš esmės yra organizmo siekis patenkinti savo poreikius, kaip jie patiriami lauke, kaip jis suvokia.
- Emocijos lydi ir apskritai palengvina tokį tikslinį elgesį. Emocijos intensyvumas yra susijęs su suvokiamu elgesio svarbumu organizmui išlaikyti ir praturtinti.
- Geriausias elgesio supratimo būdas yra paties individo požiūrio taškas.
- Dalis fenomenalaus lauko pamažu atskiriama kaip savastis.
- Savasties struktūra yra organizuotas, nuoseklus suvokimo modelis, kuris susideda iš „aš” suvokimo ir santykių tarp „aš” ir kitų žmonių ar objektų, taip pat iš vertybių, susijusių su šiais suvokimais.
- Organizmas siekia patirti tokius dalykus, kurie atitinka savasties struktūrą.
- Elgesį gali sukelti organiškas patyrimas.
- Elgesį kartais gali sukelti poreikiai, kurie nėra simbolizuojami.
- Kai kuriais atvejais elgesį gali sukelti organizmo patyrimas ir poreikiai, kurie nėra simbolizuojami.
- Psichologinis neprisitaikymas kyla, kai organizmas atsisako suvokti svarbiausius sensorinius ir visceralinius (intuityvius) patyrimus, kurie dėl to nėra simbolizuojami ir organizuojami į savasties struktūros geštaltą.
- Kai tokia situacija egzistuoja, gali pasitaikyti bazinis sutrikimas.
- Psichologinis prisitaikymas atsiranda, kai organizmas gali įsisavinti sensorinius ir visceralinius patyrimus į simbolinę formą, susiejančią juos su nuosekliu santykiu su savasties sąvoka.
- Kai individas suvokia ir priima į savo savasties struktūrą daugiau organiškų potyrių, jis pajunta, kad keičia savo turėtą vertybių sistemą - daugiausia pagrįstą introjekcijomis, kurios buvo iškreiptai simbolizuotos - nuolatiniu organizmo vertinamuoju procesu.
- Kai individas pilnai suvokia ir priima visus savo organiškus potyrius, jis būtinai supranta, kad jis vertina organizmą kaip visumą.
- Pilnai funkcionuojantis žmogus yra tas, kuris priima visus savo patyrimus ir sugeba juos integruoti į savo savasties struktūrą.
K. Rodžerso teorija teigia, kad galutinis asmenybės raidos tikslas yra esminis kongruentiškumas tarp fenomenologinio patyrimo lauko ir abstrakčios savasties struktūros. Tokia situacija išvaduotų nuo vidinės įtampos ir nerimo bei nuo galimos įtampos; ji apimtų maksimaliai realistiškai orientuotą prisitaikymą; ji reikštų įtvirtintą individualią vertybių sistemą, kuri būtų daug kuo panaši į bet kurio kito, taip pat gerai prisitaikiusio, žmonių rasės atstovo vertybių sistemą.
Taip pat skaitykite: Humanistinės mokyklos ugdymo principai
tags: #humanistine #personaline #teorija