Balanso teorija psichologijoje: kas tai ir kaip ji veikia

Staiga sužinojote, kad tobula pora skiriasi. Kokia staigmena! Koks netikėtumas! Santykių ekspertas profesorius Johnas Gottmanas, apklausęs daugybę įvairiausių porų, priėjo išvadą, kad negatyvumas poroje yra tiek pat reikalingas, kaip ir pozityvumas. Jo teorija teigia, kad negatyvumas poros santykiuose vaidina daug naudingų funkcijų.

Šiame straipsnyje aptarsime balanso teoriją psichologijoje, nagrinėsime jos pritaikymą įvairiose gyvenimo srityse, pateiksime praktinių patarimų, kaip pasiekti harmoniją asmeniniame ir profesiniame gyvenime.

Įvadas

Psichologijoje balanso teorija yra koncepcija, teigianti, kad žmonės siekia pusiausvyros ir harmonijos savo mintyse, jausmuose ir santykiuose. Ši teorija remiasi prielaida, kad nesuderinamumas tarp skirtingų elementų sukelia diskomfortą, kurį individas stengiasi sumažinti. Balanso teorija gali būti pritaikoma įvairiose srityse, įskaitant tarpasmeninius santykius, nuostatų formavimąsi ir sprendimų priėmimą.

Balanso teorijos pagrindai

Balanso teorijos esmė slypi idėjoje, kad žmonės nori, jog jų įsitikinimai, nuostatos ir elgesys būtų nuoseklūs. Kai atsiranda neatitikimų, individas jaučia psichologinę įtampą ir stengiasi atkurti pusiausvyrą. Ši pusiausvyra gali būti pasiekta įvairiais būdais, pavyzdžiui, keičiant savo nuomonę, bandant įtikinti kitus arba ignoruojant prieštaravimus.

Tarpasmeniniai santykiai

Tarpasmeniniuose santykiuose balanso teorija teigia, kad žmonės jaučiasi patogiau, kai sutaria su tais, kuriuos mėgsta, ir nesutaria su tais, kurių nemėgsta. Pavyzdžiui, jei žmogus mėgsta kitą asmenį ir abu jie sutaria dėl tam tikro klausimo, tai sukuria pusiausvyrą. Tačiau jei jie nesutaria, atsiranda įtampa, kurią galima sumažinti pakeičiant savo nuomonę arba bandant įtikinti kitą asmenį.

Taip pat skaitykite: Kaip Atpažinti ir Įveikti Depresiją

Nuostatų formavimasis

Balanso teorija taip pat taikoma nuostatų formavimuisi. Žmonės linkę formuoti teigiamas nuostatas apie dalykus, kurie yra susiję su teigiamais objektais, ir neigiamas nuostatas apie dalykus, kurie yra susiję su neigiamais objektais. Pavyzdžiui, jei žmogus mėgsta tam tikrą įžymybę, jis gali pradėti mėgti ir produktus, kuriuos ta įžymybė reklamuoja.

Sprendimų priėmimas

Sprendimų priėmimo procese balanso teorija padeda paaiškinti, kodėl žmonės kartais priima sprendimus, kurie nėra visiškai racionalūs. Individas gali pasirinkti variantą, kuris labiausiai atitinka jo esamus įsitikinimus ir nuostatas, net jei tas variantas nėra pats geriausias objektyviu požiūriu.

Balansas poroje: pozityvumo ir negatyvumo santykis

Ir staiga sužinote, kad tobula pora skiriasi. Kokia staigmena! Koks netikėtumas! Santykių ekspertas profesorius Johnas Gottmanas, apklausinėjęs daugybę įvairiausių porų, priėjo išvadą, kad negatyvumas poroje yra tiek pat reikalingas, kaip ir pozityvumas. Jo teorija teigia, kad negatyvumas poros santykiuose vaidina daug naudingų funkcijų. Tarkime, ginčydamiesi jūs sužinote, kas jūsų antrai pusei nepatinka, kuri jo ar jos vieta yra pati jautriausia. Per ginčus jūs stiprinate savo santykius. Santykiai be konfliktų neturi ateities, nes jie negali tobulėti, sako profesorius J.Gottmanas. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos trumpas nuomonių išsiskyrimas padeda porai rasti kompromisą ateityje. Santykiuose, kuriuose niekada nesubręsta konfliktų, kažkas iš esmės yra negerai. Arba nesantaika blokuojama, arba pora niekur neina, netobulėja.

Tačiau viskas, ko yra per daug, yra nesveika. Su konfliktais reikia būti atsargiems. Paprastai skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į konfliktus: vieni šaukia, kiti tranko duris, mėto daiktus ar tiesiog išeina, pasitraukia į atskirą erdvę. Jei santykiams užtektų tik meilės, dauguma porų būtų laimingos. Tačiau taip nėra. Daugiau kaip pusė Lietuvoje susituokusių porų skiriasi.

Pasak profesoriaus J.Gottmano, yra labai konkretus balansas, kuris poras laiko kartu ir kurio laikantis konfliktai santykius stiprina, o ne gadina. Jis reiškia, kad penkis kartus daugiau pozityvaus bendravimo poroje neleidžia kartais pasikartojantiems konfliktams užnuodyti santykių. Nelaimingos šeimos visada turi daugiau negatyvaus bendravimo nei pozityvaus. Pabandykite ir jūs pažvelgti į savo santykius.

Taip pat skaitykite: Raidos teorijų apžvalga

Ego būsenų balansas transakcinėje analizėje

​Antroji praeito amžiaus pusė buvo laikas, kai susiformavo pagrindinės psichologinės teorijos, aiškinančios psichikos prigimtį ir tarpusavio bendravimo dėsningumus. Viena iš šių teorijų yra transakcinės analizės teorija. Jos autorius - Eric Berne (1910-1970), amerikiečių psichiatras, didžiąją dali savo gyvenimo dirbo privačioje praktikoje Karmelo mieste, JAV, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jo nuomone, žmonių bendravimas yra transakcija - t.y., apsikeitimas tam tikromis vertėmis. Dažnai transakcijų metu žmonės siekia daugiau gauti, negu duoti, o kartais nori priversti kitus mokėti už savo klaidas. Tokias situacijas E. Berne pavadino „Žaidimais". Dvi populiariausios E. Berne knygos - tai „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ ir „Žmonės, kurie žaidžia žaidimus“.Dažnas yra pastebėjęs, kad su vienu žmogumi kalbėtis yra lengva, o su kitu - sunkiai susišnekame. Kodėl taip yra? Vieni čia įžiūri biosrovių poveikį, tam tikrą „chemiją“, kiti ieško kitokių paaiškinimų. O jei pabandytume panagrinėti patį bendravimo procesą ir paieškoti tarpusavio simpatijos ar antipatijos priežasčių pačioje mūsų bendravimo formoje? E.Berne taip ir padarė.

​Transakcinės analizės teorijos požiūriu, kiekvieną mūsų pasakytą frazę galima priskirti vienai iš trijų mūsų vidinių būsenų, kurias E.Berne pavadino Tėvu, Suaugusiu ir Vaiku. Kitaip tariant, tai yra tarsi trys ego būsenos, trys skirtingi bendravimo lygiai, vieną iš kurių mes pasirenkame konkrečioje situacijoje.

Kas yra ego būsenos?

Kokioje Ego būsenoje konkrečiu momentu yra žmogus mes galime spręsti iš to, kaip žmogus elgiasi, kaip jaučiasi ir kokios tuo metu mintys yra jo galvoje. Grafiškai ego būsenas galime pavaizduoti, kaip trijų vienas ant kito sukeltų apskritimų darinį.

Tėvo būsena

Iš Tėvo būsenos kreipiamės tuomet, kai remiamės žiniomis ar įsitikinimais, kuriuos mes gavome iš kitų ir patys to nesame patikrine savo praktika. Kaip tik todėl šie mūsų posakiai formuluojami kategoriškai, iš autoriteto pozicijų, neleidžiant šiais mūsų teiginiais abejoti ar juos svarstyti, ir jie pasakomi dažniausiai kaip draudimai, nurodinėjimai ar vertinimai kitų atžvilgiu. Paprastai šie posakiai pasižymi plačiais apibendrinimais, jiems trūksta argumentacijos. Štai keletas pavyzdžių: „Tėvai ir mokytojai visada teisūs!", .Jonukas absoliučiai genialus vaikas", „Ona visiškai kvaila", „Visi vyrai tik ir siekia pasinaudoti merginų naivumu", „Tu privalai“, „Šito tau negalima“, „Kiek tau kartoti vieną ir tą patį“, „ Jis visiškas kvailys“, „Nenukabink nosies“, „Vargšelis“, „Lauke šalta, apsirenk“. „Pirmiausia nusiramink“.

Iš Tėvo pozicijos mes vertiname, nurodinėjame, patarinėjame, kritikuojame, pagiriame. Tėvo būsenoje mes žinome, kas yra gerai ir kas yra blogai. Mes galvojame, jaučiame ir veikiame taip, kaip elgėsi vaikystėje tėvai ar kiti mums reikšmingi asmenys. Tėvo būsena gali būti dvejopa. Tai taip vadinamas kritikuojantis tėvas, kuriam būdinga normos, draudimai, taisyklės. Kita dalis - globojantis tėvas, kuriam būdinga paskatinimas, patapšnojimas per petį, pasirengimas suteikti pagalbą.

Taip pat skaitykite: Kognityvinės teorijos perspektyvos kultūroje

Kritikuojančio tėvo būsenos pavyzdžiai: Vadovas darbuotojui: „Kas čia per nesąmonės? Kada išmoksite darbą padaryti taip, kaip priklauso.“ „Šis darbas turi būti padarytas pirmoje eilėje.“

Globojančio tėvo būsenos pavyzdžiai: Vadovas sako darbuotojui: „Nusiramink. Tu tikrai susitvarkysi su šia užduotimi“. Labiau patyrusi darbuotoja sako savo mažiau patyrusiai bendradarbei: „Susitvarkysite pati, ar norėsite, kad padėčiau jums?“

Kreipimasis į Tėvą: Į Tėvo būseną kitame žmoguje yra nukreipti tokie mūsų posakiai, kurie lyg sutinka, kad gyvenimas būtų vertinamas, kategoriškai, apibendrintai, taip pat šitokios frazės ar sakiniai išreiškia nuolankumą, prisitaikymą, pritarimą kito nuomonei. Pavyzdžiai: „Man gėda, kad aš toks tinginys", „Aš irgi manau, kad šiuolaikinis jaunimas niekam tikęs", „Gal geriau bus, jei tu nuspręsi už abu". Be to, į Tėvo poziciją gali būti nukreiptos ir tokios frazės, kurios išreiškia maištą, nepasitenkinimą nurodymais, draudimais ar vertinimais. Pavyzdžiui: „Tai tu kvailas, o ne aš!", „Tu man nenurodinėsi, ką norėsiu - tą darysiu!".

Suaugusiojo būsena

Suaugusio būsena - tai mūsų posakiai, kurie yra paremti mūsų patyrimu, apmastyti ir įvertinti sąmoningai. Šie posakiai dažniausiai išreiškia mūsų pastebėjimus ar išvadas, padarytas savarankiškai, nusako mūsų patyrimą ar įvykius, kurių liudytojais mums teko būti. Tokie sakiniai formuluojami konkrečiai, argumentuojami pavyzdžiais ir nėra kategoriški, o atvirkščiai - pripažįsta, kad kitas žmogus gali turėti kitokį patyrimą ir kitokias išvadas iš to patyrimo padaryti. Tokių posakių pavyzdžiai: „Pamečiau buto raktus", „Petraičiai išvažiuoja atostogauti į Graikiją", „Jei dabar pabėgsime iš pamokų, gal ir neblogai praleisime laiką, tačiau vėliau turėsime nemalonumų".

Vadovas darbuotojui: “Kiek jums reikės laiko, kad atlikti šią užduotį?” Vadovas susirinkimo metu: “Praeito mėnesio rezultatai rodo, kad planinė įmonės apyvarta yra viršyta 5 procentais.“

Suaugusiojo būsenai nebūdingos emocijos. Stengiamės objektyviai įvertinti faktus ir būti nešališkais. Tipišas pavyzdys yra televizijos žinių pranešėjas. Suaugusiojo būsena naudinga, kai tenka aptarinėti probleminius klausimus, diskusijos metu.

Suaugusiojo būsena nepriklauso nuo amžiaus. Ji paremta mūsų patirtimi, turima informacija, sąmoningais sprendimais. Šioje būsenoje, anot E. Berne, veikiama įvertinant realybę, savo galimybes ir racionaliai išskaičiuojant. Tuomet mes būname dalykiški, objektyvūs, dėmesingi, sugebame išklausyti kitą. Priimdami sprendimus, remiamės ne nuostatomis, stereotipais, o faktais, jų lyginimu. Sakiniai formuluojami be emocijų, konkrečiai, jiems būdinga argumentacija, užduodami atviro tipo klausimai. „Jei palygintume su…“; „Aš galvoju, kad…“; „Raktus palikau darbe“; „Jei ir toliau taip lis lietus, atostogas teks atidėti“ ir pan.

Kreipimasis į Suaugusįjį: Į Suaugusio būseną kitame žmoguje kreipiamės tuomet, kai norime keistis patirtimi, kažką sužinoti, susitarti. Šiais posakiais taip pat aptariame galimus mūsų poelgių padarinius. Pavyzdžiui: „Ar nežinai, kur dingo mano raktai?", „Vakar mačiau labai įdomų filmą", „Jei nepaskubėsi, tai pavėluosi į paskutinį troleibusą ir tau teks važiuoti taksi".

Vaiko būsena

Iš Vaiko pozicijos kyla pasakymai, kurie išreiškia tiesiog dabar atsiradusius pojūčius, norus ir išgyvenimus. Tokie posakiai yra spontaniški, niekaip neargumentuojami. „Nenoriu su tavim kalbėti", „Labai bijau vorų", „Nemėgstu virti", „Jaučiuosi tau kaltas", „Labai mėgstu ledus".

Vaiko būsenai būdingos emocijos, kūrybinis polėkis, improvizacija, maištavimas. Šioje būsenoje mes elgiamės taip kaip elgdavomės vaikystėje. Vaiko pozicija savyje slepia tą mažą mergaitę ar berniuką, kuriais mes buvome vaikystėje. Ši būsena gali būti labai įvairi, nes ir vaikai būna labai įvairūs. Bendraudami iš laisvo, natūralaus Vaiko pozicijos mes nesirūpiname dėl aplinkinių reakcijos, esame spontaniški, smalsūs, žaismingi, natūralūs, nelogiški, svajingi, tačiau kartu gali reikštis mūsų agresyvumas, nepaklusnumas, nekantrumas, piktdžiugiškumas, egoizmas, tingumas. Jei mumyse prabunda prisitaikantis Vaikas, mes jaučiame gėdą ir kaltę, galime būti išsigandę, bejėgiai, delsiantys, susivaldantys, galvojame apie pasekmes. Mes laikomės susitarimų, normų, esame kuklūs ir nuolankūs, trokštame pagyrimo. Jei bendraujame iš ,,mažojo profesoriaus“ Vaiko pozicijos, būname intuityvūs, kūrybingi, originalūs, be to, sugebantys manipuliuoti kitais: mes žinome, kada reikia verkti, norint ką nors pasiekti, kada - būti ramiems ir pan. Bendravimas iš Vaiko būsenos neturėtų būti tapatinamas su suaugusio žmogaus nebrandumu. Anot E. Berne, tai asmenybės dalis, kuri leidžia pajusti gyvenimo džiaugsmą, išgyventi meilę ir kt.

Keletas Vaiko pozicijai būdingų frazių: „Taip tau ir reikia“; „Aš nesugebėsiu“; „Kaip norėčiau šokolado!“; „Ką man daryti?“; „Palikit mane ramybėje“ ir kt.

Kreipimasis į Vaiką: Kreipdamiesi į „Vaiko" būseną kitame žmoguje, mes kreipiamės į to žmogaus jausmus. Tuomet dažniausiai mes arba išreiškiame savo jausmus, arba bandome juos sukelti mūsų pašnekovui. „Na, ir kaip tu jautiesi neišlaikęs egzamino?", „Ar tu pyksti ant manęs?", „Dėl visko tu kaltas!", „Turėtum gėdytis, kad neįvykdei savo pažado".

Kaip atpažinti Ego būsenas?

Reakcija į šiuolaikinio dailininko paveikslą:

• Tėvas: “Kažkokie kliedesiai! Ir ką tai galėtų reikšti?”
• Suaugęs: “Prie paveikslo nurodyta ir kaina - trys šimtai penkiasdešimt eurų.”
• Vaikas: “O, kokios nuostabios spalvos!”

Reakcija į jaunos sekretorės pavėlavimą į darbą:

• Tėvas: “Vargšelė atrodo taip, lyg nebūtų akių sumerkusi šią naktį.”
• Suaugęs: “Jeigu ji nesugeba apskaičiuoti savo laiko, kiti darbuotojai gali būti nepatenkinti.”
• Vaikas: “Norėčiau ir aš mokėti taip linksmintis, net nematydamas laikrodžio.”

Reakcija į kopūstų sriubos kvapą:

• Tėvas: “Kopūstai tikrai naudingi, jie palaiko mūsų šeimos sveikatą.”
• Suaugęs: “Kopūstuose daug vitamino C.”
• Vaikas: “Niekas neprivers manęs valgyti tą dvokiančią bjaurastį!”

Globojantis tėvas

• Bendras elgesys: Geras, paguodžiantis, besirūpinantis, užjaučiantis, ginantis, palaikantis, patariantis, padedantis, suprantantis, globojantis.
• Naudojamos frazės: “Nesuk sau galvos”. “Viskas nėra taip blogai, kaip tau atrodo”. “Nenukabink nosies”. “Iš pradžių nusiramink”. “Vargšelis”. “Aš galiu jus suprasti”. “Eik, aš padarysiu tai už tave”. “Nepergyvenk, viskas bus gerai”.”Geriau šito nedaryk, tai gali būti pavojinga”.
• Intonacija (kalbėjimo maniera): Šiltai, raminančiai, užjaučiančiai.
• Veido išraiška: Susirūpinęs, patenkintas, padrąsinantis, laimingas, besišypsantis, meiliai susidomėjęs.
• Gestai: Ištiestos rankos, glosto plaukus.
• Elgesio pavyzdžiai: Meistras sako mokiniui, kuris negrabiai imasi naujos užduoties atlikimo: “Petrai, nusiramink, tau pasiseks tai padaryti”. Patyrusi darbuotoja kreipiasi į savo bendradarbę naujokę: “Pati susitvarkysi, ar norėtum, kad padėčiau tau?” Vyresnė pagal metus sekretorė perdėtai globojančiai kreipiasi į savo mokinę, kuri jau kuris laikas sėkmingai susidoroja su jai pavestu darbu: “Palik, Birute, aš padarysiu tai už tave”.

Kritikuojantis tėvas

• Bendras elgesys: Vertinantis, ironiškas, auklėjantis, baudžiantis, kaltinantis, ieškantis “atpirkimo ožio”, duodantis nurodymus, autoritarinis, draudžiantis, dogmatiškas, pretenduojantis į paskutinę instanciją, nubrėžiantis veikimo ribas.
• Naudojamos frazės: “Tu privalai”. “Tau negalima”. “Kaip tu taip drįsti!” “Tai galima daryti, o tai negalima daryti”. “Kiek dar kartų tau reikia kartoti!”. “Liaukis tuojau pat!”. “Aš neleisiu taip su manimi elgtis!”.
• Intonacija (kalbėjimo maniera): Labai garsiai arba labai tyliai, tvirtai, iš aukšto, pašaipiai, ironiškai, ciniškai, sarkastiškai, aštriai, aiškiai.
• Veido išraiška: Suraukta kakta, kritiškas žvilgsnis, sučiauptos lūpos, sutraukti į tarpuakį arba pakelti antakiai, paniekinančiai suraukta nosis, smerkiantis linkčiojimas galva, atšiauri veido išraiška.
• Gestai: Pakeltas į viršų parodomasis pirštas, rankos sudėtos ant klubų, rankos sukryžiuotos ant krūtinės, plačiai išžergtos kojos.
• Elgesio pavyzdžiai: Meistras darbininkui (pabrėžtinai kritiškai): ”Nejaugi jūs visuomet taip blogai dirbate?”. Šefas sekretorei (draugiškai): “Angele, būkit tokia maloni ir paruoškit mums kavutės”. Vadybininkas kitam vadybininkui (kolegai): ”Gerbiamasis, aš nesiruošiu imtis šito reikalo, nes tai yra jūsų kompetencijos dalykas ir ne kas kitas, o jūs privalote tai padaryti”. Vadovas savo darbuotojai (kritiškai): “Ar negalėtumėte bent vieną sykį žmoniškai atlikti jums pavesto darbo?”

Suaugęs

• Bendras elgesys: Atsipalaidavęs, dalykiškas, objektyvus, dėmesingas, susidomėjęs, atsižvelgiantis į pašnekovą, be emocijų, koncentruotas, renkantis informaciją ir apdorojantis ją, supranta pašnekovą iš pusės žodžio, atvirai užduodantis klausimus, siūlantis alternatyvas ir jas analizuojantis, nepriklausomas, lyginantis, linkęs kooperuotis, susimąstantis.
• Naudojamos frazės: Visi klausimai, kurie prasideda žodeliais: Kaip? Kas? Kada? Kodėl? Kur? Būdingi žodžiai: galimas daiktas, galbūt, tikėtina, jeigu palyginsime su… , mano nuomone, aš manau, kiek man teko patirti, aš mėginčiau.
• Intonacija (kalbėjimo maniera): Pasitikinčiai (bet ne iš aukšto), dalykiškai bet suasmenintai, neutraliai, ramiai, be aistrų ir emocijų, aiškiai ir ne dviprasmiškai (kaip televizijos diktorius, pranešantis naujienas).
• Veido išraiška: Veidas nukreiptas į pašnekovą, atviras ir tiesus žvilgsnis, pasveriantis visus “už” ir “prieš”, susimąstęs, ramus, neįsitempęs, dėmesingas, įsiklausantis į pašnekovą, veido išraiška keičiasi priklausomai nuo situacijos.
• Gestai: Gestai patvirtina tai, kas pasakoma žodžiais, korpusas tiesus, kūno padėtis kinta priklausomai nuo pokalbio eigos, galvos padėtis tiesi. Viršutinė kūno dalis šiek tiek palinkusi į priekį (susidomėjimo požymis).
• Elgesio pavyzdžiai: Vadovas savo kolegai vadovui: “Suvestinėje, kurią gavome iš jūsų, yra tokie skaičiai…” Skyriaus vadovas darbuotojui (neutraliai): ”Kiek laiko jums reikės šios užduoties atlikimui?” Darbuotojas susirinkimo metu: “Aš matau, kad teks aptarti nemažai temų. Kaip jūs žiūrite į tai, kad jas užrašyti ir pasiskirstyti, kas kokių klausimų imsis?” Šefas sekretorei: “Angele, kada jūs galėtumėte paruošti mums kavos?”

Prisitaikantis vaikas

• Bendras elgesys: Gėdos jausmas, kaltės jausmas, atsargus, bailus, galvojantis apie pasekmes, laukiantis teigiamo įvertinimo, bejėgiškas, nuskriaustas, susilaikantis, paklusnus, kuklus, prislėgtas, perdėtai reiklus sau, besiskundžiantis, besivadovaujantis taisyklėmis ir įsipareigojimais.
• Naudojamos frazės: “Aš netikiu savo jėgomis”. “Aš nesugebėsiu šito padaryti”. “Aš bijau”. “Aš norėčiau”. “Aš pamėginčiau”. “Jeigu jūs taip manote…” “Tai mano kaltė”. “Ar aš teisingai pasielgiau?” “Aš tik norėjau…” “Kodėl visuomet aš?” “Ką gi man daryti?”
• Intonacija (kalbėjimo maniera): Tylus, neryžtingas, trūkčiojantis balsas, verkšlenantis, prislėgtas, nusiminęs, užguitas, besiskundžiantis, nuolankus.
• Veido išraiška: Akys nuleistos žemyn, paklusnumo išraiška, lūpos virpa, smakras virpa, akys drėgnos, pritvinkusios ašarų, nervingas, taktiškas, besidairantis į kitus.
• Gestai: Kelia ranką, jeigu nori kažką pasakyti, žemyn nuleisti pečiai, pasvirusi galva, stovi išsitempęs, gūžčioja pečiais, kramto lūpas, įsitempęs, draugiškas, mielas.
• Elgesio pavyzdžiai: Kolega kolegai (atsargiai, nepasitikėdama): “Ką aš turėčiau padaryti kitaip?” Darbuotojas vadovui (pabrėžtinai paklusnus tonas): “Savaime suprantama, tuojau pat”. Šviesofore užsidega raudona šviesa. Jūs stabdote savo mašiną.

Maištaujantis vaikas

• Bendras elgesys: Maištaujantis prieš stipresnius ir autoritetus, kaprizingas, savavališkas, priešiškai nuteikiantis kitus, grubus, prieštaraujantis kitiems, piktas, nedraugiškas, nepaklūstantis, agresyvus.
• Naudojamos frazės: “Aš nenoriu”. “Palikite mane ramybėje”. “Velniai griebtų”. “Kaip norėsiu taip ir padarysiu”. “Man vienodai rodo”. “Na ir kas”.
• Intonacija (kalbėjimo maniera): Piktai, garsiai, atžagariai, įžūliai, iššaukiančiai.
• Veido išraiška: Griežtas, …

Streso balansas: eustresas ir distresas

Kas yra stresas? Kas mums jį sukelia? Kokios jo pasekmės? Kaip jį valdyti? - tai bene dažniausiai praktikoje girdimi klausimai. „Stresas - tai ypatinga mūsų psichikos ir viso organizmo būsena, apibūdinama plačia mūsų organizmo aktyvacija, įveikiant iškilusius didelius sunkumus.” Pastaruoju metu streso tema tyrinėjama vis intensyviau. Kodėl? Mokslininkai išskiria nemažai priežasčių, tačiau mums svarbiausia yra didėjantis bendras žmonių nerimastingumas, įtampa. Kiekvienas iš mūsų turim daug skirtingų šaltinių, kurie mums kelia nerimo, baimės jausmus ar stresą. Kaip pavyzdys, vienas iš bendrų šaltinių visai populiacijai yra šių laikų greitos permainos visuomenėje, prie kurių darosi sunku prisitaikyti. Na, o svarbiausia priežastis, dėl ko reikia kalbėti apie stresą - jo reikšmė mūsų gerovei, fizinei ir emocinei sveikatai. Stresas, kaip ir bet koks emocinis ar fizinis diskomfortas, trukdo mums gerai funkcionuoti.

Ar stresas visada tik blogai? Dažniausiai, kai kalbame apie stresą, kalbame apie jį kaip daugiau neigiamą reiškinį mums. Tačiau tai ne visai tiesa. Egzistuoja ir gerasis stresas, kuris mus motyvuoja veiksmams, yra tarsi mūsų gyvenimo variklis. Jis vadinamas eustresu. Eustresas yra gyvenimo motyvacinė jėga bei būsena, kurioje galimybės, darbingumas didėja. Eustreso metu mums dažniausiai atrodo, kad mūsų turimų resursų užteks įveikti užklupusius sunkumus. Distresas tuo tarpu atsiranda tada, kai streso kiekis nepaliaujamai didėja ir perlipa tą ribą, ties kuria mes galėjome susitvarkyti. Kitaip tariant - kai balansas, tarp to, kas vyksta ir mūsų gebėjimo su tuo susitvarkyti, sutrinka; kai mūsų resursai yra mažesni, nei reikalauja stresinė situacija. Būtent tada eustresas tampa distresu - kenksmingu mūsų sveikatai reiškiniu, mažinančiu mūsų imlumą, darbingumą, gyvenimo džiaugsmą.

Streso priežastys ir pasekmės

Kas sukelia stresą? Bendrąja prasme, stresoriai gali būti tam tikri įvykiai, kurie verčia žmogų keistis arba prisitaikyti. Dažniausiai įvairioje mokslinėje literatūroje susiduriama su požiūriu, jog stresoriai yra įvykiai, sukeliantys asmeniui įtampą, nerimą, skubėjimą, susirūpinimą ar net sukeliantys pyktį. Jie gali būti labai įvairūs: tai katastrofiški įvykiai, gyvenimo pasikeitimai, dideli praradimai ir panašiai. Stresoriai taip pat siejami su pačiu asmeniu, jo aplinka ir profesiniu gyvenimu. Jie gali būti psichologiniai: įtampa darbe, tarpasmeniniai santykiai, ateities neužtikrintumas, įvairūs konfliktai, nesėkmės, problemos šeimoje ar darbe.

Kokios streso pasekmės? Daugybė įvairių tyrimų rodo, kad stresas turi nenuginčijamą poveikį mūsų organizmui ir sveikatai. Patiriamas stresinis įvykis sukelia visų organizmo sistemų reakciją, organizmas reaguoja kaip vieninga sistema. Stresoriai suvokiami sąmoningai, informacija perdirbama smegenyse, o smegenys siunčia perdirbtą informaciją, kaip tvarkytis su stresoriumi, kūnui. Nuolatinis stresas gali būti susilpnėjusio imuniteto, cukrinio diabeto, virškinimo sistemos ligų, odos ligų, nutukimo, galvos ir nugaros skausmų priežastis, taip pat įvairių psichikos sveikatos sutrikimų priežastis.

#

tags: #balanso #teorija #psichologijoje