Įvadas
Humanistinės idėjos, skatinančios žmogaus vertę, racionalų mąstymą ir visuomenės pažangą, turėjo didelį poveikį Lietuvos kultūrai ir visuomeniniam gyvenimui. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip humanistinės tradicijos įsitvirtino Lietuvoje, kokie veiksniai tai paskatino ir kokią įtaką jos padarė skirtingoms sritims - nuo švietimo ir meno iki politinės minties ir tautinės savimonės.
Šviečiamojo amžiaus idėjų sklaida Lietuvoje
Europoje vyraujančios humanistinės Šviečiamojo amžiaus idėjos, racionalistinė pasaulėžiūra Lietuvą pasiekė apie XVIII a. vidurį. Švietėjiškas sąjūdis skatino radikalias visuomeninio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo permainas, Vilniaus universiteto reformą ir pažangius švietimo sistemos pokyčius, naujų dorovinių vertybių sklaidą. Švietėjiško sąjūdžio ideologai pakeitė požiūrį ne tik į mokslą, švietimą, bet ir į tautos istoriją, patį žmogų, reikalavo suteikti jam žinių iš įvairių gyvenimo sričių. Švietėjai ir menui taikė naujus vertybinius kriterijus, numatė naujus uždavinius, priskyrė švietėjišką auklėjamąją paskirtį.
Didelę reikšmę švietimo idėjų gyvybingumui turėjo politiniai įvykiai. 1795 m. žlugus Abiejų Tautų Respublikai, pasipriešinimas Rusijos imperinei politikai, valstybės atkūrimo viltys neišblėso.
Klasicizmo įtaka Lietuvos kultūrai
Klasicizmo pradžia Lietuvos dailėje siejama su Vilniaus universiteto dailės katedrų įkūrimu (Tapybos ir piešimo 1797 m., Skulptūros 1803 m., Grafikos 1805 m.). Meno atsinaujinimo, kartu ir klasicizmo idėjų bei naujos meninės raiškos sklaidą Lietuvoje spartino dailininkų kelionės ir studijos Europos (daugiausia Italijos) dailės akademijose, atsivežamos antikinės skulptūros ar jų kopijos, klasicistiniai taikomosios dailės kūriniai. Reprodukcinė grafika tapo populiaria naujų idėjų skleidimo, klasikinio antikos meno pažinimo priemone. Itin svarbūs buvo ir garsūs mecenatai - aukšto rango valstybės ir Bažnyčios pareigūnai.
Daugiau kaip per 70 klasicizmo gyvavimo metų grynojo klasicizmo stiliaus vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių sukurta palyginti nedaug. Jiems dažnai taikomas neoklasicizmo terminas. Ankstyvosios klasicizmo apraiškos susipynusios su baroko, vėlyvosios - su romantizmo, taikomojoje dailėje - su ampyro ir bydermejerio tendencijomis. Vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje ankstyvojo, brandžiojo ir ypač vėlyvojo klasicizmo chronologinės ribos nežymios. Ryškesni tik idėjinių tendencijų pokyčiai. Naujojo stiliaus apraiškos ryškiausios tapyboje, grynojo stiliaus skulptūrų ir ypač grafikos kūrinių sukurta kur kas mažiau.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Bendruosius klasicizmo bruožus pirmiausia rodo pakitusi tematika, meninė raiška ir žanrų atsiskyrimas. Plito alegorinės, mitologinės ir religinės kompozicijos, vyravo su Abiejų Tautų Respublikos istorija susijusi tematika, nutapyta daug portretų. Grafikai plėtojo peizažo žanrą. Daugelis idėjų dažniausiai buvo pateikiama alegoriškai. Vilniaus meno mokykla išplėtė žanrų spektrą. Daugiausia plėtota istorinė tematika, vaizduoti ne tik Abiejų Tautų Respublikos praeities, bet ir to meto politiniai įvykiai, žmonės. Suklestėjo portretas, greta pasaulietinio ir istorinio, plito mitologinio portreto žanras. Pradėta vaizduoti ne tik diduomenės, aukštas valstybines pareigas užimančius žmones, bet ir mokslo, meno, t. p. miestiečių ir valstiečių luomo atstovus.
Pakito ir meninė raiška. Dinamiškas teatrališkas baroko kompozicijas keitė racionali, harmoninga, statiška ir simetriška vaizdo struktūra, įsivyravo linearizmas, skulptūrinė formos modeliuotė, santūrus koloritas. Svarbiausia - pakito kūrinių idėjinis turinys, kuris kartais net labiau negu meninė forma atspindėjo naujojo stiliaus plitimą. Meno kūriniai visuotinai skleidė pažangias demokratiškas Šviečiamojo amžiaus idėjas, didvyriškumo, meilės ir ištikimybės tėvynei pavyzdžius, iškėlė žmogaus piliečio moralines vertybes - drąsą, kilnumą, taurumą ir patriotizmą. Pakito ir religinė dailė. Vyravusį misticizmą keitė paprastos evangelinės vertybės ir tiesos, o barokui būdingą meninės formos puošnumą - santūri klasicizmo estetika.
Lietuvos dailėje klasicizmo sklaida siejama su Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros pirmojo vadovo P. Smuglevičiaus pedagogine ir kūrybine veikla. Studijavęs ir ilgą laiką gyvenęs Romoje, gerai susipažinęs su antikos paminklais savo dėstymo programoje jis vadovavosi klasicistinėmis nuostatomis. Iš dalies jas plėtojo ir kitas katedros vadovas J. Rustemas, jis vertino meninės formos racionalų paprastumą. Lietuvos dailėje klasicizmo bruožai ryškiausi tapyboje (alegorinėse, mitologinėse, istorinėse, religinėse kompozicijose, portretuose).
P. Smuglevičiaus kūryba
Ryškiausiu Lietuvos tapybos klasicizmo atstovu laikomas P. Smuglevičius. Paveiksluose vyrauja antikinės filosofinės literatūros ir istorinės temos (Kalchantas, aiškinantis Achilui Apolono rūstybės priežastis, po 1797 m., Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus į tėvynę 1807 m., Persų pasiuntiniai pas Etiopų karalių, po 1785 m.), politinės ir pilietinės laisvės gynimo, pasiaukojimo visuomenės labui, pareigos tėvynei idėjos įkūnytos remiantis antikos istorijos, literatūros ar mitologijos pavyzdžiais. Iš senovės Romos istorijos perimta herojinė tema atskleidžiama P. Smuglevičiaus kūriniuose, vaizduojančiuose Abiejų Tautų Respublikos praeitį (Lenkijos istorijos iliustracijų ciklas, apie 1791 m., Mūšis ties Chotinu 1673 metais, prieš 1797 m., LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus mirtis 1806 m.). Domėtasi Abiejų Tautų Respublikos istorinėmis, politinėmis ir socialinėmis gyvenamojo laiko aktualijomis (Laisvių suteikimas Paulavos valstiečiams 1769 metais 1795 m., Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje 1794 m. Pažangios idėjos atsispindi kūriniuose, kuriuose vaizduojamas žemesnysis visuomenės sluoksnis - valstiečiai. P. Smuglevičiaus religinė dailė perteikia laikotarpiui būdingas biblines vertybes (Judita, prieš 1784 m., Dorybių alegorijos 1801 m.). Didelę jo kūrybos dalį sudaro portretai. Kai kurie reprezentaciniai portretai ryškiai atspindi klasikinio stiliaus tapybos principus, kuriems būdinga aiški kompozicija, didaktinis turinys, fonas su antikiniais elementais (Prozorų šeimos portretas 1789 m., Vyskupo Jono Stepono Giedraičio portretas, prieš 1795 m.).
P. Smuglevičiaus mokinių kūryba
Klasicistų propaguojamas meninės formos taurus paprastumas ir ramus didingumas, drąsos, kilnumo, pasiaukojimo vertybių iškėlimas Lietuvos tapyboje reiškėsi ir P. Smuglevičiaus mokinių kūryboje. Joje vyravo įvairių tipų portretai, istorinės kompozicijos, mažiau peizažų ir buitinio žanro kūrinių. Klasicizmo estetiką, orientaciją į antikinio meno ir literatūros kūrinius atspindi J. Oleškevičiaus istorinės ir alegorinės kompozicijos (Jono Karolio Chodkevičiaus atsisveikinimas su žmona Ona Ostrogiškaite išvykstant į Chotino mūšį 1621 metais 1808 m., Antiochas ir Stratonikė 1810 m.). Racionali kompozicija ir forma, aiškus turinys būdinga J. Damelio (Stanislovo Jono Bohušo‑Sestšencevičiaus portretas 1820 m.), G. Barausko (Šv. Bazilijus apgina našlę Vestianą, prieš 1807 m.), J. Peškos (Trys mūzos, apie 1800 m., Jeronimo Stroinovskio portretas, apie 1814 m.), D. Kondratavičiaus kūrybai. Dėl paprastos harmoningos meninės formos, mokslo ir meno žmonių vaizdavimo, antikinių ir alegorinių siužetų panaudojimo prie klasicistinių kūrinių priskiriami ir kai kurie J. Rustemo (Onos Saltonaitės‑Vankavičienės portretas, apie 1805 m., Marijos Mirskytės, Barboros Šumskytės ir Adomo Napoleono Mirskio portretas, apie 1808 m.), P. Joteikos (Tomo Žickio portretas) portretai. Su Šviečiamojo amžiaus ideologija susiję ir kitų XIX a.
Taip pat skaitykite: E. Fromm'o teorijos apžvalga
Vėlyvasis klasicizmas, susipynęs su romantizmu, tapyboje plito maždaug iki XIX a. Klasicizmo stiliaus įsigalėjimas Lietuvos skulptūroje siejamas su Skulptūros katedros veikla. Nuo 1803 m. jai vadovavo A. Le Brunas, 1811-1826 m. - Kazimieras Jelskis. Skulptūroje klasicizmo samprata nebuvo vyraujanti, grynojo stiliaus skulptūrų sukurta palyginti nedaug. Klasicizmo bruožus ryškiau atspindi tik architektūros skulptūrinis dekoras, antkapiniai paminklai, altorių skulptūra, t. p. alegorinių ir mitologinių siužetų dekoratyvinės parkų skulptūros, pagrįstos antikinių kūrinių imitavimu ar perfrazavimu, portretiniai biustai ir medalionai, kamerinės bareljefinės kompozicijos. Kaip ir tapyboje, sektinu pavyzdžiu tapo antikinė klasika, siekta meninės raiškos vientisumo, racionalaus harmoningo meninio pavidalo. Gipsinių antikinių modelių kopijavimas buvo ir viena Skulptūros katedros jaunųjų skulptorių ugdymo priemonių. Klasicistinę sampratą, radikalius meninės raiškos pokyčius labiausiai atskleidžia Kazimiero Jelskio sukurti reprezentaciniai portretai, t. p. portretiniai medalionai (K. Jelskio Autoportretas 1848 m.). Juose vyrauja iš graikų ir romėnų portreto perimta biusto forma, būdinga realistiniai bruožai (Zakarijo Nemčevskio biustas, apie 1820 m., Adomo Kazimiero Čartoriskio portretas, apie 1823 m.). Klasicizmo principus atspindi K. Jelskio sukurti antkapiniai paminklai, jų architektūriniuose elementuose vyrauja orderinės formos ir klasicistinė ornamentika (T. Wawrzeckio epitafija Vilniaus katedroje, apie 1820 m., vyskupo H. Stroynowskio antkapinis paminklas Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, 1827-1829 m.), t. p. alegorinės kompozicijos (Skulptūros alegorija 1858 m.). Klasicizmo stiliui priskirtina keletas A. Le Bruno kūrinių (Prof. Martyno Počobuto portretas, iki 1811 m.). Bendrieji klasicizmo bruožai, komponavimo principai, meninės raiškos priemonės ryškios ir kai kuriuose V. Smakausko (Šv. Petras Mielagėnų bažnyčioje, Juozapo Saunderso portretinis medalionas, apie 1820 m.), H. Dmachausko, F. Sivickio kūriniuose.
Lietuvos grafikoje klasicizmas nelabai ryškus. Grafikos katedros prof. J. Saunderso ir vėliau dirbusių jo auklėtinių M. Podolinskio, G. Kislingo, F. Lehmanno dailės ugdymo programos rėmėsi senovės meno estetikos kriterijais, o klasikinių kūrinių kopijavimas buvo viena svarbiausių raižymo įgūdžių ugdymo priemonių. Visuomenės poreikiai lėmė ne meninės, o reprodukcinės ir taikomosios grafikos plėtrą, kuri tapo gana veiksminga naujų idėjų skleidimo priemone. Reprodukcinę grafiką plėtojo ir pirmasis Grafikos katedros profesorius I. Veisas. Garsiausių įvairių dailės rūšių kūrinių, t. p. antikos paminklų reprodukcijų yra išraižę ir kiti šio laikotarpio dailininkai - M. Podolinskis, F. Lehmannas, G. Kislingas, J. H. Głowackis. Daugiausia sukurta raižinių įvairaus pobūdžio leidiniams (I. Veiso Labdarybė 1808 m., M. Podolinskio Lešekas ir Govorekas 1816 m., pagal J. Rustemą, J. Saunderso Jano Zamoyskio apoteozė 1812 m., pagal J. Damelį). Veikė Vilniaus litografijos dirbtuvės. Veikiant bendrosioms klasicizmo estetinėms nuostatoms gausėjo dailininkų, didėjo jų profesionalumas, iš lėto klostėsi meninė grafika, bet nei gausa, nei aiškiai išreikštais klasicizmo estetikos bruožais ji neprilygo tapybai. Klasicizmo estetikos poveikį kiek ryškiau atspindi reprodukuoti portretai (M. Podolinskio Prof. Vinco Herberskio portretas 1814 m., pagal J. Rustemą, I. Veiso Hieronimo Stroynowskio portretas 1804 m., pagal I. Bruškevičių). Grafikos kūriniams būdinga itin santūri vaizdavimo maniera (J. H. Głowackio Lauryno Gucevičiaus portretas 1823 m.). Plėtotas peizažo žanras, vyravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (daugiausia Vilniaus architektūros paminklų) ir antikinių Romos griuvėsių vaizdai.
XVIII a. ketvirto ketvirčio Lietuvos taikomojoje dailėje ryšku tik kai kurie klasicizmo elementai. Klasicizmo principai labiau reiškėsi XIX a. pirmoje pusėje. Taikomosios dailės raidą spartino XVIII a. susikūrusios dailiųjų dirbinių manufaktūros ir dvarų dirbtuvės. XIX a. pirmos pusės taikomosios dailės dirbiniai tenkino įvairaus skonio poreikius; šalia klasicizmo plėtotas ampyro ir bydermejerio stilius. Klasicizmo bruožai ryškiausi interjerų apdailoje, su architektūra susijusiuose metalo dirbiniuose, balduose, keramikoje ir auksakalystėje. Įvairios paskirties baldai buvo gaminami miestų cechuose, manufaktūrose ir dvarų dirbtuvėse, nemažai buvo įvežtinės produkcijos. Baldams būdinga aiški konstrukcija, gana tiesios linijos, faneravimas vietine ir įvežtine medžiaga, intarsijos, aplik, marketr ir kitų technologijų dekoras. Populiari buvo keramika. Plito antikinių indų formos keramikos dirbiniai, puošti girliandomis ir kitais antikinio dekoro elementais. Nuo XVIII a. ketvirto ketvirčio klasicizmo elementai išryškėjo auksakalių dirbiniuose. Įsivyravo masyvūs geometrinių formų, menkai puošti stalo indai, jų dekorui taikyta štampuotos detalės. Labai išpopuliarėjo dideli metalo indai, atkartojantys senovės Romos šios rūšies dirbinių pavyzdžius. Dekore vis labiau įsivyravo ir pseudoantikiniai motyvai. Liturginių reikmenų gamyboje per visą XIX a. išliko gaji barokinė tradicija. Išsiskyrė tik gana sparčiai plintančios kolonų su kaneliūromis pavidalo, tvirtu keturkampiu pagrindu, iš įvairių metalų (tarp jų ir alavo) lietos klasicistinės žvakidės. Architektūrinės kolonos pavidalas, girliandų, vazų, mitinių figūrėlių dekoras būdingas ir krosnims, židiniams. Tekstilės plėtotei įtakos turėjo prancūzų tekstilės pramonė.
Renesanso idėjų įtaka
Renesansas, atgimimas, vidurio ir centrinės Europos šalių kultūros ir visuomenės minties raidos epocha, sudaranti perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų laikų kultūros. Prasidėjo XIV a. Italijoje, daugelyje šalių paplito XV-XVI a. Socialinės renesanso prielaidos - luominių feodalinių santykių irimas, miestų reikšmės didėjimas, prekybos augimas, buržuazijos klasės (tuo metu pažangios) formavimasis. Lietuvoje renesanso visuomenės mintis ir kultūra reiškėsi nuo XV a. pabaigos iki XVII a. vidurio.
Renesanso apraiškoms pradžią davė bajorų studijos Prahos, Krokuvos (iki 1492 m. jame buvo studijavę 300-400 jaunuolių iš Lietuvos), Bolonijos, Paduvos, Leipcigo, Vitenbergo, Miuncheno, Heidelbergo, Liuveno, Ingolštato ir kituose universitetuose. Dalis grįžusių į Lietuvą šių universitetų klausytojų skleidė renesanso idėjas. Joms plisti padėjo ir Lietuvoje gyvenę kitų šalių humanistai. Renesanso intelektualinė atmosfera paskatino spaudos atsiradimą Lietuvoje. Žymus humanistinių idėjų skleidėjas Pranciškus Skorina, 1517-1519 m. Prahoje išleidęs kelias knygas, atvyko į Vilnių ir čia savo spaustuvėje 1522 m. išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“ (bažn. sl. k. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų (Žygimanto Augusto, Sapiegų, Radvilų) dvaruose buvo kaupiamos bibliotekos (visų pirma - V. Europos humanistų parengti antikos autorių veikalai), meno vertybės, vyko literatūros ir muzikos vakarai. Intelektualinis bendravimas sudarė svarbų renesanso pasaulėjautos bruožą. Asmenines bibliotekas turėjo ir daugelis raštijos veikėjų (Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša, Petras Roizijus, Motiejus Strijkovskis, Solomonas Risinskis).
Taip pat skaitykite: Harmoningo asmens formavimas
XVI a. Lietuvoje, panašiai kaip Vokietijoje ir kitose Europos šalyse, renesansas buvo susijęs su reformacijos judėjimu. Reformacijos veikėjų priešiškumas popiežiaus diktatui, pastangos reformuoti bažnyčios valdymą, įtraukti į jį pasauliečius, atitiko renesanso antropocentrinę pasaulėžiūrą, dėmesį žmogaus fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui. Lietuvos reformacijos veikėjai (Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis) skleidė žymiausių vakarų Europos reformacijos veikėjų ir humanistų (M. Liuterio, P. Su humanizmo ir reformacijos idėjų plitimu susijęs pirmųjų aukštesniojo tipo mokyklų atsiradimas: 1539-1542 m. Vilniuje veikė Kulviečio, 1567-1569 m. - Roizijaus mokyklos. Persekiojami už reformacijos idėjų skelbimą Kulvietis ir kai kurie kiti jo bendraminčiai 1542 m. išvyko į Karaliaučių, ten daug prisidėjo prie - partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) ir protestantiško Karaliaučiaus universiteto įsteigimo (1544 m.). Karaliaučiuje 1547 m. buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Kovodami su reformacija, kontrreformacijos veikėjai taip pat steigė mokyklas. 1570 m. buvo įkurta Vilniaus jėzuitų kolegija: 1579 m. ji buvo perorganizuota į Vilniaus universitetą - pirmąją Lietuvos aukštąją mokyklą. Universitetas davė pradžią Lietuvos mokslui, prisidėjo prie Lietuvos raštijos plėtotės, tapo svarbiausiu intelektualinės minties židiniu LDK, jame brendo įvairių mokslo šakų (ypač filologijos, istorijos ir filosofijos) kadrai. Pažangieji profesoriai XVII a. Reformatų ir katalikų kova dėl įtakos visuomenėje skatino XVI a. antros pusės ir XVII a. pirmos pusės poleminių publicistinių raštų lot. ir lenkų irimą. Kai kuriuose jų žymus pasaulietinio mąstymo poveikis. Pasaulietinės humanistinės literatūros išleido XVI-XVII a. Vilniuje veikusios Mamoničių, Karcanų, M. K. Radvilos, universiteto (Akademijos) spaustuvės.
Renesanso idėjos formavo naują požiūrį į žmogų, tautą, visuomenę, valstybę. XV a. pabaigoje buvo sukurta lietuvių kilmės iš Romos didikų teorija (Lietuvos metraščiai). Šia teorija mėginta iškelti lietuvių tautos senumą, kilmingumą, pabrėžti Lietuvos valstybės istorinį savarankiškumą, atremti kitų valstybių (Lenkijos, Rusios) pretenzijas į Lietuvos žemes. Mykolas Lietuvis lietuvių ir romėnų giminingumą įrodinėjo kalbos panašumu, reikalavo, kad LDK raštai būtų rašomi lotynų, o ne baltarusų kalba. Augustinas Rotundas, remdamasis lietuvių kilmės iš romėnų teorija, smerkė tuos lietuvius, kurie šneka ir rašo lenkiškai, priešinosi politinei unijai su Lenkija. LDK politinį savarankiškumą gynė Strijkovskis. Kaip humanistas, jis pateikė Lietuvos istorijos paralelių su senosios Graikijos ir Romos istorija, antikos herojais. LDK valstybės savarankiškumą įteisino Lietuvos statutai (1529 m., 1566 m., 1588 m.). Teisės normos juose taikomos visų luomų piliečiams, pabrėžiama vienoda visų piliečių atsakomybė prieš įstatymą. Naują pažangią tautos sampratą deklaravo Daukša. Jis aiškino, kad vieną tautą nuo kitos skiria teritorija, papročiai ir kalba. Pagal šią sampratą tautą sudaro ne tik feodalai, bet ir liaudis (prastuomenė). Daukša kėlė mintį, kad būtina vartoti gimtąją kalbą.
Renesanso literatūra
Renesanso literatūra reiškė humanizmo pasaulėžiūrą. Renesanso rašytojai, filologai sektinu pavyzdžiu laikė antikinę literatūrą, jų kūryboje gausu antikinės mitologijos, poezijos įvaizdžių. Kartu jie stengėsi plėtoti pasaulietinę gyvojo meto tematiką. Renesanso bruožai ryškūs XVI a. ir XVII a. pirmos pusės Lietuvos raštijoje. Renesanso epochoje pradėjo kurtis raštija lietuvių kalba. Pirmiesiems raštijos lietuvių kalba kūrėjams Stanislovui Rapolioniui, Abraomui Kulviečiui, Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai būdinga pastangos įteisinti lietuvių kalbą, kaip rašto kalbą, rėmimasis antikos autorių kūriniais. lotynų ir lenkų kalbomis. Šių kūrinių stilistikoje žymu antikinės literatūros poveikis. Renesansinių grožinės literatūros kūrinių lotynų kalba XVI-XVII a. parašė: poemų - Jonas Vislicietis („Prūsų karas“, 1516 m.), Mikalojus Husovianas (,,Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“, 1523 m., liet. išl. 1977 m.), Jonas Radvanas („Radviliada“, 1588 m.), Laurynas Bojeris („Karolių mūšis“, 1606 m., liet. išl. 1981 m.); epitafijų, epigramų, elegijų, odžių ar lyr. eilėraščių - Petras Roizijus, Jonas Komparskis, Jonas Rakvicas, Kristupas Zaviša, Husovianas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Ypač gausi ir populiari Sarbievijaus kūryba (rink. „Lyrikos knygos“, 1632 m.). Jo poetikos traktatuose šalia renesanso yra ir baroko estetinių koncepcijų. Renesanso ir baroko bruožai susipynę Sarbievijaus bei kitų XVII a.
Renesanso architektūra
Renesanso architektūra buvo pagrįsta antikinio meno principais bei vėlesnių stilių techniniais laimėjimais. Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, horizontalumas, formų aiškumas ir darnumas, saikingas dekoras, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė. Lietuvoje bendri renesanso architektūros bruožai buvo susiję su Italijos, Vokietijos, Nyderlandų renesanso architektūros bruožais, vietos pilių romaniniais bei gotikiniais elementais ir suformavo savitą renesanso stilių. Nacionalinę specifiką lėmė ir tai, kad greta užsienio architektų kūrė daug vietos meistrų. Labiausiai reiškėsi rezidencinių pilių, miesto gynybinių sienų, bastioninių pilių, švietimo, kulto pastatų, miestiečių gyvenamųjų namų architektūroje bei urbanistikoje. Skiriami du renesanso architektūros raidos laikotarpiai: XVI a. I-III ketvirtis ir XVI a. pabaiga - XVII a. vidurys. Pirmojo laikotarpio pastatai turėjo nemažai gotikinių bruožų.
Humanizmas ir tautinė savimonė
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų atskleidžia, kad portretai atliko ne tiek fotografijos, kiek viešosios, kitaip tariant, socialinės komunikacijos paskirtį. Portrete pateikiama informacija apie tapomą asmenį. Senieji portretai - tai įvaizdžio kūrimo būdas ir net savaip reklamos forma, tačiau istoriniu požiūriu tie portretai labai įdomūs ir informatyvūs. Visi ženklai, kurie tuose portretuose pateikti, turi savo kodą. Mums reikia tuos ženklus atkoduoti, iššifruoti, tada prabils ir portretai. Per portretus galima suvokti paties užsakovo, valdovo, didiko, karžygio, vyskupo insignijas.
Bona Sforca buvo tikra gražuolė, tad prieš šį neatremiamą argumentą Žygimantui Senajam tikriausiai buvo sunku atsispirti. Savo vaidmenį suvaidino ir Bonos Sforcos portretas, bent jau sprendžiant iš sėkmingo rezultato - jungtuvės įvyko. Bonos Sforcos portretas visų pirma buvo diplomatinė, komunikacijos priemonė, ir ja buvo tinkamai pasinaudota. Ta komunikacija vyko įvairiais lygmenimis, taip pat ir vidaus reikalams tenkinti. Jau nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikų Vilniuje buvo kaupiamos meno kolekcijos, kurios turėjo ne tik meninę, estetinę, bet ir edukacinę funkciją. Valdovų ir didikų vaikai augo, dvariškių vaikai pradėdavo politinę karjerą, o tam reikėdavo nuo mažens vaiką ugdyti, jaunuolį ruošti. Priaugančios didikų jaunosios kartos statusas įpareigodavo perimti tėvų ir savo luomo tradicijas, taip iš kartos į kartą buvo perduodama valstybinė savimonė - visa tai buvo labai svarbu to meto elitui.
Renesanso epochos darbų šioje parodoje nedaug. Išskirti galima nežinomo XVI a. skulptūrą, vaizduojančią moterį. Portretai pirmiausia yra istorijos šaltinis, jie labai daug gali pasakyti apie portretuojamą asmenį, jo socialinį statusą, nuopelnus, socialinę ir kultūrinę aplinką, kuriai portretuojamasis priklausė. Kita vertus, tai ir meno kūriniai, kurie atspindi konkrečios kultūros epochos menines nuostatas ir kūrėjo brandą.
tags: #humanistines #tradicijas #labiausiai #skatino