Agresija - tai elgesys, nukreiptas į kitą žmogų, ir gali būti išmokstamas įvairiose aplinkose, įskaitant namus, darželį ir sportą. Straipsnyje nagrinėjama agresijos prigimtis, jos priežastys ir galimi sprendimo būdai, remiantis psichologijos teorijomis ir specialistų patarimais. Aptariami tiek vaikų, tiek suaugusiųjų agresijos aspektai, siekiant padėti geriau suprasti šį reiškinį ir rasti būdų, kaip su juo susidoroti.
Agresija Vaikystėje: Priežastys ir Reakcijos
Vaikų agresija gali pasireikšti įvairiais būdais, pavyzdžiui, isterijomis, trankymu durimis ar daiktų mėtymu. Specialistas S. Stifelman pabrėžia, kad moralai nepadeda, nes vaikai tokioje būklėje negali mąstyti logiškai. Vietoj to, tėvai turėtų leisti vaikui suprasti, kad jie neišsigando jo jausmų, ir padėti suvokti, ką jis jaučia: pyktį, liūdesį, nusivylimą. Svarbu parodyti, kad jums svarbu, ką jis jaučia, ir tik tada, kai vaikas nusimes emocijų naštą, paklausti jo, ar jis norėtų išgirsti jūsų mintis ir idėjas.
Svarbiausia tėvų užduotis - padėti vaikui pereiti nuo agresijos prie susitaikymo su esama padėtimi, nereikia ieškoti problemos sprendimo arba teisintis. Atminkite: mes auginame ne vaikus, o suaugusiuosius. Nors mokome juos įveikti kliūtis, ne visi norai išsipildo. Kartais negali gauti to, ko nori.
Psichologas G. Niūfeldas teigia, kad prisitaikymas ir agresija - dvi potencialios nusivylimo išeitys - tarpusavyje nėra suderinamos. Jeigu nusivylimas nevirs susitaikymu, agresija kartosis. Smegenys turi užfiksuoti, jog „tai neveikia”. Kai bus išlietos beprasmiškumo ašaros, prasidės adaptacijos procesas. Prasidėjus adaptacijos procesui, perėjimui nuo pykčio prie liūdesio, beprasmiškumo jausmas visada reiškia liūdesį, nusivylimą ir širdgėlą.
Agresija ir Prieraišumas
Vaikams, kurie prisirišę labiau prie bendraamžių nei prie tėvų, yra sunkiau: beprasmiškumo pojūtis jiems reiškia pažeidžiamumą. Bėgdami nuo pažeidžiamumo, vaikai, orientuoti į bendraamžius, pirmiausiai nuslopina beprasmiškumo pojūtį. Jeigu tėvai sutrinka ir jaučiasi nebeturį valdžios savo atžalai, jie nejučia šią valdžią, o kartu ir atsakomybę nusiima nuo savo pečių ir užkrauna vaikui.
Taip pat skaitykite: Psichikos ir fizinės sveikatos sąsajos
G. Niūfeldas knygoje „Laikykite savo vaikus” rašo aiškiai pamatęs, kaip stipriai susijęs nusivylimas su prieraišumu ir agresija, kai pačiam tekę išvykti į kitą kontinentą vesti penkių dienų kursų mokytojams ir palikti sūnų, kuris buvo labai prie jo prisirišęs. Kai grįžo, G. Niūfeldas pastebėjo, jog mažyliui agresijos priepuoliai padažnėjo gal dešimtį kartų. Sūnus kandžiojosi, mušėsi, mėtė daiktus.
Bendraamžių santykiuose nėra saugaus uosto, nėra skydo nuo streso, nėra visa atleidžiančios meilės, nėra įsipareigojimų, kuriais būtų galima pasikliauti, nėra pojūčio, kad tave gerai supranta. Tokioje aplinkoje frustracija intensyvi, netgi kai viskas klojasi palyginti gerai. Pridėkite čia atstūmimą arba išmetimą iš grupės - ir frustracija išsilies per kraštus. Psichologas nesistebi, kad vaikų, kurie orientuoti į bendraamžius, leksika kupina keiksmų, o jų mėgstama muzika ir pramogos - pilni prievartos.
Jeigu mes, tėvai, sėkmingai palaikome artimą ryšį su savo vaikais, jiems netenka atvirai susidurti su bejėgystės pojūčiu - viena esminių žmogaus egzistavimo temų. Žinoma, mes negalime nuolat jų ginti nuo realybės, tačiau prie tėvų prisirišę vaikai nesusidurs su gyvenimo sunkumais tol, kol nebus jiems pasirengę. Vaikams, kurių prisirišimas orientuotas į bendraamžius, ne taip pasisekė: veikiami stiprios frustracijos, jie praranda viltį ką nors pakeisti, padaryti savo prieraišumą patikimesnį. Todėl šie vaikai nuolat stengiasi įtikti kitiems, slopina savo asmenybę ir išduoda patys save. Užuot išsisklaidžiusi, beprasmybės siena tik artėja ir galiausiai virsta agresija, teigia psichologas G. Niūfeldas.
Agresija ir Šešėlis: Jungiškas Požiūris
Psichologė-psichoterapeutė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė teigia, kad išorinis karas veikia kiekvieno žmogaus vidų, vidiniai žmogaus psichikos vyksmai savo ruožu daro įtaką kolektyviniams vyksmams. Todėl apie agresiją, destrukciją dabar svarbu kalbėti ne tik kaip kolektyvinį dalyką, bet ir apie tai, kas vyksta kiekvieno iš mūsų viduje. Šiuo laikmečiu daugiau žinių apie agresijos, blogio, smurto mechanizmų supratimą psichologiškai labai gali praversti.
Analitinėje psichologijoje blogis glaudžiau susijęs su tamsiąja žmogaus psichikos sritimi, kurią C. G. Jungas vadino šešėliu. Šešėliu laikoma psichinės struktūros arba asmenybės dalis, su kuria žmogus sąmoningai savęs netapatina ir išstumia iš sąmonės lauko, tačiau ji egzistuoja pasąmonės sluoksnyje. Šešėlis apima ir blogio fenomeną, bet sutapatinti jų nevertėtų.
Taip pat skaitykite: Kraujavimas ir stresas: priežastys ir ryšys
Jungiškoje psichologijoje išskiriami trys pagrindiniai šešėlio raiškos pavidalai: asmeninis šešėlis, kultūrinis šešėlis ir archetipinis Šešėlis. Asmeninį šešėlį sudaro įvairūs neįsisąmoninti ir išstumti turiniai - tai, kas nepatrauklu, menka, nepadoru, gąsdina, nuvertinta. Kuo labiau žmogus juos išstumia iš sąmoningo savęs kaip asmenybės suvokimo, tuo labiau tampa savo tamsiųjų jėgų įkaitu, tuo didesnė destrukcija vyksta jo viduje. Kritiniu atveju šešėlinė dalis gali apskritai perimti asmenybės valdymą - jungiškaisiais terminais tariant, ego susitapatina su šešėliu, tuomet žmogų užvaldo destruktyvūs siekiai.
Apie kultūrinį šešėlį kalbame, kai turime omeny didelę grupę žmonių (pavyzdžiui, tautą). Kiekviena tauta turi savo šešėlį, ir čia galioja tas pats principas, kaip ir asmeninio šešėlio. Kuo labiau tam tikros šalies visuomenė nepripažįsta savo negatyviosios dalies, neprisiima už ją atsakomybės, kuo labiau įsikimba į išskirtinai idealizuotą ar iliuziškai pozityvų savęs suvokimą, ignoruodama tamsiąją pusę, tuo didesnė destruktyvių proveržių galimybė.
Archetipinis šešėlis pasireiškia apskritai kaip destruktyvioji egzistencinė galia. Čia greta iškyla ir blogio sąvoka. C. G. Jungo aiškinimas, kas yra blogis, dvilypis. Jei kalbam apie blogį kaip blogumą, priešpriešinant gerumui, tai sąlyginis dalykas. Būtent žmogaus protas atskiria, kas bloga, o kas gera, o psichikos gelmėse blogis ir gėris susipynę. Kita vertus, blogis gali pasireikšti ir kaip reali gyvybę naikinanti, visumą skaldanti galia.
Strategijos Susidūrus su Šešėliu
Marie-Louis von Franz, Muray Steinas ir kiti jungiškosios psichoanalizės atstovai išskiria keletą strategijų, kurias verta pasitelkti susidūrus su šešėliu.
- Šešėlio įsisąmoninimas ir integravimas. Būtent per savo šešėlinės dalies pažinimą galime tam tikras savo savybes integruoti į savo asmenybę. Kuo gilesnis psichikoje yra skilimas, tuo labiau išsikreipia savo asmenybės suvokimas - nuo tam tikrų savybių išpūtimo (jautiesi perdėtai galingas ir ypatingai apdovanotas) iki visiško nuvertinimo (tiesa, nuvertinimas gali būti nukreiptas ir į kitą žmogų). Tad psichikos jungčių atkūrimas, kuomet asmenybė tampa labiau visybiška, žmogui suteikia tiek sveiko nuolankumo, tiek ir tikros, kuriančios jėgos.
- Humoras ir saviironija. Savo pačių pyktį gali padėti, pavyzdžiui, humoras, saviironija - kai iš šalies pamatome save, visą perpykusį. Labai stipri emocija, kuomet pasiekia afekto lygmenį, yra inertiška - nuneša mus su visa jėga. Humoras tarsi išmuša iš inercijos tėkmės.
- Derybos ir gudravimas. Deramasi net su banko plėšikais, nekaltus žmones įkaitais paėmusiais teroristais. Kuomet susiduriame su itin smurtiniais agresoriais, ši strategija gali būti naudojama ne kaip pagrindinė, bet kaip papildančioji.
- Šešėlinės dalies diferencijavimas. Tai įvardinimas, kas yra kas. Smurtautojas yra ne „tam tikros operacijos vykdytojas“, ne choleriškas ar pasikarščiuoti linkęs žmogus, o būtent smurtautojas. Smurtinėje situacijoje tiesiog gyvybiškai svarbu atpažinti ir įvardinti agresorių ir atskirti jį nuo aukos.
- Atkirtimas ir eliminavimas. Susidūrus su itin stipriu blogiu, kuris tarpasmeniniuose santykiuose pasireiškia kaip smurtas (fizinis ar psichologinis), kankinimas, orumo naikinimas, pažeidžiamiausių vietų atakavimas, gali būti nepakankamai pajėgus (ne dėl to, jog pats esi nepakankamas, o dėl to, kad susiduri su per didele agresyvia jėga) iškovoti pergalę. Tokiu atveju turi būti nukirsta agresoriaus prieiga - tas pat tinka tiek tarpasmeniniuose santykiuose, kai esi fiziškai puolamas, tiek individualioje psichikoje, kai atakuoja vidinė destruktyvi jėga.
Agresija Sporte: Legali Erdvė Pasireikšti
Sporte agresija turi tarsi legalią erdvę pasireikšti. Jeigu visuomenėje žmonės negali agresyviai kovoti, tai sporte jie gali išreikšti savo agresyvumą. Sporto psichologai ir sociologai mano, kad sportas sukuria erdvę agresijai pasireikšti. Sukuria subkultūrą, kur tam tikras agresijos lygis - priimtinas.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti stresą darbe
Yra keletas agresijos rūšių. Viena iš jų netgi neturėtų vadintis agresija, tai veikiau sportinis pyktis. Jis naudingas atletui, kuris siekia gero rezultato. Toks pyktis - priimtinas, neturi neigiamos reikšmės. Kita agresija - apribota taisyklėmis. O trečioji - su emocijomis susijusi agresija.
Agresija tai elgesys, nukreiptas į kitą žmogų. Todėl agresija, kaip ir kitas bet koks elgesys, yra išmokstama. Vaikas agresyvaus elgesio išmokti gali namuose ar darželyje, tačiau gali to išmokti ir sporte. Iš esmės, sportas gali ir padėti pažaboti agresiją, nes sportas kartu ir apibrėžia tą agresiją. Nustatoma, kokiose ribose tas elgesys priimtinas. Tada jau sportininkas gali išmokti, ką daryti su ta agresija - kiek jos rodyti, kiek ne. Sportininkai ir treneriai nenori būti pernelyg agresyvūs ar emocionalūs, nes tai gali pakenkti pasirodymui.
Tačiau yra ne vienas atvejis, kuomet sportininkai elgiasi agresyviai ir panaudoja jėgą visuomenėje. Tuo metu dažnai būna stiprios emocijos. Šiuo metu elgesio kontrolė būna kitokia. Dėmesys yra sutelktas į emociją ir jos išraišką, o ne į tai, kas būtų priimtina visuomenėje.
Agresija ir Šiuolaikinės Technologijos
Mokslinių tyrimų rezultatai vienareikšmiškai tvirtina, kad yra stiprus ryšys tarp priklausomybės nuo interneto ir agresyvaus elgesio. Naršymas internete suteikia galimybę jaustis tam tikrų įvykių dalyviu išlaikant anonimiškumą. Tai didina individualizmo jausmą, kad galima elgtis paisant tik savo paties poreikių. Perkėlus tą patį santykį į realybę padidėja agresyvus elgesys. Be to, kompiuteriniai žaidimai dažnai yra smurtinio turinio, kuris orientuotas į anonimiškų žaidėjų ar tiesiog kompiuterinių veikėjų naikinimą siekiant pergalės.
Kaip Elgtis su Agresyviu Paaugliu Šeimoje
Svarbu domėtis, kas su juo vyksta, bandyti suprasti. Nors supratimas dažnai painiojamas su pritarimu, pateisinimu, iš tiesų tai yra skirtingi dalykai. Galime sakyti paaugliui: „Aš galiu suprasti, kad tau kyla intensyvios emocijos, pyktis, kurį sunku suvaldyti, norisi rėkti, trenkti… Tačiau manau, kad yra ir kiti būdai, kaip tą pyktį išreikšti, kad niekas nenukentėtų.“ Toks principas turi būti taikomas nuolat.
Dar vienas svarbus principas - bandyti išgirsti, ką sako paauglys, o ne užstrigti ties tuo, kaip jis tai sako. Jeigu paauglys pradeda kalbėti pakeltu tonu, dažnai nebesiklausome, ką jis nori pasakyti, tačiau pradedame priekaištauti, tildyti. Pravartu apie paauglio agresyvų elgesį kalbėti ne įkarštyje, bet nuslūgus emocijoms. Reikia pabandyti aptarti, kas įvyko, ką kitą kartą būtų galima daryti kitaip. Tėvai gali padėti sudaryti tam tikrą „saugumo“ planą, kaip sau padėti, kai kyla stiprus pyktis.
Būtina didinti vaikų emocinį raštingumą, mokyti atpažinti emocijas ir tinkamai jas išreikšti. Tačiau pirmiausia turime pasirūpinti savo emocinius raštingumu.