Psichologiniai eksperimentai leidžia giliau pažvelgti į žmogaus elgesio motyvus, reakcijas į įvairias situacijas ir socialinius reiškinius. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą įdomių eksperimentų, atskleidžiančių netikėtus psichologijos aspektus - nuo gyvūnų elgsenos modeliavimo iki žmogaus reakcijos į socialinę aplinką.
„Visata 25“: pelių rojus, virtęs pragaru
Kartą daktaras Džonas B. Kalhunas nutarė sukurti pelių rojų, pavadintą „Visata 25“. Jis paėmė 2x2 metrų dydžio baką, įrengė jame pertvaras, sukūrė tunelių sistemą su individualiais skyriais ir girdyklomis. Į šį rojų buvo paleistos keturios poros sveikų, genetiškai nepriekaištingų pelių. Bake visada tvyrojo +20 laipsnių temperatūra, kiekvieną mėnesį jis buvo išvalomas ir užpildomas pašaru bei medžiagomis lizdams suktis.
Po 100 dienų, suvokusios savo laimę, graužikės pradėjo pašėlusiu tempu daugintis. Gyventojų skaičius padvigubėdavo kas 55 dienas ir jokio išvarymo iš rojaus už nuodėmiavimą nenusimatė. Tačiau jau pačiu savo sukūrimo momentu „visata“ buvo pasmerkta. Numeris 25 buvo pasirinktas ne atsitiktinai - tai buvo jau 25-as eksperimentas su žiurkėmis ir pelėmis, ir kiekvieną kartą rojus pavirsdavo pragaru.
Pelėms, kurių skaičius 315-ą eksperimento dieną išaugo iki 600 vienetų, jau kategoriškai nebeužteko erdvės. Susiformavo įdomūs sluoksniai: „nonkomformistai“, kurie susitelkė bako centre ir reguliariai puldinėjo lizduose gyvenančias peles; „nuostabieji“ - patinai, kurių nedomino dauginimasis ir rūpinosi išimtinai patys savimi ir, pagaliau, „vidurinė klasė“, kurios atstovai stengėsi bet kokiais būdais išsaugoti pelėms įprastą gyvenimo būdą. Bake įsiviešpatavo prievarta, visuotinis ištvirkimas ir netgi kanibalizmas. Galų gale 90% reprodukcinio amžiaus patelių paliko populiaciją ir apsigyveno izoliuotuose lizduose viršutinėje bako dalyje.
560-ą eksperimento dieną su „Visata“ faktiškai viskas buvo baigta. Padidėjęs mirtingumas neišgelbėjo rojaus: paskutinės 8 pelės mirė viena po kitos taip ir nebesugrįžusios prie įprastų vaidmenų ir nemėgindamos susilaukti mažylių. Šis eksperimentas iliustravo, kaip per didelis tankumas ir išteklių trūkumas gali lemti socialinį žlugimą.
Taip pat skaitykite: Kaip gydoma bulimija
Žiurkių socialinės hierarchijos tyrimas bandymais su pasinėrimu
Prancūzų tyrinėtojas Didje Dezoras iš Nansi universiteto 1994 metais paskelbė įdomų darbą, pavadintą „Žiurkių socialinės hierarchijos tyrimas bandymais su pasinėrimu“. Iš pradžių eksperimente dalyvavo šešios klasikinės baltosios laboratorinės žiurkės. Kai ateidavo maitinimosi laikas, jas patalpindavo į stiklinę dėžę su vieninteliu išėjimu į išorę. Tai buvo tunelis-laipteliai, besileidžiantys į gretimo stiklinio indo, iki pusės užpildyto vandeniu, dugną. Ant rezervuaro su vandeniu sienos buvo įrengta lentynėlė, prie kurios iš dugno išnirusi žiurkė galėjo priplaukti ir pasiimti nuo jos sausainį.
Labai greitai tarp žiurkių susiformavo griežta hierarchija. Dvi žiurkės tapo išnaudotojomis: pačios neplaukiojo, o atiminėjo maistą iš trijų išnaudojamų žiurkių. Šeštoji gi pasirinko savarankiško apsirūpinimo strategiją: nardė pasiimti sausainių ir sėkmingai apsigindavo nuo bandymų juos atimti. Įdomiausia buvo tai, kad nepaisant daugybės eksperimento pakartojimų su pačiomis įvairiausiomis žiurkėmis, galiausiai viskas baigdavosi tuo pačiu vaidmenų pasiskirstymu. Netgi kai į grupes suvienydavo tiktai išnaudotojas, tiktai verges ir tiktai savarankiškas, jų bendrija grįždavo prie pradinės hierarchijos.
Daktaras Dezoras įleido į bandymų narvą 200 žiurkių. Jos kovėsi tarpusavyje ištisą naktį. Ryte ten jau gulėjo trys nebegyvos socialinio kataklizmo aukos, o žiurkių bendrijoje susiformavo sudėtinga paklusimo sistema. „Generolams“ maistą atnešdavo „leitenantai“, kurie atimdavo sausainius iš darbinių plaukikių. Be to, vietoj „autonominių“ žiurkių sluoksnio, susiformavo dar ir „kaulytojų“ sluoksnis: jos nenardė ir nesikovė, o maitinosi trupiniais nuo grindų.
Dezoras nebūtų buvęs tikru mokslininku, jei nebūtų paaukojęs savo bandomųjų mokslui. Preparavus žiurkes, paaiškėjo, kad visos jos eksperimento metu patyrė didelį stresą. Šis eksperimentas parodė, kaip socialinė hierarchija ir konkurencija dėl išteklių gali sukelti stresą ir netgi mirtį.
Žiurkių priklausomybės nuo narkotikų tyrimas „žiurkių parke“
Aštunto dešimtmečio pabaigoje kanadietis tyrinėtojas Briusas Aleksanderis padarė išvadą, kad žiurkėms trūksta pramogų. Jis nusprendė ištirti, kaip formuojasi priklausomybė nuo narkotikų. Kad patvirtintų savo teoriją, Aleksanderis pastatė savotišką pramogų parką žiurkėms - erdvų būstą, kuriame buvo tuneliai, sukimuisi skirti ratai, panašūs į tuos, kurie įrengiami voverėms, kamuoliukai žaidimams, jaukūs lizdai ir gausybė maisto. Ten apgyvendino 20 skirtingų lyčių žiurkių. Kontrolinė gi grupė glaudėsi klasikiniuose narveliuose. Ir vienoms, ir kitoms buvo įrengtos po dvi girdyklos. Vienoje girdykloje buvo vanduo, kitoje - morfijus.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichologiniai žaidimai
Rezultate Aleksanderio teorija visiškai pasitvirtino. Narvelių gyventojos labai greitai sėsdavo ant narkotikų, o štai parko gyventojos absoliučiai ignoravo girdyklą su morfijumi. Tam tikrame etape mokslininkas sukeitė vietomis kai kurias parko žiurkes su žiurkėmis iš narvų. Visiškai logiškai graužikai, staigiai ir nepaaiškinamai atsidūrę ankštuose narvuose, tučtuojau įjunko į narkotikus. O štai žiurkės, perkeltos iš narvų į parką, pasirodė esančios gudresnės. Jos ir toliau vartojo narkotikus, tik ne taip reguliariai - lygiai tiek, kiek joms reikėjo. Šis eksperimentas parodė, kad aplinka ir socialinė gerovė turi didelę įtaką priklausomybės formavimuisi.
Rozentalio efektas: lūkesčių įtaka rezultatams
Logišku šios serijos eksperimentų su gyvūnais tęsiniu galima laikyti eksperimentą su žmonėmis, dalyvaujant žiurkėms. Atliko jį psichologijos daktaras Rozentalis Harvarde 1963 metais. Jis pasiūlė savo studentams patreniruoti žiurkes įveikti labirintą. Pusei studentų buvo pasakyta, kad jie dirbs su specialios intelektualios veislės žiurkėmis, kurios labai greitai mokosi. Antra studentų grupė dirbo su „įprastomis“ žiurkėmis. Kaip nesunku susiprotėti, žiurkės buvo absoliučiai vienodos.
Eksperimento rezultatai parodė, kad studentai, kurie tikėjo, jog dirba su „intelektualiomis“ žiurkėmis, pasiekė geresnių rezultatų. Tai įrodo, jog studentų lūkesčiai paveikė žiurkių pasirodymą. Šis fenomenas vadinamas Rozentalio efektu arba lūkesčių efektu. Jis iliustruoja, kaip mūsų lūkesčiai ir įsitikinimai gali paveikti kitų žmonių ar net gyvūnų elgesį.
Beždžionių ekonomika: nuo darbo iki prostitucijos
Du mokslininkai iš Jeilio universiteto (ekonomistas ir psichologas) nutarė išmokyti beždžiones naudotis pinigais. Pinigų idėją, kaip paaiškėjo, gali įsisavinti ir gyvūnai su nedideliu protu bei nedideliais poreikiais, kurie apsiriboja maistu, miegu ir seksu. Iš pirmo žvilgsnio išties galėjo pasirodyti, kad toms beždžionėms nieko nereikia gyvenime. Jas galima maitinti saldainiais visą dieną ir jos pastoviai vis ateis ir ateis jų pasiimti.
Amerikiečių etologai atliko eksperimentą, kurio tikslas - „suformuoti darbo santykius kapucinų bandoje“. Voljere jie sugalvojo „darbą“ - tai sverto judinimas, dedant 8 kilogramų pastangas - ir universalų ekvivalentą - pinigus. Už kiekvieną sverto pajudinimą beždžionė ėmė gauti vynuogių kekę. Kai tik kapucinai suvokė paprastą taisyklę „darbas = atlyginimas“, joms tučtuojau įvedė tarpinį agentą - įvairiaspalvius įvairaus „nominalo“ plastikinius skrituliukus.
Taip pat skaitykite: Depresijos simptomai ir gydymas
Netrukus beždžionių bendruomenė pasiskirstė sluoksniais. Bendrijoje susiformavo tie patys elgesio tipai kaip ir žmonių visuomenėje. Atsirado darboholikų, veltėdžių, banditų ir taupytojų. Viena beždžionė įsigudrino per 10 minučių kilstelėti svertą 185 kartus. Labai pinigų reikėjo.
Toliau tyrinėjant ekonominį elgesį, beždžionėms įteikė kitus „pinigus“ - sidabrinius diskus su skyle per vidurį. Po kelių savaičių kapucinai susigaudė, kad už šias monetas galima gauti maisto. Eksperimentatorius, kuris jaunystėje domėjosi marksizmu, nesiėmė tikrinti, ar iš tiesų darbas pavertė beždžiones žmogumi. Jis paprasčiausiai išdalino kapucinams tas monetas ir išmokė naudotis jomis perkant vaisius.
Iš pradžių tarifas buvo vieningas - už rūgštų obuolį ir saldžių vynuogių kekę reikėjo mokėti vienodą monetų skaičių. Savaime suprantama, obuoliai nebuvo populiarūs, o vynuogių atsargos sparčiai tirpo. Tačiau vaizdas visiškai pasikeitė, kai obuolių kaina sumažėjo dvigubai. Po pakankamai ilgai trukusio sutrikimo, kapucinai praktiškai visas savo monetas išleido obuoliams. Vieną dieną, kai visi bandomieji gyvūnai bendrame narve jau žinojo, kad vieni dalykai kainuoja brangiau už kitus, viena beždžionė prasmuko į skyrių, kur buvo saugojama bendra kasa ir pasisavino visas monetas, gindamasi nuo žmonių, kurie mėgino atimti grobį.
Praėjo dar kelios dienos ir kapucinai atrado prostitucijos fenomeną. Jaunas patinas davė monetą patelei. Mokslininkai pamanė, kad įsimylėjo ir tai buvo dovana. Nė velnio. „Mergina“ užsiėmė su kavalieriumi už pinigus seksu, o paskui nulėkė prie langelio ir nusipirko kelias vynuogių kekes. Visi liko patenkinti: ir beždžionės, ir mokslininkai. Šis eksperimentas atskleidė, kaip net gyvūnų bendruomenėje gali susiformuoti sudėtingos ekonominės ir socialinės struktūros.
Baimės perdavimas: beždžionių eksperimentas su bananais
Narvas. Jame - 5 beždžionės. Prie lubų pririšta bananų kekė. Po jais - kopėčios. Kai beždžionės išalko, viena iš jų priėjo prie kopėčių ir ketino pasiekti bananą. Vos tik ji prisilietė prie kopėčių, mokslininkai visas beždžiones apipylė lediniu vandeniu. Praėjo šiek tiek laiko ir kita beždžionė priėjo prie kopėčių pasiimti banano. Vėl tas pats ledinis dušas.
Tada mokslininkai pašalina vieną beždžionę iš narvo ir pakeičia nauja. Naujokė iš karto pastebi bananus ir mėgina juos pasiekti. Dideliam savo siaubui, ji pastebi piktus ją atakuojančių „vietinių“ beždžionių snukius. Toliau iš narvo pašalinama dar viena senbuvė ir įleidžiama naujokė. Kai tik ji pamėgina pasiekti bananą, visos beždžionės draugiškai ją atakuoja. Galiausiai, narve nelieka nė vienos beždžionės, kuri būtų patyrusi ledinį dušą, tačiau naujokės vis tiek yra puolamos, kai bando pasiekti bananus. Šis eksperimentas iliustruoja, kaip baimė ir elgesio modeliai gali būti perduodami iš kartos į kartą, net jei pirminė priežastis jau išnykusi.
Humanistinės psichologijos raida Lietuvoje
Humanistinė psichologija Lietuvoje gyvuoja nuo 1991 metų asociacijos rėmuose, nors pati humanistinė psichologija Lietuvoje kiek anksčiau prasidėjo jos idėjų propagavimu kiek tai buvo įmanoma tuo laiku, t.y. kažkur keletą metų prieš tai. Maždaug nuo 1994-95 metų. Humanistinės psichologijos priešistorija Lietuvoje buvo susijusi su dabartiniu profesoriumi Rimantu Kočiūnu, Aleksandru Kučinsku, Remigijumi Bistricku ir dar eile kitų psichologų. Tai pirmiausia buvo bandymas įvesti į dar tik besiformuojančią psichologinę praktiką visumoje, į psichologinį konsultavimą, grupinę terapiją, asmeninę psichoterapiją amerikiečių humanistinės psichologijos mokyklos tam tikrus elementus.
Šia prasme tuo laiku buvo gana reikšmingos dviejų psichoterapijos patriarchų Viktoro Franklio ir Karlo Rodžerso kelionės į tuometinės Tarybų Sąjungos sostinę Maskvą. Jie ten pravedė seminarus, kuriuose sugebėjo sudalyvauti Rimantas Kočiūnas. Praktikoje įtakos turėjo tuo metu labai populiarūs pavasariniai Vilniaus psichoterapiniai seminarai, į kuriuos atvykdavo dalyviai iš visos Tarybų Sąjungos. Ten jau vyko tam tikri humanistinės psichologijos bandymai. Kaip būtent reikia dirbti su klientu, kuris kreipiasi dėl savo problemų, kokiu būdu organizuoti susitikimų grupes, kad jos būtų humanistiškai orientuotos. Taip grupelė Lietuvos psichologų karts nuo karto diskutuodavo, o apie 1990 metus ji persikėlė į Vilniaus Universitetą. Nuo tada prasidėjo labiau susiformavusios grupės susitikimai. Jie vykdavo kartą per mėnesį, ir kur kas nors pateikdavo pranešimą sau svarbia tema iš humanistinės-egzistencinės psichologijos.
Situacija iš esmės pasikeitė po pirmos Tarybų Sąjungos ir JAV humanistinės psichologijos konferencijos 1991 metų vasarą, kuri vyko Maskvoje. Joje dalyvavo Leonas Judelevičius ir dar eilė Vilniaus Universiteto tuometinių psichologijos studentų. Ir maždaug praėjus pusmečiui po Maskvos konferencijos, 1991 m. pabaigoje įkūrė Lietuvos Humanistinės psichologijos asociaciją, kurios pirmuoju prezidentu tapo jos pradininkas Lietuvoje Rimantas Kočiūnas.
Atsiradus asociacijai, humanistinė psichologija Lietuvoje įėjo į kryptingas vėžias, organizuojant savo krypties renginius plačiam psichologų ratui. Tai buvo reikalinga tam, kad galėtume realizuoti mūsų psichologų poreikį susigaudyti tuometinės Vakarų humanistinės psichologijos idėjų erdvėje, ir tam, kad mūsų psichologai galėtų įgyti platesnę praktinę patirtį. Taip pat buvo svarbu išsiaiškinti, kokios yra mūsų pačių galimybės realizuoti humanistinės psichologijos idėjas praktikoje. Per kelis metus atvyko keletas humanistinės psichologijos mokyklos specialistų iš Vakarų, ir taip mes akivaizdžiai susipažinome su pagrindinėmis humanistinės psichologijos pakraipomis. Iš jų galima paminėti Ben Kolodzin, kuris supažindino su potrauminiu darbu humanistinėje paradigmoje, profesorius Stanley Krippner iš Saybrook humanistinės psichologijos instituto (Kalifornija) ir profesorė Rut-Inge Heinze ir Berklio universiteto.
Į Lietuvą S. Krippner buvo atvykęs net tris kartus, įvairiais aspektais pristatydamas savo asmeninės mitologijos koncepciją. Krippner‘io koncepcija turėjo nemažą įtaką ir mano paties mitologijos teoriniuose tyrinėjimuose ir praktiniuose bandymuose. Kultūros antropologijos profesorė Rut-Inge Heinze į Lietuvą buvo atvykusi du kartus ir pravedė šamanizmo studijų seminarus, orientuotus į šiuolaikinę humanistinę psichoterapiją. Visų šių autorių seminarai turėjo didelį susidomėjimą, nes į juos atvykdavo daug dalyvių, tame tarpe ir nemažai studentų. Tas asociacijos judėjimas su užsienio specialistų pritraukimu tęsėsi iki 1998 metų ir pasibaigė su bendra tarptautine konferencija, kuri vadinosi „Humanistinė psichologija, įžengiant į XXI amžių“. Su ta konferencija galima sakyti užsibaigė LHPA poreikis turėti kažkokių tai išorinių idėjų ir praktikos šaltinių.
Nors jau iki tol mūsų asociacijoje buvo vykdomos savarankiškos paieškos, bet dar daug renginių vyko tarytum paraleliai, derinant savo pačių veiklą su atvykusiais iš užsienio autorių seminarais. Dar iki tos konferencijos buvome sumanę prie LHPA sukurti savotišką Seibruko instituto filialą Lietuvoje, bet dėl techninių sunkumų šito projekto nerealizavome, bet tas užmanymas turėti savo mokymo įstaigą buvo realizuotas kitaip. LHPA lyderiai 1986 m. Taigi, pradedant nuo 1992-1993 m., mes jau pradėjime galvoti apie mūsų pačių rengiamus seminarus, tiek teorinius, tiek praktinius, ir jau 1992 m. įvyko keli mūsų pačių organizuoti seminarai.
Pirmiausia transpersonalinės psichologijos seminaras jau 1992 m. rudenį, kuris įvyko Baltijos pajūryje, Palangoje ir buvo pavadintas „transpersonaliniu žaidimu“. Dar prieš įsisteigiant asociacijai, pas mus jau buvo įvykę keli seminarai su holotropiniu kvėpavimu ir tuo matu populiaria LSD terapija. Bet jie buvo uždari ir vyko labai ribotoje dalyvių erdvėje. Toliau didele dalimi mano paties iniciatyva, transpersonalinės psichologijos sferoje buvo pasiūlyta mitologijos studijų idėja. Ją iniciavo jau įvykęs susitikimas su S. Krippner ir pirmo transpersonalinės psichologijos seminaro rengimas 1992 metais.
Į mitologiją buvo pasiūlyta pažvelgti kaip į specifinės pasaulėžiūros formą, kuri yra susijusi su ta užasmenine erdve, prie kurios bando prisiliesti tradicinė transpersonalinė psichologija. Dabartiniame pasaulyje mitologija nėra tokia akivaizdi ir realistiška kaip koks nors mokslinis faktas. Bet ji egzistuoja savotiškame užribyje, kuris ir dabartiniam žmogui gali būti prieinamas. Tai tas pirmasis transpersonalinės psichologijos seminaras sutraukė nemažai dalyvių, tame tarpe studentų, ir atskleidė galimybę prisiliesti prie vidinės, giluminės mitologijos, kurioje yra gana sunku atskirti, kas yra asmeninė, o kas kolektyvinė, nes tai yra tarpusavyje susipynę, integravęsi asmenybėje. Tie seminarai turėjo tolesnius pratęsimus dešimčiai metų iki 2001 m., kurie tradiciškai ir toliau vyksta rudenį pajūryje.
Jeigu lyginti su psichoanalize, tai mūsų paieškos transpersonalinės psichologijos srityje, bandant prisiliesti per asmeninę mitologiją prie kolektyvinės mitologijos, yra panašus į perėjimą psichoanalizėje nuo froidiškos asmeninės pasąmonės link Karlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės paradigmos. Tai yra tai kas susiformuoja kaip pasaulėžiūra, egzistuojanti įvairiomis formomis (ne tik verbaline), kuri gali būti ir aiškiai reflektuojama kaip asmeninis supratimas, vertybinės orientacijos, ir būti gana išplaukusiame pavidale, kaip tam tikra nežinia kaip susiformavusi vidinė nuostata (pvz., konservatyvumas) ar net kaip imprintingas tam tikram maistui.
Taip mes savo seminaruose daugybę kartų įsitikinome, kad žmogaus asmeniniai mitai integruojasi ne tik su kultūros mitologija, bet ir su socialine mitologija, kas iki tol šaltiniuose nebuvo akivaizdžiai akcentuojama. Tai ypač aktualu, nes socialinė mitologija yra būtent ta dabar veikianti mitologija, kuri užvaldo didžiules žmonių mases, kurios konkretūs mitai egzistuoja palyginus neilgą laiką, bet kurie energetiškai yra labai įtakingi ir taip patraukia daug žmonių. Tuo pačiu socialinių mitų įtakoje įvyksta nepastebima asmenybės infliacija, pasireiškianti nereflektuojamu priešinimuisi kitokioms pasaulėžiūroms, ir galiausiai ardanti asmenybės etinį pagrindą.
Tai tie vėlesni seminarai buvo ir į tai nukreipti - per asmeninę mitologiją atskleisti veikiančią socialinę mitologiją. Kiekvienas tas mitinio patyrimo seminaras turėdavo savo temą, pvz., „Išsilaisvinimas“, „Niekas“, „Autoportretas“ ir 2001 m. Tai tas socialinės mitologijos aspektas kažkiek susišaukia su Eriko Fromm‘o socialinės erdvės studijomis psichoanalizėje, kuriose jis pabrėžia sociumo svarbą žmogui. Skirtumas tik tas, kad Fromm‘as socialines paradigmas analizavo per Ego susidūrimą ir konfliktą su Super-ego psichoanalitinės koncepcijos rėmuose, o mes į socialinius mitus žvelgiame kaip į bandymą pakeisti tradicinius kultūros mitus, su kurių trūkumu šiuolaikinis žmogus nuolat susiduria.
Vėliau nuo 2002 m. LHPA mitologinius seminarus transformavome į platesnio pobūdžio seminarus, kurie buvo pavadinti „transkultūrinės psichologijos seminarais“. Šiuose seminaruose į kultūrą buvo žiūrima labai plačiai, išeinant iš įprasto kultūros psichologijos rėmų, kaip į visą tai, kas egzistuoja kaip vientisas laukas ir yra susiję su žmonėmis. Tai yra ne tik žmogaus kuriama specifinė tarpusavio gyvenimo erdvė, bet ir tai, ką formuoja kiti subjektai. Jau pats pirmas tarpkultūrinės psichologijos seminaras „Miškas“ buvo skirtas miškui kaip kultūrai, bei žmogaus vietai toje medžių miško kultūrinėje erdvėje. Didelė dalis šio seminaro užsiėmimo vyko miške, o ne tik patalpose, bandant prisiliesti prie archajiško baltų santykio su mišku, kaip su šventa giraite, kuri buvo svarbesnė už visus pagoniškus dievus. Sekančiame seminare kaip savitą kultūrą ėmėme delfinus ir, kad galėtume užmegzti akivaizdesnį santykį su jais, šis seminaras vyko Klaipėdos delfinariume. Iš viso įvyko penki LHPA tarpkultūrinės psichologijos seminarai, kuriuos užbaigėme 2006 m.
Nuo 2007 m. šie seminarai buvo dar kartą transformuoti nauja kryptimi, kuri buvo pavadinta „Kitokios realybės“ simpoziumais, o pirmas seminaras buvo skirtas „paraleliniams pasauliams“. Šiuose seminaruose-simpoziumuose mes perkėlėme įprastą transpersonalinį požiūrį plėsti žmogaus sąmonę link to, kai būtų galima paprastai prisiliesti prie realybės įvairiapusiškumo. Čia mums buvo svarbu ištirti įvairias galimybes, kaip būtų galima blaivioje sąmonės būsenoje patirti tai, kas paprastai žmogui yra neprieinama. 2012 m. Nuo šių 2013 metų šiuose seminaruose vėl įvedame naują kryptį, kurią pavadinome „Futuristinės psichologijos simpoziumu“, kurio pirmajame seminare „2040: Ciklai“ pabandysime prisiliesti prie mūsų ateities. Reikia pastebėti, kad JAV būdinga transpersonalinės psichologijos kryptis, kuri liečia pakitusias sąmonės būsenas, pas mus neturėjo didesnio intereso ir mūsų asociacijoje neprigijo. Tuo tarpu kultūrologinės pakraipos Vakarų transpersonalinė psichologija, ypač ta kuri liečia šamanizmo studijas, pas mus irgi susilaukia atgarsio ir yra nuolat palaikoma. Su Tomsko (Rusija) Universiteto humanistinės psichologijos katedra 2005 m. jau kelių mūsų žmonių grupė dalyvavo susitikimo su Altajaus (Pietų Sibiras) šamanizmo seminare, o 2014-15 m. Apibendrinant galima sakyti, kad šita transpersonalinė humanistinės psichologijos kryptis daugumoje asociacijoje buvo realizuojama per rudeninius seminarus pajūryje ir kartais per kitus pavienius seminarus. Visų tų seminarų teorinis apibendrinimas buvo daromas per LHPA mokslines konferencijas Vilniuje mano ir kitų autorių pranešimuose, o taip pat keliose LHPA tarpdisciplininėse konferencijose Kaune.
Kita kryptis, kuri yra svarbi idėjine prasme, buvo humanistiškai orientuota grupinė psichoterapija ir aplamai darbo grupėje galimybių vystimas. Vienas iš tokių LHPA tradicinių seminarų, kurie vyksta iki šiol buvo Gražinos Kuniskienės grupės, kurios vadinasi „Riba“. Tai yra pažvelgimas į save, savo būtį, įvairias gyvenimo aplinkybes ribos, lūžio kontekste. Tie seminarai kaip taisyklė vyksta metų pabaigoje kaimo vienkiemyje, kur galima atsiriboti nuo kasdieniškų rūpesčių ir civilizacijos šurmulio, gyvenant kelias dienas kartu ir stengiantis pasiekti tą ribą, kad taptų aišku, kas ten darosi. Šiose „Ribos“ grupėse vyksta ieškojimai tarpinėje grandyje, kuri yra kažkur tarp asmenybės ir būties.
Kitas tradicinis jau senai egzistuojantis LHPA seminaras - tai Remigijaus Juškėno vadinami transpersonalinės psichologijos seminarai, kurie vyksta Vilniuje pavasariais. Juose tema dažnai būna iš transpersonalinės sferos, pvz., „Kastanedos pasauliai“, bet prisilietimas prie temos vyksta ne transpersonaliniais metodais, o per intensyvų grupinį bendravimą. Tuo jo seminarai yra kažkuo panašūs į pajūrio rudens seminarus, nes jie kitaip yra organizuojami, o svarbiausia, kad juose yra terapinė linkmė, nes R. Šiuo požiūriu turiu atkreipti dėmesį, kad humanistinės psichologijos idėjinėse nuostatose yra pabrėžiama, kad žmogus iš principo yra laisva ir sveika asmenybė, nors gali turėti ir problemų. Bet tos problemos negali būti sutapatinamos su liga, kas dabar yra dažnai daroma asmeninėje terapijoje. Visa tai pas mus buvo suformuluota jau pačioje asociacijos įsisteigimo pradžioje ir patvirtinta jos bendrų nuostatų Deklaracijoje. Tos išlygos yra taikytinos ir Remigijaus Juškėno seminarams, kur jam kaip gydytojui liga gali būti svarbi paradigma, kur ligos simptomai gali būti susiję su seminaro tematika. O visur kitur LHPA seminaruose dalyviai yra priimami kaip sveiki žmonės, kuriems yra svarbi ne terapija, o profesinis ir asmeninis vystimasis, naujos patirties įgijimas.
Kas liečia individualų darbą su klientais, tai dar iki asociacijos įsisteigimo mes jau egzistavusioje susitikimų grupėje kartais tai bandydavome praktikuoti. Tai daugiau įeina į psichologinių mokymų programas ir todėl natūraliai tokia mokymosi praktika iškeliavo į Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto mokymo programas. Skirtingai nuo daugelio kitų psichoterapinių asociacijų LHPA jau nuo pat pražios apsibrėžė, kad jokių mokymo programų nekuria ir nerealizuoja. Tuo turi užsiimti specialios institucijos, kokia yra HEPI, dirbanti humanistinėje ir egzistencinėje paradigmoje.
Kitas svarbus ir įdomus LHPA seminaras, kuris pastoviai vyko eilę metų, buvo sapnų grupė. Kartu su Leonu Judelevičiumi mes dviese šią grupę įsteigėme jau pačioje asociacijos susikūrimo pradžioje. Ir ją kartu vedėme Vilniuje apie penkis metus, organizuodami susitikimus kas porą savaičių. Ši sapnų grupė rėmėsi humanistinės psichologijos požiūriu, kad sapnai yra labai individualūs ir pats sapnuotojas turi su kitų pagalba surasti, ką jie jam reiškia. Aiškinantis sapnus nebuvo prisirišama prie metodologinių interpretacijų, o siekiama kaip galima labiau išskleisti įvairias sapno puses. Sapnas būdavo perleidžiamas per susirinkusių grupės asmeninę pri…
tags: #idomus #psichologiniai #bandymai