Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjamas instinktyvus žmogaus elgesys, apibrėžiant jį per skirtingas perspektyvas - nuo neurofiziologinių mechanizmų iki fenomenologinių patirčių. Straipsnyje siekiama atskleisti instinktų vaidmenį žmogaus gyvenime, apimantį tiek bazinius poreikius, tiek aukštesnius sąmoningus pasirinkimus.
Instinktų Sampratos: Mechanizmas Ar Vara?
Egzistuoja dvi pagrindinės instinktų koncepcijos. Pirmoji instinktus aiškina kaip neurofiziologinius mechanizmus, kaip motorinių poelgių seką. Antroji instinktus supranta kaip varą, kaip fizinę energiją, kuri motyvuoja organizmo specifinę elgsenos formą. Šios dvi sampratos dažnai sutampa. Abi jos instinktus supranta kaip išankstinį nusistatymą veikti vienokiu, o ne kitokiu būdu ir pripažįsta, kad tai įgimta, o ne išmokta elgsena. Jay Keepingas teigia, kad abu šie požiūriai instinktus traktuoja mechaniškai, kaip mechanizmus, veikiančius pagal mechaninio priežastingumo dėsnius, kurie įgalina specifinę energijos iškrovą. Nors froidiškoji instinktų kaip varos teorija ir bandė instinktus susieti su žmogaus egzistencijos prasme, iš esmės jai niekada nepavyko galutinai įveikti mechanistinio determinizmo paradigmos.
Instinktai suprantami kaip instinktyvus elgesys arba kaip gyvūnų rūšims įgimta vara. Instinktyvus elgesys reiškia, kad gyvūnų rūšims yra nustatytos ypatingos elgesio formos. Pavyzdžiui, tai gali būti siekis numalšinti alkį, siekis išsaugoti gyvybę ir pratęsti ją reprodukcijos būdu, siekis susisukti lizdą. Instinktai būdingi visiems vienos ar kitos rūšies gyvūnams kaip įgimta elgesio forma, kurią gyvūnai atlieka automatiškai ir mašinaliai.
Dažniausiai teigiama, kad instinktai lemiamą poveikį turi gyvūnams, bet ne žmonėms. Žmonės per kultūrą suvaldo instinktus ir jie nebevaidina kiek svarbesnio vaidmens jų gyvenime. Todėl psichologai vengia kalbėti apie instinktus. Biheiviorizmas atmetė elgsenos paaiškinimus įgimtais instinktais, nes taip jis aiškinamas remiantis ne išoriniais, bet vidiniais determinantais. Kognityvinė psichologija taip pat instinktų sampratą traktavo kaip problemišką, nes sunku buvo paaiškinti instinktų įgimtumą. Charlesas Varela kalbėjo apie „naują instinktyvizmą“ teigdamas, kad instinktus galima aiškinti kaip genetiškai nulemtą elgseną. Jo požiūriu, instinktų samprata netinka žmogaus elgsenai paaiškinti, nes žmogaus elgsena pasižymi lankstumu. Tad šis autorius sugrįžta prie tradicinės perskyros tarp instinktyvios ir protingos elgsenos.
Pagrindiniai Žmogaus Instinktai
Žmogui būdingi įvairūs instinktai, padedantys prisitaikyti prie aplinkos. Pagrindiniai instinktai apima:
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
- Gynybiniai instinktai: reakcijos į pavojų, siekiant apsisaugoti.
- Lytiniai instinktai: susiję su dauginimosi poreikiu.
- Tėvystės ir motinystės instinktai: rūpinimasis palikuonimis.
- Mitybiniai instinktai: alkio ir troškulio numalšinimas.
- Orientaciniai tiriamieji instinktai: smalsumas ir aplinkos tyrinėjimas.
Instinktų ir Proto Priešprieša
Filosofijoje ir psichologijoje ilgą laiką egzistavo instinkto ir proto priešprieša. Tačiau 20 a. antroje pusėje šios priešpriešos buvo atsisakyta. Imta tirti paveldėto (įgimto) ir įgyto (išmokto) santykį elgsenoje, genų ir aplinkos sąveiką formuojant fenotipinę elgseną.
Husserlio Fenomenologinė Instinktų Samprata
Husserlis instinktus analizavo jau Loginiuose tyrinėjimuose svarstydamas intencionalių ir neintencionalių sąmonės aktų perskyrą. Pirmieji šio filosofo tekstai, kuriuose jis tiesiogiai nagrinėjo instinktų ir varos problemas, pasirodė 1917-1918 m., prie šios temos jis nuolatos grįždavo iki 1930 m. Tačiau naujausi tyrinėjimai rodo, kad instinktų problemą Husserlis nagrinėjo jau pirmajame savo kūrybos etape, dar iki Loginių tyrinėjimų publikavimo. Tuo metu jis analizavo, kaip domesys ir jo kryptingumas formuoja dėmesingumą, kaip domesys konstituoja reikšmių pasaulį. Thomas Byrne’as teigia, kad 1893 m. rankraštyje Pastabos apie dėmesio ir domesio teoriją Husserlis suformulavo pirminę instinktų sampratą. Jis domesio dėmesingumą interpretavo kaip įgimtą impulsą arba varą, kaip tai, kas inicijuoja tyrinėjimą ir pažinimą. Husserlis tuomet dar nevartojo instinkto termino, tačiau iš esmės sąmonės įtemptą dėmesingumą jis aprašė kaip įgimtą domėjimosi motyvaciją.
Dauguma fenomenologinę instinktų sampratą tyrinėjusių autorių rėmėsi visų pirma vėlyvojo Husserlio rankraščiais ir teigė, kad instinktus jis suprato kaip įgimtus, o ne iš patirties įgytus impulsus arba elgsenos būdus. Instinktai skatina mus siekti tam tikrų ne visada įsisąmonintų tikslų, jie yra suprantami kaip universali su kūnišku veikimu susijusi vara. Husserlis tyrinėdamas instinktus turėjo koreguoti savo filosofinę sąmonės koncepciją. Nam-In Lee teigė, kad fenomenologas turėjo atsisakyti trijų prielaidų, kurių jis laikėsi Loginiuose tyrinėjimuose. Pirma, kad egzistuoja griežta perskyra tarp intencionalių ir neintencionalų patyrimų. Antra, kad intencionali patirtis arba yra objektyvuojantis aktas, arba yra paremta objektyvuojančiu aktu. Trečia, kad egzistuoja griežta perskyra tarp pažinimo, emocijų ir valios. Atmetus šias prielaidas reikėjo pripažinti, kad nėra griežtos perskyros tarp teorinio proto ir praktinio proto. Instinktai ir vara nagrinėjami siekiant atskleisti pirminį pasaulio konstituavimą, todėl sąmonė suprantama kaip gyvastis, ne tik kaip pasaulio pažinimas, bet ir kaip afektyvus (emocinis), valingas santykis su aplinkiniu pasauliu. Ulrichas Melle straipsnyje „Huserliška valios fenomenologija“ taip pat teigė, kad genetinėje fenomenologijoje sąmonė įgyja valingo siekio intencionalumo pobūdį. Husserlis iš esmės modifikavo statiškos sąmonės sampratą, nes sąmonė nuo šiol suprantama kaip pasaulyje valingai veikianti gyvastis. Melle pabrėžė, kad Husserlis Loginiuose tyrinėjimuose dar rėmėsi statiška trijų sąmonės lygmenų samprata: giliausiame lygmenyje sąmonė yra reprezentavimas ir sprendimas, šiuo lygmeniu remiasi antrasis vertinančių jausmų lygmuo ir galiausiai yra trečiasis valios lygmuo. Bet kai sąmonės pagrindine charakteristika tampa intencionalus siekis ir valia, statiška sąmonės samprata modifikuojama į genetinę.
Fenomenologai teigia, kad instinktus reikia suprasti ne kaip atsako į dirginimus mechanizmus, ne kaip nesąmoningus impulsus, kurie determinuoja mūsų elgseną, bet kaip motyvacines tendencijas, kurias galime pastebėti reflektuodami, kai įsisąmoniname savo išgyvenimų nukreiptumą. Kaip mes rūpinamės savo vaikais, kaip mes patiriame lytinį potraukį, kaip mes saugome savo gyvybę, kaip patiriame alkį, troškulį, geismą. Instinktai yra pirmapradis įkūnytos sąmonės arba, imant plačiau, gyvasties intencionalumas.
Huserliška instinktų samprata transformavo intencionalumo sampratą, papildė sąmonės teleologijos koncepciją ir naujai nušvietė iracionalumo ir racionalumo santykio problemą. Straipsnyje pasitelkdamas jau atliktus tyrimus analizuosiu Husserlio instinktų fenomenologiją per sedimentacijos koncepcijos prizmę.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Instinktai Kaip Sedimentacija
Saulius Geniušas aptardamas fenomenologinę pasąmonės sampratą išskyrė septynias jos formas. Jo manymu, mieganti sąmonė, instinktai ir sedimentacija yra skirtingos nesąmoningumo rūšys. Pritardamas šio autoriaus siekiui aprašyti skirtingas nesąmoningumo rūšis, aš teigčiau, kad sedimentaciją galima suprasti plačiau, kaip sąmoningumo virsmo nesąmoningumu ir nesąmoningumo transformavimo į sąmoningumą modelį. Sedimentacija yra terminas, nusakantis dinaminių patirties procesų virtimą stabiliomis struktūromis, kurios įgydamos pasyvių nuorodų ir schemų pobūdį gali būti reaktyvuotos taip atkuriant pirminių veiksmų intencionalumą. Fenomenologinė nesąmoningų sedimentacijų samprata akcentuoja sąmonės ir pasąmonės ribų paslankumą ir dinamiškumą. Instinktų kaip sedimentacijos samprata padeda suprasti, kaip iš kartos į kartą yra išsaugomi ir perduodami įgūdžiai, kaip mūsų sąmoningoje patirtyje veikia aktyvuojami nesąmoningi instinktai. Fenomenologinė instinktų analizė turėtų atskleisti, kaip natūralūs polinkiai, troškimai ir siekiai realizuoti tikslus virsta sąmoningais vertybių pasirinkimais, kaip instinktai sedimentuotu būdu išsaugo įžvalgas ir leidžia jas perduoti kitoms kartoms, kaip snūduriuojantys instinktai yra aktyvuojami ir pažadinami aproprijuojant juose glūdintį įžvalgų racionalumą.
Husserlio požiūriu, instinktai yra plačiai suprantamų įpročių ir gebėjimų dalis. Dermotas Moranas teigia, kad Husserlio įpročių sampratą reikia suprasti kaip daugiasluoksnės žmogaus patirties genetinę analizę. Įpročiai veikia skirtinguose sąmonės lygmenyse. Žemesnysis įpročių sluoksnis yra nesąmoningas troškimų, potraukių ir instinktų lygmuo, kurie gali būti vadinami gyvybiniais interesais. Jie prasideda nuo afektyvaus jusliškumo ir palaipsniui transformuojasi į racionalius norus. Dažniausiai įpročiai suprantami kaip ikipredikatyvus ir nesąmoningas patirties lygmuo, kai išgyvenamas neįsisąmonintas afektas, potraukis, įsitikinimas, nusistatymas, gebėjimas. Husserlis tiria receptyvumo struktūras, kaip yra sužadinamas vienoks ar kitoks suvokiančiojo interesas. Knygoje Patirtis ir sprendinys filosofas analizuoja, kaip pirminiai stimulai ir afektai, patirties „pažadinimai“ yra registruojami ir inkorporuojami, kaip jie tampa subjekto nuosavybe. Aprašydamas patyrimo formavimąsi Husserlis savo dėmesį nukreipia ir į tai, kaip vyksta patirties sedimentacijos procesas, kaip formuojasi įsitikinimai, nusistatymai ir sąmoningo dalyvavimo nereikalaujantys gebėjimai. Filosofo teigimu, aplinkinis pasaulis pasireiškia kaip tipologizuotas ir struktūruotas ankstesnėse patirtyse, kurios nustato dabartinio suvokimo rėmus. Kitaip sakant, suvokdami objektus išmokstame juos patirti ir suvokiame juos kaip keliančius suvokėjui tam tikrus reikalavimus. Husserlis analizavo, kaip vyksta savosios patirties formavimas, kaip gilinimasis į objektą ir jo patirties eksplikavimas tampa nuosėdomis, formuojančiomis įprastinį žinojimą. Objektų suvokimas vyksta kaip pirminės intuicijos transformavimas į įprastinį žinojimą, kai objekto patyrimą lydi anticipacija, implikuojama kiekvieno objekto duotyje. Taip atsitinka todėl, kad objektai yra duoti ne izoliuotai, bet kartu su išankstinio bei tipologizuojančio žinojimo apie juos horizontais. Šie horizontai yra kintantys ir kiekvienas naujas suvokimo judesys koreguoja išankstinį žinojimą ir prasmės anticipacijas. Husserlis teigė, kad patirtis yra ne momentinis įvykis, bet laike besitęsiantis procesas, kuris palieka reikšmingus pėdsakus. Įsitikinimai ir įprastinis žinojimas formuojasi kaip stabilus pagrindas, kuris motyvuoja ir nukreipia veiksmus bei aplinkinio pasaulio vertinimus. Įprastu žinojimu disponuoju kaip nusistatymu, kuris gali būti pasyvus ir tik atsiradus reikalui yra aktyvuojamas. Taigi įpročiai yra ankstesnių patirčių pėdsakai, kurie įgyja praktinio ir ilgalaikio disponavimo pobūdį.
Nei vienas suvokimas nėra momentinis ir trumpalaikis. Be abejo, ši substrato išgyvenimo ir paaiškinimo patirtis, kaip ir kiekvienas išgyvenimas, turi savo pirminio atsiradimo būdą dabartyje, su kuriuo susijęs jo laipsniškas grimzdimas į atitinkamą neoriginalią būseną: retencinis atgarsis ir galų gale panirimas į visiškai tuščią, mirusią praeitį. Pats išgyvenimas ir jame konstitutuotas objektinis momentas gali būti užmirštas, bet dėl to jis jokiu būdu nedingsta be pėdsakų; jis tiesiog tampa latentinis. Kalbant apie tai, kas jame buvo suformuota, tai tampa įprotine nuosavybe, kuri yra pasiruošusi bet kada būti pažadinama aktyvuojančia asociacija. Kiekviename aiškinimo etape iš pradžioje neapibrėžto, miglotai pažįstamo ir vien tik numanomo suvokimo objekto yra formuojamos įprastinio žinojimo nuosėdos (Niederschlag). <…> Objektas sugeria į save prasmines formas, iš pradžių susiformavusias aiškinimo veiksmuose kaip įprastas žinojimas. Įpročiai yra anksčiau atliktų veiksmų pėdsakai, bet tai nėra atmintis tradicine prasme. Suvokimai vyksta dabartyje ir palaipsniui tampa praeitimi, kuri neišnyksta dėl retencinio palaikymo esamybėje. Pirminiai steigiamieji aktai gali būti užmiršti, bet veiksmai prasmingai funkcionuoja ir be jų. Objektas sugeria į save prasmines formas taip, kad žinau, kaip praktiškai veikti su juo, ir tam nereikalingi papildomi paaiškinimai. Svarbus yra ne tik akto pakartojimas, bet ir jo nukreiptumas bei įsigilinimas į objektą. Kartu su patirties pėdsakais yra išsaugomas ir sedimentuotas objekto prasmės išmanymas. Aprašydamas šį patyrimo formavimo procesą Husserlis vartoja specifinį Niederschlag terminą. Jis reiškia kritulius arba nuosėdas. Lietus krenta ant žemės ir ten kaupiasi. Panašiai ir nuosėdos susiformuoja ir kaupiasi. Tad Husserlis šiuo terminu pažymi suvokiamo objekto paaiškinimo procesą kaip nuosėdų susiformavimo ir susikaupimo procesą. Kiekvienas suvokiamo objekto paaiškinimas kaupiasi kaip pasyvus žinojimas apie objektą ir apie jo tipą. Kuo daugiau įsigiliname į objektą ir jį aiškiname, tuo išsamesnis žinojimas apie objektą ir apie jo tipą įgyjamas. Kritulių arba nuosėdų metafora yra ne kas kita, kaip sedimentacijos proceso įvardijimas. Žinojimas įgyja pasyvaus įpročio pavidalą ir yra reaktyvuojamas net ir tada kaip visiškai neprisimenama pirminė jo patirtis. Reaktyvacijai reikalinga ne atmintis, bet susidūrimas su jau anksčiau patirtu objektu. Suvokimo sedimentacija reiškia, kad kiekvienas patyrimas, kiekvienas įsigilinimas į objektą dalyvauja formuojant įprastinį žinojimą apie šį objektą. Kiekviena net ir pamiršta patirtis palieka pėdsaką manyje kaip tokią nuosėdą, kuri pasyviai išsaugo ne tik išgyvenimą, bet ir išgyventą objektą, įprastinį žinojimą apie jo prasmę. Instinktai, kaip ir kiti įpročiai, veikia kaip pasyviai išsaugomų sedimentacijų pažadinimas.
Ribinė Fenomenologija ir Instinktai
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Husserlis instinktus nagrinėjo kartu su kitomis ribinės fenomenologijos problemomis. Ribinės fenomenologijos uždavinys - aprašyti ribinius fenomenus, tokius fenomenus, kurių pasireiškimas yra ribotas arba sunkiai suvokiamas ir įsisąmoninamas. Gyvastis, kaip interesus turinti gyvybė, pasižymi ne tik sąmoningu intencionalumu, bet ir nesąmoningumu. Ribų apmąstymas atskleidžia sąmoningumo ir nesąmoningumo santykio dinamiškumą. Husserlis nagrinėdamas ribinius fenomenus apmąsto gimimą, mirtį, generatyvumą, gyvūnišką egzistenciją, varą ir instinktus. Kartu su šiais fenomenais jis svarsto metafizikos ir etikos klausimus, nes gyvasties, generatyvumo ir paveldimų instinktų problema yra susijusi su teleologija. Sąmonę visada lydi nesąmoningumo šešėlis, kurį Husserlis vadina „sedimentuotu sąmonės pogrindžiu“. Gimimas, mirtis ir tai, kas po mirties, yra suprantama ne kaip išoriniai objektai, bet kaip pačios gyvasties integrali dalis, kuri lieka sąmonės ir nesąmoningumo paribyje.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
tags: #instinktyvus #zmogaus #elgesys