Gyvenimas su tėvais suaugus gali būti tiek iššūkis, tiek galimybė. Šiame straipsnyje gilinamės į psichologinius aspektus, susijusius su gyvenimu su tėvais suaugus, įskaitant savęs realizavimą, visuomenės spaudimą ir finansinį saugumą. Taip pat nagrinėsime, kaip praeities patirtys formuoja dabartinius sunkumus ir kaip galima pasiekti emocinę nepriklausomybę bei pilnatvę.
Įvadas
Šiais laikais vis daugiau suaugusių žmonių dėl įvairių priežasčių nusprendžia likti gyventi su tėvais. Nors ši praktika turi savų privalumų, ji taip pat gali kelti psichologinių iššūkių, susijusių su savarankiškumu, asmenine realizacija ir santykiais su artimaisiais. Svarbu suprasti šiuos iššūkius ir ieškoti būdų, kaip su jais susidoroti, kad gyvenimas su tėvais būtų kuo harmoningesnis ir pilnavertiškesnis.
Savęs realizavimas ir vaidmenų įvairovė
Reikalavimai sau ir visuomenės spaudimas. Moterys, pasirinkusios būti namuose, dažnai patiria visuomenės spaudimą ir stereotipus, kad jos yra neįdomios ir netobulėjančios asmenybės. Tačiau svarbu suvokti, kad didžiąją dalį reikalavimų sau moterys susikuria pačios, nors ir mano, kad tai yra visuomenės spaudimas. Asmeninė patirtis taip pat daro didelę įtaką. Jei kas nors pasakė moteriai, kad ji yra neįdomi būdama namų šeimininke, ji gali įtikėti, jog taip galvoja dauguma. Tačiau tai yra tik vieno žmogaus požiūris, kurio nereikėtų suabsoliutinti.
Svarbu prisiminti, kad realizuodama save šeimoje moteris prisiima daug vaidmenų - žmonos, mamos, namų tvarkytojos ir t. t. Paprastai savąjį aš žmogus praranda tuomet, kai save apgaudinėja ir neatsižvelgia į savo norus, poreikius. Kartais moterys susiduria su vyro abejingumu, nesulaukia iš jo palaikymo. Todėl gali jaustis taip, lyg neturėtų, kur dėtis. Atsiranda įtampa, bejėgiškumas, bėgimas nuo savęs. Pamažu save apgaudinėdama moteris praranda savo individualumą.
Finansinis saugumas ir bendravimas poroje
Finansinis saugumas - ar jį užtikrinti vien sutuoktinio pareiga? Koks vaidmuo šiuo atveju tenka namuose būnančiai moteriai? Galioja ta pati taisyklė, kaip apskritai puoselėjant santykius - apie tai kalbėtis, komunikuoti. Jeigu vyras ir moteris sutaria, kad ji nedirbs, prižiūrės vaikus, namus, o vyras prisiima atsakomybę už darbus - viskas gerai. Jeigu moteris nori dirbti pusę etato ar kažkokia veikla užsiimti namuose, o vyras padeda buityje, pasidalijama darbais - taip pat viskas gerai.
Taip pat skaitykite: Supratimas apie psichozę
Tyrimai rodo, kad dirbant intelektinį darbą moterų galimybės atlyginimo atžvilgiu yra nė kiek ne mažesnės nei vyrų. Todėl šiais laikais moterims išties yra gana daug galimybių išlaikyti finansinę priklausomybę nuo vyro. Ir greičiausiai daugelis dailiosios lyties atstovių tuo pasinaudoja. Be to, reikėtų įvertinti ir tai, jog gali taip susiklostyti, kad vyras neteks darbo. Finansinė atsakomybė, užgulusi ant vieno žmogaus pečių, gali sukelti daug streso šeimai. Todėl labai svarbus yra šiltas poros ryšys, komunikacija, palaikymas. Pavyzdžiui, jei vyras netenka darbo, vargu ar gera mintis moteriai pradėti priekaištauti, šaukti. Galbūt geriausias sprendimas abiem partneriams bent šiek tiek prisidėti prie finansinės šeimos gerovės.
Santykiai su partneriu ir savivertės svarba
Pagrindinė klaida, kurią daro moterys, nusprendusios pasilikti namuose (aišku, ne visos), tai, kad įsimylėjusios ir sukūrusios santykius, apie kuriuos visąlaik svajojo, galiausiai pamiršta save. Jos pradeda galvoti apie tai, kaip patikti, įtikti vyrui ar atitikti kažkokį susikurtą standartą. Taip ta moteris, kurios vyras siekė, kurią jam reikėjo užkariauti, kuri jį taip domino, virsta lanksčiu skudurėliu. T. y. savimi pasitikinti, žavinga, gyvybe ir energija spinduliuojanti moteris tampa tokia, kuri bijo prarasti savo vyrą. Ji atrodo užguita, praranda orumą. Būtų labai keista, jei tokia moteris, kuri negerbia savęs, būtų gerbiama savo vyro ar aplinkinių.
Paprastai moteris taip elgtis pradeda dėl pernelyg stipraus prisirišimo, baimės būti paliktai. Tyras meilės jausmas gali pereiti į apsėdimą, nerimą. Moteris pamiršta save, savo poreikius, o visą energiją skiria sutiktam vyrui. Kartais būna ir taip, kad nuolat būdama namie moteris susiduria su daugybe problemų, rūpesčių, nustoja rūpintis savimi. Buities darbai, vaikų auklėjimas, valgio ruošimas ir t. t. - visa tai svarbu, bet kur kas svarbiau yra šeima - vyras, vaikai. Jeigu moteris visą energiją išeikvoja buičiai, o artimiausiems žmonėms jos nelieka, tai nieko keisto, kad vyras galiausiai atitolsta. Juk dėmesingumas, šiluma, bendravimas - tai yra svarbiausia santykiuose.
Todėl moteris turėtų neapsikrauti darbais. Priešingai ji turėtų išmokti tolygiai paskirstyti energiją, kad jos užtektų visiems. O kartais nebijoti ir paprašyti pagalbos vyro. Tačiau ne keliant ultimatumus - „Arba tu padedi man, arba aš padarysiu tai“. Tokiu atveju rezultatai gali būti nenuspėjami. Neretai reikia ir kantrybės. Ne visi vyrai įpratę pagelbėti moterims buityje. Taigi moteris turėtų labiau save mylėti ir neaukoti savęs dėl kitų. Juo labiau visą atsakomybę ant savo pečių nešanti moteris, atsisakanti vyro pagalbos galiausiai jam tampa neįdomi. Taip ji pati sau daro meškos paslaugą. O pasitikėjimas savimi menksta. Moteris turėtų nepamiršti būti moterimi. Nepaisant stipraus feministinio judėjimo, dailiosios lyties atstovės neturėtų visų darbų ir atsakomybių prisiimti sau. Pavyzdžiui, jeigu reikia namie įkalti vinį į sieną, be abejo, tai gali padaryti ir pati moteris. Dar vienas patarimas - nepamiršti džiaugtis vyro sakomais komplimentais. Nenuvertinti savęs sakant, kad pagyrimo ji neverta. Be to, kaskart kai vyras siūlo savo pagalbą nederėtų jos atsisakyti.
Praeities įtaka ir ateities baimės
Kaip kovoti su baimės jausmu dėl ateities? Mintys apie tai, ką reikės daryti, kai užaugs vaikai, ir pan. Baimė dėl ateities paprastai yra susijusi su saugumu ir palaikymu vaikystėje. Jeigu šeimoje trūko šilumos, palaikymo, moteriai teko patirti tam tikrus sukrėtimus, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, dažnus persikraustymus ir pan., greičiausiai ji jautėsi nesaugiai. Juk ir suaugusiems dažnai po įvairių situacijų sunku atsitiesti. Nemažai įtakos turi ir vieno iš tėvų alkoholizmas ar kitokios socialinės problemos, dėl kurių vaikas auga baugus, nepasitikintis savimi ir aplinka. Jam atrodo, kad niekas jo nemyli. Suaugus praeitis atrodo baisi, o ateitis - pavojinga. Tokiose situacijose dažniausiai reikia specialistų pagalbos, kurie padeda susikalbėti su vidiniu vaiku, atrasti paslėptas nuoskaudas, jausmus. Labai svarbu atsikratyti tų praeities nuoskaudų. Mat gyvenant jomis pamirštama dabartis ir pradedama kontroliuoti ateitį.
Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie depresiją ir jos įveikimą
Tam tikrais atvejais baimę dėl ateities gali sukelti ir pernelyg didelė atsakomybė, užgulusi ant moters pečių. Kartais pačiai moteriai namai tampa kalėjimu. Ji mato pro šalį bėgantį gyvenimą, o sukimasis buityje primena neįgyvendintas svajones. Moteris neturėtų apsiimti visų buities rūpesčių ir nuolatos, bet kartais apsimestinai, vaidinti, jog viską gali ir visur suspėja. Juk natūralu, kad tai amžinai nesitęs. Dėl to reikėtų neslopinti partnerio iniciatyvos padėti, o kaip tik ją stiprinti. Vertėtų įsidėmėti, jog vyrui tėvystė ir buities darbai, rūpinimasis namais nėra prigimtinis. Jam to reikia mokytis, o moteris turėtų padėti.
Emociniai sunkumai ir savivertės paieškos
Ar gali būti, jog pasirinkimas būti namuose - bėgimas nuo tam tikrų psichologinių problemų? Gana dažnai buvimas namuose išties slepia tam tikrus emocinius sunkumus. Pavyzdžiui, savivertės problemas. Kartais moteris galvoja - „Esu nelaiminga, bet būsiu gera moteris, gera žmona. Jeigu to neįgyvendinsiu, nebūsiu gera mama“. Tai tarsi bandymas pakelti savo vertę. Tiesa, vertėtų išskirti, kad apskritai moteris namuose dažnai bando pakelti vyro savivertę - leidžia jam jaustis svarbiu, reikalingu. Vyras tuo tarpu neretai pamiršta atsilyginti tuo pačiu - t. y. pasakyti, kokia ji graži, gera, kaip kažką gerai padarė.
Norėtųsi patarti moterims, kad jos naudotųsi kiekviena proga pailsėti. Taip pat vertėtų išgryninti savo norus, poreikius, troškimus, vertybes, susidėlioti prioritetus. Su lyg kiekvienais metais pastebiu, kad žmonių, sergančių depresija daugėja. Galbūt priežastis yra ta, kad žmonės tampa atviresni sau, nebepaiso stereotipų ir pradeda drąsiai ieškoti pagalbos. O gal kalta visuomenė, kurioje dažnas susiduria su vis didesniais lūkesčiais ir reikalavimais, tačiau neatlaikęs jų ryžtasi praverti psichologų kabineto duris… Tai svarbūs klausimai.
Depresijos priežastys ir gydymo būdai
Nėra vienos priežasties, kuri išprovokuoja depresiją. Šią ligą matau, kaip sutrikimą, kuris gali kilti dėl įvairių veiksnių. Tačiau visus juos galima suskirstyti į tris kategorijas - biologinius, asmenybinius ir situacinius. Kalbant apie biologines priežastis reikėtų pažymėti, kad depresiją gali lemti įvairių hormonų trūkumas. Pavyzdžiui, susidarius serotonino stygiui žmogus gali išgyventi produktyvumo kritimą, nenorą imtis naujos veiklos ir iššūkių. Hormono endorfino trūkumas apsunkina malonumo pajutimą. Be to, ir kiekvienas nemalonus pojūtis neretai tampa daug aštresnis. Stingant dopamino prarandamas susidomėjimas gyvenimu. Ir vėlgi būna kur kas sudėtingiau mėgautis įvairiais malonumais. Šio hormono trūkumas taip pat gali neigiamai paveikti seksualinį potraukį.
Visgi daug apie biologines priežastis kalbėti nenoriu, nes jos sudaro tik apie 10 % visų susirgimų. Be to, tokiu atveju dažniausiai skiriamas medikamentinis gydymas, kuris ir padeda įveikti sutrikimą. Vis dėlto norėčiau akcentuoti, kad nereikėtų pasiduoti nuomonei, jog sergant depresija geriausias ir vienintelis gydymas yra vaistai, kurie „sureguliuoja“ emocinę pusiausvyrą. Likusieji 90 % ligos atvejų kyla dėl emocinių sunkumų ir vaistais juos „išgydyti“ nėra paprasta. Reikia kur kas daugiau. Užbaigdamas apie biologines priežastis dar norėčiau pažymėti, kad svarbu suprasti, jog sunkios emocijos, kaip nerimas ar frustracija, visuomet išprovokuoja organizme atitinkamas chemines reakcijas. Jos didina streso lygį, kuriam kūnas negali pasipriešinti.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir formos: psichologinis spaudimas darbe
Pereidamas prie psichologinių priežasčių pirmiausia norėčiau išskirti emocijų sulaikymą. Iš tiesų gana dažnai žmogaus sukaupta patirtis suformuoja tam tikrus netinkamus nusistatymus. Pavyzdžiui, „reikia būti geru“, „negalima rodyti savo jausmų“ arba „jeigu kalbėsiu apie savo nuoskaudas - su manimi nenorės būti“ ir pan. Sutinku, iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad tam tikrose situacijose yra geriau patylėti ir tiesiog praryti tą karčią piliulę. Tačiau iš tiesų tokie jausmai, kaip nuoskauda, pyktis, pavydas, vienatvė, nerimas, savaime yra sunkūs. Jeigu jie dar ir užgniaužiami savyje - tai gali lemti lėtinį nerimą, kuris ilgainiui ir tampa depresijos priežastimi. Pabandykite įsivaizduoti, jog kiekvienas turi kasdien vis iš naujo pasikraunančią bateriją.
Pastebiu, kad viena dažniausių emocijų, kuri giliausiai paveikia kiekvieno emocinį foną ir būseną - kaltės jausmas. Jis gali tapti sunkiausia asmenybės dalimi, kuri nuolat grūmoja ranka, prikaišioja ir kaltina už pasirinkimus, elgesį ar net egzistavimą. Tiesa, šiuo atveju reikėtų aiškiai išskirti, kad tikrai ne visada kaltė ir jos priekaištai yra problema, gniuždanti ir vedanti prie depresijos. Tam tikra prasme šį jausmą galėčiau skirtyti į normalų ir neurotišką. Pirmuoju atveju jis turi pagrindą. Pavyzdžiui, „jaučiuosi kaltas, nes pasišalinau iš eismo įvykio vietos“. Neurotiška kaltė, tuo tarpu, neturi tvirto pamato. Bet neretai yra stipresnė ir kur kas labiau paveikia. Štai atsimenu vieną vyrą, klientą, kuris turi šeimą, namus, darbą - savo gyvenimą, kuriame netrūksta atsakomybių. Ir vieną savaitgalį jo tėvai paprašė atvykti sukapoti malkų. Išvargintas sunkios darbo savaitės ir matydamas, kad laukia nemažai veiklos savuose namuose, jis jiems pasakė ne. Deja, netrukus dėl to pasijuto itin kaltas. Graužatis buvo tokia stipri, jog jis neužmigo kelias naktis. Vyras engė save, kaltino, jog yra blogas sūnus ir nuvylė savo tėvus. Šiuo atveju kaltę pavadinčiau neurotiška. Ji neadekvati. Juk tėvai gali pasisamdyti ką nors malkų kapojimui, padaryti tai patys, galų gale rasti kitų išeičių, o ne varginti sūnų, kurio gyvenime nestinga atsakomybių.
Dar viena emocija, klojanti pamatą susirgimui, - lėtinė įtampa ir nerimas. Tai savijauta, kai, atrodo, iš rankų sprūsta gyvenimas, kai neaišku, ką pasirinkti, kaip gyventi toliau ir tai gniuždo. Nežinomybė ir nerimas dėl ateities įkalina. Sunkumai darbe, santykiuose, finansiniai rūpesčiai - problemos, kuriose paskęstama dažniausiai. Iš šio užburto rato išeiti dažnai gali būti labai sunku. Patiriant tokius išgyvenimus atrodo, kad nebelieka dabarties. Vidiniai įsitikinimai taip pat turi įtakos depresijos formavimuisi. Kiekvienas turi savitą patirtį, individualią gyvenimo istoriją. Iš jos žmogus atsineša įvairius įsitikinimus apie aplinkinį pasaulį. Tuomet atsiranda aiški takoskyra tarp „noriu“ ir „reikia“. Pradedama gyventi pagal įsitikinimų taisykles, o tai veda į savęs praradimą ir, žinoma, depresiją.
Vidiniai įsitikinimai taip pat gali lemti negatyvų, iškreiptą mąstymą. Pavyzdžiui, žiūrint į ateitį joje matomi vien neigiami dalykai. Jie „auginami“, o asmeniniai gebėjimai daryti įtaką aplinkybėms vis labiau menkinami ir naikinami. Ir tai gali vykti nuolat, kol galiausiai tai tampa gyvenimu būdu. Kiek teko girdėti stereotipų apie depresiją? Greičiausiai daug. Vienas jų byloja, kad depresija būdinga išskirtiniams, ypatingiems žmonėms. Kitas sako, jog tai bepročių liga. Tiesa, lytis tam tikros įtakos sergant depresija visgi turi. Tačiau tai susiję su ligos raiška. Nors konkrečių tyrimų, kurie paaiškintų išryškėjančius lyčių skirtumus, ir nėra, juos liudija mano darbinė patirtis. Pastebiu, kad moterys yra labiau linkusios atvirai pripažinti jaučiamą liūdesį, nusivylimą. Tuo tarpu vyrams patiriamus išgyvenimus yra lengviau užmaskuoti, paslėpti. Kaip jie tai daro? Dažnai piktnaudžiaudami alkoholiu, pasinerdami į azartinius ar kompiuterinius žaidimus. Be to, noriu paminėti ir tai, kad nemaža dalis moterų auga vaikystėje iš tėvų santykių matydamos pavyzdį, kuomet mama yra bejėgė ir priklausoma nuo tėčio. Vėliau, suaugus įpirštas požiūris niekur nedingsta. Priešingai. Jis aktyvuoja nesaugumo jausmą. Moteriai gali atrodyti, kad ji negali ir negeba nieko kontroliuoti.
tags: #iseiti #is #namu #suaugus #psichologija