Praeitas lapkritis su savo niūrumu ir slogučiu priminė, kaip svarbu pasirūpinti savo psichine sveikata ir emocine būsena. Tą rudenį tarsi sustiprėjo aplinkinių žmonių skausmas ir nuovargis, o tai paskatino susimąstyti apie empatinį nuovargį ir būdus, kaip jo išvengti. Šiame straipsnyje panagrinėsime vaikystės psichologijos svarbą, jos įtaką asmenybės formavimuisi ir būdus, kaip galime užauginti sąmoningus, empatiškus ir emociškai stabilius vaikus.
Empatinio nuovargio prevencija: asmeninė patirtis
Siekiant išvengti empatinio nuovargio, svarbu rasti būdų, kaip atsipalaiduoti, atsiriboti nuo svetimų problemų ir pasirūpinti savimi. Vieniems padeda hobiai, kitiems - gamta, tretiems - meditacija ar sportas. Svarbu atrasti tai, kas padeda atgauti jėgas ir išlaikyti psichinę pusiausvyrą.
Asmeninė patirtis rodo, kad vienas iš būdų, kaip greitai atgauti jėgas, yra pasinerti į veiklą, kuri įtraukia ir leidžia pamiršti kasdienius rūpesčius. Tokią būseną psichologas M. Csikszentmihalyi vadina srauto būsena, kai laikas ir erdvė išnyksta, o žmogus jaučiasi visiškai susikoncentravęs į veiklą. Tai gali būti bet kas - nuo sporto iki kūrybos ar mokymosi.
Miško dušas: gamtos terapija
Miško dušas, arba shinrin yoku, yra japonų praktika, pagrįsta buvimu gamtoje ir sąmoningu aplinkos pajautimu. Moksliniai tyrimai rodo, kad miško dušas mažina stresą, gerina nuotaiką, stiprina imuninę sistemą ir gerina bendrą savijautą.
Gamta visada buvo mano namai, todėl miško dušas man tapo puikiu būdu atsipalaiduoti ir atgauti jėgas. Vaikščiojimas mišku, medžių apkabinimas, žiedų uostymas, upės stebėjimas - visa tai padeda nusiraminti, atsiriboti nuo rūpesčių ir pasijusti darnoje su gamta.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis vaikystėje
Shinrin Yoku: moksliniai įrodymai
Japonų mokslininkai įrodė, kad miško ir gamtos terapijos elementai teigiamai veikia smegenų veiklą, įkvepia teigiamoms emocijoms, malšina stresą ir mažina nerimą, normalizuoja kraujospūdį ir pulsą, netgi sustiprina susilpnėjusias ląsteles žudikes, padedančias kovoti su vėžiu ir kitomis kūno negerovėmis.
Vienas iš mokslininkų, profesorius Yoshifumi Miyazaki, netgi įkūrė specialią laboratoriją, kurioje tyrė miško ir gamtos terapijos poveikį žmogaus organizmui. Jo tyrimai parodė, kad miško dušas mažina streso hormono kortizolio kiekį, didina teigiamų emocijų kiekį ir gerina bendrą savijautą.
Kaip patirti miško dušą?
Shinrin Yoku tikslas - keliauti po mišką be tikslo ir tik savo juslėmis pažinti aplinką. Tai reiškia, kad reikia atkreipti dėmesį į kvapus, garsus, vaizdus ir lytėjimo pojūčius. Stebėkite medžių kupolų ar voratinklių raštus, šviesos sklaidą pro medžių šakas. Užuoskite pušų ar kedrų aromatą. Palieskite medžių kamienus, švelnius ir aptakius, kitus giliai išvagotus ir grublėtus. Klausykitės miško garsų - paukščių čiulbėjimo, vėjo ošimo, upelio čiurlenimo.
Fitoncidai ir neigiami jonai: miško nauda
Seniausi aromatingieji medžiai spygliuočiai, ypač pušys, išskiria taip vadinamuosius fitoncidus - aliejus, kurie apsaugo nuo kenkėjų ar grybelio. Toks dušas - ko gero vienas geresnių būdų sustiprinti ir mūsų imuninę sistemą. Ne tik fitoncidai, bet ir negatyvūs jonai ore teikia mums energijos, sustiprina mąstymo aiškumą ir kelia mūsų psichologinį gerbūvį. Jų ypač daug miškuose, šalia upių ir krioklių (apie 10 000 kubiniame cm) ir labai nedaug patalpose (keletas 100).
Kvapai ir prisiminimai: uoslės galia
Smegenyse mūsų uoslės svogūnėlis yra labai arti migdolinio kūno - baimės/saugumo namų. Kelias tarp jų nebūtinai privalomas per mūsų valingąją mąstomąją dalį. Kaip tik dėl to, alyvų kvapas nevalingai mane gali parskraidinti į saugų mano vaikystės kiemą, o šviežių bandelių aromatas - ne vieną žmogų sumažinti iki patenkinto šešiamečio. Prisiminimai ir kvapai taip tampriai susiję, kad užbėgti šiam reiškiniui už akių vargiai įmanoma.
Taip pat skaitykite: Įveikti vaikystės traumas
Basomis po žemę: įžeminimo efektas
Žemė, įsivaizduokite, yra lig didžiulė baterija, pasak japonų mokslininkų, galinti natūraliai įkrauti žemo lygio elektra. Liečiant neapdirbtą medieną, net medžio žievės nuoplaišą, gali padėti sumažinti kortizolio (streso hormono) kiekį, o tuo pačiu ir streso pojūtį. Svarbu jos nelakuoti ar nepadengti jokiu paviršiumi, mat tada tokio paties poveikio patirti nepavyks.
Dirvožemio bakterijos: laimės šaltinis
Bakterijos, gyvenančios dirvoje, pasak Bristolio universiteto mokslininkų, tyrusių šį fenomeną, patekusios į žmogaus organizmą, pakelia serotonino lygį, o šis neuropeptidas atsakingas už gerą nuotaiką. Tai paaiškina, kodėl mama vaikystėje sakydavo, kad ravėti ir pirštus į dirvą sunerti jai atnešdavo begalinio atsipalaidavimo pojūtį, ir kodėl močiutė po šiai dienai atėjus pavasariui, negali nusėdėti kambaryje: ji būtiniausiai turi pasikapstyti darže, užauginti vieną kitą braškę anūkams.
Miško garsai ir tyla: ramybės oazė
Gyvendami šimtus tūkstančių metų arti gamtos, miško garsai yra įrašyti tvirtomis jungtimis mūsų smegenyse. Ir kai leidžiame sau iš urbanistinio pasaulio pabėgti į gamtą, atsirandame visai kitokiame garsiniame kraštovaizdyje. Braitono ir Middlsexo medicinos mokyklos tyrimai rodo, kad kai klausomės žmogaus sukurtų garsų, dėmesys nukreipiame į vidų, o tai dažnai yra susiję su nerimastingomis mintimis bei spėlionėmis apie neigiamą ateitį ar pasekmes, nemaloniai lydinčias iš praeities. Ir atvirkščiai, kai tyrimo dalyviai klausėsi miško garsų, dėmesį nukreipdavo į išorę. Tai sumažindavo simpatinės (kovos ar bėgimo) ir padidindavo parasimpatinės (poilsio/virškinimo/atsigavimo) sistemos veiklą.
Kognityviniai gebėjimai ir gamta: proto aštrumas
Pasivaikščiojus gamtoje, anot Mičigano universiteto mokslininkų, mūsų kognityviniai sugebėjimai, kaip antai atmintis ir dėmesys, pagerėja bent 20 procentų. Vaikštant ne tik mažinamas nerimo ir kitų neigiamų emocijų poveikis, bet ir patiriame teigiamus jausmus. O Jutos ir Kanzaso universitetų mokslininkai aptiko, kad laikas miške net 5o% pagerina problemų sprendimo sugebėjimus ir kūrybiškumą.
Vaikų slėptuvės: saugumo ir autonomijos erdvė
Kiekvienam vaikui tiesiog būtina laisvo žaidimo forma. Galima sakyti, kad noras būti nepriklausomam nuo suaugusiųjų ir kuria vaikų slaptų žaidimų kultūrą. Tai tarsi priešprieša suaugusiųjų diegiamam reguliavimui, taisyklėms, kitaip tariant - autonomijos apraiška. Slaptavietėse vaikai gali kurti ir kontroliuoti nuosavą erdvę. Tokia slapta vieta turi du labai svarbius bruožus: leidžia vaikams tyrinėti aplinką, atrasti ir kurti, tačiau kartu yra nematoma kitiems (paslėpta).
Taip pat skaitykite: Naminiai batonėliai: receptai
Slėptuvės: ne tik bėgimas, bet ir augimas
Normalu, kad tiek suaugusysis, tiek vaikas nori kai kurias mintis ar jausmus pasilikti tik sau ir tame tikrai nėra nieko blogo. Vaikams labai svarbu turėti asmeninę erdvę, ir nebūtinai tai turi būti kambarys. Tai gali būti tiesiog lova ar stalas, kuris yra tik jų ir niekieno kito. Reikėtų sudaryti galimybę vaikui kartais pabūti vienam ir pačiam kontroliuoti savo aplinką.
Eskapizmas: riba tarp fantazijos ir realybės
Žmogus nuolatos funkcionuoja tarp dviejų pasaulių. Vidinio ir išorinio. Vidinis pasaulis - tai mūsų mintys ir jausmai, kurių niekas negali žinoti, jei nepasakome ar neparodome. Išorinis pasaulis - kitų žmonių mintys ir jausmai, įvairios elgesio taisyklės ir normos, kitų lūkesčiai, aplinka, kurios mes kartais visiškai negalime kontroliuoti. Riba tarp šių pasaulių kintanti: kartais ji plonytė, kaip perregimas šydas, o kartais ji stoja lyg nepajudinama siena, ir tai nėra nei gerai, nei blogai.
Normalu, kad augdamas vaikas tyrinėja šį atradimą ir gali nuklysti į kraštutinumus: visai užsidaryti ir pabėgti nuo išorinio pasaulio, kuris gali būti sunkiai pakeliamas dėl nepalankios ar nesaugios aplinkos, krizių ar pernelyg didelių suaugusiųjų lūkesčių. Žaidžiant su įsivaizduojamais draugais ir skęstant fantastikos pilnoje knygoje galime atrasti nusiraminimą ir paguodą. Jei vaikas kartais nori pabūti netrukdomas ar pasineria į save, tai tikrai neturėtų gąsdinti tėvų - tai nuostabus vaiko gebėjimas rūpintis savo psichologine sveikata ir ilsėtis. Vien tai yra pakankama pedagoginė priežastis leisti vaikui turėti savo slaptavietę ir gerbti mažo žmogučio teisę į ramų prieglobstį, ar bent jau ją toleruoti.
Vaikų priklausomybės: šeimos problema
Vaikų priklausomas elgesys, šiuo atveju - nesaikingas įvairių IT prietaisų naudojimas, dažnai būna tik ledkalnio viršūnė visos šeimos priklausomybių grandinėje. Dažnai tėvai turi sunkumų dėl priklausomybės nuo santykių su kitais žmonėmis. Šias patirtis jie atsineša iš savo vaikystės. Tokie tėvai patys išgyvena įtampas, nerimą, neatpažįsta savo emocijų.
Tėvai, patys užaugę nedarnioje aplinkoje, ir savo šeimose elgiasi nenuosekliai, nenubrėžia savo vaikams aiškių taisyklių arba aptarę taisykles su vaikais nesilaiko jų patys, nuolaidžiauja. Dažniausiai jiems yra patogu vaikui numesti planšetę ar įbrukti išmanųjį telefoną, kad galėtų išvengti pasikalbėjimo, pabendravimo su savo vaikais. Tokiose šeimose vaikas išmoksta, kad nėra taisyklių, nėra atsakomybės už savo veiksmus.
Priklausomybės ratas: tėvai ir vaikai
Kai tėvai pastebi, kad vaikas turi sunkumų dėl nesaikingo interneto ar išmaniojo telefono naudojimo, dažniausiai pasimeta, susirūpina, nebežino, kaip elgtis. Jie išbando įvairiausius būdus: barasi, atima prietaisus, kontroliuoja kiekvieną vaiko judesį. O kitą dieną ir vėl užmerkia akis, apsimeta, kad viskas gerai. Toks nenuoseklus tėvų elgesys padaro žalą vaikui ir skatina priklausomybės atsiradimą ar progresavimą.
Vėliau tokie tėvai pradeda save kaltinti, kad kažko nepadarė dėl vaiko. Dėl kaltės jausmo pradeda nuolaidžiauti, daryti išimtis susitarimuose su vaikais. O vaikai, pajutę tėvų kaltę, pradeda tuo manipuliuoti. Taip užsisuka ydingas priklausomybės ratas: tėvai paskatina vaikų priklausomybę, vaikai tampa priklausomi nuo IT ar interneto, o tėvai - priklausomi nuo savo vaikų priklausomo elgesio.
Pandeminės medijos: kaip atsiriboti?
Pasauliui kovojant su pandemija kitos problemos, rodos, išsitrynė. Prisijungę prie socialinių tinklų pirmos naujienos, kurias dažnas sutinka, - koronavirusas, naujų atvejų skaičiai, mirtys. Taip, naujienų apie virusą „kepama“ daug ir nuo jų pabėgti tampa sunku. Nuolatinis blogų naujienų srautas kelia stresą. Kitų žmonių komentarai, nepasitenkinimas, iškreiptos, melagingos informacijos dalijimasis taip pat įneša savo indėlį į mūsų savijautą.
Jeilio universiteto psichologijos profesorė, dr. Laurie Santos, atsižvelgdama į šiandienę situaciją, kai emocijos virte verda, sako, kad dabar tinkamas laikas pailsėti nuo socialinių tinklų ar bent jau sumažinti jų vartojimą.
Štai keletas patarimų, kurių laikantis tai gali pavykti: Ištrinti socialinių tinklų aplikacijas. Tai jus išgelbės nuo nesąmoningo, iš įpročio kylančio poreikio prisijungti prie savo paskyrų. Rasti bendraminčių. Kartu su vienu ar keletu pažįstamų laikytis socialinių tinklų „pasninko“ lengviau. Taip galėsite palaikyti vienas kitą ir subarti, jei pastebėsite, kad kuris nors jūsų griebiasi išmaniojo telefono. Įspėti artimuosius. Pravartu pranešti žmonėms, kurie jus skatina apsilankyti socialiniuose tinkluose, kad kurį laiką nuo jų atsiribojate. Taip pat paprašyti su jumis neaptarinėti temų, susijusių su tenykščiais įrašais.
Kalba: sąmoningumas ir jautrumas
Diskusijoje svarstoma, kada tokie žodžiai kaip „daunas“, „psichas“, „normalus“ ir pan. tampa žeidžiantys. Vaiko žodyną įprastai formuoja namų aplinka, mažesnieji savaime perima vyresnių brolių ar seserų kalbą, o ypač įsimena vadinamuosius „tabu“ žodžius - jie gali išsprūsti ir tėvams.
Vaiko teisių gynėjos ir psichologės Giedrės Starkevičiūtės nuomone, bet kokio amžiaus žmogui svarbus jam adresuotas epitetas, palyginimas, bet jautriausiai gali paveikti vaiką iki šešerių metų amžiaus - turi įtakos vaiko tapatumui, savęs vertinimui, emocinei būsenai.
Kai žodinė vaiko aplinka teigiama, vaikas girdi palaikančius žodžius, tai skatina vaiko raidą, padeda pasiekti geresnius rezultatus moksle ir pan. Vaiko teisių gynėja diskusijoje atkreipia dėmesį, jog derėtų sąmoningai mokytis kasdieniuose santykiuose vartoti pozityvią kalbą, kuri vaiką ugdo, didina jo pasitikėjimą savimi. Pavyzdžiui, pastabą vaikui „koks tu jautruolis“, puikiai galima pakeisti šia - „šaunu, kad esi jautrus“. Tada vaikas išmoks, jog jausmai svarbūs, o juos rodyti yra tinkama.
Emocijų valdymas: šviesoforo metodas
Pirmiausiai - mano pačios trys gilūs įkvėpimai. Nė žingsnio į priekį be šios įžangos, jei nenoriu įsitraukti į emocijų ir beverčių ginčų sūkurį. O jei netyčia jausmų ar rankų mūšio akistatoje išlieku pakankamai rami, tada jau traukiu į karo zoną. Ramiai išsivedu į kitą erdvę tą dvynį, kuris tuo metu supykęs ir į darbą paleidęs kumščius. Atsitupiu, ramiai pažvelgiu į akis. „Matau, kad pyksti,“ sakau, „delniukais parodyk, kiek esi piktas“. Iš plačiai išskėstų rankų suprantu, kad tikrai piktas. Jie pamažu jau moka įsivardinti, kiek yra pikti, liūdni ar laimingi. Jei pirštukais suspaudžia musės dydžio ženklą, reiškia, ne taip jau blogai - liūdesio ar pykčio tik kruopa. Tai darau dėl to, kad kai vaikas pamatuoja savo pyktį, jis apie jį mąsto, o ne jame kunkuliuoja. O kadangi šį matuoklį tolydžiu išsitraukiu prieš ir po įvykio, jie jau mokosi, kad ši stadija - laikina.
D. Golemano pasufleruotą „šviesoforą“ pristatau ir studentams, ir mokytojams, ir žmonėms, kurie sunkiai valdo emocijas. Jis naudingas visiems, nes stiprias emocijas anksčiau ar vėliau patiriame visi. Raudona. Nori išsiųsti pykčio pagautą ir greitomis sukeverzotą elektroninį laišką? Raudona, stop. Nori pasakyti kažką, dėl ko vėliau gailėsiesi, raudona, stop. Nori parašyti pykčiu srūvantį komentarą? Geltona. Pykčio ir baimės smegenų sarginis šuo įkaitęs, mat įtaria grėsmę, tad reikia jį nuraminti. Pradžiai įsivardinti, kas vyksta. Pykstu? Esu įniršęs? Degu? Vos laikausi? Rankos net dreba? Širdis kaip žirgų lenktynėse? Gerai būtų atsitraukti į savo tylos zoną: virtuvę, tualetą, prie lango, į balkoną, prie augalo ar prie medžio, ar tiesiog užmerkti akis. Tačiau jei neturite, kur atsitraukti, galima tai daryti ir mintyse. Įsivaizduoti, kad užpūti žvakę, pūti burbulus, įlendi į sraigės ar vėžlio kiautą. Vieni skaičiuoja pirmyn ar atgal, kiti, žinau, ant rankos gumelę, apyrankę ar laikrodį trukteli, taip grąžindami save į kūną, o ne riedėdami palaidai paskui pyktį tolyn. Jei vaizduotė pažangi, pasvarstykite, ką matytų ant sienos šitoje situacijoje tupinti musė. Arba, ką pasakytų geriausias jūsų draugas. Stebėti į emocijomis įkrautą situaciją iš perspektyvos, loginės ar kosminės, laiko ar erdvės, yra aukščiausia meistriškumo forma. Žalia - išminties spalva. Tada galima grįžti ir į konflikto zoną. Racionalus sprendimas ar apgalvota elgesio strategija ko gero jus jau aplankiusi. Mat įsijungia mąstanti smegenų dalis, jūsų išmintingas apuokas. Jis visam organizmui sako, viskas tvarkoje, aš ne grėsmėje. Tik šioje dalyje jus aplanko kūrybiškiausi sprendimai ir išmaniausi atsakymai.
tags: #ismanau #vaikystes #psichologija