Įvadas
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti demografinių kintamųjų įtaką perdegimo sindromui. Perdegimo sindromas - aktuali problema šiuolaikinėje visuomenėje, daranti poveikį tiek asmeniniam, tiek profesiniam gyvenimui. Straipsnyje bus aptariamas perdegimo ir vertybių ryšys, atsižvelgiant į demografinius skirtumus.
Vertybių samprata ir jų įtaka perdegimui
Vertybių apibrėžimas
Nors vertybės pradėtos tyrinėti tik XIX amžiaus pirmoje pusėje, jau galima aptikti nemažai šio koncepto apibrėžimų. Vienuose matome, kad žodžio šaknis lyginama su panašiais žodžiais: vertė, vertingas, verta, vertinimas, kituose - daugiau orientuojamasi į sąvokos reikšminį aspektą - žodžio nešamą informaciją. Daugiausia vertybių aprašymų aptinkama socialinės psichologijos atstovų darbuose.
Allport (1961) apibrėžia vertybes, kaip dominuojančius motyvus, kurie nukreipia žmogaus elgesį. Tačiau jie gali skirtis savo svarba mums. Kiti atstovai papildo Allport nuomonę ir tvirtina, kad: vertybės yra emociškai apkrautos mintys apie tam tikrą objektą, idėjas, elgesį ir kita, kurie suteikia elgesiui kryptį (Meyer, Burnham, Cholvat, 1975); vertybės yra tikėjimai; motyvuojantis konstruktas, kuris nukreipia į troškimus pasiekimų; vertybės formuoja prioritetų sistemą ir t.t. (Feather, 1999; Inglehart, 1997). Schwartz (2006b, 2007), šiuolaikinis socialinės psichologijos atstovas, tarsi užtikrindamas ankstesnių tyrinėtojų nuomones ir dėdamas kertinį tašką, vertybes apibūdina, kaip slaptus motyvus ir norus. Jis, kaip ir daugelis kitų mokslininkų tyrusių vertybes, mano, kad vertybės nebūna vienos, egzistuoja jų sistema - individo pripažįstamos vertybės, kurios sudaro visumą. Galimos įvairios vertybių sistemos, kurios, persipindamos tarpusavyje, suformuoja daugiau ar mažiau vientisą asmens vertybių sistemą (Maslow, 1971). Vertybių sistema susideda iš įvairių kintamųjų (vertybių), kurie gali būti koreliuojantys tarpusavyje, o jų svarba kiekvienam individui gali būti nevienoda (Schwartz ir Bardi, 2001).
Vertybių klasifikavimas
Spranger (Kazdin knygoje, 2000) išskyrė šešias vertybių skales: socialines, teorines, ekonomines, estetines, politines ir religines vertybes. Jis išnagrinėjo šias vertybių sistemas, sukūrė vertybių vertinimo metodiką. Panašiu laikotarpiu vertybes analizavo Morris (pagal Earley, 1993). Jis traktavo svarbiausias žmogaus vertybes, pagal tai, kokį jie gyvenimo kelią pasirenka. Jis išskyrė trylika gyvenimo kelių:
- Išlaikyti geriausia, ko žmogus gali pasiekti;
- Kultivuoti žmonių ir daiktų nepriklausomybę;
- Rodyti užuojautą, rūpestį kitiems;
- Mėgautis fiziniais malonumais;
- Veikti ir mėgautis gyvenimu dalyvaujant grupinėje veikloje;
- Priimti viską, kas atsitinka, nesipriešinant nepalankioms aplinkybėms;
- Suvienyti veiksmą, linksmybes ir mąstymą;
- Domėtis savimi;
- Leisti įvykiams tekėti sava vaga;
- Kontroliuoti save, būti ramiu;
- Tobulinti dvasinį gyvenimą;
- Išbandyti įvairias avantiūras;
- Paklusti visuotiniams tikslams.
Pasak Morris (pagal Earley, 1993), gyvenimo kelio pasirinkimas ir yra vertybių sistema, kuri atspindi žmogaus elgesio pasirinkimą.
Taip pat skaitykite: Perdegimas slaugytojų darbe
Kitas žymus socialinės psichologijos atstovas - Rokeach (remiantis Bearden, Netemeyer, 1999) išskyrė dvi vertybių skales: galutines (terminalines) ir tarpines (instrumentines) vertybes. Kiekvieną vertybių skalę sudaro aštuoniolika vertybių, kurias ranguojant žmogus gali įvertinti savo vertybinius prioritetus. Galutinės vertybės yra pačios svarbiausios ir jas, galima sakyti, pažįsta dauguma žmonių (patogus gyvenimas, lygybė, įdomus gyvenimas, šeimos saugumas, laisvė, sveikata, vidinė harmonija, meilė, nacionalinis saugumas, malonumai, išsigelbėjimas, savigarba, rafinuotumas, socialinis pripažinimas, tikroji draugystė, išmintis, pasaulinė taika, gražus pasaulis). Tarpinės yra labiau specifinės, susijusios su galutine pageidaujama būsena (ambicingumas, tolerantiškumas, gabumai, sąvarumas, narsumas, atlaidumas, naudingumas, sąžiningumas, laki vaizduotė, nepriklausomumas, intelektualumas, logiškumas, meilumas, lojalumas, klusnumas, mandagumas, atsakingumas, savitvarda).
Pagal Schwartz (1996), vertybės kyla iš trijų individualių ir socialinių poreikių: gyvybiškai svarbūs asmeniniai poreikiai, socialinės sąveikos būtinybė ir poreikis sklandžiai dalyvauti ir išlikti grupės nariu. Visos vertybės, kurios yra sietinos su šiais pagrindiniais žmogaus poreikiais sudaro dešimt motyvacinių vertybių (kryptingumą, jaudringumą, hedonizmą, pasiekimus, valdingumą, saugumą, suderinamumą, tradiciškumą, geranoriškumą, universalumą), kurios yra atpažįstamos įvairiose kultūrose.
Motyvaciniai vertybių tipai pagal S. H. Schwartz:
- Universalumas. Supratimas, tolerancija ir rūpinimasis visų žmonių ir gamtos gerove (vienybė su gamta, pasaulio grožis, socialinis teisingumas, išmintis, lygybė, taika).
- Geranoriškumas. Rūpinimasis kitų žmonių gerove (pagalba, sąžiningumas, atlaidumas, ištikimybė, atsakingumas).
- Tradicija. Pagarbos, įsipareigojimo ir pritarimo papročiams bei idėjoms, kurias kultūra ar religija perduoda (kuklumas, nuosaikumas, tradicijų išsaugojimas, religingumas).
- Konformizmas. Elgesio, kuris atitinka socialines normas ir lūkesčius, apribojimas (paklusnumas, savitvarda, mandagumas).
- Saugumas. Asmeninis, santykis su kitais ir visuomenės saugumas, harmoningumas, stabilumas (socialinė tvarka, šeimos ir nacionalinis saugojimas, priklausomybės jausmas, sveikata, sąvara).
- Valdžia. Socialinis ir finansinis prestižas bei statusas (socialinė galia, turtas, autoritetas, viešo įvaizdžio saugojimas).
- Pasiekimai. Asmeninis kompetencijos demonstravimas siekiant pripažinimo (sėkmingumas, gebėjimai, gerovės ir garbės troškimas, siekiamumas, įtakingumas).
- Hedonizmas. Malonumas ir juslinis pasitenkinimas (malonumas, savęs maloninimas).
- Stimuliavimas. Jaudulys, naujovės ir iššūkiai gyvenime (drąsa, įvairus gyvenimas, jaudinantis gyvenimas).
- Savivalda. Savarankiškumas mąstyme ir veiksmuose - kūrybiškumas, laisvė, smalsumas, nepriklausomybė, savigarba, intelektualumas.
Autorius teigia, kad motyvatorius būna viena vertybė, o kitos sukelia mažesnį poveikį.
Vertybių svarba ir kintamumas
Kai mes galvojame apie savo vertybes, mes mąstome, kas yra svarbu mums šiame gyvenime. Mes savyje turime daugybę vertybių, kurios pasireiškia skirtingu svarbumu. Vertybių svarba gali skirtis dėl įvairių aspektų. Jos yra susijusios su amžiumi ir suaugus priklausomai nuo ryšio su aplinka - vertybes formuoja socialinė, kultūrinė ir ekonominė aplinka, artimesni ir tolimesni žmonės, kasdieninės ir vis naujos žinios (Huitt, 2004). Šios ištakos yra socialinės aplinkos ar žmogaus vidaus, bet iš asmenybės ir aplinkos sąveikos. Žmogus negali būti apibūdinamas ištraukiant jį iš aplinkos (Schwartz, 2006a).
Taip pat skaitykite: Perdegimo prevencija
Svarbiausiais veiksniais išskiriami: amžius, lytis ir išsilavinimas. Tiriant vertybių ir prigimties ryšius, buvo pastebėta, kad žmonių amžius, išsilavinimas, lytis ir kitos charakteristikos stipriai nulemia vertybių prioritetų kitimą gyvenimo aplinkybėse, kuriose žmonės yra pažeidžiami. Vertybės stipriai formuojasi ankstyvojoje vaikystėje ir jaunystėje. Jos priklauso nuo auklėjimo, draugų, religijos ir kitų veiksnių. Tačiau pastebėta, kad vertybės kinta ir vėliau. Jos kinta priklausomai nuo trijų kintamųjų. Remiantis Inglehart, Basanez ir kt. (2004), vertybės kinta priklausomai nuo fiziologinių, ekonominių ir socialinių veiksnių.
Fiziologiniai veiksniai (pvz.: atminties, regėjimo susilpnėjimas ar praradimas). Kiekvienas atvejis tiesiogiai veikia vertybėmis grįstą elgesį, požiūrį ir kt. Inglehart, Basanez ir kt. (2004), atlikę tyrimus, pastebėjo, kad vyresni žmonės labiau vertina materialines vertybes, nei jauni. Taip pat materialinės vertybės, jų nuomone, susiję su fizinio ir ekonominio saugumo patyrimu paauglystėje, t.y., kuo didesnis fizinis ir ekonominis nesaugumas patiriamas paauglystėje, tuo labiau pasireiškia aukštesnis materialumo vertinimas per gyvenimą. Autorių nuomone patyrimai paauglystėje taip pat nulemia ir kitų vertybių prioritetus. Fiziologinis aštrumas mažėja su amžiumi. Vieniems žmonėms tai pasireiškia palaipsniui, kitiems staigiai - pakinta sulaukus tam tikro amžiaus. Kaip bebūtų, remiantis Schwartz tyrimais (1996), šis fiziologinis gebėjimų sumažėjimas ar praradimas stipriai susijęs su saugumo, sąžiningumo, malonumo, darnumo, tradiciškumo vertinimu.
Gyvenimo etapai (jų atsiradimas), priklauso nuo lyties ir amžiaus. Gyvenimo etapuose keičiasi vertybių prioritetai. Ankstyvojoje suaugystėje svarbiausi etapai: darbo susiradimas ir šeimos sukūrimas. Šiuo gyvenimo tarpsniu gausu sąžiningumo, galimybes ir pasiekimai tampa labai svarbūs. Jauni suaugusieji rodo savo atkaklumą tikėdamiesi kuo daugiau pasiekti, aukodami saugumo, darnumo ir tradiciškumo vertybes. Vėliau, susiradus norimą darbą, sukūrus šeimą iškyla atsakomybės jausmas ir saugumo, darnumo, tradiciškumo vertybių didėjimas, bei pasiekimų ir stimulų vertinimo mažėjimas. Saugumo ir tradiciškumo svarba išlieka ir vėlesniame amžiuje, o pasiekimai, stimuliukai, valdžia ir malonumai vertinami mažiau arba nevertinami. Apžvelgus daugelį vertybių ir amžiaus ryšio tyrimų, pastebėta, kad saugumas, darnumas, tradiciškumas teigiamai koreliuoja su amžiumi, o sąžiningumas, malonumo, pasiekimų vertinimas - neigiamai.
A. Kligyte (2007) pastebėjo, jog psichoanalitikai teigia, kad moterys yra labiau linkę užmegzti santykius su kitais, nei vyrai, o vyrai labiau linkę būti nepriklausomais individualistais (Schwartz, Prince - Gibson, 1998). Moterys labiau rūpinasi kitais ir vertina atsakomybę, o vyrai daugiau domisi etinėmis teisėmis ir vertina nešališkumą, teisingumą. Kodėl vyrauja tokie skirtumai, evucionalistų nuomone, todėl, kad, atsižvelgiant į istoriją, moterys įgijo daugiau pranašumo rūpindamosi grupės nariais, o vyrai pirmauja valdžios ir statuso parodyme. Parsons, Bales ir kt. (1998), mano, kad moters auklėtojams jos vaidmens prisiėmimas parodo jos kompetenciją ir šeimos harmoningumo puoselėjimą. Moterys prisiima daugiau į žmogų orientuotus vaidmenis, o vyrai išmoksta į užduotį orientuotus vaidmenis. Šis mergaičių ir berniukų skirtumai, kad jie gali užimti skirtingus socialinius vaidmenis bei būti skirtingai sankcionuojami už jų neatlikimą (Schwartz, 2006b). Vyrai linkę labiau vertinti valdžią, pasiekimus, sąžiningumą, malonumus, savikryptingumą, o moterys, labiau nei vyrai, vertina geranoriškumą, visuomeniškumą, darnumą ir saugumą. Taip pat pastebėta, kad vertybių ir lyties ryšys, priklauso nuo kultūros diegiamos normos, pvz.: Izraelyje moterys daugiau linkę į geranoriškumą nei vyrai, vyrai Italijoje teikia daugiau prioritetų sąžiningumui, paskatinimams gyvenime. Lietuvoje (1972 m.) vidutinio amžiaus vyrai orientavosi į sveikatą ir šeimą, o žemiausią rangą skyrė linksmam gyvenimui ir visuomenės pripažinimui. Po 30 metų jau kitos kartos vidutinio amžiaus tiriamųjų vyrų kohortoje išliko panašus vertybinis orientacijų prioritetų profilis. Moterys Lietuvoje skirtingai negu vyrai dažniau teikė prioritetą šeimos gerovei ir tikrai draugystei, o vyrai - dažniau negu moterys orientavosi į materialinę gerovę ir linksmą gyvenimą.
Pagal A. Kohn (1989) tyrė, kaip žmogaus vertybės koreliuoja su išsilavinimu. Jis teigia, kad išsilavinimo lygis skatina intelektualinį atvirumą, lankstumą ir galimybes savikryptingumui atsiradimą, todėl didėjant išsilavinimo lygiui didėja atvirumas sąžiningumui, nerutininėms idėjoms. Auganti kompetencija kovojant su gyvenimo sąžiningumu, kurių žmonės įgyja per išsilavinimą, gali sumažinti saugumo, tradiciškumo, darnumo vertybių svarbą. Schwartz (2006b), remdamasis ankstesniais pastebėjimais, atliko tyrimą ir nustatė, kad yra teigiamas ryšys tarp išsilavinimo ir savikryptingumo, sąžiningumo bei neigiamas tarp išsilavinimo ir saugumo, tradiciškumo ir darnumo vertinimo. Taip pat jis pastebėjo, kad išsilavinimas susijęs su pasiekimo, visuomeniškumo vertybėmis. Pastarosios gali priklausyti nuo išsilavinimo arba jų turėjimas įtakoti aukštesnio išsilavinimo įgijimą (priežasties ir pasekmės ryšys nebuvo nustatytas). Įdomus atradimas, kad vertybės turi ryšį ir su studijuojama kryptimi. Taigi, mūsų vertybės nėra pasyvios per visą gyvenimą. Jas veikia tiek demografiniai, tiek aplinkos veiksniai. Schwartz (2006a) pastebėjo, kad vertybės ne tik yra formuojamos, bet susiformavusios vertybės įtakoja tam tikrus pasirinkimus (pvz.: išsilavinimo lygį, politinę, religinę orientaciją).
Taip pat skaitykite: Pagalba mokytojams, patiriantiems perdegimą
Vertybių neatitikimas ir perdegimas
Ilgalaikis vertybių nepatenkinimas gali įtakoti didesnį stresą, emocinį išsekimą bei perdegimą. Todėl kiti autoriai, tokie kaip Perlman, Hartman (1982) yra linkę teigti, kad visos aukštos žmogaus vertybės įtakoja perdegimą darbe. Kuo žmogus daugiau siekia, tuo didesnė tikimybė, kad jis perdegs. Jie mano, kad visos vertybės, kurios būna iš dalies ar visiškai nepatenkinamos, bei, kai žmogaus atliekama darbinė veikla prieštarauja esamai vertybių sistemai, sukelia nuolatinį stresą, kuris veda į perdegimą. Schwartz ir Bilsky (1994) papildo ir tarsi apjungia dvi šias nuomones teigdami, kad vertybes reikia skirstyti į materialines ir moralines, nuo kurių priklauso polinkis perdegti. Jie mano, kad žmonės panašiai vertinantys tiek vidines, tiek išorines vertybes yra mažiau linkę perdegti nei tie, kurie vertina aukštai tik materialines ar tik vidines vertybes. Tačiau vertybės, kaip ir žmonės nėra tik dviejų rūšių (materialinės ir moralinės), todėl svarbu apžvelgti vertybių ir perdegimo ryšį ne tik dvipolis vertybių pagrindu.
Perdegimo sindromo samprata ir jo priežastys
Sunkumai, neigiamos emocijos darbe buvo pradžia žmogaus ir darbo ryšio tyrimams. Apie 1960 m. buvo pradėti tyrinėti neigiamas emocijas ir pan. Tačiau reguliarumas tyrimuose atsirado tik nuo 1970 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Perdegimo sindromas dažniausiai siejamas su nuolatiniu kontaktu su klientais, pacientais, studentais (medicinos seserys, gydytojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai ir pan.).
Terminas "perdegimas" pirmą kartą buvo panaudotas H. Freudenbergerio 1974 metais apibūdinti savanorių, dirbančių priklausomybės reabilitacijos klinikoje, būseną. Jis pastebėjo, kad šie žmonės, būdami labai atsidavę savo darbui, ilgainiui patiria emocinį ir fizinį išsekimą, sumažėjusį pasitenkinimą darbu ir negatyvų požiūrį į klientus. Vėliau C. Maslach išplėtojo perdegimo sindromo koncepciją, apibrėždama jį kaip trijų dimensijų sindromą, apimantį emocinį išsekimą, depersonalizaciją (cinišką požiūrį į klientus) ir sumažėjusį asmeninį pasiekiamumą.
Perdegimo sindromo komponentai
Maslach ir Jackson (1981, p. 1) apibrėžė perdegimą kaip sindromą, susidedantį iš emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir sumažėjusio asmeninio pasiekiamumo. Emocinis išsekimas apibūdinamas kaip jausmas, kad esi emociškai išsekęs ir ištuštėjęs dėl darbo reikalavimų. Depersonalizacija pasireiškia cinišku ir abejingu požiūriu į klientus, pacientus ar kolegas. Sumažėjęs asmeninis pasiekiamumas reiškia jausmą, kad esi nekompetentingas ir neefektyvus savo darbe.
Perdegimo sindromo priežastys
Perdegimo sindromą gali sukelti įvairūs veiksniai, susiję su darbo aplinka, asmeniniais žmogaus bruožais ir socialine parama. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra šie:
- Darbo krūvis ir laiko spaudimas: Nuolatinis didelis darbo krūvis ir laiko spaudimas gali išsekinti žmogaus energiją ir sukelti emocinį išsekimą.
- Kontrolės stoka: Jei žmogus neturi pakankamai kontrolės savo darbe ir negali priimti sprendimų, tai gali sukelti bejėgiškumo jausmą ir prisidėti prie perdegimo.
- Nepakankama socialinė parama: Jei žmogus neturi pakankamai socialinės paramos iš kolegų, vadovų ar šeimos, jis gali jaustis izoliuotas ir nesuprastas, o tai didina perdegimo riziką.
- Nesąžiningumas ir neteisybė: Nesąžiningumas ir neteisybė darbo vietoje, pavyzdžiui, nelygus atlyginimas ar galimybių stoka, gali sukelti pyktį, nusivylimą ir prisidėti prie perdegimo.
- Vertybių konfliktas: Jei žmogaus asmeninės vertybės nesutampa su organizacijos vertybėmis, tai gali sukelti vidinį konfliktą ir prisidėti prie perdegimo.
Perdegimo sindromo pasekmės
Perdegimo sindromas gali turėti neigiamų pasekmių tiek asmeniniam, tiek profesiniam gyvenimui. Jis gali sukelti fizines ir psichologines problemas, pavyzdžiui, nuovargį, nemigą, galvos skausmus, depresiją ir nerimą. Perdegimas taip pat gali sumažinti darbo našumą, padidinti klaidų skaičių ir pabloginti santykius su kolegomis ir klientais.
Demografinių kintamųjų įtaka perdegimui
Amžius
Tyrimai rodo, kad amžius gali būti susijęs su perdegimo sindromu. Kai kurie tyrimai rodo, kad jauni darbuotojai, ypač tie, kurie tik pradeda savo karjerą, yra labiau pažeidžiami perdegimo, nes jie gali būti naivūs, idealistiški ir nepasiruošę susidurti su darbo sunkumais. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad vyresni darbuotojai taip pat gali patirti perdegimą, ypač jei jie jau ilgą laiką dirba toje pačioje srityje ir jaučiasi įstrigę ar neįvertinti.
Lytis
Lytis taip pat gali būti susijusi su perdegimo sindromu. Kai kurie tyrimai rodo, kad moterys dažniau patiria perdegimą nei vyrai, nes jos dažnai prisiima daugiau atsakomybės tiek darbe, tiek namuose, ir gali turėti mažiau socialinės paramos. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys gali patirti perdegimą skirtingais būdais, pavyzdžiui, vyrai gali labiau linkę depersonalizuoti klientus, o moterys gali labiau linkę patirti emocinį išsekimą.
Išsilavinimas
Išsilavinimas taip pat gali būti susijęs su perdegimo sindromu. Kai kurie tyrimai rodo, kad žmonės su aukštesniu išsilavinimu gali būti labiau pažeidžiami perdegimo, nes jie gali turėti didesnius lūkesčius ir siekius, ir gali jaustis nusivylę, jei jų darbas neatitinka jų lūkesčių. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad žmonės su žemesniu išsilavinimu taip pat gali patirti perdegimą, ypač jei jie dirba mažai apmokamą ir monotonišką darbą.
Kiti demografiniai kintamieji
Be amžiaus, lyties ir išsilavinimo, kiti demografiniai kintamieji, pavyzdžiui, šeimyninė padėtis, pajamos ir etninė priklausomybė, taip pat gali būti susiję su perdegimo sindromu. Tačiau ryšys tarp šių kintamųjų ir perdegimo sindromo gali būti sudėtingas ir priklausyti nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, darbo pobūdžio, organizacijos kultūros ir socialinės paramos.
Perdegimo prevencija ir įveikimas
Organizacinės strategijos
Organizacijos gali imtis įvairių priemonių perdegimo prevencijai ir įveikimui, pavyzdžiui:
- Darbo krūvio valdymas: Užtikrinti, kad darbuotojai neturėtų per didelio darbo krūvio ir kad jie turėtų pakankamai laiko pailsėti ir atsipalaiduoti.
- Kontrolės didinimas: Suteikti darbuotojams daugiau kontrolės savo darbe ir leisti jiems priimti sprendimus.
- Socialinės paramos stiprinimas: Skatinti socialinę paramą tarp darbuotojų ir sukurti palankią darbo aplinką.
- Teisingumo užtikrinimas: Užtikrinti, kad darbo vietoje būtų sąžiningumas ir teisingumas, ir kad visi darbuotojai turėtų lygias galimybes.
- Vertybių derinimas: Užtikrinti, kad organizacijos vertybės atitiktų darbuotojų asmenines vertybes.
Individualios strategijos
Be organizacinių strategijų, darbuotojai taip pat gali imtis individualių priemonių perdegimo prevencijai ir įveikimui, pavyzdžiui:
- Streso valdymas: Išmokti streso valdymo technikų, pavyzdžiui, meditacijos, jogos ar kvėpavimo pratimų.
- Laiko planavimas: Išmokti efektyviai planuoti laiką ir nustatyti prioritetus.
- Sveikas gyvenimo būdas: Laikytis sveiko gyvenimo būdo, pavyzdžiui, reguliariai sportuoti, sveikai maitintis ir pakankamai miegoti.
- Socialinė parama: Ieškoti socialinės paramos iš kolegų, vadovų, šeimos ar draugų.
- Pomėgiai ir interesai: Rasti laiko pomėgiams ir interesams, kurie padeda atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo darbo.
tags: #demografiniai #kintamieji #ir #perdegimo #rizika