Tėvų skyrybos - tai įvykis, kuris stipriai paveikia vaiko psichologinę būseną. Tai stresinis išgyvenimas, galintis sukelti įvairius vystymosi, emocinius ir elgesio sutrikimus. Šiame straipsnyje aptariama, kaip tėvų skyrybos veikia vaikus, kokie veiksniai lemia vaiko reakciją į skyrybas ir kokios yra galimos ilgalaikės pasekmės. Taip pat nagrinėjama, kaip tėvai gali sumažinti neigiamą skyrybų poveikį vaikui.
Skyrybų Poveikis Vaiko Psichologinei Būklei
Tėvų skyrybos vaikui sukelia didelį stresą, kuris gali pasireikšti įvairiais sutrikimais. Nesantaika ir konfliktai šeimoje, kurie dažnai prasideda dar prieš skyrybas, taip pat sumažėjęs arba perdėtas tėvų dėmesys vaikui ir atsiskyrimas nuo vieno iš tėvų neigiamai veikia vaiko psichologinį gerbūvį. Vaikui gali pasireikšti tokie sutrikimai:
- Tikai
- Enurezė (naktinis šlapinimasis)
- Depresija
- Regresas (grįžimas į ankstesnį vystymosi etapą)
- Prieraišumo sutrikimai (nesaugus prieraišumas, atsiskyrimo nerimo sutrikimas)
- Priešiškumas, agresyvumas
- Somatinės ligos (fiziniai simptomai, kuriuos sukelia psichologinės problemos)
- Mokymosi sunkumai
- Sumažėjusi savivertė
Svarbu paminėti, kad tėvų skyrybos momentas, nesvarbu, ar vaikas mažas, ar jau ūgtelėjęs, yra labai skaudus ir giliai vaiką paliečiantis įvykis. Net ir pačių taikiausių skyrybų atveju vaikas patirs žalą, todėl svarbu žinoti, kaip tą neigiamą poveikį sušvelninti.
Vaiko Amžiaus Įtaka Skyrybų Išgyvenimui
Tai, kaip vaikas išgyvena skyrybas, ir kokias pasekmes tai atneša, labai priklauso nuo vaiko amžiaus skyrybų metu.
0-2 Metų Amžiaus Vaikai
Vaikai iki dvejų metų amžiaus dažnai nepamena gyvenimo pilnoje šeimoje. Tokio amžiaus vaikai yra labiau susitelkę į save ir savo vystymąsi. Jie jaučia tėvų sielvartą ir į jį reaguoja, tačiau negali savo susirūpinimo išreikšti žodžiais. Suaugusieji jiems taip pat ne visada paaiškina susidariusią situaciją. Dėl to jų nerimas gali būti nustumtas giliai į pasąmonę ir pasireikšti vėlesnėse vystymosi stadijose.
Taip pat skaitykite: Socializacija rizikos šeimose – anketinis tyrimas
3-5 Metų Amžiaus Vaikai
Ikimokyklinio amžiaus vaikai sunkiai išgyvena skyrybas. Tokio amžiaus vaikai pradeda save matyti kaip įvykių priežastį. Vystosi vaiko moralė, todėl jie yra ypač linkę dėl aplinkos įvykių kaltinti save. Šio amžiaus vaikams gali pasireikšti vystymosi regresas daugelyje sričių: atsiskyrimo nerimo sutrikimas, miego sutrikimai, enurezė, agresyvios fantazijos, sumažėjusi savivertė. Kai kuriais atvejais neteisinga tėvų reakcija gali sutrikdyti normalų vaiko seksualumo vystymąsi. 3-6 metų vaikams labai svarbus ryšys su abiem tėvais.
6-11 Metų Amžiaus Vaikai
Jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikai skyrybas išgyvena ypač sunkiai. Jie jau yra pakankamai suaugę, kad suprastų, kas vyksta, bet jiems trūksta žinių, kaip šią situaciją įveikti. Tokio amžiaus vaikų pagrindinė užduotis yra vystyti savo kompetencijas išoriniame pasaulyje, tačiau nesklandumai šeimoje gali sutrikdyti ir sustabdyti šiuos procesus. Visa tai gali atsiliepti mokymuisi. Gali atsirasti nesutarimų su bendraamžiais (šie vaikai gali tapti „aukomis“ arba „chuliganais“), kai vaikas savo vidinius konfliktus iškelia į išorę. Taip pat gali išsivystyti somatinės ligos dėl nuolatinio nerimo namuose. Kadangi po skyrybų vaikai dažniausiai lieka gyventi su motina, jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, ypač berniukams, stiprų poveikį daro tėvo trūkumas. 6-11 metų vaikams jų lytinės identifikacijos formavimuisi ypač svarbus yra ryšys su tos pačios lyties tėvu.
12-17 Metų Amžiaus Vaikai
Paauglystės laikotarpiu vaikams prasideda atsiskyrimo nuo tėvų stadija. Nors tuo laikotarpiu tėvų autoritetas jiems mažėja, tačiau yra labai svarbus pamatinės šeimos stabilumas, kaip saugumo garantas šiuo kritiniu vaikui laikotarpiu. Šio amžiaus vaikams skyrybų neigiamas poveikis gali pasireikšti dviem būdais:
- Jiems gali padidėti emocinių problemų ir su tuo susijusių pasekmių rizika: gali pasireikšti save naikinančiu elgesiu, narkotinių medžiagų vartojimu, polinkiu į savižudybę, valgymo sutrikimais.
- Vaikai perima suaugusiojo vaidmenį buityje, tėvo vaidmenį jaunesniesiems broliams, seserims. Net jei paauglys nori būti paliktas ramybėje, vienas iš tėvų ar abu tėvai gali siekti jo draugystės ir kompanijos dėl jų pačių išgyvenamo vienišumo jausmo. Tokiu būdu jie gali būti izoliuojami nuo savo bendraamžių, o tai gali trukdyti jiems sėkmingai atlikti savo amžiaus užduotis.
Ilgalaikės Skyrybų Pasekmės
Tyrimai rodo, kad tėvų skyrybos turi ilgalaikes negatyvias pasekmes vaikams. Pasekmės juntamos netgi vaikui suaugus. Ypač jos juntamos gebėjimo kurti ilgalaikius romantinius santykius srityje. Išsiskyrusių tėvų vaikai, būdami suaugę, yra labiau linkę turėti neigiamą požiūrį į santuoką, prasčiau jaučiasi psichologiškai, dažnai ir patys patiria nestabilumą savo santykiuose su antrąja puse. Tėvų skyrybos žalingai lemia gebėjimą mylėti ir būti mylimam. Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekioja baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų. Kai išsiskyrusių tėvų vaikai užauga, jiems trūksta teigiamo vyro ir moters gyvenimo kartu stabiliuose santykiuose pavyzdžio - ir tai virsta pagrindine kliūtimi jų vystymosi kelyje.
Kaip Sumažinti Žalingas Skyrybų Pasekmes Vaikui
Norėdami bent šiek tiek sumažinti žalingas skyrybų pasekmes vaikui, besiskiriantys tėvai, kad ir kaip jiems būtų sunku, turi skirti reikiamą dėmesį ne tik savo, bet ir vaiko išgyvenimams. Jie turėtų:
Taip pat skaitykite: Sisteminis požiūris į santykių problemas.
- Kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją.
- Kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius.
- Kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje.
- Nepaversti vaiko konfliktų įrankiu.
- Suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų.
Pagrindinė tėvų užduotis skyrybų situacijoje - užtikrinti vaiką, kad net įvykus skyrybų pokyčiams, vaiko gyvenimas nepasikeis dramatiškai, jis toliau bus mylimas abiejų tėvų ir toliau juo bus rūpinamasi taip pat, kaip anksčiau. Tėvai turėtų siekti vaiko suvokimo, kad jis išliks abiejų tėvų mylimas, nepaisant tėvų sprendimo ir naujos, vaiką neraminančios realybės.
Psichologai pataria, kad geriausia, ką gali padaryti tėvai, tai kuo mažiau vaiką įtraukti į tėvų tarpusavio vaidus. Tėvams savo pozicijos sustiprinimui nevalia išnaudoti vaiko emocijų, šantažuoti jo, papirkinėti ar kitaip manipuliuoti juo. Vaikas dažnai nesuvokia, nes tiesiog pagal savo raidą dar neturi galimybių suvokti, kokie motyvai slypi už tėvų tarpusavio vaidų. Idealiu atveju abu tėvai vienu metu vaikui ar vaikams turi paaiškinti, kas vyksta. Vaikams naudingiausia, jei tėvai skyrybų faktą pristato kaip abiejų tėvų sprendimą, dėl kurio jie, suaugusieji, ilgai galvojo ir nusprendė. Būtina pabrėžti, kad nors ir tėvai gyvens atskirai, nei mamos, nei tėčio jausmų vaikui tai nepakeis, vaikas vis tiek bus abiejų labai mylimas, kad jis gaus atsakymus į klausimus, kad ir kada jie iškiltų.
Lojalumo Konfliktas
Vaikams tikrai yra sunku tuo pat metu mylėti abu - ir tėtį, ir mamą - ne todėl, kad jiems patiems sunku, bet todėl, kad suaugę nepadeda jiems saugoti daugiau ar mažiau prarasto mamos ar tėčio, nes dažnai jie patys yra paskendę savo skausme, nuoskaudose, pyktyje ar liūdesyje. Labai svarbu, kad, pavyzdžiui, jei vaikas didžiąją savaitės ar mėnesio dalį gyvena su mama, ji galėtų vaikui padėti išsaugoti žinojimą apie tėtį, pasikalbėti apie jį su vaiku, padėti jam išlaukti susitikimo. Reikia vaikui labai paprastai ir atvirai pasakyti, kad mama žino, kad jis myli tėtį, jo laukia ir kad ji nieko prieš - ji supranta, kad tėtis vis tiek yra jo tėtis, ir niekada kitaip nebus. Svarbu atliepti vaiko nerimą, pabrėžti, kad tėtis ar mama paliko ne jį, o tiesiog nepavyko santykiai.
Sprendimas Dėl Vaiko Gyvenamosios Vietos
Dažniausiai nusprendžiama, kad geriausia vaikui bus su mama. Vaikui galima užduoti visokius klausimus, bet tai nereiškia, kad vaiko atsakymas būtinai turi būti įgyvendintas. Tačiau svarbu suprasti, iš kur ateina vaiko atsakymas, ką jis galvoja ir kodėl jis taip jaučiasi. Teisiškai nuo dešimties metų vaikas gali išreikšti savo nuomonę, kuri yra pagrįsta kažkokiais jo jausmais ar galvojimais. O sprendimą, idealiu atveju, turėtų priimti susitarę abu tėvai. Jei jiems sunkiai sekasi susitarti, tam yra mediatorių, tarpininkaujančių tokiam susitarimui žmonių, paslaugos. Tada tėvai, kurie abu supranta savo pareigą ir atsakomybę, ir nori rūpintis vaiku, susitaria, kaip vaikui bus geriau. Jeigu tėvai negali bendradarbiauti, negali kalbėtis dėl emocinių sunkumų, sprendimą priima teismas. Bet automatiškai galvoti, kad vaikui visada yra geriau su mama, ne visada teisinga.
Svarbu kalbėti pabrėžiant „mes“, kad mes nusprendėme, mums nepavyko: reikia stengtis vaikui išlaikyti tą integralumą, koks dar yra įmanomas, suvokimą, kad vis tiek yra abu tėvai, tėtis ir mama. Jei toks visų pokalbis yra neįmanomas, jei jaučiamos didelės emocinės audros, emocinis išsekimas, tada su vaiku turėtų kalbėti tas, kuris yra ramesnis, kuris jaučiasi pajėgesnis, kuris su vaiku ir anksčiau labiau kalbėdavosi.
Taip pat skaitykite: Apie psichologę Sonatą Vizgaudienę
Vaiko Elgesio Pokyčiai
Bet kokius emocinius vaiko sunkumus išduoda jo elgesys. Labai mažai tikėtina, kad vaikas ateis ir pasipasakos išplėstiniais sakiniais, kad jam liūdna, baisu ar jis nežino, ką sakyti tėčiui, kai jo ilgai nebūna. Bet vaiko elgesys dažniausiai pasikeičia. Mažesni vaikai regresuoja, pasidaro kūdikiški, gali būti irzlūs, gali sutrikti jų miegas, valgymas, jie pasidaro dirglūs, gali atsirasti pykčio priepuoliai. Vyresni vaikai, pradinukai, gali būti atvirai liūdni, verkti, jiems gali atsirasti psichosomatiniai simptomai: pilvo, galvos skausmai, pykinimas, nenoras mokytis, taip pat dirglumas, piktumas. Paaugliai, beveik taisyklė, darosi pikti, nors kartais, atvirkščiai, gali pasidaryti labai padedančiais, tapti mamos riteriu ar tėčio virėja ir guodėja: jie lyg praranda savo vaikišką vaidmenį ir pradeda rūpintis tėvais labiau nei savimi. Bet paauglys dažniausiai bus piktas, pradės elgtis netinkamai, gali, pavyzdžiui, apsivogti ar prisigerti. Apibendrinant, pasikeitęs, iki tol nebūdingas elgesys turėtų būti tėvams ženklas, kad yra kažkokie emociniai dalykai, su kuriais vaikas viduje nesusitvarko ir tokiu būdu duoda žinią, kad jam yra negerai.
Skyrybų Poveikio Veiksniai
Yra keletas veiksnių, kurie gali prisidėti prie vaikų sunkumų patiriant tėvų skyrybas:
- Kontakto su vienu iš tėvų praradimas.
- Ekonominis nuostolis.
- Vaikai patiria daugiau streso.
- Prastesnė tėvų psichologinė būklė.
- Mažesnė tėvystės kompetencija.
- Konfliktai tarp tėvų.