Nesusimąstome apie tikrąją žodžių reikšmę ir skubame neigiamą savęs vertinimą vadinti nevisavertiškumu, jaudinimąsi - stresu, blogą nuotaiką - depresija. Dažniausiai žodį „isterija" susiejame su moterimis, nes tik specialistai žino, kad šiuo terminu gali būti apibūdinami ir vyrai. Norint geriau suprasti isterijos reiškinį ir jo atspindžius antikos literatūroje, būtina panagrinėti šios būklės istorines šaknis, raidos ypatumus ir tai, kaip ji buvo suvokiama skirtingais laikotarpiais.
Isterijos istorinės šaknys ir suvokimas
Nuo amžių isterija buvo laikoma moteriška liga, susijusia su gimdos patologija. Antikos gydytojai manė, kad gimda gali keliauti po visą kūną, pasiekti kvėpavimo takus ir paveikti dvasinę būseną. Beveik iki XIX a. Šį žalingą gydymo būdą XIX a. pabaigoje pavyko paneigti prancūzui neuropatologui ir psichiatrui Žanui martenui Šarko (mums geriau žinomam kaip šarko dušo išradėjui). Turėjo praeiti nemažai laiko, kad specialistai pripažintų akivaizdžią tiesą - isterija būdinga abiem lytims.
Šio reiškinio kilmė buvo neaiški iki tol, kol XX a. viduryje amerikiečiai antropologai padarė sensacingą atradimą. Ekspedicija tyrinėjo gentį, gyvenančią kalnuose toli nuo civilizacijos. Psichiatrai, dalyvavę ekspedicijoje, norėjo išsiaiškinti, ar tokioje uždaroje bendruomenėje egzistuoja tos psichikos ligos, kuriomis serga vakariečiai. Pavyko nustatyti beveik visas žinomas psichikos ligas, taip pat ir isteriją. Lyčių santykis taip pat buvo 3 ir 1, tik atvirkštinis. Tikėtina, kad pavaldumas, priklausomybė, beteisiškumas verčia žmogų griebtis savotiškos psichologinės savigynos.
Isterijos požymiai ir pasireiškimas
Isterijos požymiai sakoma, kad atsiranda nerviniu pagrindu. Isterija priskiriama prie neurozių, t. y. liguistų reakcijų į nemalonią situaciją. Isterikams būdingas emocingumas ir polinkis į demonstratyvų, teatrališką elgesį. Manoma, kad ištikus isterijos priepuoliui sumažėja smegenų žievės poveikis už emocijas atsakingiems centrams. Įvyksta savotiškas perėjimas į primityvesnį, vaikišką lygmenį - atpalaiduojami su slaptomis ambicijomis, potraukiais ir kompleksais susiję elgesio modeliai. Isteriją kartais vadino didžiąja apsimetėle, turėdami omenyje ne sąmoningą simuliaciją, o nesąmoningą savigyną, kai žmonės būna kaip aikštingi vaikai ar bejėgiai kankiniai. Priekaištauti žmogui dėl tokių reakcijų nėra protinga - jis jų beveik nekontroliuoja. Svarbu išsiaiškinti, dėl ko taip atsitiko. Kartais jiems pavyksta išsiaiškinti, nuo kokių nemalonumų (tikrų ar įsivaizduojamų - isterikams tai beveik tas pats) žmogus bando gintis iškreiptu būdu. Svarbu, kaip į viską reaguoja pats ligonis. Jam reikia pasirinkti būdą teisingai ir konstruktyviai spręsti savo problemas. Spardytis ištiktam isterijos - taip reaguoti į bet kokį gyvenimišką nepatogumą - daug lengviau. Kai kam tai tiesiog tampa gyvenimo būdu. Jų artimiesiems ypač sunku. Suprantama, kodėl žodis „isterikė" tapo beveik įžeidimu. Tačiau sergančiam žmogui reikia pagalbos. Iš esmės tai ir yra psichoanalizės užduotis. Tad be kvalifikuoto specialisto pagalbos neišsiversite.
Isterija ir kūryba: Žana D'Ark ir kitos asmenybės
Orleano mergelę balsai nuvedė tiesiai į laužą. Žymioji Žana D‘Ark, daugelio psichiatrų nuomone, sirgo isterine psichoze. Žygdarbiams ją įkvėpdavo angelų balsai, stebėtinai laiku diktavę instrukcijas, kaip išgelbėti Prancūziją. Įdomu, kad tuos balsus Žana mokėjo neblogai valdyti, jai pavykdavo pasitelkti juos į pagalbą pačiais palankiausiais politiniais momentais. XX a. Ji suprato, kad vyksta kažkas negero, ir kreipėsi pagalbos į aukščiausios klasės specialistę Aną Froid, vienintelę iš šešių Z.Froido vaikų, pasekusių tėvo pėdomis. Tai nebuvo sunku pastebėti ir ne specialistui. Nepasižyminti tobula išvaizda aktorė palankiai susiklosčius aplinkybėms sugebėjo prasimušti į šlovės viršūnę. Tai lėmė demonstratyvus ambicingas elgesys, taip pat aistringas noras kompensuoti sunkios vaikystės kartėlį. Asmeninis žvaigždės gyvenimas susiklostė nesėkmingai, nė viena santuoka neatnešė laimės. Dievinama milijonų svetimų žmonių ji negalėjo su niekuo užmegzti artimų santykių. Egzistuoja daugybė jos žūties versijų, taip pat ir žmogžudystė dėl politinių motyvų.
Taip pat skaitykite: Isteriškos asmenybės bruožai
Lyčių ir meilės reikšmė
Lyties ir meilės reikšmė yra pagrindinė visos mūsų religinės-filosofinės ir religinės-visuomeninės pasaulėžvalgos problema. Svarbiausias visų socialinių teorijų trūkumas - gėdingumas, o dažnai veidmainiškas gyvenimo verdenės, visos žmonijos istorijos kaltininkės - lytinės meilės ignoravimas. Su lytimi ir meile siejasi kiekvieno išsiskyrimo ir kiekvienos jungties pasaulyje slėpinys; su lytimi ir meile siejasi ir individualumo bei nemirtingumo slėpinys. Ir kiekvienai būtybei tai pati skausmingiausia problema, neapsakomos, ne mažesnės svarbos kaip gyvenimo palaikymo ir mirties slaptis. Visai žmonijai tai neišsprendžiama problema, ir kiekvienas mėgina vienumoje, rūpestingai slėpdamasis ir niekam neišsiduodamas, gėdydamasis lyg kokios nešlovės, įveikti lyties ir meilės tragediją, pergalėti pasaulio susiskaidymą pagal lytį, šitą -kiekvieno susiskaidymo pagrindą. Net niekingiausias žmogus geidžia mylėti, nors taip kaip žvėris. Tai - intymi problema, pati intymiausia. Tačiau kas paskleidė nuomonę, kad intymumas nėra visam pasauliui svarbus dalykas, kad neturi būti istorijos nušviestas, užuot slypėjęs kažkur pogrindyje? Pasibjaurėtinas kultūros melas, kurį pakęsti vis labiau nebeįmanoma: apie patį svarbiausią, mus tokį intriguojantį dalyką liepiama, nurodoma tylėti, apie visa, kas ypač intymu, neįprasta šnekėti; atverti savo sielą, parodyti, kuo ji gyvena, tai nederantis, beveik skandalingas dalykas. Ir kasdieniniame gyvenime bendraujant su žmonėmis, ir visuomeninėje veikloje, ir literatūroje yra leidžiama šnekėti tik apie tai, kas esą privaloma, visiems naudinga, įteisinta, malonu. Anksčiau šių taisyklių pažeidimas vadintas romantizmu, dabar -dekadansu. Bet visa, kas tikrai didinga, genialu, šventa žmonijos gyvenime buvo sukurta intymumo ir įveikusio sąlyginumą nuoširdumo, mistiškai apnuoginus pačią sielą. Ar gali būti intymesnė religija nei Kristaus, o kaip nepadoru, neįprasta ir nepriimtina pagonių pasauliui buvo visa, ką Kristus sakė; Jo pasekėjų buvo tik nedidelis būrelis, bet ši religija pasidarė pasaulio istorijos centru. Iš tiesų ir dabar dar nelaikoma visuotinu būtinumu, atrodo pernelyg intymu tai, apie ką kalbėjo Kristus, ir lig šiol laikoma, jog nedera ir nepadoru prisiminti Jo žodžius, kai šnekama apie gyvenimiškas, praktines problemas.
Lyties ir meilės problemai ypač nepasisekė, ji buvo išguita į pogrindį ir tik grožinė literatūra atspindėdavo tai, kas susikaupdavo žmogaus sieloje, atskleisdavo jo intymiąją patirtį. Matyt, būta giluminių priežasčių, dėl kurių ši problema dar negalėjo sulaukti universalaus sprendimo. Lytį ir meilę gaubia mistinė patirtis, kuri vis dar tebėra chaotiška ir kuriai reikia religijos sankcionavimo. Iš Rozanovo juokiamasi arba piktinamasi jo amoralumu, tačiau iš tikrųjų šio žmogaus nuopelnai dideli ir gal tik ateityje bus įvertinti. Sakoma, kad Rozanovas - lyčių psichiatras, erotomanas. Čia labiau medicinos nei literatūros reikalas, ir apskritai, manau, negarbinga šitaip kalbėti, bet svarbiau tai, kad visi žmonės, visi be išimties tam tikra lyties prasme yra psichopatai ir erotomanai. Bet visiškai galimas dalykas, kad tasai, kuris literatūroje skelbiasi moralistu, gyvenime pats yra galvą pametęs dėl moterų ir jam lyties klausimas labiausiai skausmingas ir svarbus, kad jis kur kas didesnis erotomanas už Rozanovą, bet jis mano, jog nepadoru, netinka apie tai kalbėti, tad verčiau imasi rašyti apie visuotinę rinkimų teisę, nors šis dalykas - toks visuomeniškas, visai jam neįdomus, tūkstantį kartų mažiau svarbus nei lyties problema. Tai aš ir vadinu veidmainiškumu, sąlyginiu literatūriniu melu, virš kurio Rozanovas sugebėjo vyriškai pakilti. Visi žmonės, aš tvirtinu, kad visi be išimties savo esybės gelmėse jaučia tai, ką Rozanovas pasakė garsiai, visi sutinka su Rozanovo iškeltu problemos išeities tašku (aš nekalbu apie jos galutinį sprendimą), bet visi laiko savo pareiga veidmainiškai sviesti į jį akmenį. Tik bukas ar beprotis žmogus gali neigti pagrindinę religinę lyčių problemos svarbą; juk kiekvieną slapta kankino šitie klausimai, kiekvienas vargo, kaip ją išspręsti pačiam sau, kentė šią lyties ilgesio kančią, svajojo apie meilę, kiekvienas žino tą šventą tiesą, kad beveik visos gyvenimo tragedijos siejasi su lytimi ir meile. Kodėl visiems atrodo taip juokinga ar amoralu, kad Rozanovas eina iš galvos dėl lyties problemų? Teisybė, jam stinga estetinio saiko jausmo, bet dauguma tų, kurie jį kaltina mūsų žurnaluose ir laikraščiuose, visiškai nėra estetinio saiko specialistai, jei būtų kitaip, žmonijai iškiltų pražūties grėsmė nuo neatskleistų lyties slėpinių, nuo vidinės lyčių anarchijos, pridengtos išorine prievarta. Vien pats Rozanovo pasirodymas - rimtas perspėjimas. Lyčių chaotiškumas jau atnešė žmonijai daug nelaimių ir žada dar didesnių. Lyties demoniškumas tėra tik išvirkščia jos krikščioniškosios prakeikties pusė. Lytinės meilės galios buvo užslėptos, kadangi ją atsisakė palaiminti, ji pavirto liguistu ilgesiu ir dabar mus tebekankina. Asketiškas krikščionių mokymas sutinka, kad lytinė meilė yra, tačiau vien kaip nuodėmingos žmogaus prigimties silpnybė. Taip ji ir tebelaikoma silpnybe, gėda, kone purvinančia žmogų.
Tragiškasis krikščionių tikėjimo aspektas jau mirė žmonių širdyse, nebelemia europietiškos kultūros eigos, o krikščioniški prietarai dėl lyties dar gyvuoja, nuodija mūsų kraują nepakenčiamu dualizmu. Mes beveik susitaikėme su tuo, kad lytis nuodėminga, kad lytinės meilės džiaugsmas - netyras džiaugsmas, kad geismingumas - nešvankybė, ir mes ramiai sau toliau nusidedame, atsiduodame netyriems džiaugsmams ir nešvankiam geismingumui, nes mums gi, silpniems žmonėms, idealas esąs vis vien nepasiekiamas. Mes gėdijamės lytinės meilės, slepiamės, neprisipažįstame, ką esame patyrę. Keista tai, kad mūsų laikų antikrikščioniška ir antireliginė sąmonė savo dvilypumu, melagingu asketiškumu savaip artima viduramžių krikščionybei, nors be galo nutolusi nuo Kristaus ir netekusi viduramžių tragiškumo. Mūsų laikų žmonės netiki dangišku džiaugsmu ir netgi nesiilgi dangaus, bet žemiškas džiaugsmas, lytinės meilės džiaugsmas jiems tebėra nepalaimintas. Jiems lytis atrodo tokia pat demoniška kaip ir viduramžių laikų žmonėms. Štai kad ir Pšybyševskis, - pavyzdys, rodąs, jog apsinuodijame lyties demoniškumu, jos prakeiktimi. O beveik visa naujoji literatūra rašo apie tai, kokia demoniška lyties problema, kaip šiuolaikinis žmogus negali su ja susitvarkyti. Iš tiesų lyties tragedija yra pati baisiausia gyvenime, ir lytinės meilės nevalia palikti likimo valiai; jai reikia religijos pašventinimo ir tvarkos. Kristaus žodžiai apie lytį ir meilę liko nesuprasti, be atgarsio, ir lyčių problema, ja besirūpinant valdančiajai krikščioniškai sąmonei, tapo ezoterinių mokymų savastimi. Viešpataujanti religinė sąmonė lyčių problemą padarė pavaldžią vulgariam dvasios ir kūno dualizmui, susiejo ją su kūno nuodėmingumu, ir tai buvo ne tik moralinė, bet ir metafizinė klaida. Vadinamoji krikščioniška šeima yra veidmainiškas melas, stabmeldiškas kompromisas, nelyginant krikščioniška valstybė. Visas Rozanovas - reakcija į krikščionišką pirmapradžio lyties supratimo iškraipymą. Be krikščionybės, be nepaliaujamos kovos su krikščionišku asketizmu Rozanovas neįsivaizduojamas. Jam gyvenimas susijęs su lytimi; krikščionybė, priešiška lytims, jam yra mirties religijos sinonimas ir todėl - nepakenčiama. Rozanovas nori grįžti prie tos religinės būsenos, kuri buvo iki Kristaus apsireiškimo pasaulyje, prie senovės stabmeldiškų religijų, prie gimimo religijos, prie Babilono religijos. Priimtinas Rozanovo dėstymas paneigia krikščioniškąjį istorijos tarpsnį kaip bjaurų nesusipratimą ir beprasmybę, ir kviečia atgal, sudievinti pirmykštę giminę. Rozanovas vis dar supina lytį su gimine, mato tik gimdančiąja lytį, nesupranta gilaus vidinio antagonizmo tarp lyties teigimo ir gimimo, nepastebi, kad lyčių stichijos yra dvi -individuali ir gimininė.
Pasaulinės filosofijos istorijoje žinau tik dvi didžias teorijas apie lytį ir meilę. Tai Platono ir Vladimiro Solovjovo teorijos. Platono „Puota” ir V. Solovjovo „Meilės prasmė” - rimčiausia, įžvalgiausia iš viso to, kas yra parašyta šia tema. Anot Platono mokymo, pateikto mitologine forma, lytis yra pirmapradės, vieningos ir galingos žmogaus prigimties sprogimas, individualybės skilimo į dvi puses rezultatas, o meilė - tai kankinantis troškimas susilieti į vientisą individualybę. Jau dangiškoje Platono Afroditėje jaučiamas ir dabar paslaptingas krikščioniško Eroso dvelksmas, ir viduramžiško romantizmo, giliausio, koks įmanomas tik po Kristaus, V. Solovjovo mokymas apie meilę kaip kelią į individualų nemirtingumą. V. Solovjovas išryškina prieštarą tarp individualybės ir giminės. Meilė giminei - gimdančioji, skaidanti individualybę, jam yra vulgarioji Afroditė, paklusimas prigimtinei būtinybei. Tikroji meilė visada asmeniška, laiminti amžinybę, individualų nemirtingumą, ji neskaido individualybės gimdymu, o skatina tobulėti, siekti individualybės pilnatvės. Visame V.Solovjovo tikėjime svarbiausią vietą užima amžinojo moteriškumo, meilės Dievui kultas, pasireiškiąs konkrečiu „Nuostabiosios damos” pavidalu. V. Pasaulyje grumiasi du priešiški metafiziniai pradai -asmeninės ir giminės. Tad ir lyties, ir meilės problema turi sietis su šių dviejų pradų kova, kuri dabar paaštrėjusi ir apsinuoginusi. Visi klausimai, susiję su lytine meile, yra sunkiai sprendžiami dėl to, kad pasaulinėje lyčių meilės istorijoje susipynę du vienas kitam priešingi besigrumiantys pradai - asmeninė meilė ir gimininė meilė; antgamtiška, dieviška galybė ir prigimties galia, empirinė jungtis. Labai dažnai lytis painiojama su gimine, meilė - su giminės pratęsimo instinktu. Bet juk giminėje ir giminės pratęsimo instinkte nėra nieko, kas būtų asmeniška, individualu, netgi nieko, kas žmogiška, tai gamtinė stichija - vienoda visiems, tokia pati ir visų žmonių, ir gyvūnijos pasauly. Nei meilės kaip individualaus pasirinkimo, kaip savotiškos lyčių traukos, skiriančios ne tik žmogų nuo gyvulio, bet ir žmogų vieną nuo kito, nei dieviškojo Eroso šitoj giminės stichijoj nėra ir negali būti. Vadinamoji giminės pratęsimo meilė ir gimininis lyčių teigimas žemina žmogų, nes žmogišką individualybę palieka beasmenei prigimties stichijai, asmenybę valdo ją griaunanti gamtinė būtinybė. Biologija numato atvirkštinę gimdymo ir individualumo proporciją. Jei prigimtinės jėgos naudojamos giminei pratęsti, tai jų nebelieka tobulai individualybei kurti. Ši biologinė tiesa turi ir daug gilesnį metafizinį pagrindą. Kyla dilema: arba kurti tobulą, amžiną individualybę, arba suskaidyti ją ir kurti daug netobulų ir mirtingų individualybių. Žmogus nepajėgia tapti asmenybe, individualybe, pasiekti tobulumo ir amžinumo, todėl tarsi perduoda savo palikuonims tolesnį tobulėjimą, gimdymu numaldo neįgyvendintos individualybės, neįveikto atotrūkio, nepasiektos amžinybės kančią. Gimininė lytinė meilė skaido individualybę, siekia giminės nemirtingumo, daugybės netobulų būtybių, o ne vienos tobulos sukūrimo, eina blogos begalybės3, amžino grįžtamumo link. Tikroji meilė, įveikianti lytiškumą, turi visą žmogaus energiją nukreipti gilyn - į amžinybės gelmių gelmę, o ne išorėn ir ne į būsimą laiką. Gimimas ir mirtis turi tą pačią esmę ir jų ištakos tos pačios. Jau Heraklitas mokė, kad Hadas ir Dionisas yra tas pats dievas. Tiek gimimas, tiek mirtis - pasaulio irimo produktai, laiko vaikai, laikinumo karalija pasaulyje. Būtis, atitrūkusi nuo savo ištakų ir prasmės, pirmiausia tampa laikine, nutįsta chronologinėje rikiuotėje, kurioje gimimą nuolat keičia mirtis - netikusi begalybė.
Nė viena sugedusio pasaulio esybė neamžina, visos pasaulio dalys, visos būsenos laikinos, netvarios. Kai buvo prisakyta gimdyti kančiose, tai šituo buvo prisakyta ir numirti; gimdyti pasaulyje netobulybę reiškia mirti pagal būtinybės dėsnį. Gimimas jau yra mirties pradžia; šią tiesą, pernelyg akivaizdžią tiesą, patvirtina gamtos patirtis. Gimimas iš esmės yra individualybės skaidymas, jos suirimas į dalis, tai ženklas, kad individualybė negali būti tobula ir amžina ir tarsi siūlo savo daliai tobulėti toliau, tarsi sukeičia vienintelės sėkmės siekį amžinybėje su daugybe sėkmių laike. Gimininis pradas ir meilė, siekianti tęsti giminę, - sugadintos ir mirtingos prigimties produktai ir sykiu mirties įtvirtinimas bei įteisinimas, netvarumo dėsnio triumfas. Gimininė lytinė meilė tegali menamai, iliuzoriškai įveikti lyčių atotrūkį; iš tikrųjų vieninga ir visiška, tobula ir amžina individualybė čia nepasiekiama. Lytinis ilgesys giminės stichijoje darosi žaisleliu, priklausomu nuo beasmenės, prigimtinės galios, kuri niekada šio ilgesio nenumaldo, tik vis tęsia jį laike, vis naujomis formomis. Tarp lyties bei meilės ir giminės bei gimimo egzistuoja giluminė, ne tik empirinė, o metafizinė priešingybė. Įtvirtinti lytį meilėje - vadinasi, įtvirtinti individualybės pilnatvę ir tobulumą, siekti, laimėti amžinybę, gerą begalybę; įtvirtinti giminės gaivalą instinktu tęsti giminę - vadinasi, skaidyti individualybę, laimėti netobulybę ir mirtingumą laike, blogą, nevertą pastangų begalybę. Lyties kankynė ir meilės slėpinys pasireiškia troškimu įveikti tragišką lyčių atotrūkį, mistiniu susiliejimu pasiekti amžiną, tobulą individualybę. Tobula individualybė negimdo ir nemiršta, nekuria jokių tolimesnių akimirkų. Sakydami: „Sustok, akimirka žavinga!”, norime pasakyti, kad žavinga akimirka savo tobulumo apraiškoje neturi kurti nieko kito, turi amžiams ir likti tokia, nes tik tai, kas dar nepakankamai nuostabu ir tobula, privalo būti pakeista kuo nors kitu. Tobulam pasauliui nereikia jokio tęsinio, jis neturi nieko gimdyti, jis lieka amžinybei, lieka pačiu savimi. Visa, kas tobula ir neapsakomai žavu, esti amžinybės savastis, nesiskaido, nesitęsia gimdant iš savęs netobulas dalis. Gimininė lytinė meilė ir yra, vartojant Platono terminologiją, vulgari, prastos kilmės žemiška Afroditė. Ir, deja, didžioji žmonijos dalis pažįsta tik vulgariąją Afroditę, nes žmonės pasiduoda giminės, prigimtinės būtinybės, tikros vergystės valdžiai, ir pati svaja apie dangiškąją Afroditę kitiems atrodo beveik amorali, netikroviška, beprotiškai romantiška. Sukurti padorią lytinę meilę, tinkamai pratęsti žmonių giminę - toliau nesiekia didžiausių radikalų troškimai. Žmonės esti labai konservatyvūs lyties ir meilės atžvilgiu, juos valdo tradicijos, senieji jausmai ir instinktai, ir šio konservatyvumo ištakos - giminės valdingumas. Pozityvistai nepažįsta kitokios meilės, be gimininės, pripažįsta tik gimdančiąja lytį, tesirūpina šeimos formų keitimu. Lytis yra tai, kas turi būti įveikta, lytis - tai atotrūkis. Kol šis atotrūkis egzistuoja - nėra individualybės, nėra vientiso žmogaus. Bet lyties įveikimas yra lyties pripažinimas, o ne neigimas, - tai kūrybinė lyčių jungtis, o ne nusigręžimas nuo kitos lyties ilgesio. Reikia įtvirtinti lytį, kol galutinai ją įveiksime, kol lytys išnyks, kol susilies į vieningą dvasią, vieningą kūną. Šito, aišku, nevalia suprasti taip, kad kiekviena monada, vyriškoji ir moteriškoji.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
tags: #isteriskos #asmenybes #antikos #literaturoje