Depresija - tai liga, kuri gali paveikti bet kurį žmogų, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar socialinės padėties. Ši liga gali pasireikšti įvairiais simptomais, tokiais kaip nuolatinis liūdesys, energijos trūkumas, miego sutrikimai, apetito pokyčiai ir net mintys apie savižudybę. Svarbu suprasti, kad depresija nėra tiesiog bloga nuotaika ar silpnumo požymis, tai yra rimta liga, kuriai reikia profesionalios pagalbos. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairias depresijos istorijas, atskleisdami skirtingus patirties aspektus, gydymo būdus ir visuomenės požiūrį į šią ligą.
Depresija: Asmeninės patirtys
Žmonės, susidūrę su depresija, patiria įvairius sunkumus ir išgyvenimus. Jų istorijos atskleidžia, kaip liga veikia jų gyvenimą, santykius, darbą ir savivertę.
Žanos istorija
Keletą metų vis blogėjusi savijauta Žanai (vardas pakeistas) trukdė dirbti, apsunkino santykius su vyru ir vaikais, o mintis apgaubė nuolatinė slegianti tamsa, kuri pamažu įtikino, kad šviesesnės dienos gali ir neateiti. Visgi moteriai buvo sunku atpažinti, kad visa tai yra depresijos simptomai.
Ramintos istorija
Mąstydama apie gyvenimą iki susiduriant su depresija, Raminta sako niekuomet savo sveikatos ir gerovės nestačiusi į pirmąją vietą, bet visada siekdavusi daryti daugiau ir geriau, kad liktų patenkinti aplinkiniai, ir kad atitiktų sau iškeltus aukštus standartus. „Turbūt įsivaizdavau, kad esu svarbi ir vertinga tik tada, kai mane įvertina kiti, todėl stengdavausi daug ir gerai dirbti.
Aleksandro istorija
Depresiją 42 metų vyrui psichiatras nustatė prieš metus, tačiau dabar Aleksandras sako suprantantis, kad atskiri depresijos simptomai lydėjo bene 30 sąmoningo gyvenimo metų. Visgi keletas pastarųjų metų vyrui buvo itin sudėtingi - gyvenimą užklojo tiršta depresijos migla, nebeliko džiuginančių dalykų ir lankydavo mintys, kad tiesiog belieka laukti pabaigos.
Taip pat skaitykite: Istorijos egzamino gidas
Tomo istorija
Tomo vardu panoręs būti pristatytas vyras šiandien savo gyvenimą dalija į du etapus, kuriuos skiria jį išgąsdinęs, kaip tuomet atrodė, širdies darbo sutrikimas. Iki tol jau kasdienybe buvo tapęs nerimas, sutrikęs miegas, galvos svaigimas, skrandžio skausmai ar net kamuojančios neramios mintys apie šeimos gerovę, kai jo nebeliks.
Ievos istorija
Pandemija visame pasaulyje stipriai išaugino psichikos sutrikimus patiriančių žmonių skaičių. Jaunai architektei, kuri norėjo būti pristatyta Ievos vardu, ji taip pat tapo lūžio tašku, kai gražiausius gyvenimo metus, kupinus aktyvaus laisvalaikio, draugų ir kelionių staiga pakeitė monotoniška kasdienybė, atnešusi didžiulį išbandymą ir psichikos sveikatai. Ieva Keliauskaitė-Mališauskė sako visada buvusi jautri ir nerimas ją lankydavęs dažnai, tačiau pradėjusi studijas užsienyje menininkė susidūrė su iki tol nepatirtais sunkumais -panikos atakomis ir depresija. Nors Ievos sveikimo kelias ilgas ir duobėtas, šiandien moteris džiaugiasi ne tik prisijaukinusi nerimą, bet ir išmokusi gyventi darnoje su savimi.
Barboros istorija
Trisdešimtmetį šiemet atšventusi Barbora jaučiasi tarytum antrą kartą gimusi. Pastaruosius 10 metų ją kamavo nerimo sutrikimo ir depresijos simptomai, tačiau pagalbos moteris sulaukė tik visai neseniai.
Dalytės istorija
Dalytė Petrauskienė jau daugelį metų gyvena su sunkia liga - depresija, dėl kurios jai buvo diagnozuota negalia. Tai moteriai apsunkino kelią tiek siekti gyvenimo svajonių, tiek profesinės savirealizacijos. Vis tik Dalytė įrodė, kad nieko nėra neįmanomo. Ilgus metus dirbusi siuvėjos darbą, pasiryžo jį mesti, baigė mokslus ir dirba socialinį darbą - padeda kitiems, apie ką ir svajojo. Dalytė Petrauskienė kilusi iš Marijampolės. Ten prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, tačiau bandant dėlioti gyvenimo pamatus, jauną moterį užklupo liga. Marijampolietė stengėsi išmokti gyventi su liga. „Bet mes su juo sutariame gerai. Kol mažos buvo mergaitės, auginti jas buvo nesunku. Gal paauglystėje kiek daugiau buvo iššūkių, kaip ir su visais tokio amžiaus vaikais. Dalytė prisimena, kad visada reikėjo galvoti, kaip suktis. Ji niekada nenorėjo tiesiog sėdėti namie, turėjo ir profesinių svajonių, galiausiai, reikėjo ir pinigų, nes turėjo pasirūpinti ir savimi, ir dukromis. 2009 m. moteris nusprendė baigti siuvėjos mokymus: „Bet tada šios profesijos nesiėmiau, dar kažko ieškojau, profesinio rengimo centre mokiausi ir sekretorės darbo, dar esu išklausiusi ir apskaitos kursus toje pačioje mokykloje. Visa tai, manau, man padėjo pamatus ir įkvėpė tolimesniems mokslams. Įsilieti į darbo rinką su turima ligos diagnoze, prisimena Dalia, apskritai nebuvo lengva. „Bendrai su tuo darbu ir darboviete viskas buvo gerai. Ir arti namų, ir pajamos. Bet aš tiesiog nesijaučiau čia save realizuojanti, dirbau ir tiek, o pats darbas buvo monotoniškas. Siuvykloje Dalytė atidirbo 6-erius metus, o mintys apie pokyčius vis intensyvėjo. 2015-ieji buvo moteriai lemtingi, draugės paskatinta ji prisijungė prie „Carito“ veiklų, o taip pat pasiryžusi ir aplinkinių skatinama kolegijoje baigė socialinį darbą. „Kai dar dirbau siuvykloje, pradėjau lankytis „Carite“, šeimų klube, taip pat išklausiau pozityvios tėvystės kursus. Ėjau ten savo noru, nes mergaitės buvo paauglės, nebuvo lengva, o tie kursai ir darbas su savimi labai padėjo. Vienas didžiausių Dalios norų buvo įsidarbinti socialinėje srityje, padėti žmonėms. Nors buvo baigusi mokslus kolegijoje, darbdaviams to nepakako. „Tų darbų kaip ir buvo įmanoma rasti, bet visi pažiūrėdavo, kad turiu negalią ir dėl tokios sunkios ligos, matyt, atrodžiau nepatikima. Nors buvo baigusi socialinio darbo studijas, Dalytė ir toliau norėjo gilinti savo žinias šioje srityje, todėl 2022 m. baigė ir slaugytojos padėjėjos kursus. Šiame etape labiausiai Dalytei padėjo vėl gi „Caritas“, moteriai buvo suteikta galimybė atlikti praktiką pas vieną šeimą, o tada ir įvyko lemtingas lūžis. „Taip susiklostė, kad ir man šis darbas tiko, ir šeimai aš tikau, taigi dabar esu įdarbinta ir dirbu pagal norimą specialybę. Kursus pabaigiau lapkritį, o oficialiai dirbau jau gruodį. Paklausta, kaip per šiuos metus sekasi gyventi su nelengva liga, Dalia tikina, kad visiškai išmoko su ja gyventi. Kelis sykius, prisipažino, yra buvusi ligoninėje, tačiau laikantis tinkamo režimo, geriant vaistus, galima su ja gyventi pilnavertį gyvenimą. Dalia atkreipia dėmesį, kad žmonėms su negalia, kaip ir visiems, būtina veikla, savirealizacija, savęs įprasminimas. Kai jautiesi reikalingas, gali būti savarankiškesnis, užsiimti mėgstama veikla, apsirūpinti finansiškai, iš tiesų gyveni gyvenimą, o ne egzistuoji. „Manau, kartais reikia nepabijoti rizikuoti. Ypač tokiems, kaip aš, turintiems negalią. Nesustoti. Reikia eiti į priekį, mėginti, tada tikrai viskas yra šviesiau. Būtinai reikia dirbti. Jei žmogus namie, jam, aišku, negerai, jis visko bijo. O kai išeini iš namų, pamatai pasaulį, ir kiekvienam, ir ypač neįgaliam, labai svarbu turėti darbą, būti reikalingu“, - įsitikinusi moteris. O dabar, dirbdama mėgstamą darbą - padėdama kitiems, matydama, kad jie dėl to laimingesni, kad jų gyvenimas lengvesnis, Dalia jaučia pilnatvę. Dalia dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Kompleksinių paslaugų šeimai plėtra Marijampolės savivaldybėje“, kurį įgyvendino Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“. Ji yra viena iš dvidešimties atrinktų sėkmės istorijų konkurso „Žingsniai 2023“, kurį organizuoja Europos socialinio fondo agentūra, herojų. Šiam konkursui istorijas siūlyti ir paraiškas pateikti galėjo visi 2014-2020 m. laikotarpio ESF lėšomis finansuotų projektų - jau baigtų įgyvendinti, taip pat vis dar įgyvendinamų projektų, kurių veiklų pabaiga - ne vėlesnė nei šių metų gruodžio 31 d. - vykdytojai.
Gyvenimas Izraelyje: kitokia perspektyva
Šiuo metu ketvirtus metus gyvenu Izraelyje. Išvykti niekada nei norėjau, nei planavau, niekad nebuvau iš tikinčių, kad kitapus tvoros žolė yra žalesnė. Ne. Žolė žalia ten, kur ją tausoji ir laistai, o nualinti ją galima taip pat visur. Vis tik akistata su kitokia kultūra ir gyvenimo būdu padėjo ryškiau išvysti tam tikrus savos visuomenės bruožus. Nesiekiu kurti prieštarų ar mėtytis kaltinimais - nei vienos, nei kiti kalbėtis nepadeda. Plačiai žinoma ir tai, kad Izraelis turi nesuskaičiuojamą aibę savų problemų, kolektyvinių traumų, čia egzistuoja beveik nuolatinė įtampa ir didžiulis susiskaldymas tarp atskirų visuomenės grupių. Bet reflektuodama savo patirtį noriu išvardyti dalykus, kurie mane nustebino ir sujaudino, it būtų palietę kažkokią nuogą žmogiškumo šerdį.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai, su kuriais susiduria autistai
Jausmai ant stalo
Aplinkoje, į kurią patekau, beveik nėra vietos pasyviai agresijai. Žmonės labai tiesmuki: ekspresyviai sukloja tau prieš akis tiek neigiamus, tiek teigiamus jausmus. Tavy niekas nesikaupia, supranti? Neturi spėlioti, kas ką pagalvojo, kaip vienas ar kitas tavo veiksmas privertė kažką jaustis, nesijauti laikomas atsakingu už tai, ko nė nesupranti.
Pokalbio kultūra
„Jei mes nesikalbėtume, neišgyventume“, - sako vietiniai. Jei anksčiau nuolat alkdavau brandžių, nuogų pokalbių ir net tarp artimų draugų tam reikėdavo išlaukti „tinkamos akimirkos“, čia tokie gali ištikti turguje besišnekučiuojant su sūrio pardavėju.
Apkalbos tolygios nesusipratimui
Ko gero, pirmosios dvi sąlygos leidžia gyvuoti ir trečiajai. Visur yra visokių žmonių, bet vyraujantis mano jaučiamas aplinkos tonas kuria orią atmosferą. Nesvarbu, ką žmogus iškrėtė ar kaip gyvena - jo pasirinkimai neišduoda leidimo vartyti akių jam už nugaros. Jo veiksmai nebūtinai yra išmintingi, malonūs ar teisingi kitų atžvilgiu, galima su rūpesčiu apie tai pasikalbėti, bet kiekvienas galop eina savo keliu. Neteko girdėti, kad kas kandžiai šaipytųsi iš pažįstamo žmogaus jam nesant šalia.
Bendruomeniškumo teikiamas saugumas
Nesvarbu, ar esi svetimšalis, ar priklausai uždarai visuomenės grupei - jei gatvėje tave ištiko nelaimė, nėra jokių šansų, kad ji liks nepastebėta. Aplinkiniai stoja kaip mūras. Nereikia nė nelaimės - sykį sutemus ėjau gatve ir mano pusėn metėsi alkoholio išvargintas žmogelis. Išdavė jį pusiausvyra, ir tiek. Krūptelėjusi iš netikėtumo, atšokau šalin. To pakako, kad netoliese sėdinti brandaus amžiaus moteris įtaigia retorika grąžintų pavargėlio pusiausvyrą į vietą. Tuo pat metu prisiartino priešpriešiais einantis vyriškis - stabtelėjo, įdėmiai pažvelgė į akis: „Ar tau viskas gerai? Išsigandai?“ Patikintas, kad viskas tvarkoje, nuėjo tolyn. Žinoma, tai ne tik apie girtuoklėlius, bet ir apie tuos atvejus, kai kiekvienas mūsų tampa vienokiu ar kitokiu pavargėliu, išsimušusiu iš savo sielos pusiausvyros.
Savivertė be temperatūros
Sąmoningai žinoti savo privalumus tiek pat vertinga, kiek ir trūkumus. Teigti savo stiprybes ir jomis naudotis nėra nei pagyros, nei manipuliacija. Lygiai kaip ir kalbėti apie silpnybes ar dėl jų atsisakyti tau nepakeliamų užduočių nėra nei pralaimėjimas, nei silpnavališkumas. Fizinis grožis nėra tuštybė ar priešprieša intelektui. Visa tai yra (arba nėra) tavo „sudedamosios dalys“, ir tiek. Esu ne sykį pagalvojusi, kad manęs iki tol dar niekad nesupo tiek daug žmonių, kurie šioje savivokoje išliktų netrikdomai orūs - nei arogantiški, nei susimenkinę; nei atsiprašinėjantys už tai, kad jiems kažkas nepavyko, nei gniaužiantys rūbo skvernus pagirti, kad yra be proto gražūs; nei bijantys pasidžiaugti savo pasiekimais, nei matuojantys jų vertę kitų žmonių sėkme.
Taip pat skaitykite: Nerimo sutrikimų statistika
Kreiptis pagalbos yra normalu
„Prašyti pagalbos, ko gero, yra kertinis dėmuo, kuriuo vadovaudamasi funkcionuoja mūsų visuomenė“, - sako draugai. O, čia man didžiulis kąsnis. Iki šiol kramtau. Nesvarbu, ar tai buitinis, profesinis, ar asmeninis klausimas - prašyti pagalbos nereiškia būti silpnam, nepajėgiam ar priklausomam. Kreiptis psichologo pagalbos, beje, irgi savaime suprantama. Tai, ko gero, esminiai mano širdį palietę dalykai. Tuos pačius dalykus pastebiu būdama su bičiuliais ar kolegomis iš skirtingų kontekstų - tiek sekuliarių izraeliečių, tiek žydų ortodoksų ar palestiniečių tarpe. Praėjusį mėnesį kraštą siaubusio karinio konflikto metu mano draugas biure gamindavosi pietus drauge tiek su kolegomis palestiniečiais, tiek su sekuliariais ir religingais žydais. Susėdę apie vieną stalą, jie dalydavosi, kaip jaučiasi ir ką išgyvena, kas rytą keliaudami į biurą Jeruzalėje. Sykį nuošalioje užmiesčio vietovėje ėmiau interviu iš žydo ortodokso. Tikrai negaliu sakyti, kad gyvendama Lietuvoje sąmoningai jaučiausi suvaržyta, neturinti galimybės rinktis savo gyvenimo kelio, kad jaučiau baimę ar bejėgiškumą. Tikrai ne. Esame besiskleidžianti, stiprėjanti, nepasiduodanti tauta. Žinoma, viskas prasideda nuo mūsų pačių. Tikiu, kad mano jaučiami kontrastai stipriai susiję su mano vidiniais poreikiais ir jie nebūtinai aktualūs visiems.
Baimė ir visuomenės įtaka
Pas mus vis dar gaji baimė „Ką pagalvos kiti“, man rodos, tiesiogiai susijusi su tuo, ką tie kiti pasakys ir kam. Kodėl tai svarbu? Buvo svarbu tuo metu, kai kaimynas nepasitikėjo kaimynu, kai žodis galėjo reikšti peilį, pakištą po kaklu visai tavo šeimai. Kai gyventi „kitaip“ ar kuo išsiskirti buvo tiesiog pavojinga. Kai režimas viską skirstė į juoda ir balta, ir drauge tik pats tas spalvas ir apibrėžė bei tuo manipuliavo, įsiskverbdamas į žmonių sąmonę. Ji liko pažymėta, o istorinė kolektyvinė patirtis mutavo į sunkiai beatpažįstamus, bet galingus baimės, susipriešinimo, paniekos fantomus. Neabejoju, depresijos priežasčių arenoje veikėjų yra kur kas daugiau. Palyginti uždaras ir šaltokas šiaurietiškas mentalitetas, socioekonominės sąlygos, švietimas, galų gale, net klimatas. Nesu nei psichologė, nei mokslininkė, esu tik reflektuojantis ir tam tikrą patirtį bei sociologinį išsilavinimą turintis žmogus. Šiuo metu kaip tik skaitau Juliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ apie kūrėjų, menininkų ir apskritai gyvenimą sovietmečiu ir viskas rodos dar akivaizdžiau. Man nepatinka būti prisirišusiai prie praeities, virkauti ir tampyti ją it amžiną atpirkimo ožį. Bet vis tik tikiu, jog tam, kad iš patirties pasimokytume ir pakiltume sveiki, reikia žvelgti jai tiesiai į akis.
Pagalbos svarba
Kaip ir minėjau, kartas nuo karto į mane kreipiasi su depresija susidūrę žmonės. - Psichoterapija? Kas ten per ją vyksta? - O kaip reikia kalbėti su psichologe? Ką jai sakyti? - Koks intelektas? Emocinis? Man itin kelia nerimą tai, kad antidepresantus ilgą laiką geriantys ir pagerėjimo nejaučiantys žmonės kartais nė nežino apie psichoterapijos galimybę. Neskiria psichiatro nuo psichoterapeuto. Ir vėlgi, pastebiu, kaip mus užvaldžiusi baimė. Ir kiekvienas be išimties kaip gėlo vandens ieškome vilties - pasakyk, juk įmanoma pasveikti, ar ne? Juk įmanoma iš viso to išbristi? Juk tu išbridai? Dabar esi laiminga? Jauti laimę? Taigi aš nežinau, kaip reikėtų vadinti šią būseną. Tad vadink kuo tik nori - asmenine krize, liga, psichiniu sutrikimu, dievų bausme - tik, dėl Dievo meilės, vadink. Užsidengdami akis nepasislepiame nuo kambaryje esančio užpuoliko. Tai, kad prieš jį užsimerkiame, nereiškia, kad jis neegzistuoja. Geriausiu atveju jis gali nusnūsti, bet neišvytas iš kambario visada nubus vėl ir alsuos nepadoriai arti tavo ar tavo mylimo veido.
Sveikimo kelias
Sveikimas nuo depresijos yra individualus procesas, kuris reikalauja laiko, pastangų ir tinkamos pagalbos. Svarbu suprasti, kad nėra vieno universalaus sprendimo, kuris tiktų visiems.
Aleksandro patirtis
Visgi keletas pastarųjų metų vyrui buvo itin sudėtingi - gyvenimą užklojo tiršta depresijos migla, nebeliko džiuginančių dalykų ir lankydavo mintys, kad tiesiog belieka laukti pabaigos. „Apie savižudybę negalvojau, bet mąstydavau, kad jei kas bloga nutiks ir mirsiu - tegul, nieko tokio. Pamenu, kad sunkiausias klausimas man būdavo, ką veiksiu savaitgalį - sunku net ir sau pripažinti, kad absoliučiai nieko nesinori. Vienas iš ilgalaikių rūpesčio savimi aspektų susiduriantiems su depresija - gyvenimo būdas. Nuo to, kaip gyvename kasdien, labai stipriai priklauso mūsų psichikos sveikata. Ir ne tik kasdienė savijauta, bet ir sunkios būsenos, pavyzdžiui, depresijos ir nerimo sutrikimai. Šios istorijos herojus Aleksandras sako, kad pirmasis žingsnis su depresija susiduriančiam žmogui - sau pripažinti, kad yra problema: „To nereikia gėdytis ir bijoti. Tik pripažinęs šį faktą sau, pagaliau pasiryžau imtis pokyčių. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad pripažinimas - tik pirmas žingsnis. Lankydamasis pas psichologą vyras sako supratęs, kad atviras pokalbis gydo, nes kalbantis paprasčiau suprasti save, nesusipainioti įkyrių minčių rate, tačiau vien pokalbiu apsiriboti nereikėtų: „Pokalbis turi paskatinti veiksmui. Jokia žmona neprivers vyro ar vyras neprivers žmonos, kol pats žmogus nenuspręs pasidomėti, pasigilinti. Aleksandras sveikimą lygina su kelione - tai nėra sprintas, bet veikiau maratonas: „Šios kelionės metu raktinis supratimas man buvo, kad esu laisvas daryti, ką noriu - visos galimybės ant stalo. „Buvau visiems patogus, viską darydavau dėl kitų, mane visur stumdė. Su psichologo pagalba supratau, kad noriu tapti savo gyvenimo šeimininku, todėl privalau brėžti ribas - gyventi ir dėl savęs, ne tik dėl kitų. Tačiau pradėjęs jas brėžti, greitai pamačiau, kad kuo drąsiau būnu pasaulyje, tuo daugiau žmonių nuo manęs atsitolina.
Pagalba sau ir vilties svarba
Pasak psichologės A. Mockuvienės, vis daugiau mokslinių tyrimų tvirtai pagrindžia pagalbos sau galimybę ir veiksmingumą: „Savijautą keisti padedantys būdai - tai esminis įgūdis norint turėti daugiau vilties susidūrus su depresija ir jaustis labiau savo gyvenimo šeimininku. Šis įgūdis - meškerė, o ne žuvis. Juolab, kad gyvenant su depresija dažnai nebūna vieno aiškaus atsakymo, kaip ją įveikti, ir prireikia viso komplekso priemonių”. Apie tai kalbama ir A. Pašnekovas, nors buvo lankęsis pas psichologą, psichiatrą ir vartojo paskirtus vaistus, sako apie depresiją žinojęs mažai: „Prie programos „Be depresijos” kaip tik ir prisijungiau norėdamas daugiau sužinoti apie depresiją - kas tai yra ir ką su tuo daryti. Ten išgirdau apie kokybiško miego, dienos šviesos, fizinio aktyvumo svarbą sveikstant. Pastarojo svarbu imtis net jei ir nesinori - džiaugsmas veikiausiai atsiras bedarant. „Buvo kalbama ir apie darbų vengimą - kaip atlikti atidėtus ir susikaupusius darbus. Pavyzdžiui, svečias nakvojo prieš tris savaites, o lova vis dar nepaklota. Praeinant vis nervina, nuodija nuotaiką, bet ir toliau sunku prisiversti pakloti, ir vis labiau savęs dėl to nemyli. Programoje buvome drąsinami, kad pabandytume per dieną šiek tiek tų slegiančių darbų sumažinti. Tai vadinome „varlių valgymu” - neskanu, nesinori, bet suvalgius būna geriau. „Visuomenė vis dar transliuoja, kad vyrai turi neverkti, visada būti stiprūs, todėl labai sunku apie save pasakoti autentiškai, atveriant širdį. Užtruko ir man, kol pramokau kalbėti širdimi. Tačiau dabar labai nuoširdžiai linkiu susiduriantiems su depresija ieškoti pagalbos, pavyzdžiui, prisijungti prie programos ir patyrinėti, kur tai nuves.
Psichologo vaidmuo
Ilgą laiką man atrodė, kad Giedrės istorijai trūksta spalvų, ir nekilo ranka apie ją rašyti. Tačiau retkarčiais tarsi iš rūko išryškėdavo toks tipiškos lietuvės moters tragedijos vaizdas, kad visgi nusprendžiau šią istoriją pristatyti. Kai Edis atėjo pirmą kartą, nebūčiau patikėjusi, kad su šiuo droviu trisdešimtmečiu gali nutikti tokie perversmai. Tą pirmą dieną jis atrodė kaip tipiškas depresijos simptomais besiskundžiantis klientas, o mūsų paskutinių susitikimų metu aš ir visi kiti nežinojome, kaip sumažinti jo begalinį aktyvumą. Net nenusivilkęs blizgančios striukės tik prisėdęs šis trisdešimtmetis įtariai paklausė: - Ar jūs galite atgaivinti mano vidinį vaiką? Ar imsitės kartu su manimi praeiti visais keliais ir klystkeliais?- nors balsas buvo melodingas, jis gręžė mane skvarbiu žvilgsniu, tačiau dar didesnį nerimą kėlė gerai apgalvota šypsena. - Padarykite taip, kad aš ko nors norėčiau! Nes noriu tik numirti. Vaikystėje, būdavo, įlipu į medį, sėdžiu, žiūriu į apačioje vaikštančius žmones ir nesuprantu, dėl ko gyvenu. Iš tiesų, man nieko daugiau ir nereikia, nebent stebėti gyvenimą kaip vaiduokliui. - O kodėl stebėti blogai? Kai pro mano duris vėl įėjo Aurelija, nė nenujaučiau, kad man bus lemta tapti kontroliuojančia mama. Aurelija buvo pasirodžiusi prieš gerą dešimtį metų, bet keliskart apsilankiusi dingo. Mokėsi informatikos, atsiminiau, jog ji buvo iš tų retų merginų, kurios sugeba likti be draugo net ir būdamos vyrų apsuptyje. Anos pasaulis man trapiai gražus. Tas žavus pojūtis, kaip ji išgyvena kiekvieną gyvenimo smulkmeną, niekad nebuvo prieinamas tokiam skubančiam žmogui kaip aš. Savaitę versti straipsnį, dvi dienas plauti buto langus. Žinau, kad kokybė ne visad siejasi su sugaištu laiku, juolab abejonėm, bet aš jai pavydžiu to sustojusio laiko. Matyt, žmonių tipologiją sukūręs Jungas buvo teisus: mes iš prigimties kaip dėlionės detalės daugiau ar mažiau tinkame vieni kitiems. Su Ramune „sulipome“ per patį pirmą susitikimą. Buvo žiemos vakaras, už lango tvyrojo tamsa, bet aš kažkodėl neįjungiau didžiosios lempos. Pirmiausia sutikau Karolio mamą. Ji buvo graži kaip karalienė ir baisi kaip atominis karas: kovojo su visu pasauliu, neva priešai aplinkui tik ir kėsinasi ją pažeminti. Pastaruoju metu moteris kovojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo, o su manimi ėmė kautis, nesutikdama išeiti iš konsultacijos laiku. Jis paskambino man prieš tris metus. - Ar jūs galite hipnoze numalšinti norą rūkyti? - balsas buvo melancholiškas, kimus. - Jei tai tik įprotis, galime bandyti, bet jei rūkymu slopinate nerimą, pyktį - nustosite rūkyti, kita priklausomybė prilips. Gal susitikime ir pakalbėkime? - Šią savaitę kelias dienas žmona nerėkė, tiesiog puiku. O po to vėl ėmė mane mokyti. Ne tą padariau, ne tą pasakiau. Man nuolat kas nors krenta iš rankų, o ji tyčiojasi. Bijau iš esmės. Labiausiai mane gąsdina finansiniai dalykai. Nedarbo lygis kils, kainos kils, palūkanos kils, mokesčiai didės. Įsivaizduoju: aš pasiimu paskolą, valgau tik kruopas, butų kainos nukrenta, bedarbystė, mus (t. y. - Jaučiuosi be galo kalta prieš tuos žmones, kurie man norėjo padėti, nes į naują darbą aš nenuėjau. Aš taip persigandau ir taip neturėjau jėgų, kad tiesiog negalėjau. Man labai baisu ieškoti darbo. Aš bijau, kad nueisiu į darbą ir nesusitvarkysiu, pavėluosiu, iš viso nesugebėsiu atsikelti. Staiga man šovė mintis aplankyti psichologą. Pas psichiatrus aš seniai gydausi, maniakinė - depresinė psichozė, visada vargstu rudenį ir pavasarį. Gydytojai sako: jūsų būsenos kaip supynės, su kritimais ir pakilimais, o tame - savas žavesys.
#