Įvadas
Įtariamojo apklausa yra vienas svarbiausių ikiteisminio tyrimo veiksmų, turinčių didelę reikšmę baudžiamojoje byloje. Jos metu surinkti duomenys gali tapti svarbiais įrodymais, lemiančiais bylos baigtį. Tačiau, siekiant užtikrinti teisingumą ir įtariamojo teises, apklausa turi būti atliekama griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Šiame straipsnyje išsamiai aptariama įtariamojo apklausa Lietuvos baudžiamajame procese, jos reglamentavimas, eiga, ypatumai ir įrodomoji reikšmė.
Įtariamojo apklausos reglamentavimas
Lietuvoje apklausos tvarką baudžiamosiose bylose reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (BPK). BPK 188 straipsnis detaliai apibrėžia įtariamojo apklausos tvarką ir reikalavimus. Taip pat svarbu atsižvelgti į Civilinio proceso kodeksą ir Administracinių bylų teisenos įstatymą, kurie reglamentuoja apklausas atitinkamai civilinėse ir administracinėse bylose.
Pirmiausia, svarbu apibrėžti, kas laikomas įtariamuoju. Pagal BPK 21 straipsnio 2 dalį, įtariamuoju laikomas asmuo:
- Sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką.
- Apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas.
- Į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtarimą.
Įtariamojo teisės yra numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje. Svarbiausia iš jų - teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, taip pat duoti parodymus arba tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Ši teisė pasirinkti - kalbėti ar tylėti - padeda užtikrinti nekaltumo prezumpcijos principą.
Įtariamojo apklausos eiga ir ypatumai
Prieš pradedant įtariamojo apklausą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 188 straipsnis) privalo išaiškinti įtariamajam jo teises, įskaitant teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Taip pat skaitykite: Apklausos motyvacijos metodai
Apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis įtariamas. Po to pasiūloma duoti parodymus apie įtarimo esmę. Vėliau įtariamajam gali būti užduodami klausimai.
Įtariamojo parodymai apklausos protokole užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Jeigu reikia, nurodomi įtariamajam užduoti klausimai ir jo atsakymai.
Jei įtariamasis yra jaunesnis kaip aštuoniolikos metų, į apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas gali užduoti apklausiamam asmeniui klausimų ir reikšti prašymus dėl apklausos. Ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro iniciatyva arba nepilnamečio įtariamojo ar jo gynėjo arba atstovo pagal įstatymą prašymu gali būti daromas apklausos garso ir vaizdo įrašas.
Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa
Baudžiamojo proceso teisės doktrinoje ypatingai svarbūs įtariamojo asmens parodymai. Viena iš parodymų gavimo rūšių yra ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa, kuri sietina su įtariamojo asmens prisipažinimu. Prisipažinimo konstatavimas ir fiksavimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra asmens parodymų įrodomosios galios procesinio įtvirtinimo būdas. Svarbu analizuoti, kokią įtaką ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos rezultatams turi pasiruošimo atlikti apklausą ir apklausos eigos bei parodymų fiksavimo stadijose atliekami veiksmai.
Įtariamojo apklausos protokolas
Įtariamojo apklausos protokolas surašomas laikantis BPK 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įtariamojo parodymai protokole užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Jeigu reikia, nurodomi įtariamajam užduoti klausimai ir jo atsakymai.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai pareigūnų motyvacijai
Apklausos rezultatai surašomi apklausos protokole ar teisiamojo posėdžio protokole, kurį pasirašo apklausiamasis bei kiti apklausos dalyviai. Apklausiamų asmenų parodymai gali būti fiksuojami garso bei vaizdo įrašuose. Apie nutarimą daryti garso ar vaizdo įrašus apklausiamajam pranešama prieš apklausą.
"Neformalios" apklausos ir jų įrodomoji reikšmė
Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktika kelia griežtus reikalavimus įtariamo asmens apklausai jo teisių į gynybą kontekste ir draudžia „neformalias“, procesiniuose dokumentuose nefiksuojamas įtariamųjų apklausas.
Vis tik neretai susidaro tokios situacijos, kai pirminius duomenis apie galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes pareigūnai išgirsta iš įtariamųjų, pavyzdžiui, sulaikymo metu ar po jo ir juos užfiksuoja savo tarnybiniuose pranešimuose ir (arba) nurodo apklausiami liudytojais. Paprastai, vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose įtariamieji savo pirminių teiginių nepatvirtina.
Kad tokių „neformalių“, t. y. įtariamojo apklausos protokole neužfiksuotų, pokalbių metu gauti duomenys negali būti pripažinti kaltės įrodymais, būna dažnas apeliacinių bei kasacinių skundų argumentas, todėl teismams tenka vertinti šių duomenų atitiktį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 straipsnio 4 dalies, numatančios, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, reikalavimams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje taip pat yra pabrėžęs, kad įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas, o „neformalūs“ pareigūnų pokalbiai su įtariamuoju negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu.
Taip pat skaitykite: Psichologinė Gerovė
Vienoje iš bylų kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai asmuo jau yra sulaikytas, jis turi būti laikomas įtariamuoju, įgijusiu šio procesinio statuso suteikiamas teises ir pareigas, todėl įtariamojo po pastarojo sulaikymo policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje pasakytą frazę pripažįstant įrodymu, turi būti vertinama, ar tokie duomenys gauti teisėtu būdu ir ar nebuvo pažeistos įtariamojo teisės tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Kitoje byloje šių įtariamojo teisių pažeidimas buvo nustatytas, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas pateikė prašymus įtariamajam, kad šis duotų teisingus parodymus, nurodydamas, kad įtarime nurodyto nusikaltimo faktas yra akivaizdus, taip duodamas suprasti, kokie parodymai, jo manymu, būtų teisingi, o visa tai vyko nedalyvaujant gynėjui, kuomet įtariamasis po pranešimo apie įtarimą įteikimo išreiškė poziciją, kad pasinaudos savo teise tylėti. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad bet kokie prašymai ar įtikinėjimai įtariamajam duoti parodymus, ypač užuominos apie tai, kokie tie parodymai turėtų būti, vertintini kaip neteisėti.
Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus.
2022 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė dar vieną nutartį, kurioje pateikiami išsamūs išaiškinimai aptariamame „neformalių“ pareigūnų pokalbių su įtariamaisiais kontekste. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė duomenų rinkimo tvarkos baudžiamojo proceso metu laikymosi svarbą tokių duomenų pripažinimui įrodymais, dar kartą pakartojo, kad renkant duomenis neturi būti atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltininko teisės, vis dėlto, šiuo atveju teismas akcentavo ir tai, kad ne kiekvienas pareigūno pokalbis su įtariamuoju savaime turi būti pripažįstamas faktine įtariamojo apklausa. Nutartyje pažymėta, kad, tirdami nusikalstamas veikas, policijos pareigūnai privalo aiškintis pirmines įvykio aplinkybes, rinkti pirminę bylai reikšmingą informaciją, o kai asmenys sulaikomi nusikaltimo vietoje, tai vyksta ir užduodant pirminius klausimus nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims. Vertinimas, kad visais atvejais tai jau yra faktinė įtariamo asmens apklausa, anot kasacinės instancijos teismo, nėra teisingas. Kiekvienu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius.
Taigi, akivaizdu, kad procesiniuose dokumentuose neužfiksuotas pareigūno kontaktas su įtariamuoju savaime negali būti pripažįstamas neteisėtu ir laikomas faktine įtariamojo apklausa. Diskusijų dėl įtariamojo pasirinkimo (kalbėti ar tylėti) laisvės pažeidimo nekyla tokiais atvejais, kai institucijos imasi gudrybių, siekdamos išgauti asmens prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti oficialios apklausos metu.
Įtariamojo apklausos įtaka bylai ir įrodomoji reikšmė
Įtariamojo apklausa policijoje dažnai turi lemiamą reikšmę jo bylai. Tam, kad apklausos metu surinkti duomenys būtų teisėti ir patikimi, turi būti užtikrinamos įtariamųjų teisės - teisė žinoti įtarimus, teisė gauti vertimą, teisė į gynybą ir kitos.
Įtariamojo parodymai, duoti apklausos metu, gali būti svarbūs įrodymai byloje. Tačiau, teismas turi įvertinti šių parodymų patikimumą, atsižvelgdamas į apklausos aplinkybes, įtariamojo būklę ir kitus reikšmingus faktorius.
Išvados
Įtariamojo apklausa yra svarbus ikiteisminio tyrimo veiksmas, kurio metu surinkti duomenys gali turėti didelę įtaką bylos baigčiai. Siekiant užtikrinti teisingumą ir įtariamojo teises, apklausa turi būti atliekama griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Svarbu užtikrinti, kad įtariamasis būtų informuotas apie savo teises, turėtų galimybę pasikonsultuoti su gynėju, o apklausos metu nebūtų daromas neteisėtas spaudimas. Tik tokiu atveju apklausos metu gauti parodymai gali būti laikomi patikimais ir naudojami kaip įrodymai teisme.
tags: #itariamojo #apklausos #suvokimas