Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) - įtakinga figūra psichologijos pasaulyje, kurio analitinė psichologija paliko gilų pėdsaką XX amžiaus kultūroje ir toliau daro įtaką šiandien. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius Jungo teorijos aspektus, pradedant nuo jo požiūrio į pasąmonę ir archetipus, baigiant individuacijos procesu ir jo reikšme šiuolaikiniam žmogui.
Įvadas į analitinę psichologiją
Jungiškojoje psichologijoje centrinę vietą užima simbolis, o gebėjimas mąstyti simboliškai laikomas būtinu ne tik asmenybės, bet ir visuomenės sveikatai. Jungas teigė, kad pasąmonė yra ne tik subjektyvi fantazija ar chaotiškas perversijų mišinys, bet ir bendras žmonijos patyrimas. Jis laikė svarbiausiu savo uždaviniu parodyti žmonėms, kad pasąmonė yra prasminga, ir įrodyti, kad ji yra bendras žmonijos patyrimas.
Pasąmonės struktūra: ego, individuali ir kolektyvinė pasąmonė
Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą.
- Ego: Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
- Individuali pasąmonė: Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai.
- Kompleksai: Tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi.
- Kolektyvinė pasąmonė: Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse.
Archetipai: universalūs vaizdiniai
Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldima tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina.
Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios. Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių - archetipų - būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psyche.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės teorija
Svarbiausi archetipai
- Persona: Tai kaukė, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti.
- Anima arba animus: Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psyche turi maskulininių aspektų - animus archetipas, o vyro psyche - femininių - anima archetipas.
- Šešėlis: Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis - būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus.
- Savastis: Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių.
Individuacija: kelias į visumą
Jungiškasis asmenybės tapsmo kelias, vadinamoji individuacija - tai ne dieviško tobulumo ar savirealizacijos siekimas, o unikalaus savo būdo pripažinimas savosios kultūros kontekste. Kad taptum individualiu, tai yra, nedalomu, svarbu ne ekstremalūs potyriai, tačiau autentiškas gyvenimas teigiant vertybes. Susidūrimai su archetipais sapnuose ar pakitusiose sąmonės būsenose visada verčia ieškoti sąmoningo atsako, etinio pasirinkimo ir gilesnės integracijos galimybės. Tačiau tikrai ne viską galima, o kai ko visiškai nereikia integruoti, ypač turint minty asmenybės destrukcijos grėsmes. Be kita ko, asmenybės tapsmas visada reikalauja pastangų ir laiko, kad ir kaip tai nepatinka norintiems greitų rezultatų dvasiniams ieškotojams bei analitinės psichologijos kritikams.
Individuacijos procesas
Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus. Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 - 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra išspręstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą - gyvenimas netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo. Visos problemos išspręstos, tačiau žmogus turi didelį energijos kiekį, kurio neturi kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik sąmoningąją savo pusę - jis turi geriau subalansuoti visus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savęs supratimą. Tam reikia išvystyti kiekvieną savo asmenybės aspektą. Toks procesas vadinasi individuacija - tai tapimas žmogumi, apimantis visų sąmoningų ir pasąmoningų asmenybės aspektų išvystymą. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija.
Archetipų transformacija individuacijos procese
Individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo tikroji prigimtis. Be to žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses ir nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingumą. Be to žmogus pripažįsta savo biseksualumą, kas leidžia atskleisti savo kitą pusę ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Įvykus individuacijai vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis - transcendencija. Pilna individuacija baigiasi daugybės psyche aspektų pasireiškimu. Tuo tarpu transcendencija - šių aspektų sujungimas į vieną visumą. Tai taip pat įgimta tendencija.
Ekstraversija ir introversija: psichologinės nuostatos
Dauguma mūsų suvokimo ir reakcijų į išorinį pasaulį yra nulemiami ekstraversijos arba introversijos nuostatos. Ekstraversija - tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu, o introversija - ties vidiniu, t.y., ties savimi. Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būdą.
- Ekstravertai: Linkę bendrauti, turi didelius socialinius ryšius, džiaugiasi kitų žmonių dėmesiu ir mėgsta dalyvauti didelėse grupėse.
- Intravertai: Taip pat turi artimų draugų, kurie jiems labai rūpi, tačiau jiems paprastai reikia daugiau laiko pabūti vieniems ir jie gali lėčiau atskleisti savo tikrąjį „aš“ naujiems žmonėms.
Psichologinės funkcijos: mąstymas, jausmai, pojūčiai ir intuicija
Šios nuostatos nepaaiškina visų skirtumų tarp žmonių. Tai yra susiję su psichologinių funkcijų išsivystymu. Psichologinė funkcija - tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį, bei jos įvertinimai. Nors jausmai iš esmės skiriasi nuo mąstymo, tačiau jie abu yra susiję su sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrimą. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Pojūčiai tiksliai atgamina patį patyrimą. Tuo tarpu intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų. Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pasąmonėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcijų - mąstymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija.
Taip pat skaitykite: Teisės psichologijos svarba
Jungo terapija: kelias į individuaciją
C. G. Jungo terapijos, dar vadinamos analitine, metu terapeutai kartu su klientais bando suprasti pasąmonę ir jos įtaką jiems. C. G. Jungo terapija bando šalinti pagrindinę kliento problemų priežastį, o ne tik varginančius simptomus ar elgesį. Siekdami geriau suprasti kliento pasąmonę, C. G. Jungo terapeutai gali paprašyti klientų vesti sapnų žurnalą arba atlikti žodžių asociacijų testus. Šios terapijos tikslas - geriau suprasti pasąmonę ir tai, kaip ji veikia mūsų elgesį. C. G. Jungo psichologai pripažįsta, kad šis pasąmonės pažinimo procesas ne visada gali būti malonus. Tačiau C. G. Jungas tikėjo, kad šis procesas yra būtinas.
C. G. Jungo terapijos tikslas - pasiekti tai, ką Jungas vadino individulizacija. Individualizacija - tai procesas, kurio metu integruojama visa praeities patirtis - tiek gera, tiek bloga - siekiant gyventi sveiką ir stabilų gyvenimą. Individualizacija yra ilgalaikis tikslas, todėl C. G. Jungo terapija nėra skirta padėti klientams greitai išspręsti jų problemas. Vietoj to C. G. Jungo terapeutai daugiausia dėmesio skiria pagrindinėms problemų priežastims šalinti, padeda klientams giliau suprasti, kas jie yra, ir skatina gyventi prasmingesnį gyvenimą.
Kritika ir šiuolaikinis požiūris
Nors Jungo teorija padarė didelę įtaką psichologijai, ji taip pat sulaukė kritikos. Vieni kritikai teigia, kad jo sąvokos yra sunkiai pamatuojamos ir patikrinamos moksliškai. Kiti kritikuoja jo dėmesį religijai ir mitologijai, teigdami, kad tai atitraukia dėmesį nuo empirinių tyrimų.
Nepaisant kritikos, Jungo idėjos ir toliau įkvepia psichologus, filosofus ir menininkus. Jo darbai apie archetipus, simbolius ir individuaciją padeda mums geriau suprasti save ir savo vietą pasaulyje. Šiuolaikinė analitinė psichologija sinchroniškumo reiškinį tiria ekosistemų kontekste ir tuo tampa itin aktuali. Tai, ką dabar ir Lietuvoje skaitome apie medžių ar gyvūnų žinių perdavimo tinklus, mąstoma ir apie žmogų. Dar XX amžiaus pradžioje būtent Jungas vystė Džeimso idėjas apie psichologinį lauką, sakydamas, kad kolektyvinės pasąmonės archetipai yra tarsi to lauko mazgai, kurių kiekvienas susijęs tarpusavyje. Dabar grįžtama prie šios minties ir skatinamas asmenybės, kaip glaudžiai susijusios su kultūrine aplinka ir net su viso pasaulio siela, supratimas.
Taip pat skaitykite: Apie Juozo Blažio "Įvadą į psichiatriją"