Organizacija - tai didelė socialinė grupė, sudaryta tam tikriems tikslams įgyvendinti.
Organizacijos samprata ir struktūra
Kasdieniame gyvenime mes dažnai susiduriame su sąvoka „organizacija“. Visuomenėje yra daugybė organizacijos apibrėžimų. Iš jų paprastai išskiriami tie, kurie organizacijas apibūdina kaip racionalias sistemas arba kaip sistemas, nukreiptas į kažkokių tikslų įgyvendinimą. Ch.Barnard (1938) teigia, jog organizacija - tai tokia žmonių korporacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitų socialinių grupių sąmoningumu, nuspėjamumu ir kryptingumu. A.Htzioni (1961) nuomone, organizacija - tai socialinis junginys (arba žmonių grupės), sąmoningai sudaromas ir perdaromas siekiant specifinių tikslų.
Organizacijos - tai visų pirma socialinės grupės, orientuotos į tarpusavyje susijusių ir specifinių tikslų įgyvendinimą. Organizacijos - tai tokios grupės, kurioms būdinga didelė formalizacija. Jos vidinė struktūra labai formalizuota, nes taisyklės ir reglamentai apima beveik visą jos narių elgesį.
Formali organizacija
Sąvokas „formali organizacija“ ir „neformali organizacija“ sociologijos mokslinėje literatūroje pirmasis pradėjo vartoti E.Mayo. Tai vyko antrajame-trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje, atliekant CChotorno eksperimentus. Formali organizacija apibrėžiama kaip grupė žmonių, kurie tikslingai dirbtų drauge ir siektų visiems svarbaus tikslo, remdamiesi oficialiomis procedūromis. Sujungus visus tris reikalavimus į visumą, galima apibrėžti formalią organizaciją - siekiant bendrų tikslų arba tikslo ir tikslingai veikiant drauge. Formalios organizacijos pavyzdžių yra gausybė - mokykla, ligoninė, gamykla, klubas, firma ir t.t. Visos formalios organizacijos ne tik kryptingai veikia, turi tarpusavyje susijusių tikslų, bet ir bendrų bruožų, kuriuos tyrinėjo daugelis.
Bet kurios organizacijos tikslai apima išteklių perskirstymą, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Šie tarpusavyje susiję veiksniai turi įtakos viskam, kas tik vyksta organizacijos viduje. Formalios organizacijos turi tikslinę (administracinę) organizaciją, kuri pasižymi:
Taip pat skaitykite: Organizacijos motyvacijos problemos
- Horizontalųjį darbo pasidalijimą, horizontaliąją specializaciją, paskirstymo funkcijas tarp brigadų, skyrių, padalinių ir pan. Jų veiklos struktūra ir būdai užfiksuoti instrukcijose ar kituose oficialiuose dokumentuose.
- Pareigybinę subordinaciją, vertikaliąją specializaciją. Kadangi organizacijoje darbas suskirstytas į etapus, turi būti kažkas, kas koordinuoja tokią veiklą ir yra atsakingas už ją.
- Komunikacinę sistemą, be kurios negali vykti sėkminga nei horizontalioji, nei vertikalioji specializacija.
- Įvairių rūšių reguliatorius, normuojančius ir planuojančius organizacijos veiklą.
Sudėtingos organizacijos įgyvendina horizontalųjį darbo pasidalijimą ir sukuria padalinius. Valdymas yra esminis, labai svarbus organizacijos bruožas. Nenumatomi jokie kitokie santykiai tarp individų, išskyrus tarnybinius, jokie kitokie tikslai, išskyrus funkcinius, todėl ji yra ir tikslingai vienareikšmė.
Formalių organizacijų tipai
Sociologijos vadovėliuose (J.Macionis, 1989; J.W.Vander Zanden,1990, ir kt) dažniausiai pateikiama A.Etzioni (1964, 1975) klasifikacija, kuri išskiria:
Savanoriškos organizacijos. Anot sociologo J.W.Vander Zanden, savanoriškos organizacijos - yra tokios, kurias asmenys pasirenka savo noru. Asmenys buriasi į šias organizacijas tam, kad praleistų laisvalaikį, pabendrautų su bendraminčiais, suteiktų socialines paslaugas arba netgi padėtų sau (JAV.Vander Zanden, 1990, p. Abu pateiktieji apibrėžimai papildo vienas kitą, sudaro aiškesnį savanoriškos organizacijos vaizdą. Tokių organizacijų pavyzdžiai gali būti mergaičių skaučių organizacija, numizmatų klubas ir pan. Šių organizacijų nariams nemokamas atlyginimas už dalyvavimą organizacijos veikloje, asmenys vienijasi norėdami drauge praleisti laisvalaikį ar pagelbėti sau (pvz.: anoniminių narkomanų asociacija, anoniminių alkoholikų asociacija ir pan.).
Narystė yra savanoriška. Ji nenumato kelti kokių nors reikalavimų žmonėms (kas būna, pvz., šaukiant į karinę tarnybą) ir ji nesuteikiama su gimimu (kaip, pvz., pilietybė). Dėl to lyderiai gali turėti palyginti nedidelę įtaką. Savanoriškų organizacijų fenomenas nagrinėjama remiantis amerikiečių patyrimu, kuris yra gana nemenkas, be to jau turi susiformavusias tradicijas. JAV laikoma savanoriškų organizacijų šalimi. Pagal ekspertų apskaičiavimus daugiau nei 75% suaugusių amerikiečių dalyvauja bent vienoje tokioje organizacijoje (N.Smelseris, 1994). Dar 1835 m. Kas skatina žmones burtis į savanoriškas organizacijas?
- Politiniai interesai (pvz., kokios nors partijos palaikymo grupės).
- Noras sau pagelbėti („self-help“), pasidalyti savo problemomis, kurių patys įveikti negali.
- Noras padėti ir padaryti kažką naudingo kitiems.
- Religiniai įsitikinimai.
- Noras surasti asmeninį pašaukimą.
Savanoriškų organizacijų dydis ir struktūra yra labai skirtingi. Narystė savanoriškose organizacijose yra neatsitiktinė. Svarbiausias dalyvavimo organizacijoje veiksnys - socialinis ekonominis statusas. Jis apima asmens pajamas, išsilavinimą arba užsiėmimą, profesiją. Tyrimai rodo, jog aamerikiečiai, turintys aukštesnį socialinį ekonominį statusą, dažniau bei aktyviau vienijasi į savanoriškas organizacijas. Savanoriškos organizacijos JAV gana dažnai išsiskiria pagal lytį. Puse šių organizacijų yyra grynai moteriškos ir tik viena penktoji išimtinai vyriškos. Pastarosios organizacijos dažniausiai yra gerokai didesnės ir heterogeniškesnės narių atžvilgiu. Narystė vyriškose organizacijose padeda užmegzti daugiau naujų verslo ryšių nei narystė moteriškose organizacijose. Dažniausiai į savanoriškas organizacijas jungiasi:
Taip pat skaitykite: Verslo aplinka ir RAO iššūkiai
- Žmonės, turintys didesnes už vidutines pajamas ir aukštesnį išsimokslinimą.
- Moterys, baltieji, tarnautojai (ypač dirbantys ne visą darbo dieną).
Sociologai, tirdami savanoriškas organizacijas, naudojasi funkcine analize. Danijoje savanoriškų organizacijų yra gausybė. JJos teikia juridines konsultacijas, dirba su vaikais, globoja senelius ir neįgaliuosius ir pan. susidomėjimas savanorišku darbu. Tokia padėtis susiklostė dėl valstybes teikiamų brangių socialinių paslaugų. Todėl savanoriškas darbas, už kurį nereikalaujama jokio atlyginimo, yra lyg atsvara vyriausybės nustatytoms kainoms. Nemažos reikšmės turi ir Danijos gyventojų polinkis į bendruomeninį gyvenimą. Kaip danai supranta savanorišką veiklą? Anot jų, tai nemokamas darbas, nenukreiptas į savanorio ar jo šeimos gerovę. Toks darbas atliekamas pagal susitarimą su organizacija ar grupe. Kai kurie politikai, siekdami sumažinti valstybės skiriamų bedarbio pašalpų skaičių, savanorišką darbą supranta kaip tam tikrą bedarbių „įdarbinimo“ būdą. Tačiau šiuo teiginiu galima ir suabejoti išanalizavus Danijoje atliktų sociologinių tyrimų duomenis. 1987 m. Danijos socialinių tyrimų institutas atliko savanoriško darbo išplitimo bei jo turinio tyrimą. Rezultatai parodė, jog ketvirtadalis šalies gyventojų dalyvauja savanoriškų organizacijų veikloje. Žmones į savanoriškas organizacijas įtraukia:
- Noras dirbti dėl politinių ar socialinių permainų (R.Racenienė, 1998).
18 proc. savanorių įtraukė į šių organizacijų veiklą šeima bei draugai, du trečdaliai buvo pakviesti dirbti asmeniškai. Be to, Danijoje yra rajoniniai savanorių įdarbinimo centrai, kurie moko ir siunčia žmones į įvairias savanoriškas organizacijas. Britanijoje savanoriškos organizacijos, veikia taip pat aktyviai. 1991 m. buvo atliktas Nacionalinis savanoriško darbo tyrimas, po kurio paaiškėjo, jog 23 mln. suaugusių šalies piliečių (kas antras žmogus Salyje) dalyvauja savanoriškų organizacijų veikloje ir beveik 100 proc. šalies gyventojų yra pasirengę dirbti savanorišką darbą, nes juos skatina:
- Troškimas įgyti patirties atliekant kokį nors darbą ir t.t.
Didžiojoje Britanijoje, kaip ir Danijoje, veikia rajoniniai savanorių mokymo ir įdarbinimo centrai. Į šią veiklą įsitraukti skatina reklama. Pastebimas žmonių aktyvumas jungiantis į savanoriškas organizacijas. Pavyzdžiui, 1981 m. tokių organizacijų veikloje vieną kartą per mėnesį dalyvavo 44 proc. šalies gyventojų, o 1991 m. - 51 proc. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, taip pat veikia savanoriškos organizacijos. Jos dažniausiai vadinamos nevyriausybinėmis. Lietuvos Respublikos įstatymai neapibrėžia, kas yra nevyriausybinė organizacija. Todėl pateiksime profesoriaus L.Solomino nevyriausybinių organizacijų sąvokos paaiškinimą. Nevyriausybinės organizacijos apibrėžiamos per:
- Savanoriškumą.
Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja:
- Visuomeninių organizacijų įstatymas (1995).
- Asociacijų įstatymas (1996).
- Viešųjų įstaigų įstatymas (l 996).
- Socialinių paslaugų įstatymas (l996).
1997 m. pradžioje Lietuvoje buvo įregistruota 1112 nevyriausybinių organizacijų. Tokių organizacijų daugėja, nes 1994 m. jų buvo įregistruota apie 1000 (S.Renčys, 1998). Dabartiniame pasaulyje savanoriškų nevyriausybinių organizacijų vaidmuo didėja, pasitikėjimas jomis taip pat. Šios organizacijos palaipsniui tampa tarpininkais tarp individo ir valdymo struktūrų. puikiai geba atstovauti visuomenės narių interesams, padeda žmonėms (teikia paslaugas), prisideda prie mūsų visuomenės narių gyvenimo sąlygų gerinimo bei pagrindinių visuomenės vertybių išsaugojimo.
Taip pat skaitykite: Psichologinės paslaugos verslui
Prievartos organizacijos. E.Goffman, N.Smelser, A.Giddens ir kiti sociologai teigia, jog prievartos organizacijos kuriamos norint vienokiu ar kitokiu būdu pagelbėti visuomenės nariams. Prievartos organizacijoms priskiriami kalėjimus, psichiatrines ligonines, vienuolynus, karo mokyklas ir t.t. Skirtingi autoriai šio tipo organizacijas skirtingai vadina: totalitarinės, prievartos, uždaros. Tokiose organizacijose žmonės laikomi atskirti nuo išorinės socialinės aplinkos. Drausmė ir priežiūra yra šių uždarų organizacijų veiklos pagrindas. Kontrolė jose reiškiasi maksimaliai. Kokia buvo vadinamųjų įvairiai: prievartos, totalitarinių ar uždarų organizacijų raida? Iš pradžių šių organizacijų butą nedaug: kalėjimai ir požeminiai karceriai. Uždaro tipo institucijos tiriamos nuo 1700 metų, nors prieglaudos ir kalėjimai atsirado gerokai anksčiau. Prieglaudos to meto šaltiniuose dažnai buvo tapatinamos su ligoninėmis. Tačiau jos buvo skirtos ne gydyti. Paprastai prieglaudose buvo laikomi keisti, klajojantys žmonės, silpnapročiai. XVIII a. Europoje ir kai kuriose JAV valstijose pradėtos steigti ppsichiatrinės ligoninės. Tai buvo susiję su kalėjimų reforma. Šiai reformai įtakos turėjo J.Hoverd. Jis 1781 m. apsilankė Berlyno ligoninėje, kuri buvo pilna tinginių, valkatų, silpnavalių, nuskurdusių suaugusiųjų ir vaikų, psichinių ligonių, invalidų ir 1.1. J.Hoverd nuomone, būtinai reikėjo atskirti šių skirtingų grupių žmones. XIX n. jau akivaizdžiai matomi senų ligoninių ir naujų kalėjimų skirtumai. J.Bertham sukūrė teorinį idealaus kalėjimo tipą. Pagal jį XIX a. Kaip atrodė idealus kalėjimas? Pastatas paprastai buvo apvalios formos, iš išorės aptvertas spygliuota viela. Vienutės buvo išdėstytos ttaip, kad kaliniai būtų matomi visą laiką.Taigi žmonės kalėjimuose jau nebebuvo laikomi didelėmis grupėmis. Kaip galima suklasifikuoti šio tipo organizacijas? Kas turi įtakos totalitarinių organizacijų gyventojams? Sociologų E.Goffman, A.Giddens, N.Smelzer, R.Shaefer ir kitų nuomone, didelės įtakos turi iizoliacija, atskyrimas nuo išorinio pasaulio, nuo įprastos aplinkos, pažįstamų, giminių. Izoliacija primetama naujai atvykusiems į totalitarinę organizaciją. Tokioje aplinkoje žmonės patiria resocializaciją, pasikeičia jų socialiniai vaidmenys ir jie priverčiami elgtis kitaip. Toks žmonių „įvedimo“ į organizaciją procesas sąlygoja pažeminimą ir nusivylimą. Prievartos įstaigų gyventojai jaučia, jog yra nuolat kontroliuojami, juos visą llaiką stebi prižiūrėtojai. sąlygoms ir pan.). Prievartos organizaciją tokiu būdu bando gyventojus niveliuoti. moralinių normų bei įsitikinimų. Tai sociologai vadina degradavimo reiškiniu. Tokios sąlygos padaro žmones psichologiškai lengvai pažeidžiamus ir emociškai jautrius. Gyvenimas tokiomis sąlygomis dažnai sukuria stiprius ryšius tarp prievartos organizacijos gyventojų. Jie susikuria subkultūrą, turinčią savitą kalbą, ritualus bei patirtį ir tokiu būdu bando „išlikti“, išgyventi,prisitaikyti.
Naudingos (utilitarinės) organizacijos. Anot sociologų, žmonės įsitraukia į normatyvines organizacijas įvairiais praktiniais sumetimais, norėdami įgyvendinti kasdieniam gyvenimui svarbius uždavinius. Šiam organizacijų tipui N.Smelser (1994). Dalyvavimas šiose organizacijose nėra visiškai savanoriškas arba visiškai priverstinis. Todėl, sociologų nuomone, jos užima tarpinę poziciją tarp priverstinių ir savanoriškų organizacijų. A. Pvz. žmonės eina į korporaciją dirbti, nors gal ir nelabai nori, bet jiems reikia pinigų, kuriuos gaus už atliktą darbą. Kitas pvz. jaunimas stoja į aukštąsias mokyklas, nors galbūt ir neypatingai nori mokytis, bet ateityje tikisi padaryti karjerą, o be studijų ššansų būtų visai nedaug. Naudingose organizacijose individui suteikiama daugiau laisvės negu prievartos organizacijose, bet mažiau nei savanoriškose. Nagrinėjant įvairius formalių organizacijų tipus, reikia turėti omenyje, kad žmonės juos supranta gana skirtingai. Tai gali priklausyti nuo individo statuso. Pvz.
Neformali organizacija
Pagrindinis bet kurios socealinės organizacijos, taip pat ir įmonės ar firmos elementas yra žmogus. Žmonės užsiimdami įvairiausia veikla organizacijoje, bendrauja. Visa tai skatina spontaniškus ryšius. Jie gali turėti ir emocinį atspalvį. Vadinasi sociologine kalba tariant, funkcija organizacijoje negali būti sutapatinta su jos atlikėju. Visuomet lieka erdvės tarp pasiskirstymo funkcijomis ir asmenybės. Asmenybė išsaugo tam tikrą autonomiją funkcijos atžvilgiu. Dėka tokios autonomijos individas gauna tam tikrą veiklos laisvę. Jis pats gali nuspręsti , kaip jam elgtis ir kaip bendrauti su kitais organizacijos nariais. Neformali organizacija - tai spontaniškai susidariusi grupė žmonių, kurie reguliariai, betarpiškai bendrauja, siekdami tam tikrų tikslų. Šiuo atveju kaip ir formalioje organizacijoje, tie tikslai yra organizacijos gyvavimo priežastis. Būtina žžinoti, jog didelėje organizacijoje paprastai susikuria ne viena neformali organizacija. Daugelis jų savanoriškai susijungusios sudaro savotišką tinklą. Formalių organizacijų narius jungia tie patys uždaviniai, tos pačios struktūros, be to, šie žmonės kasdien susitinka.
Neformalių organizacijų psichologinis ir sociologinis vertinimas
Psichologai neformalią organizaciją pradeda nagrinėti nuo individo ir išskiria subjektyvųjį neformalios organizacijos atsiradimo šaltinį. Psichologinėje interpretacijoje neformalūs santykiai atrodo izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio, egzistuojantys tarsi patys savaime, ir yra priešinami formaliems. Psichologų nuomone, neformalią organizaciją galima pamatyti tik mažų kontaktinių grupių mikrolygyje, o sociologinė formuluotė leidžia aprėpti šiuos procesus didelėse organizacijose.
tags: #ivairiu #formaliu #ir #neformaliu #organizacijos #grupiu