Įvadas
Šiandieninė visuomenė paradoksaliai susiduria su didėjančiais psichikos sveikatos iššūkiais, nepaisant materialinės gerovės. Antidepresantų vartojimas Europoje auga, o Lietuva išlieka tarp šalių, kuriose savižudybių skaičius yra vienas didžiausių. Straipsnyje nagrinėjamas vienišumo ir depresijos ryšys, jų priežastys, pasireiškimas įvairiose amžiaus grupėse bei galimi sprendimo būdai, remiantis psichologų ir vaistininkų įžvalgomis.
Materialinė Gerovė ir Psichinė Savijauta
Dažnas garbaus amžiaus žmogus tvirtina, kad niekada taip gerai negyvenome kaip dabar. Materialinė gerovė, be abejo, turi įtakos psichinei savijautai, bet tikrai nėra lemiamas veiksnys. Šiandien daugelis žmonių turi vienokį ar kitokį darbą, už kurį gauna algą, automobilį, nepriekaištingai įrengtus namus, gali keliauti, bent kartą per metus atostogauti užsienyje, tačiau nėra patenkinti savo gyvenimu, maža to, skundžiasi prasta psichine būkle. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje 284 milijonus žmonių kamuoja nerimo sutrikimai, o 280 milijonų - depresija.
Depresijos Paplitimas Lietuvoje
Lietuva irgi nėra išskirtinė. Nors pastaruosius dešimt metų savižudybių skaičius Lietuvoje reikšmingai mažėjo, tačiau, remiantis Higienos instituto turimais išankstiniais duomenimis, 2023 m. savižudybių skaičius padidėjo - 19,6 savižudybių 100-ui tūkstančių gyventojų, ir yra vis dar vienas didžiausių Europoje. Daugelis aiškiai jaučia, kaip iš plaučių išeinant orui kartu dingsta ir nerimas.
Nuolatinis Nepasitenkinimas ir Dėkingumo Svarba
Daugeliui pažįstama, kad gerai gyvendamas žmogus nesijaučia patenkintas - atsiranda naujų norų: dar daugiau uždirbti, įsigyti naują automobilį, sodybą prie ežero ar apartamentus Ispanijoje. Ir tai niekada nesibaigia! Psichologas Aurimas Gudas sako, kad tokia žmogaus prigimtis - jam vis negana, nuolat atrodo, kad iki pilnos laimės dar trupučio trūksta. „Gavę tą truputį daugiau, mes trumpai pasidžiaugiame ir užsimanome ko nors kito. Tokiu būdu esame pasmerkti gyventi nuolatiniame nepasitenkinime. Nebent pradedame norėti mažiau ir labiau džiaugtis tuo, ką turime, nes yra du būdai būti turtingiems: pirmasis yra daug turėti, o antrasis - mažai trokšti. Norite akimirksniu pasijusti turtingi? Pagalvokite, kiek daug turite dalykų, kurių neįmanoma nusipirkti už jokius pinigus. Dėkingumas yra laimės greitkelis. Pradėkite dėkoti, ir akimirksniu pradėsite labiau vertinti tai, ką jau turite. Dėkojimas nukreipia žvilgsnį nuo to, ko mes neturime į tai, ką jau turime“, - teigia pašnekovas.
Motyvacija ir Tikslų Svarba
Psichologas A. Gudas teigia, kad trokštame vis daugiau, nes kiekviename žmoguje yra Dievo dydžio tuštuma, ir jis siekia tą tuštumą kaip nors užpildyti. Deja, be Dievo tai neįmanoma, nes tuštuma be galo didelė, ir mums pavyksta užpildyti tik jos paviršių. Tikroji pilnatvė į žmogaus gyvenimą ateina, kai į savo širdį jis pasikviečia Dievą. „Kita vertus, ko gi būtų vertas mūsų gyvenimas be tikslų ir svajonių? Prasmingas gyvenimas turi turėti kryptį, kuria judame. Taip, galime būti visiškai patenkinti tuo, ką turime ar kiek esame pasiekę, bet vis tiek siekiame daugiau, kad netaptume pelke. Tekantis vanduo negenda. Siekti vis daugiau mus gali stumti kitų pripažinimo siekis. Kaip šunys turi kažką savyje, kas verčia juos įtikti savo šeimininkams, taip ir mes kažką turime savyje, kas verčia mus siekti kitų žmonių pagyrimo, patvirtinimo, patapšnojimo per petį. Jei kažką darome dėl savęs, tai vadinama vidine motyvacija, jei darome labiau dėl kitų - išorine motyvacija. Juk būna, kad kažko siekiame dėl to, kad taip nori tėvai, sutuoktinis, draugai, artimieji. Į socialinius tinklus irgi keliame turinį dėl patiktukų. Visi norime, kad mus mėgtų“, - sako psichologas A.
Taip pat skaitykite: Realybė ir menas psichiatrijos ligoninėje
Nerimas: Natūrali Biologijos Dalis
Kiekvienas kada nors tikrai esame patyrę nerimą. Anot švedų psichiatro Anderso Hanseno, tai tokia pat natūrali mūsų biologijos dalis, kaip alkis ir nuovargis. Nerimas yra intensyvus diskomforto, kad kažkas negerai, potyris. Kai kurių nepaleidžia jausmas, lyg kažkas visą laiką neduotų ramybės, o kitus užgriūna stiprus, kartais panikos priepuolius sukeliantis nerimas.
Stresas ir Nerimas
Paklaustas, kas mus verčia nerimauti, psichologas A. Gudas sako nuolat girdintis apie stresą ir per greitą gyvenimo tempą: „Bet aš turbūt gyvenu kitame pasaulyje, nes patiriu tik gerąjį stresą, vadinamąjį eustresą, ir gyvenu niekur neskubėdamas. Psichologo teigimu, stresas ir nerimas yra panašios sąvokos, bet jos turi ir skirtumų: „Stresas yra labiau susijęs su iššūkiais, su kuriais reikia susidoroti jau dabar, o nerimas kyla tada, kai jaudinamės dėl to, kas mums gali nutikti ateityje. Šiuo metu didžiausią nerimą kelia karo grėsmė. Lietuvoje beveik niekada nevyksta jokių stichinių nelaimių ir dėl to galime džiaugtis, bet priešiškas Rusijos ir Baltarusijos nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu tikrai daugeliui lietuvių gali kelti nerimą.
Vienišumas: Paplitimas ir Priežastys
Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad 20-30 proc. gyventojų dažnai jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Ir tai būdinga ne tik garbaus amžiaus senjorams, kurių galimybes riboja sveikata, bet ir kitų amžiaus grupių žmonėms. Vienatvę patiria ir 16-24 m. jaunuoliai (30-40 proc.), o 35-45 m. amžiaus grupėje vieniši jaučiasi maždaug trečdalis. Pasak psichologo A. Gudo, kenksminga gali būti ne tik vienatvė, bet ir toksiški santykiai. Būtent jie irgi gali pastūmėti kreiptis pagalbos. „Kartais negali sugyventi su žmonėmis ir tenka nuo jų bėgti, bet vėliau supranti, kad visiškai be žmonių irgi negali gyventi. Negerai su žmonėmis, negerai ir be jų. Būti vienam nelygu jaustis vienišam. Vienatvė turi ir teigiamą, ir neigiamą puses. O jaustis vienišas gali ir tarp žmonių. Kaip sakė garsus amerikiečių aktorius Robinas Viljamsas: „Anksčiau galvojau, kad blogiausia gyvenime yra likti vienam. Bet klydau. Blogiausia yra būti tarp žmonių, su kuriais jautiesi vienišas“, - kalba psichologas.
Gyvenimas po Vieną: Priežastys ir Pasekmės
Žmonės renkasi gyventi po vieną dėl ekonominių priežasčių, nes jie gali save išlaikyti. Dabar ir visuomenėje daug tolerantiškiau žiūrima į vienužius, šiais laikais vėliau tuokiamasi ir dažniau skiriamasi. Gyventi po vieną gali skatinti didžiulis laisvės troškimas. Gyvenant vienam, nereikia prie kito derintis, esi atsakingas tik už save. Solo gyvenimą gali rinktis tie, kuriems karjera yra didesnė vertybė už šeimą, arba tie, kurių darbas verčia nuolat keliauti ir retai būti namuose. Neigiama santykių patirtis taip pat gali versti gyventi vienam. Introvertai gali būti labiau pamėgę savo vienatvę nei gyvenimą dviese. Tačiau gyvenant vienam gali būti jaučiamas didesnis nerimas - pastebi psichologas A. Gudas: „Neretai kyla tokių ir panašių minčių kaip „o kas man padės iškilus sunkumams, ištikus nelaimei?“. Jei žmogus gyvena visiškai vienas ir neturi draugų, jis nebus laimingas. Kita vertus, laimingas gali būti kitus darydamas laimingus. Kaip sakė Juozas Tumas-Vaižgantas: „Laimės ieškojau kitiems, o tapau laimingas pats“.
Vienišumo Poveikis Sveikatai
Vienišumas ankstyvos mirties riziką padidina net 26 proc. Be to, vienišumas didina ir savižudybės riziką. Vienatvė glaudžiai susijusi su depresija, kurią patiriantys žmonės, kaip teigia psichiatrai, jaučiasi vieniši dešimt kartų dažniau nei kiti. Psichologė Lina Vėželienė-Dirmotė teigia, kad vienišumas mažina pasitenkinimą gyvenimu, būdamas vienišas žmogus jaučiasi nelaimingas.
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Depresija: Apibrėžimas ir Simptomai
„Depresija - tai afektinis nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga slogi nuotaika (liūdesys, prislėgtumas), sulėtėjęs mąstymas, prislopę judesiai, miego sutrikimai, suicidinės mintys, socialinio gyvenimo sunkumai (Dembinskas, 1999). Depresija sergantis žmogus jaučiasi beviltiškai. Jį kamuoja ne tik liūdesys, bet ir nuolatinis energijos trūkumas. Sveikam žmogui jėgas sugrąžina miegas, o sergantis depresija ne tik turi su juo problemų (miegas būna sutrikęs, nekokybiškas), bet ir atsibunda pavargęs. Sunkios depresijos atveju žmogus gali net neturėti jėgų išlipti iš lovos, tuo labiau rūpintis asmenine higiena ar dirbti“, - pasakoja psichologas A.
Depresijos Rizikos Veiksniai
Psichologas A. Gudas atkreipia dėmesį, kad visgi ne visiems depresijos grėsmė vienoda: „Rizika yra didesnė, jei šeimoje buvo šia liga sergančių giminaičių. Didesnė rizika ir žmonėms, augusiems šeimose, kurioms buvo būdingi šie veiksniai: silpna šeimos struktūra ir nepastovi sandara; priešiškumas šeimoje; didelis tėvų, globėjų reiklumas ir griežtumas, dažna kritika ir kaltinimai; menkas šeimos narių ryšys ir artumas; dažni tarpasmeniniai konfliktai, mažas pasitenkinimas santykiais; menki problemų sprendimo gebėjimai; išorinio palaikymo šeimai trūkumas. Depresijos tikimybę padidina ir lėtinės ligos, kurios neretai yra nepagydomos, taip pat vaikystėje patirta fizinė ar seksualinė prievarta, traumuojantys įvykiai, skurdas.
Patarimai, Kaip Užkirsti Kelią Nerimui ir Depresijai
Nerimą ir depresiją reikia vertinti rimtai ir ieškoti būdų, kas padėtų tam užkirsti kelią ar pasijausti geriau, o jeigu nepavyktų jų suvaldyti, kreiptis į specialistus. Patarimais dalijasi ir psichologas A. Gudas: „Sumažink stresą savo gyvenime. Išspręsk savo problemas, atlik tai, ką atidėliojai. Kasdien bent po 20 min. pagulėk ramioje aplinkoje giliai kvėpuodamas. Dažniau taikyk dėmesingo įsisąmoninimo principus. Vienu metu daryk tik vieną dalyką. Daugiau judėk. Fizinis aktyvumas rekomenduojamas turint bet kokį psichikos sutrikimą, rekomenduojamas ir jo neturint. Dažniau juokis. Dažniau pabūk tyloje, kad įsiklausytum į save, sugrįžtų dvasinė ramybė.“
Fizinis Aktyvumas ir Kvėpavimo Technikos
Moksliniai tyrimai rodo, kad sportuojančius žmones nerimas kamuoja rečiau. Tam tikrą apsaugą suteikia vos valanda greito ėjimo per savaitę, o siekiant maksimalus poveikio, pulsą spartinančios veiklos reikia 2 valandų per savaitę. Pajutus stiprų nerimą, psichologas A. Gudas rekomenduoja sutelkti savo dėmesį į kvėpavimą: „Kvėpuok ramiai ir giliai. Pertikrink savo mitis. Ar jos logiškos, tikroviškos? Kiek tikėtina, kad tai įvyks? Ar ši mintis labiau padeda ar kenkia? Ar naudinga taip mąstyti? Kas blogiausio galėtų nutikti? Jei taip nutiktų, ką aš daryčiau?“ Kvėpuojant ramiai, ilgais iškvėpimais po kiekvieno įkvėpimo, organizmas siunčia smegenims signalą, kad pavojaus nėra.
Kiti Būdai Sumažinti Nerimą
Jei kvėpavimas nepadeda, minėtas psichiatras A. Hansenas siūlo dar vieną būdą - žodžiais ištarti ir kuo detaliau apibūdinti tai, ką jaučiate. „Mažiau skaityk naujienų. Ypač vakare. Stenkis daugiau galvoti apie dabartį. Melskis. Tyrimai rodo, kad religingi žmonės patiria mažiau nerimo. Paskambink į emocinės pagalbos liniją. Padėk kitiems. Būk švelnus sau. Daryk pertraukas. Rask kūrybišką būdą per meną išreikšti savo emocijas. Neslopink savo emocijų. Išreikšk jas. Rask, kam galėtum pasiguosti. Koncentruokis į tai, ką gali kontroliuoti. Viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito, - primena daugeliui žinomą tiesą pašnekovas. - Pajudėk. Judant išsiskiria laimės hormonai endorfinai. Pasiklausyk muzikos. Pasinerk į veiklą, kuri reikalauja didelės koncentracijos - tokiu būdu mąstymas taps aiškesnis, užsidarys visos nereikalingos „programos“ smegenyse. Atsigerk vandens, tai daryk nuolat. Laiku eik miegoti ir kelkis. Susitvarkyk savo aplinką. Kokį vieną mažą dalyką galėtum padaryti būtent dabar, kas padėtų tau sumažinti nerimą?
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
Dėkingumas: Būdas Pasijusti Laimingam
Psichologas skatina būti dėkingiems - dėkingumas sumažina stresą, nerimą ir padeda pozityviau mąstyti. Tai greičiausias būdas pasijusti laimingam. „Yra du dėkingumo lygiai. Pirmasis, kai dėkojama tik už gerus dalykus: skanų maistą, šiltą orą, laisvą vietą automobilių stovėjimo aikštelėje, netikėtai savo kišenėje rastus pinigus ir pan. Antrasis dėkingumo lygmuo, kai dėkojama už blogus dalykus: už nelaimes, sunkumus, išbandymus, ligas. Jei jums nesuvokiama, kaip už tokius dalykus galima dėkoti, viskas gerai, grįžkite prie pirmojo lygmens. O norintiems pasiekti antrąjį lygmenį pasakysiu, kad reikia vadovautis liaudies išmintimi, kuri sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Sunkumai suteikia patirties, ugdo ištvermę ir daro mus atsparesniais gyvenimo negandoms. Kai į sunkumus žiūrime kaip į galimybę tobulėti, gyventi tampa šiek tiek lengviau“, - sako A.
Vienišumas Vyresniame Amžiuje
Sparčiai kintančioje ir nežinomybės kupinoje kasdienybėje - stresas nėra vienintelis palydovas. Tyrimai rodo, kad vienišų žmonių skaičius taip pat auga - Lietuvoje net 13 proc. gyventojų bene kasdien jaučiasi vieniši, o didžioji jų dauguma - senoliai. Vaistininkė V. Bečelytė sako, kad vienišumas gali būti dvejopas - socialinis ir emocinis, tačiau abu jie nemenkai prisideda prie prastėjančios psichikos sveikatos, žalingų įpročių išsivystymo, taip pat širdies ir kraujagyslių ligų, demencijos rizikos padidėjimo.
Vienišumo Priežastys Vyresniame Amžiuje
„Vyresnio amžiaus žmonės natūraliai susiduria su artimųjų netektimis, įvairiais sveikatos sutrikimais, ne visada lengvai prisitaiko prie kintančio pasaulio, naujovių. Dažnas retai susitinka su šeimos nariais, neturi augintinių, sunkiai išgyvena pasikeitusį gyvenimo ritmą, amžėjimo sukeliamus pokyčius ir ribotumą. Vaistinėje apsilankantys senoliai kartais prisipažįsta, kad tai būna vienintelė proga išeiti iš namų, kai kurie neslepia ir to, kad neturi su kuo pabendrauti“, - sako V. Anot jos, vienišumas - skausminga patirtis, atsirandanti dėl bendravimo ir įvairių veiklų stokos, emocinių ryšių trūkumo, gyvenimo vienatvėje.
Vienišumo Pasekmės
Jei žmogus ilgą laiką jaučiasi vienišas, jo kasdienybę taip pat gali lydėti nerimas, kitos neigiamos emocijos, sutrikti miegas, širdies ritmas, pakisti mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva patenka į didžiausius depresijos rodiklius siekiančių Europos šalių dešimtuką. Depresija serga 5,6 proc. lietuvių, tarp kurių beveik 30 proc. yra 50-64 metų amžiaus asmenys ir daugiau nei 20 proc.
"Sidabrinė Linija": Pagalba Vienišiems Senjorams
Kiekvieną mėnesį reguliariai bendrauja bent 50-660 pašnekovų porų, kurios vien per liepos mėnesį kalbėjosi daugiau nei 3000 kartų. „Mano pašnekovo dienos yra ilgos ir vienišos, jo paties žodžiais: „aš vienas, kaip vilkas, nors kauk“. Jis sako, jog niekada netikėjo, kad senatvėje bus taip baisu likti vienam ir neturėti pakankamai sveikatos. Buvo vienturtis, su žmona taip pat vaikų nesusilaukė. Dabar ji mirusi, o artimų giminių vyras nebeturi. Jam vienintelė paguoda - „Sidabrinės linijos“ suteikiami pokalbiai. Kartu prašnekame po pusantros valandos ir dar pritrūkstame laiko. Kaip pastebėjau, jis net tapo žvalesnis, laukia mūsų pokalbių nuo pat ryto. Mes dabar - kaip giminės. Savanorei antrina ir organizacijos bendraįkūrėja Kristina Čiuželienė, sakydama, kad daugiau nei 40 proc. „Sidabrinės linijos“ pašnekovų neturi artimų žmonių, su kuriais galėtų nuoširdžiai pakalbėti, išsipasakoti savo rūpesčius ir neraminančias mintis. „Senyvi žmonės dažnai klysta save nuvertindami, jausdamiesi nereikalingais, neįdomiais ar atstumtais. „Sidabrinėje linijoje“ mes bandome parodyti priešingai, vertiname senjorų sukauptą gyvenimišką patirtį, žinias, suprantame norą būti išgirstiems ir matomiems. Vienišumas žmogui gali būti tarsi sunki liga, kurią įveikti nėra lengva. Tačiau daugybė atvejų parodė, jog paprastas ir nuoširdus pokalbis bei sukuriamas tarpusavio ryšys gali nemenkai praskaidrinti kasdienybę net tiems, kurie buvo susitaikę su savo vienišumu“, - kalba K.
Svarba Kalbėti apie Emocinę Savijautą
Su „Sidabrine linija“ bendradarbiaujančios ir finansinę paramą jai teikiančio vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė V. „Negatyviomis emocijomis gyvenantiems žmonėms labai svarbu žinoti, kad pagalba yra, tereikia prabilti apie jos poreikį. Egzistuoja tiek daug specialių pokalbių linijų, bendraminčių susibūrimų, kiekvienoje poliklinikoje ar klinikoje dirba bent keletas psichiatrų ar psichoterapeutų. Sunkiausia yra suprasti, kad mums kažkas nėra emociškai gerai ir apie tai kalbėti, nelaikyti šios temos tabu - taip nepadėsime ne tik sau, bet ir daugybei aplinkinių, kurie tyliai kenčia“, - priduria V.
Vienišumo Aspektai ir Emocinis Ryšys
Kartais visi pasijaučiame vieniši. Pasak pašnekovės, nors vienišumo jausmui amžiaus ribos tikrai nėra, vyresni asmenys susiduria su tam tikrais sunkumais, kurie vienišumą gali labai padidinti. „Užaugus ir išsikrausčius iš namų vaikams, išėjus į pensiją, netekus antrosios pusės ir kitų giminaičių, vyresnio amžiaus asmenys gali pasijusti itin vieniši, atskirti, nebepriklausantys jokiai žmonių grupei. Tais atvejais, kai su artimaisiais palaikomi šilti ir artimi santykiai, vienišumo jausmas būna ne toks grėsmingas. Tačiau jeigu artimieji gyvena toli ar jų išvis nėra, itin svarbūs tampa santykiai su draugais ar kaimynais. Ir jų nebūtinai turi būti daug - net vienas artimas draugas yra reikšmingas. Dažnai sakoma, jog gali būti tarp žmonių, bet vis tiek jaustis vienišas. Todėl, kalbant apie vienatvę, svarbu ne tiek fizinis, kiek emocinis aspektas. Už fizinį buvimą vienam daug skaudesnis yra jausmas, kad esi vienišas ir šalia nėra jokio žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti ar į kurį galėtum kreiptis pagalbos sunkiu momentu. O pats sunkiausias derinys - kai žmogus yra vienas tiek fiziškai, tiek emociškai.
Vienišumo Augimas ir Gyvenimo Būdas
Skaičiuojama, kad maždaug 3,5 mln. Didžiosios Britanijos gyventojų laukia vienišas gyvenimas be šeimos, draugų ir net kaimynų pagalbos. Lietuvos gyventojų surašymų duomenys rodo, kad mūsų šalyje taip pat sparčiai daugėja žmonių, kurie senatvėje gyvena po vieną. Pavyzdžiui, 1970 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo metu buvo 49 tūkst. 80 metų ir vyresnių gyventojų, o 2011 m. net 53,8 tūkst. 80-mečių ir vyresnių žmonių gyveno vieno asmens namų ūkiuose. Garbaus amžiaus žmonių tik daugėja, vadinasi, jie galėtų bendrauti tarpusavyje? Kaip taip nutinka, kad vyresnieji iškrinta iš socialinio gyvenimo? „Teoriškai senyvo amžiaus asmenys galėtų bendrauti tarpusavyje, tačiau realybėje tai nėra taip paprasta, kaip atrodo“, - tvirtina psichologė J.
Sveikatos Problemos ir Socialinis Aktyvumas
Pašnekovės teigimu, nemažai vyresnio amžiaus asmenų sendami susiduria su tam tikromis sveikatos problemomis, kurios labai apriboja judėjimą. Negalėdami išeiti iš namų, lankytis renginiuose ar bendruose užsiėmimuose, senjorai netenka ir galimybės susipažinti bei pabendrauti su bendraminčiais. „Įvairūs išgyvenimai ir netektys, su kuriais neišvengiamai susiduria senstantis žmogus, gali sukelti tam tikrų psichologinių sunkumų: dažną liūdesį, greitą susierzinimą ir pyktį. Asmuo ima jaustis pažeidžiamas ir praradęs gyvenimo kontrolę. Be to, senstantis žmogus dažnai nerimauja dėl ateities, bijo prarasti savarankiškumą. Todėl dažnai ima svyruoti pasitikėjimas savimi užmezgant naujas pažintis, palaikant ryšį. Patirdamas tokius jausmus, žmogus dažnai užsidaro namuose, nebendrauja su kitais, nori būti vienas. Taip susiformuoja tarsi užburtas ratas - dėl sunkių jausmų vyresnio amžiaus asmuo tampa labai uždaras, tačiau jo vienišumas skatina dar daugiau sunkių jausmų“, - pasakoja J.
Charakteris ir Požiūris į Senatvę
Kodėl sendami kai kurie vyresnio amžiaus žmonės tampa uždari, mažiau aktyvūs, o kiti, priešingai, nevengia veiklos, daug bendrauja? Psichologė aiškina, jog nemaža dalis to, kaip žmogus vertina savo senatvę, yra susiję su susiformavusiu charakteriu ir gebėjimu susitvarkyti su iškilusiomis problemomis, sunkumais, stresu. Pavyzdžiui, jei žmogus visada buvo pasitikintis savimi, bendraujantis, jautėsi laimingas, neleido problemoms jo užvaldyti, greičiausiai ir vyresniame amžiuje toks išliks. Toks asmuo gali sėkmingai imtis aktyvių veiksmų, užkertančių kelią vienišumo jausmui. „Tam, kaip žmogus vertins savo senatvę ir šio laikotarpio grėsmes, didelės įtakos turi ne tik jo būdas. Nepamirškime, kad svarbu ir paties žmogaus požiūris į senatvę. Jį lemia tai, kaip su garbaus amžiaus asmenimis buvo elgiamasi šeimoje ir kaip su jais elgiamasi visuomenėje.
Vienišumas kaip Sveikatą Žalojantis Veiksnys
Vienišumas neretai įvardijamas kaip senjorų sveikatą žalojantis veiksnys. Pasak J., „Žmogaus kūnas susijęs su emocijomis, jausmais, nuotaikomis. Kai žmogus serga, patiria skausmą, fiziškai jaučiasi blogai, tai atspindi ir jo nuotaika - jis tampa liūdnesnis, irzlesnis, jam sunku bendrauti. Tačiau yra ir atvirkštinis ryšys - patiriamos emocijos ir jausmai veikia žmogaus kūną. Tai nesunku pastebėti: patirdami gėdą jaučiame į veidą plūstantį karštį, liūdint spaudžia krūtinę ir gerklę, nerimas sukelia gausesnį prakaitavimą ir raumenų spazmus. Vienišumą patiriantis žmogus kartu išgyvena begalę neigiamų jausmų: bejėgiškumą, liūdesį, gėdą, kaltę.
Stresas ir Depresija
Psichologė pasakoja, jog užsitęsęs stresas ir neigiamos emocijos ima varginti kūną: išsiskiria daugiau streso hormono, silpninančio imunitetą, mažinančio atsparumą širdies ligoms, bloginančio bendrą savijautą. Ilgai trunkančios neigiamos emocijos ir nerimas pradeda atakuoti žmogaus silpnąsias vietas - skrandį, žarnyną, kvėpavimo takus. Visgi pavojingiausia sveikatai vienatvės sukeliama liga, pašnekovės teigimu, yra depresija. „Kartu su depresija prasideda miego problemos, sutrinka apetitas, žmogus gali nustoti rūpintis savimi, imti vartoti daugiau alkoholio ar įvairių vaistų, gali net kilti minčių apie savižudybę. Tad galima pagrįstai teigti, kad daugeliu atvejų būtent gniuždanti vienatvė yra žmogaus emocinę ir fizinę sveikatą bloginančių aplinkybių pradininkė“, - tvirtina J.
Socialinė Atskirtis ir Veiklos Trūkumas
Dažnai kalbama, jog senjorams trūksta veiklų, ypač nemokamų. Tačiau kad ir kiek prieinamų renginių būtų, vargu ar tai gali užtikrinti, kad vyresni žmonės nesijaustų vieniši. „Vienišumo jausmą dažnai itin sustiprina suvokimas, kad ne tik savo aplinkoje neturi su kuo atvirai pasikalbėti, bet ir jautiesi visuomenės nematomas. Gaila, kad senyvo amžiaus žmogus vis dar stereotipiškai laikomas niūriu, ligotu, piktu, nuolat besiskundžiančiu. Šis neigiamas įvaizdis formuoja nuomonę, kad toks asmuo yra našta visuomenei. Dėl to senstantis žmogus neretai junta diskomfortą, nevisavertiškumą, gėdą, nori atsiriboti. Tai skatina socialinę atskirtį - atsiribojimą tiek nuo aplinkinių, tiek nuo visuomenės apskritai. Pati įdomiausia veikla ar renginys gali būti nemokamas, bet į jį vyresnio amžiaus asmuo neis, jeigu jaus, kad visuomenėje jam nėra vietos. Tad iš tiesų svarbu ne tik suteikti senjorams galimybę dalyvauti įvairiose veiklose nemokamai, bet ir siekti, kad jie nesijaustų atskirti, nepritampantys, nereikalingi ir neįvertinti“, - sako J.