Psichiatrijos ligoninės - vietos, apipintos mitais ir stereotipais. Jos dažnai vaizduojamos kaip niūrios, atskirtos nuo pasaulio, kuriose pacientai kenčia vienatvėje ir nežinioje. Tačiau realybė dažnai būna daug sudėtingesnė ir įvairesnė. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairias patirtis, susijusias su psichiatrijos ligoninėmis, nuo menininkų apsilankymų, siekiant įkvėpimo, iki pacientų ir personalo kasdienybės.
Įkvėpimo paieškos: menininkai psichiatrijos ligoninėse
Menininkai, siekdami sukurti įtaigesnius ir tikroviškesnius personažus, neretai lankosi psichiatrijos ligoninėse. Kauno muzikinio teatro solistė Raminta Vaicekauskaitė prieš Gaetano Donizetti spektaklio „Liučija di Lamermur” premjerą lankėsi Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje (Kauno r.). Spektaklyje R. Vaicekauskaitės vaidinama Liučija išprotėja ir nužudo savo vyrą. Siekdama įtikinamai atskleisti išprotėjusios moters būseną, solistė nusprendė iš arti susipažinti su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis.
Pirmąkart peržengusi psichiatrijos ligoninės slenkstį, operos solistė iš gydytojų išgirdo perspėjimą, kad tai nėra cirkas, kur galima juoktis, tyčiotis iš ligonių ar juos guosti. Nors dainininkė nepamatė lakstančių, rėkaujančių ar besitrankančių pamišėlių, apsilankymas ją sujaudino iki širdies gelmių. „Nei knygos, nei filmai negali atskleisti tikrojo vaizdo. Visi ligoniai nuraminti vaistais, bet daugelio sutrikimus išdavė galvos linksėjimas, rankų ar kojų trynimas, raumenų trūkčiojimas, drebulys, kitokia nei įprasta eisena”, - susijaudinusi kalbėjo dainininkė R.Vaicekauskaitė. Kaunietei ypač įstrigo ligoninės pacientų akys. Net tų, kurie žiūrėjo į vieną tašką, žvilgsnis buvo gilus, kupinas netekties ir net skausmo.
Žiūrėdama vienai sergančiai moteriai į akis R.Vaicekauskaitė suprato, kad ji, kaip ir Liučija, yra labai jautri, lengvai pažeidžiama. Greičiausiai taip pat kažkada stipriai mylėjusi ir praradusi savo meilę. „Nekopijavau nė vieno ligoninėje matyto žmogaus, tačiau po to vaidinti buvo gerokai lengviau, nes stiprėjantį pamišimą stengiausi kuo daugiau atskleisti kūno ir akių kalba. Tai žiūrovą turbūt veikia ne mažiau nei tariami žodžiai, liejama širdgėla ar kalbėjimas su dvasiomis”, - įsitikinusi solistė.
Psichikos sveikatos specialisto patarimai pravertė ir aktorei Daivai Rudokaitei (42 m.), sukūrusiai dramaturgės Sarah Kane, pamilusios savo psichiatrą, vaidmenį. Susitikimai, ilgi pokalbiai su psichiatru prieš spektaklį „4.48 Psichozė” gilų įspūdį paliko ir aktorei D.Rudokaitei, ir visai kūrybinei grupei.
Taip pat skaitykite: Ryšys tarp vienišumo ir depresijos
„Pirmiausia prašėme išaiškinti pjesėje dažnai girdimus psichiatrijos terminus, ligos aprašymus ir diagnozes. Norėjome suvokti, kaip žmogus elgiasi paūmėjus ligai, kaip keičiasi jo kalba ir mąstymas, kaip veikia jam skirti vaistai”, - sakė D.Rudokaitė. Kūrėjus taip pat labai domino asmenybės susidvejinimo tema. Būtent ši problema kamavo pagrindinę spektaklio heroję - pjesės autorę S.Kane, kuri, būdama 28 metų, pasitraukė iš gyvenimo. D.Rudokaitė įsitikinusi: psichiatro konsultacijos pravertė ne tik jai, bet ir kitiems aktoriams bei spektaklio režisieriui Valiui Terteliui. Tai patvirtino ir kūrybinei grupei po premjeros išsakytos psichiatrų bei psichologų pagyros.
Šie pavyzdžiai rodo, kad menininkai, lankydamiesi psichiatrijos ligoninėse ir bendraudami su specialistais, gali geriau suprasti psichikos ligų patirtį ir įtikinamiau ją atskleisti savo kūriniuose.
Pacientų kasdienybė ir gydymo metodai
Psichiatrijos ligoninėse pacientai gydomi ne tik vaistais ir psichoterapija. Gydymas apima biologinių, psichologinių ir aplinkos veiksnių įvertinimą. Taikomos įvairios terapijos, įskaitant smegenų stimuliacijos metodus, tokius kaip transkranijinė magnetinė stimuliacija (TMS) ar elektros impulsų terapija (EIT). Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje pradedama taikyti terapija pasitelkiant virtualios realybės akinius, padedanti pacientams kontroliuoti pyktį, vėl patirti džiaugsmą ar stiprinti kognityvinius įgūdžius.
Svarbi ligoninės dalis yra išsamus paciento ištyrimas. Laboratorijoje tiriamas paciento kraujas, likvoras, atliekama kompiuterinė tomografija ir kiti tyrimai, siekiant nustatyti, ar paciento būsenos neišprovokavo kita priežastis. Pacientą stebi gydytojai psichiatrai bei kitų sričių specialistai. Taip pat atliekamas vaistų koncentracijos kraujyje tyrimas, padedantis tiksliau sureguliuoti vaistų dozes.
Pacientai ligoninėse mankštinasi, dalyvauja ergterapijoje, lanko paskaitas apie psichikos sveikatą, socialiniai darbuotojai konsultuoja darbo ar būsto paieškos klausimais. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje vyksta ir maisto gaminimo terapija. Esant poreikiui, pagalbą galima gauti dienos stacionare, kur gydymas vyksta tik dienos metu.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos psichiatrijos skyriui
Iš Suvalkijos kilusi Marija Baronienė (67) į Rokiškio kraštą atvyko su paskyrimu dirbti. Čia atvykau dar labai jauna, 1975 metais, ir tai buvo mano pirmoji darbovietė, kurioje dirbu iki šiol. Taip ir likau gyventi bei dirbti čia, Rokiškyje, kur jau beveik 46 metus esu psichiatrijos ligoninės moterų ir vaikų skyriaus slaugytoja“, - pasakoja M. Baronienė. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra gydomi pacientai, kuriems paskirtas gydymas yra pripažintas teismo nuosprendžio, tad neretai į šią ligoninę papuola ir asmenys, padarę itin sunkius, netgi žiaurius nusikaltimus. Tačiau Marija tikina, kad niekada nejautė baimės dirbant su jais: „Gal baimės buvo tada, kai tik atvykau dirbti į ligoninę, bet tik todėl, kad nepažinojau tų pacientų. Daug yra tų stereotipų dėl sutrikusios psichikos ligonių, bet kaip ir paprastai žmonių visokių yra, taip ir čia. Gal jų bijo tie, kurie jų nelabai supranta. Aš visai neturiu baimės, einu, bendrauju su jais, kalbu, atlieku, ką reikia. Situacijų per tiek metų, žinoma, buvo visokių, bet tikrai nebijau jų.“
Ilgametė ligoninės slaugytoja juokauja, kad praleidus tiek metų darbe, ligoninę galima vadinti jau antrais namais, antru gyvenimu, todėl yra puikiai išmokusi, kaip su pacientais rasti bendrą kalbą. O ir darbo kasdienybė būna įsitvirtinusi, nors pasitaiko ir netikėtumų. „Ateiname į darbą 8 valandą ryte, taip ir prasideda diena nuo visų pacientų lankymo, procedūrų, vaistų dalinimo, maitinimo, palydėjimo į veiklas, siuntinių perdavimo ir kitų lankymų. Čia viskas vyksta kaip įprastas gyvenimas, nes teismo nuosprendžiu kai kurie pacientai čia gyvena ir po metus, du ar net penkis. Tad ligoninė yra tapusi kaip jų namais, todėl mes slaugytojai esame kaip padėjėjai, kurie privalo visuomet būti šalia jų“, - pasakoja M. Baronienė.
Anot M. Baronienės, su pacientais kartu tenka ir juoktis, ir bendrauti, ir verkti, ar net pasipykti. Tačiau tokių, su kuriais itin sunku bendrauti - nėra, nebent pasitaiko atvejų, kuriuos nulemia nuotaikos. „Kaip ir visiems - pasitaiko dienų, kurios būna sunkesnės, nes daug kas priklauso nuo pacientų savijautos, bet apskritai, didžiąją dalį viskas būna gerai“, - tvirtina ilgametė sutrikusios psichikos ligonių slaugytoja Marija.
„Būna, kad ligoniai manęs paklausia panašaus klausimo. Pirma išsiaiškina, kiek metų čia dirbu ir tuomet klausia: „Sesute, kaip jūs tiek galite dirbti?“ Aš, kai pasakau, kiek laiko dirbu, tai dažnas pats tiek metų neturi, bet dažniausiai atsakau, kad neturiu jokios problemos dirbti su tokiais ligoniais, nes vis tiek juk žmonės supa aplinkui. Su jais įdomu ir pakalbėti, pasijuokti, nes visi skirtingi.“
Stereotipų griovimas: realybė psichiatrijos ligoninėse
Dažnas stereotipas - kad psichiatrijos ligoninėse naudojami tramdomieji marškiniai ar specialios palatos be langų ir durų. Tačiau M. Baronienė juokiasi, kad tų marškinių per savo darbo metus nėra mačiusi. Vietoj jų naudojami specialūs raiščiai, kurie naudojami tik su gydytojo paskyrimu žmonėms, kurie kelia grėsmę tiek sau, tiek kitiems. Jeigu reikia, gydytojo nurodymu pacientą izoliuojame į kitą palatą, kurioje yra ir tualetas, ir lova. Jis ten nusiramina, pasitraukia iš konfliktą sukėlusios zonos, ateiname, pabūname su juo, pakalbame ir žmogui praeina. Tai manau, kad daugelį situacijų gelbėja paprasčiausias žmogiškas bendravimas.“
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos klinikos istorija
Baltų, pilkų ir išprotėjimą keliančių keturių sienų čia taip pat nėra. Tai dar vienas iš stereotipų, kurį žmonės dažniausiai pamini, kalbėdami apie psichiatrijos ligonines, neva, kad jose yra įrengtos specialios vienutės. „Sienos yra normalios, išdažytos spalvomis, žaliuzės ant langų, palatos normalios, lovos geros, patalynės gražios, spintelės, tualetai palatose. Viskas čia kitaip nei anksčiau būdavo sovietmečiu, kuomet tų patalpų niekas neremontuodavo. O dabar net pačios pacientės sako, kad ligoninėje jaučiasi tarsi sanatorijoje. Aišku, tie, kas guli metus ar du, tai tikrai atsibosta, o kam juk neatsibostų? O taip tai sąlygos tikrai puikios yra“, - teigia Rokiškio psichiatrijos ligoninės ilgametė slaugytoja Marija Baronienė.
Išgyvenimai ir patirtys: pacientų istorijos
Laura, būdama 39-erių, pirmą kartą pateko į psichiatrinę ligoninę. Jai buvo nustatyta psichozė - psichikos sutrikimas, pasireiškiantis sutrikusiu santykiu su realybe. Tai reiškia, kad žmogus gali patirti haliucinacijas, daugiau nerimo. Gali pasireikšti su realybe prasilenkiantys žmogaus įsitikinimai. Pašnekovė pasakoja, kad jai pačiai sunku paaiškinti, ką reiškia sirgti psichoze. „Psichozę apibūdinti net man, sirgusiai, yra sunku. Tu atitrūksti nuo realybės. Aš pamenu, žiūrėdavau į artimus žmones, ir man tada atrodė, kad aš juos prisimenu, kad jų jau nėra. Man dingo laikas, laiko sąvoka. Tu tarsi gyveni paralelinius gyvenimus - nėra taip, kad net nesupranti, kas su tavimi vyksta, bet atsiranda kažkokia paralelinė realybė“, - savo būseną apibūdina moteris.
Po psichozės gydymo Laurą užklupo depresija. Apie šios ligos atsiradimą gyvenime bylojo apetito praradimas, energijos stoka. „Depresija man prasidėjo po poros savaičių išėjimo iš psichiatrinės ligoninės ir buvo kiek kitaip. Čia jau pastebėjau, kad nenoriu visai valgyti, kad aš negaliu atsikelti iš lovos, kad aš negaliu jokių paprasčiausių fizinių dalykų padaryti, išsimaudyti man tada atrodė žygdarbis. Aš įtariau, kad gali būti depresija ir nuėjau pas gydytoją, išsakiau savo apmąstymus, bet jis nenorėjo tikėti, kad man depresija ir tiesiog išrašė vitamino D. Tada tikrai panikavau, nes intuityviai žinojau, kad viskas rimčiau yra. Kita gydytoja mane suprato ir vaistų išrašė, o toje būsenoje jie tikrai padėjo. Aš kitokio būdo tada gydytis nemačiau“, - kalba ji.
„Aš pirmus savo metus gyvenant su psichinėmis ligomis galėčiau apibūdinti kaip buvimą rūke. Atsikeldavau ir žinodavau, kad mano užduotis yra tiesiog išbūti šią dieną. Jausdavausi labai keistai - lyg mano kūnas būtų šalia, gal tas apibūdinimas tiems, kurie tai yra jautę. Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad depresija yra liūdesys, bet tai yra tiesiog toks absoliutus tuštumos jausmas - jokio tikslo, noro neturėjimas ir man ta būsena atrodė siaubinga, nes aš visą savo gyvenimą viskuo domėjausi ir nežinojau, ką reiškia nuobodžiauti.“
Laura apie psichines ligas kalba ramiai - sako, kad ne vien sergantiesiems reikia pagalbos, nes dažnai artimieji neįsivaizduoja, kaip elgtis ar bendrauti su pasąmonėje klaidžiojančiu žmogumi. Ji sako, kad jos tikslas pasakoti savo istoriją yra padėti pačiai sau ir parodyti kitiems, kad jie yra ne vieni. „Tų žmonių, kurie pasakoja savo asmenines istorijas, kaip ir mano pačios, tikslas nėra tuos žmones išgydyti ar kažkuo juos apšviesti. Čia labiau savos istorijos pasidalinimas. Aš pati, kai skaitau apie tą pačią psichozę, depresiją, ar tai, ką sako psichologas, suprantu, kad tai nėra tiesioginė patirtis, o išmokti dalykai - tai nėra asmeniška. Svarbu gyti su specialistu ir kai tu susiduri su žmogumi, kuris turi tų pačių psichologinių problemų, tai tave paliečia labai asmeniškai. Tai tavęs neišgydo, bet duoda tokio savotiško saugumo jausmo, kad ne vienas esi.“
Moteris pažymi, kad psichiatrinė ligoninė nuo paprastos skiriasi psichologiniu aspektu - į ją atvykęs mąstai kitaip, nes galvoje įkalta, kad čia susirenka kitokie. „Manau, kad nuo paprastos ligoninės psichiatrinė skiriasi psichologiniu aspektu. Kai atvyksti į ligoninę mąstai kitaip, nes žinai, kad tai nėra normalu. Paprastoje ligoninėje tu žinai, kad tai pasibaigs ir tu išeisi anksčiau ar vėliau iš jos, o čia jau buvo kitoks atvejis. Tu turi labai atsiduoti tiems žmonėms ir jais pasitikėti, ir tas atsidavimas yra kitoks, nei paprastoje ligoninėje.“
Pašnekovė sako, kad blogiausia, ką gali padaryti aplinkiniai, tai reikšti perdėtą optimizmą ir užtikrinti, kad viskas bus gerai: „Kartais tiesiog užtenka, kad žmonės pamatytų, kad tau yra blogai ir tai tiesiog pripažintų. Kad nesakytų: „žinau, ir man taip buvo, žiūrėk pozityviai“. Tuo metu tu negali to matyti, nes tu esi duobėje. Man labai padėjo, kai žmonės manęs nesistengė gelbėti, o tiesiog buvo šalia. Nes gelbėjimas tiesiog pradeda erzinti ir tu nuo jo pradedi bėgti.“ Pašnekovė atskleidžia, kad jai labai pasisekė - artimieji jai sunkiu metu tiesiog leido išsilieti ir buvo šalia, nebandydami gelbėti. „Artimieji labai ramiai į tai žiūrėjo ir nebandė manęs kažko mokyti ar gelbėti, tiesiog buvo šalia visą laiką. Leido išsikalbėti. Aišku, jei tai užsitęsia ir vis girdi iš kitų žmonių, kad jiems kažkas atsitinka, kad jie dirba, o tu trečius metus jautiesi, kad tu negali taip pasakyti - kad tau yra blogai, kad tu nenori nieko daryti, nejauti tikslo. Bet aš galvoju, kad geriausia pagalba žmogui yra tiesiog buvimas šalia ir nemoralizavimas be perdėto optimizmo“, - mintis dėlioja ji.
Apleistos ligoninės: mitai ir realybė
Apleistos psichiatrijos ligoninės dažnai apipintos mitais ir legendomis. Pasakojama apie vaiduoklius, antgamtinius reiškinius ir kitas šiurpias istorijas. Tačiau skeptikai teigia, kad visos poltergeistų istorijos yra gandai arba sąmoningos klastotės. Neretai įrodoma, kad istorijas apie viešbutyje ar bare gyvenantį poltergeistą skleidžia patys savininkai, suinteresuoti pritraukti daugiau smalsių lankytojų.
Vis dėlto, kai kurie žmonės tiki, kad apleistose vietose išlieka praeities įvykių energija. Vilniaus Šv. Roko ligoninės III ilgalaikio gydymo skyriaus vedėjas, neurologas Jokūbas Fišas DELFI yra pripažinęs, jog mums dar daug kas nepažįstama. „Apie psichiką, sielos reikalus, dvasinius dalykus žinome labai mažai, be to, ne viskas racionaliai paaiškinama. Yra labai daug metafizinių aiškinimų, Rytų medicinos požiūrių ir tai - daug sudėtingiau, nei mes mokėmės. Praktika rodo, kad gyvenimas ir žmogus yra sudėtingesnis, platesnis, įvairiapusiškesnis. Gali būti visokių sąsajų, tačiau aš labiau būčiau linkęs atskirti dvasinę sferą nuo fiziologinių, neurologinių dalykų“, - DELFI sakė gydytojas.
Egzorcistas kunigas Arnoldas Valkauskas pataria mažiau sukti galvą dėl nelauktų „svečių“: „Tikinčiam žmogui viskas labai paprasta. Jis meldžiasi už gyvus, mirusius ir į nieką nekreipia dėmesio“. Kunigas A. Valkauskas įsitikinęs, kad gali būti piktojo apsėstų vietų ir dėl to pataria šventinti butus, ligonines, nes su malda mes viską pavedame Dievo angelų globai. „Ta globa nėra šiaip sau, o labai konkreti. Dvasinis pasaulis labai realus, tik gaila, kad mes, kol jo neapčiuopiame, su juo nesusiduriame, to neįvertiname. Manome, kad esame techniški žmonės, kuriems viskas aišku. Tačiau net aukšto lygio fizikams aišku, kad niekas šiame pasaulyje neaišku“, - sakė egzorcistas.
Emigracija ir darbas psichiatrijos ligoninėse
Rusė Marina Kolyčeva, prieš penkerius metus persikėlusi į Norvegiją, spėjo padirbėti kavinėje, vaikų darželyje ir netgi psichiatrijos ligoninėje. „Ligoninėje kolektyvas buvo labai šaunus, vadovė buvo puiki, ji nė kiek nesijautė esanti viršesnė už kitus ir su visais kalbėjo kaip su sau lygiais. Tai buvo viena geriausių mano sutiktų vadovių.
Marina iš pradžių dvejus metus gyveno nedideliame miestelyje netoli Bergeno. „Mano pirmasis darbas Norvegijoje buvo namų valymas, nes nemokėjau kalbos. Iškabinau skelbimus, kad galiu padėti tvarkytis, ir pradėjau nuo privačių namų valymo. Pavyzdžiui, dirbau vienai moteriai, norvegei, ji buvo maloni, su manimi bendravo ganėtinai oficialiai, tačiau kartais palikdavo dovanėlių - kvepalų mėginukų ir panašiai. „Mokiausi savarankiškai, iš knygų, nes norvegų kalbos kursai brangūs. Iš pradžių atrodė, kad kalbą išmokti nesunku, pradedančiųjų lygis ėjosi lengvai, tačiau kai nueidavau į parduotuvę ir tiesiog bendraudavau, nieko nepajėgiau suprasti. Manau, taip nutiko todėl, kad Norvegijoje yra daug dialektų, tų pačių žodžių tarimas gali skirtis. Be to, sudėtinga ir tai, kad žmonės kalba greitai“, - aiškina M. „Žinoma, kadangi Pskove penkerius metus dirbau biure paslaugų vadybininke, psichologiškai man buvo sunku nusiteikti, kad dabar reikia plauti grindis. Mane labai kankino vienatvės jausmas.
„Galiausiai visa mano Norvegijoje įgyta gyvenimo patirtis pakuždėjo štai tokią mintį: norint prasigyventi Norvegijoje, reikia čia įgyti išsilavinimą. Tad įgijau odontologo asistentės profesiją. Mokslas buvo nemokamas, mokiausi dvejus metus ir galiausiai įgijau specialybę ir dar gaudavau stipendiją. Čia stipendija nedidelė - maždaug keturi tūkstančiai kronų (kiek daugiau nei keturi šimtai eurų), tačiau galima gauti ir stipendiją, ir paskolą - tuomet suma išauga iki aštuonių tūkstančių kronų (truputį daugiau nei aštuonių šimtų eurų). Bet tokiu atveju įsidarbinus paskolą teks grąžinti. Trumpai tariant, padeda ne tik įgytas diplomas, bet ir ryšiai - kaip ir visur, įsitikinusi rusė. „Man pavyko įsidarbinti odontologo asistente, nes dar besimokydama atlikau praktiką vienoje klinikoje - aš jiems tikau, ir mane priėmė į darbą. O pirmąjį pusmetį, kol dar tęsiasi bandomasi laikotarpis, darbuotoją lengviau atleisti.
Ji konstatuoja, kad rasti bendrą kalbą ir susidraugauti su norvegais yra sunkiau, nes tam kliudo mentaliteto ir temperamento skirtumai. Užtat moteris turi draugų ir gerų pažįstamų, kilusių iš Ispanijos ir Italijos, taip pat ir iš Lotynų Amerikos šalių. „Drauge su tokiais žmonėmis dirbau kavinėje. „Iš esmės gyvenimas Norvegijoje mane tenkina, kasdien internete žiūriu rusiškų televizijų programas, o štai naujienų nežiūriu, ten pernelyg daug negatyvių dalykų. „Norėčiau išlaikyti egzaminus ir įstoti į universitetą, kad įgyčiau gerą profesiją. Noriu arba mokytis bioinžinerijos, arba rinktis kažkurią specialybę biochemijos fakultete. Šių profesijų galima mokytis arba Bergene, arba Stavangeryje.
tags: #izymybes #pabuvoje #psichiatrijos #ligonineje