Psichikos sveikata yra daugialypis fenomenas, apimantis emocinę, psichologinę ir socialinę asmens gerovę. Ji lemia, kaip mes jaučiamės, galvojame ir elgiamės. Geros psichikos sveikatos užtikrinimas padeda įveikti stresą, bendrauti su kitais ir priimti sprendimus. Psichikos ligos egzistavo visais žmonijos gyvavimo laikotarpiais. Jos paplitusios visame pasaulyje, tarp skirtingų rasių, lyčių, nepriklausomai nuo socialinės padėties. Daugybė atliktų tyrimų psichikos sveikatos srityje patvirtina, kad pasaulyje apie trečdalis žmonių vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu susiduria su psichikos sutrikimais.
Tokie asmenys ir jų šeimos dažnai patiria įvairiausius iššūkius - visuomenės stigmą, nerimą dėl ateities - tenka išmokti gyventi ir prisitaikyti esamoje situacijoje, mokytis iš naujo atrasti stiprybės šaltinius, neprarasti motyvacijos ištikus kriziniams atvejams. Labai svarbu, kad susidūrus su sudėtingesniu gyvenimo laikotarpiu asmenys, patiriantys elgesio ir psichikos sutrikimus, neliktų vieni, o šeimos gautų reikalingų žinių, palaikymą šiame kelyje.
Šiuolaikinio globalaus pasaulio situacija rodo, jog asmenų, patiriančių elgesio ir psichikos sutrikimus vis daugėja. Kaip rodo daugybė atliktų tyrimų bei darbo praktika socialinėje srityje, bendradarbiaujanti su medicinos srities specialistais, psichikos ir elgesio sutrikimą turintis asmuo patiria iššūkių savarankiškai įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, stresą, realizuoti savo gebėjimus mokytis, produktyviai dirbti, taip įsiliejant į įprastą visuomenės gyvenimą, išbūti harmonijoje su patiriamais iššūkiais ir siekti gerinti gyvenimo kokybę.
Dėl vykstančių fizinių ir emocinių svyravimų, asmeniui tampa sunkiau priimti net ir menkiausius sprendimus ar atlikti, atrodytų, paprasčiausius kasdienius dalykus (pvz. pavalgyti, tinkamai apsirengti, naudotis buitiniais prietaisais ir pan.), taip pat kyla iššūkių jo socialiniam gyvenimui - tampa sudėtinga kurti santykius, savarankiškai formuoti gyvenimą, krenta jo gyvenimo kokybės lygis.
Didelis indėlis įtraukiant asmenį į visuomenę tenka pačiai visuomenei. Nepaisant šalies mastu dedamų pastangų gerinti sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo kokybę, Lietuvoje vis dar susiduriama su psichikos ir elgesio sutrikimus turinčių asmenų stigmatizacija. Negatyvus požiūris bei nepagarbus elgesys šių asmenų atžvilgiu užkerta jiems kelią į visapusišką socialinę integraciją, adaptaciją ir pojūtį būti bendruomenės dalimi. Kuo labiau, reflektuojame iškylančius iššūkius asmenims, patiriantiems psichikos ir elgesio sutrikimus, tuo labiau galime mokytis priimti ir suprasti tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kitokie, o jų elgesys nesuprantamas.
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
Socialinio darbo svarba psichikos negalią turintiems asmenims
Socialinis darbas su psichikos negalią turinčiais asmenimis yra interdisciplininis, apimantis daug sudėtingų sričių ir funkcijų. Dirbant su sunkius psichikos ir elgesio sutrikimus turinčiu paslaugų gavėju, tenka nemažai gilintis į jo socialinę situaciją, sutrikimo ypatumus, pagalbos poreikį ir galimybes. Labai svarbu suvokti kad, kiekvienas asmuo - paslaugų gavėjas - jį supančią aplinką supranta savaip, per sensorinių pojūčių sistemos įvairovę. Paprastai šie pojūčiai formuojasi savaime dar ankstyvoje vaikystėje, per stebėjimo, mokymosi, žaidimų procesus. Esant sensorinės integracijos sunkumams, paslaugų gavėjas paprastai siekia arba vengia tam tikrų sensorinių potyrių, todėl stebint keistą jo elgesį socialinis darbuotojas susipažįsta su jo situacija ir sensorinės integracijos sistema.
Reikia suprasti, jog tokiais atvejais neurologinė sistema sutrikusi, nes žymiai jautriau reaguoja į tam tikrus dirgiklius (pvz. garsi muzika, aštrus kvapas, vidiniai pojūčiai ir pan.), kurie iššaukia asmens keistą, kartais aplinkinius gąsdinantį elgesį. Įsivaizduokite kad einate miško taku, mėgaujatės paukščių čiulbėjimu, jums ramu, jaučiate malonumą ir staiga (nors iš tikrųjų niekas aplinkoje nepakito) paukščių čiulbesys pasidaro toks garsus, spiegiantis, kad negalite susikaupti, oda pašiurpsta, kyla panika, atsiranda baimės jausmas, jums norisi rėkti, bėgti, slėptis, ką nors stumti ir/ar pulti, norisi nutildyti esamus mums įprastus garsus, siekiant nusiraminti - taip jaučiasi žmogus, kurio viena iš sensorinių sistemų - klausos sensorinė sistema sutrikusi.
Tokio paslaugų gavėjo nerimo lygis gali pakilti labai aukštai, net sukilti panika, viskas gali vykti labai staigiai arba palaipsniui. Paslaugų gavėjas dėl vykstančių procesų organizme bei staigiai padidėjusio streso lygio iki itin stipraus, neretai nesuvokia savo emocijų ir negeba nurimti, išspręsti situacijos savarankiškai. Labai svarbus bendradarbiavimas su paslaugų gavėjo artimaisiais ir specialistų komanda. Nuosekliai ir struktūruotai teikiant paslaugas galima pasiekti labai gerų rezultatų asmens socialinės adaptacijos ir integracijos srityse. Čia gelbėja socialinio darbuotojo kolegos - individualios priežiūros darbuotojai, kurie kryptingai veikia pagal socialinio darbuotojo sudarytą Individualų pasaugų gavėjo socialinės globos planą. Darbuotojai kasdien ugdo, stiprina, palaiko ir atstato jų socialinius įgūdžius, padeda palaikyti paslaugų gavėjo psichinę sveikatą ir kasdienį funkcionavimą.
Komandinio darbo dėka, siekiant pastiprinti paslaugų gavėjo stipriąsias asmenybės puses ir jas kaip įrankį įgalinti padedant, kiek įmanoma, pačiam įveikti sunkumus ir iššūkius, pamažu didėja harmonija su aplinka ir savimi, net jei tas ramybės jausmas trunka pvz. tik dieną ar tris valandas - tai didžiulis paties asmens ir komandos pasiekimas.
Socialinio darbo metodai
Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ teikia kompleksinę pagalbą psichikos ir elgesio surikimus turintiems asmenims, kuriems dėl kompleksinių sveikatos sutrikimų pripažįstama ir nustatoma lengva, vidutinė arba sunki negalia. „Šeimos slėnyje“ dirbantys socialiniai darbuotojai turi reikalingų žinių su negalią patiriančiais paslaugų gavėjais, sudaro Individualų paslaugų gavėjo socialinės globos planą. Įgyvendinant šį individualų, pagal asmens poreikius sudarytą planą, taikomi šiuolaikinio socialinio darbo metodai, pvz.:
Taip pat skaitykite: Mokslinė A. Baranausko veikla
- Socialinės istorijos metodas: padeda suprasti asmens gyvenimo aplinkybes, patirtį ir kaip tai veikia jo dabartinę situaciją.
- Bendravimo (alternatyvios komunikacijos) metodas: skirtas asmenims, turintiems sunkumų bendraujant tradiciniais būdais.
- Miško terapijos metodas: teigiamai veikia paslaugų gavėjo fizinę ir psichinę būseną, padeda sumažinti stresą, pagerina nuotaiką.
- Socialinių dirbtuvių metodas: darbinių įgūdžių stiprinimas, ugdymas.
- Finansinio raštingumo metodas: padeda asmenims geriau suprasti ir valdyti savo finansus.
- Atvejų aptarimų metodas: skirtas aptarti sudėtingas situacijas ir ieškoti geriausių sprendimų.
- Savęs pažinimo metodas: padeda asmenims geriau suprasti save, savo stiprybes ir silpnybes.
- Poilsio metodas: skirtas atsipalaidavimui ir streso mažinimui.
- Motyvacinės sistemos metodas: būdų ir priemonių rinkinys, skirtas skatinti ir palaikyti vidinį arba išorinį paslaugų gavėjo motyvavimą.
- Tvarumo metodas: skirtas užtikrinti ilgalaikį aplinkosauginį stabilumą, siekiant efektyviai naudoti turimus išteklius.
- Aplinkos pažinimo metodas: skirtas geriau pažinti ir suprasti aplinką per tiesioginį tyrinėjimą, stebėjimą bei praktinę patirtį.
- Lytiškumo ugdymo metodas: padeda paslaugų gavėjams jaustis patogiai savo kūne, gerbti kitus ir daryti atsakingus sprendimus/veiksmus dėl seksualinės veiklos.
- Intermodalinis meno terapijos metodas: socialinis darbuotojas taiko įvairias meno terapijos technikas, kad padėtų paslaugų gavėjams spręsti emocines problemas ir / arbas lavinti/ugdyti darbinius įgūdžius.
- Bendruomeniškumo metodas: socialinis darbuotojas skatina paslaugų gavėjus dalyvauti bendruomenės veikloje, kad jie jaustųsi labiau integruoti ir galėtų gauti daugiau palaikymo.
- Advokacijos/vadybininko metodas: socialinis darbuotojas atstovauja paslaugų gavėjams ir padeda jiems ginti savo teises, siekiant užtikrinti, kad jų balsas būtų išgirstas.
- Saugios intervencijos ir/ar AVEKKI metodas: būdas valdyti pavojingas situacijas, kai reikia užtikrinti paslaugų gavėjo saugumą ir išvengti fizinio ar emocinio pakenkimo tiek sau, tiek aplinkiniams.
Taikant atvejo aptarimo metodą komandiškai mokomasi kartu atpažinti paslaugų gavėjo gynybiškumo priežastis, nustatyti jo poreikius, atskleidžiant jo stiprybes, kartu stiprinant darbinius, mokymosi, savitvarkos įgūdžius.
Šiuolaikiškas, individualus socialinis darbas su paslaugų gavėju apima tiesioginį ir asmeninį bendravimą. Dirbant su centre gaunančiu socialines paslaugas asmeniu - paslaugų gavėju, svarbu parinkti tokį metodą, kuris labiausiai atitiktų paslaugų gavėjo poreikius. Metodo parinkimas priklauso nuo paslaugų gavėjo situacijos, poreikių ir galimybių: svarbu nekelti per didelių, greitai nepasiekiamų lūkesčių ir kartu nenuvertinti paties asmens galių.
Šiame procese yra, visų pirma, svarbiausia tikėti tuo, ką darote ir tuo, kad paslaugų gavėjui pavyks, įkvėpti jam pasitikėjimo savimi, kuris yra savarankiškumo pamatas. Mažiausias pasiekimas - tai didelis sėkmės žingsnis į paslaugų gavėjo ateitį. Pvz. Paslaugų gavėjas kuris paveiktas vaistų ir/arba sensorinių perkrovų labai retai šypsosi, todėl didžiausia jo galia/pasiekimas - išmokyti suteikti atgalinį ryšį komunikacijoje, kasdienių įgūdžių įgijimo procese, t. y. Kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ teikdamas socialinės globos paslaugas nepamiršta paslaugų gavėjo teisių, užtikrinant jam orią, saugią aplinką, taip pat teisę būti informuotam apie dienos veiklų eigą, užimtumą, dienos veiklos seką ir pan. Tai betarpiškai svarbu dirbant su visais be išimties paslaugų gavėjais, patiriančiais biopsichosocialinius iššūkius ir kuriems reikalinga priežiūra/globa, kurie daugiau mažiau savarankiškai savimi pasirūpinti negali. Elgesio ir psichikos sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo istorijos labai skirtingos, individualios ir unikalios, jiems labai svarbus visuomenės/bendruomenės palaikymas ir supratimas. Harmonija su aplinka ir savimi - tai kiekvieno bendruomenės nario indėlis.
Meninės veiklos taikymas socialiniame darbe
Žmonės, sergantys psichikos ligomis, yra jautresni ir pažeidžamesni. Tokių žmonių galimybes pritapti visuomenėje labai pagerina psichosocialinė reabilitacija, kurios pagrindinis uždavinys yra išsaugoti neįgaliųjų individualumą ir socialinę vertę. Psichosocialinė reabilitacija apima daug paslaugų, padedančių negalią turintiems asmenims išmokti gyventi su savo negalia. Viena iš tokių paslaugų yra socialinio darbo bei užimtumo terapija. Kompleksiškai gydant psichikos sutrikimus, gali būti naudingas meninės kūrybos metodas. Meninė kūryba ir meninė saviraiška yra puikios galimybės geriau pažinti save filosofiškai, fiziologiškai, emociškai. Kuriantis žmogus lavina fantaziją, kūrybingumą, įgūdžius, atsipalaiduoja. Meninės veiklos ir kūrybiškumo panaudojimas dirbant su sveikatos problemų turinčiais žmonėmis sukūrė vadinamąją socialinę meno terapijos kryptį, kurios tam tikrus metodus savo veiklos praktikoje gali pritaikyti ir specialistai, neturintys specialaus medicininio ar psichologinio pasirengimo. Vienas iš tokių specialistų yra socialinis darbuotojas.
Socialinio darbo tikslas - padėti žmonėms įveikti socialines problemas ir pritapti visuomenėje. Socialinio darbo profesija dar yra palyginti jauna, todėl savo veikloje vadovaujasi kitų profesijų (sociologijos, psichologijos, medicinos ir pedagogikos) žiniomis. Socialinis darbuotojas privalo turėti įvairių sričių žinių bei gebėjimų jas pritaikyti praktikoje. Be teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, socialinis darbuotojas turi turėti ir tam tikrų asmeninių savybių, tokių kaip sugebėjimas lengvai bendrauti, kūrybingumas, greita orientacija, kruopštumas, sąžiningumas, darbštumas, pareigingumas, dėmesingumas, optimizmas, humaniškumas, ryžtas, drąsa, supratimas. Kūrybingumas yra viena svarbiausių socialinio darbuotojo savybių, be kurios būtų sunku įgyvendinti profesinės veiklos užduotis, kadangi socialinis darbuotojas dirba labai plačiame veiklos lauke ir su labai įvairiomis, įvairių problemų turinčiomis socialinėmis žmonių grupėmis. Kūrybiškais socialiniais darbuotojais yra laikomi tie specialistai, kurie nebijo ieškoti nestandartinių darbo įrankių bei naujų veiklos schemų, nebijo rizikuoti ir mokytis iš klaidų. Pasitelkdami į pagalbą kūrybinę/meninę veiklą, socialiniai darbuotojai gali palengvinti savo darbą ir gerokai padidinti savo darbo efektyvumą.
Taip pat skaitykite: Psichikos negalios ir užkalbėjimai
Kūryba yra neatsiejama nuo socialinio darbo. Viena vertus, socialinis darbuotojas turi būti kūrybiškas ir gebėti pasirinkti tinkamus darbo metodus, kita vertus, kūrybinė veikla gali būti taikoma kaip vienas iš socialinio darbo veiklos metodų. Meninės veiklos taikymas socialiniame darbe nėra susijęs nei su tikslu gydyti, nei su tikslu išmokyti piešti ar kurti meną. Socialinio darbo kontekste svarbus pats kūrybinis procesas, kuris suteikia ugdomąjį, terapinį bei atpalaiduojantį poveikį. Socialinis darbuotojas, taikydamas meninę veiklą, siekia išugdyti neįgaliųjų valią, kruopštumą, kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi. Socialiniai darbuotojai, pasitelkdami meno terapiją nesiekia įveikti vidinių, emocinių kliento prieštaravimų. Jų tikslas yra padėti klientui įgyti naujų įgūdžių, keisti elgesį, kad neįgalus žmogus sugebėtų gyventi su savo negalia, o bendruomenė - su neįgaliu asmeniu. Tokiu būdu meninės veiklos metodo taikymas padeda neįgaliesiems įsilieti į visuomenę. Meninės veiklos įtraukimas į socialinio darbo praktiką padeda nustatyti kliento problemas ir atrasti jų sprendimo būdus tais atvejais, kai kliento gebėjimai apibūdinti ir įvertinti savo problemą yra riboti. Taigi meninė veikla pirmiausia palengvina socialinio darbuotojo bendravimą su neįgaliuoju. Ypač tais atvejais, kai asmeniui sunku tinkamai išreikšti savo mintis ar trūksta bendravimo įgūdžių.
Daugelis žmonių galvoja, jaučia ir prisimena dažniausiai ne žodžiais, o vaizdais. Šie vaizdai tampa žodine kalba, kai bandome perteikti kitiems tai, kas vyksta mūsų galvoje. Meno terapijos papildo tradicines pokalbių terapijas. Meninė veikla taip pat padeda užmegzti santykius. Dirbdami kartu prie meninio projekto - nesvarbu, ar tai būtų dramos žaidimas, freska, daina ar grupinis eilėraštis - sukuriami ryšiai, leidžiantys klientams atsiskleisti. Viena iš socialinio darbo funkcijų yra socialinių ryšių atstatymas bei palaikymas. Kiekvienam žmogui svarbu priklausyti kokiai nors grupei ar bendruomenei, ne išimtis ir neįgalieji. Priklausymas bendruomenei leidžia neįgaliam žmogui suvokti asmeninę savo svarbą ir reikalingumą, turi įtakos ugdymui, socializacijai ir įgalinimui. Todėl neįgaliesiems ne tik svarbu dalyvauti bendruomenės gyvenime, bet ir svarbu būti priimtam tos bendruomenės narių. Būtent meninė veikla socialinio darbo praktikoje leidžia socialinės globos institucijoje sukurti nedidelę bendruomenę, kurios narius sieja kūrybinė veikla. Taikydamas meninės raiškos priemones, socialinis darbuotojas keičia nusistovėjusį negatyvų požiūrį į neįgalų asmenį, padeda jam įsitraukti į visuomenę.
Globos namuose psichikos negalią turintiems asmenims paprastai yra taikomos šios meninio užimtumo veiklos: dailė, muzikos užsiėmimai, šokio (judesio) užsiėmimai, teatro/dramos užsiėmimai, rankdarbiai. Būtent meninė veikla ir palengvina neįgaliųjų socializacijos procesus. Meninė raiška padeda neįgaliesiems ugdyti gebėjimą gyventi su savo negalia, lavinti socialinius įgūdžius, normalizuoti arba gerinti negalios priėmimo ir tarpusavio supratimo kokybę. Dailė sukuria fiziologinį atsipalaidavimo pojūtį, vidinę ramybę, keičia nuotaiką, sukelia įgalinimo jausmą, stimuliuoja pažintinius įgūdžius, kurie aktyvina psichikos ir smegenų veiklą. Muzika suartina, sutelkia žmones į darnesnę bendruomenę. Šokio/judesio veikla spartina kognityvinius procesus, didina disciplinuotiškumą. Meninė veikla skatina neįgaliųjų dalyvavimą, todėl sudaromos galimybės palaikyti socialinius ryšius, tiek su kitais neįgaliaisiais, tiek su negalios neturinčiais asmenimis. Aktyvus dalyvavimas bendrose veiklose didina neįgaliųjų įgalinimą ir skatina aktyvesnį socialinį įsitraukimą.
Iššūkiai ir dilemos socialiniame darbe su psichikos negalią turinčiais asmenimis
Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu. Taip pat svarbu atsižvelgti į santykius su klientais, kolegomis, vadovais, organizacija ir visuomene. Socialiniai darbuotojai turi įgyvendinti veiksmus, kurių tikslas yra pagerinti klientų gyvenimo kokybę, bet kartu išlaikyti profesionalumą, etiškumą ir atsižvelgti į teisės aktus. Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią. Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę. Socialinių darbuotojų atliekami vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo asmens poreikių ir galimybių. Socialiniai darbuotojai turi turėti lankstų požiūrį, kuris padėtų prisitaikyti prie specifinių poreikių ir galimybių, su kuriomis susiduria psichikos negalią turintys asmenys. Svarbu, kad socialinis darbuotojas nuolat vystytų savo kompetencijas, gebėjimus ir žinias, kad galėtų atlikti savo darbo funkcijas kokybiškai ir tinkamai reaguotų į iššūkius, su kuriais susiduria.
Tai gali apimti savęs vertinimą, refleksiją, mokymąsi, taip pat reikia turėti gerą palaikymo ir paramos sistemą siekiant gerų darbo rezultatų. Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę. Svarbu nuolat ugdyti savo profesinę kompetenciją ir gilinti žinias. Tai skatina darbuotojų motyvacijos augimą ir užtikrina organizacijos narių kvalifikacijos lygio išlaikymą.