Lietuvos poetų kartos, kurių kūrybinis kelias prasidėjo po atlydžio, pastangos išsivaduoti iš sovietinio raugo ir pereiti į vaiskesnę vaizduotės erdvę neša vaisių literatūrai. Poezija pamažu atgauna ne tik skaitytojų pasitikėjimą ir meilę, bet ir grožinį magnetizmą, kurio taip stigo pokario dešimtmetyje. "Pilietiškumas" ir sovietinio gyvenimo lakavimas, dar vis literatūron brukamas režimo ideologų, šiandien gabesnių poetų tarpe nyksta kaip pernykštis sniegas. Ypač ryškus yra dailiosios lyties lyrikių suklestėjimas. Dar niekad Lietuvoje vienu metu nečiulbėjo tiek daug lakštingalų. Jų balso klausosi ne tik laisvės pasiilgęs kraštas, bet ir plataus pasaulio Lietuva. Šalia Janinos Degutytės ir Juditos Vaičiūnaitės dabar Lietuvoje iškyla ir kitos poetės: Dalia Urnevičiūtė, Violeta Palčinskaitė, Ramutė Skučaitė. Apytikriai imant, nei amžiumi, nei poetiniu ūgiu jos nedaug ką viena kitai nusileidžia. Kaip Amerikoje L. Sutema, J. Švabaitė, V. Bogutaitė, D. Sadūnaitė, M. Saulaitytė, taip ir jos Lietuvoje tyliai rungtyniauja tarpusavyje, norėdamos įsitvirtinti Parnaso viršūnėje.
Kūrybinio kelio pradžia
Janinos Degutytės ir Juditos Vaičiūnaitės kūrybinis laikotarpis sutampa. Savo poetinę egzistenciją jos pradėjo gerokai po atlydžio. Degutytės pirmieji eilėraščiai yra pažymėti 1957 m. data, o Vaičiūnaitės sovietinėje spaudoje - 1956 m. Pirmą kartą su Degutyte teko susidurti "Aiduose" (1966), kur buvo atspausdinti jos eilėraščiai "Antigona". Ji prisistatė kaip universalinio tembro poetė, sugebanti skambinti kilnia, elegine lyra. Vaičiūnaitės debiutas mano sąmonėj įvyko, bevartant "Poezijos pavasarį" (1966). Jos eilėraštis "Sukilėlis" apie Adomą Bitę, 1863 metų sukilimo tremtinį, padvelkė formos naujoviškumu, žodžių įvairumu ir atviros tiesos troškimu.
Poetinio proceso suvokimas
Rinkinio "Šiaurės vasaros" aplanke Degutytė atsiveria skaitytojui: "Eilėraštis ne monologas. Tai šviesus ir skaudus pasikalbėjimas su draugu. Su artimiausiu draugu, nes bet kam visko nepasakysi, prieš bet ką neapsinuoginsi. Eilėraštis - tai dialogas. Bet reikalinga tik viena mažutė sąlyga: kad būtų kas klauso". 1966 m. "Poezijos pavasaryje" skaitome ir Vaičiūnaitės pasisakymą: "Labai mėgstu vartyti žodynus. Žodžiai sukelia asociacijų grandinę. Gerai rašosi eilėraščiai, kurių štrichai kažkada užfiksuoti kalendoriuose, užrašų knygelėse. Šita profesija savotiškai ir, tur būt, visam laikui sugadina žmogų. Netgi pačiom tragiškiausiom minutėm nesąmoningai galvoji - ką iš to ištrauksi eilėraščiams". Atviri jų pasisakymai akivaizdžiai parodo, kaip skirtingai jos žiūri į savo profesiją. Degutytei rūpi tiesioginis, asmeniškas, intymus kontaktas. Vaičiūnaitei, priešingai, reikalingas atstumas stebėjimui ir medžiagos rinkimui.
Egzistencinės įtampos balsas
Degutytė stovi prieštaraujančių jėgų sankryžoje - "tarp meilės ir mirties", tarp atsivėrimo ir paslapties. Visa savo dvasia ji veržiasi į šviesą. Šioje strofoje mes girdime egzistencinės įtampos balsą:
Aš atverta lig paskutinio nervo . ..Lig paskutinės paslėptos minties.Ne kaip žaizda,Kaip lūpos, ištiestos į saulę -Tarp meilės ir mirties.(Mėlynos deltos, 95)
Taip pat skaitykite: Degutytes Lyrika
Gamta kaip šviesos šaltinis
Net ir "dugne, pačiam dugne - šviesu". Tai yra įsijautimo poezija. Vidurvasario saulė ir beržai. . . Kad aš tėkmėj toj amžinoj esu (t. p. 96) Tokio virpesio Vaičiūnaitės poetiniame tembre nėra.
Poezijos rinkiniai
1959-67 laikotarpyje pasirodė Janinos Degutytės 5 poezijos rinkiniai, kurių atranką sutelkia 1968 išleista rinktinė "Mėlynos deltos". Vėliau išėjo naujas jos stiprus rinkinys "Šviečia sniegas" (1970).
Poezijos aiškinimo sunkumai
Anglų poetė Dame Edith Sitwell, kalbėdama apie romantiką Shelly, pasakė: "Yra žymiai sunkiau aiškinti gėlės augimą, negu Partenono statybos dėsnius". Aiškinti poeziją, kuri alsuoja pirmaprade gamta, yra sunku. Kiekviena analizė dūždama sukasi apie tą patį. Panašiai yra ir su Janinos Degutytės poezijos aiškinimu. Visa jos poezija, kaip atsiskleidusi gėlė (žiedas, stiebas, lapeliai), susilieja su fonu, kurį sudaro augmenija, dangus, perspektyva, gelmė.
Gyvenimo teigimas ir šviesos troškimas
Viską žinai. Todėl ir džiaugsmą žinai. Džiaugsmą bėgančios saulėn žolės. Kojomis žemę paliesti. (Mėlynos deltos, 56-67) Gyvenimo teigimas yra drauge ir šviesos troškimas. Degutytės poezijoje šviesa yra matuojama senovės lietuvių kulto mastu - pamaldžiu garbinimu. Ir pagal saulę ieškojai savo laužo. (t. p. 148) Ir "tamsoj neatplėšiamoj" poetė mato saulės artėjimą ir ragauja saulę net "iš saujos pirmojo sniego".
Jaunystės lyrika
Ypač tyra ir melodinga yra Degutytės jaunystės lyrika. Čia randame puokštę gražiausių eilėraščių ("Lankoje", "Lino rankšluostėlis", "Svajonė" ir kiti). Reikia stebėtis Degutytės mokėjimu išvengti oficialaus balasto, distiliuoti savo poetinę frazę nuo laikmečio deklaracinių priemaišų ir likti ištikimai savo vidaus balsui. Todėl, kai skaitome jos patriotinius eilėraščius, tikime kiekvienu žodžiu.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Patriotizmas
Jos metafora gimsta iš didelės meilės savo kraštui:
Tu - mažutė, tu telpi visaĮ Čiurlionio karalių delnus…Tu - riekelė duonos kasdieninėsAnt pasaulio vaišių pilno stalo,(t, p., 118)
Kas paprasčiau ir nuostabiau lig šiol yra dainavęs tėvynei? Tačiau Degutytės patriotinė gaida turi ne tik žiedlapio švelnumą, bet ir šventumo savybę. Šiuo bruožu ji yra gimininga kai kuriems romantikams, o ypač tauriam anglų romantikos genijui William Wordsworth (1770 - 1850), kuris irgi iš savo krašto detalių kūrė spinduliuojantį poezijos rojų.
Baltos spalvos dominavimas
Jei reikėtų spalva paženklinti Degutytės poeziją, pasirinkčiau baltą. Degutytės lyrikos nuometas yra baltulytis. Epitetas "baltas" yra dažnas jos eilėraščiuose: "svyruokliai balti", "balti dienovidžiai", "baltas kmynas", "balti balti beržai ant kalno", "balta kakta", "balti sparnai". Net ir nakties juodumą ji nubaltina "baltais chalatais".
Tamsesni tonai
Tačiau su rinkinio "Šiaurės vasaros" (1966) pasirodymu Degutytės kūryboje pasigirsta ir tamsesni tonai. Mirčiai priartėjus, "viskas pasikeičia". Žodžiai, gilios rimties paliesti, įgauna sugestyvų eleginį dainingumą.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Lietuviškos aplinkos įvaizdžiai
Taigi ir šitame laikotarpyje šešėlių nėra daug. Žymiai daugiau yra įvaizdžių, kuriais pagaunamas lietuviškos aplinkos "das Ding an sich". Regime ir kriaušę tėvo sode, ir verkiančias avižas, ir rugius ant kalno, ir stovinčius laukuose rūpintojėlius; ir ąsotį, iš kurio galima atsigerti volungės čiulbesio, ir obelis po nuometais baltais. Girdime ir mielą liaudies dainelę:
O ant lauko jovaras žydėjo . . .O per lauką vieškeliai žvangėjo (t. p.argi esi didesnis už mane?klausia žolė. (t. p., 166)
Čia prabyla ir grėsmės nuojauta: "Ir švininė kulka taip pat ieško mano širdies".
Janinos Degutytės kūrybos pavyzdžiai
Tu - mažutė, tu telpi visaĮ Čiurlionio karalių delnus…Tu - riekelė duonos kasdieninėsAnt pasaulio vaišių pilno stalo…
RūpintojėliaiAtsistojo laukuosRūpintojėliai.Kažkas savo širdiesNepakėlė.
Palinkėjimai Lietuvai
Linkiu, kad Lietuvoje atsirastų daugiau žmonių, kurie garsintų Lietuvos vardą. Linkiu, kad žmonės rūpintųsi ne tik savimi, bet ir Lietuva. Kad Lietuvos piliečiai galėtų susikurti gerą ir pilnavertį gyvenimą. Mūsų valstybę puošia trispalvė vėliava.
Priklausomybės metai
Lyg ir su mąžtančiu pasitikėjimu žvelgiame į poetus, kurių gyvenimas ir kūryba liko priklausomybės metuose. Jiems nebuvo lemta sukurti savąją atogrąžą, poetinę retrospekciją. Neilgo Janinos Degutytės gyvenimo riba - 1990 metai, viskas iš esmės likę anapus. Poetės 75-mečiui nepasirodė naujų darbų, bet išėjo reikšmingų vertimų. Birutės Ciplijauskaitės į ispanų kalbą išversti 89 J. Degutytės eilėraščiai (kartu ir Birutės Pūkelevičiūtės) sudėti į knygą „Entre ei sol y la desposesion“, 2002. Tai universitetinis leidinys. Taip pat vainikuotas ir ilgametis JAV gyvenančios ir dirbančios humanitarinių mokslų daktarės M. G. Slavėnienės triūsas - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jos į anglų kalbą išverstų J. Degutytės eilėraščių rinktinę „Poezija / Poems“ (2003).
Humanitarų pagalba
Atrodo, kad didesnę pasaulio kultūros pažinimo patirtį turintys humanitarai pačiu laiku ateina į pagalbą priklausomybės laiko lietuvių poezijai, legitimuodami jos vertę. „Nepaisydama primetamų stilistinių ir ideologinių „socialistinio realizmo“ dogmų, Degutytė, kaip, beje, ir daugelis kitų lietuvių rašytojų, sugeba sukurti savo asmeninę politinę potekstę kai kuriuose sistemai priimtinuose eilėraščiuose“, - sako Rimvydas Šilbajoris rinktinės anglų kalba „Įvade“. Atpažįstame tą pačią poezijos gynimo sistemą, kuri vienais ar kitais būdais išbandyta ir Lietuvoje. Tačiau kitos patirties kritikų lūpose iš esmės tie patys motyvai atrodo patikimesni.
Žmogaus pasaulio konstravimas
Žmogaus pasaulis yra nuolat konstruojamas, dekonstruojamas, rekonstruojamas. Galimybė visuose žmogaus veiksmuose dalyvauja kaip nepakeičiamas būties modusas. Laiko tarpsnis, per kurį atsiskleidžia ir išsiskleidžia asmens kūrybinės galios, visada yra įrėmintas vienokios ar kitokios galios struktūrų, prievartos būdų, politinių ir ekonominių sankcijų. Ideologinė galia, ideologine prievarta kūrybai yra pati sunkiausia, labiausiai iškreipianti natūralius santykius. Mąstant apie literatūrą, Lietuvoje sukurtą priklausomybės metais, reikia ieškoti naujų sąvokų, naujų minties instrumentų. Bendrąja prasme lieka galioti herojiškoji arba romantinė perskyra „arba-arba“ be jos nesuprasime rezistencinės kūrybos ir tų, kurie atsisakė dalyvauti ideologizuotame viešajame literatūros gyvenime. Bet nepaneigiamai galioja ir formulė „ir-ir“, reiškianti bent dalinį prisitaikymą, sutikimą kalbėti ne tik savo, bet ir primetama kalba. Prisitaikymas nėra visiškas susitaikymas; tarp šių laikysenų išlieka tarpas, esmingai veikiantis kūrybą, kai kuriais atvejais ir gana dramatiškai. Tarpas, virstantis plyšiu, o atskirais atvejais ir pleištu, ardančiu asmenybės vientisumą, jį dvilypuojančių.
Dvejopo santykio zona
J. Degutytė, išleidusi devynis poezijos rinkinius, kelias knygas vaikams, vertusi E. Verhaereną, R. M. Rilke, M. Cvetajevą, W. Szymborską, šiandien atrodo likusi dvejopo santykio zonoje; panašiai kaip ir kiti jos kartos poetai. Dabartinį skaitytoją ir poezijos vertintoją gali trikdyti vien tai, kad pirmoji J. Degutytės knyga „Ugnies lašai“ (1959) pradedama „Pasikalbėjimu su Leninu“ ir dedikacija žuvusiems Kauno komjaunuoliams. Be abejo, tai prisitaikymo prie to laiko politinės konjunktūros ženklai. Jie buvo pastebėti ir įvertinti - ordinu, valstybinėmis premijomis.
Dekonstrukcija
Prisitaikymo klodas kūryboje ir gyvenime. Kiek jis yra likęs paviršiuje ir kiek persmelkęs giliuosius pasaulėvaizdžio klodus? Kiek jis gali būti dekonstruojamas? Dekonstrukcija yra filosofinė ir literatūrologinė sąvoka, priklausanti J. Derrida, bet gana įvairiai suprantama ir aiškinama. Atodangos reikšmė taip pat jai priklauso. Pagal Derrida, dekonstrukcija negali būti tapatinama su destrukcija; ji artimesnė demontažui, konstrukcijos analizei sluoksnis po sluoksnio. Dekonstruojama struktūra nėra pastovi duotybė, istoriškai ji daugiasluoksnė, kintanti.
Kūrybos daugiasluoksniškumas
Šiuo požiūriu ir J. Degutytės kūrybą turėtume laikyti daugiasluoksne; ne visi jos sluoksniai yra autentiški, susiję su asmenybe laisvais pasirinkimais, apsisprendimais. Tekstuose yra svetimteksčių. Bet dekonstruoti nereiškia ką nors pašalinti. Pašalinimas visai kultūroje nėra įmanomas. Negalima padaryti taip, kad neliktų Salomėjos Nėries „Poemos apie Staliną“ ar Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Jo vardas“. Dekonstrukcija sietina ir su rekonstrukcija, su laiko, pasikeitusių sąlygų ir aplinkybių skatinamu kitokiu tų pačių tekstų perskaitymu, su pakitusiais centro ir periferijos, rašto ir paraštės santykiais. Taip pat ir su santykiais, kurie yra susiklostę tarp kūrybos ir jos vertinimo kritikoje, visuomeninėse recepcijose, savotiškose bendruomeninėse poetinių reikšmių konstrukcijose. Tie santykiai taip pat yra dekonstruojami ir rekonstruojami.
Kalbėjimo moduso problema
Čia iškyla kalbėjimo moduso problema. Prasminga, kuriuo nors būdu į būsimus konstruktus persirašanti dekonstrukcija turėtų stengtis išvengti naujų ideologemų, pervertinimo pagal pakitusius ideologinius poreikius. Poetės gyvenimas buvo dvilypis ne tik viešo ir neviešo poetinio diskurso požiūriu. Mažai kam tebuvo žinoma ir išskirtinai skaudi jos biografija, sunkios šeimos peripetijos. Vaikystė - iškankinto, pažeminto vaiko, bandžiusio globoti mylimą, klaikiai geriančią motiną. Jaunystė, lituanistikos studijos universitete paženklintos skurdo, gyvenimo pusbadžiu, nepagydomos širdies ligos. Išdidi prigimtis, trokštanti būti stipri ir nepriklausoma, iš paskutiniųjų slepianti skurdą, ligotumą. Platus J. Degutytės poezijos horizontas, stebinęs ir vertęs gūžtis bendrakursius, ir siaurinta, apribota literatūros samprata universitete.
Ankstyvoji kūryba
Pradėjo rašyti anksti (10-12 metų), gana laisvai jausdama moderniųjų neoromantikų, ypač S. Nėries ir Jono Aisčio stilistiką. Anksčiausias žinomas eilėraštis iš 1944 metų - „Tėvynes vardas“. Pokaris, Kaune turėjęs ypatingo rezistencinio aštrumo, taip pat ir VII gimnazijoje, kurioje mokėsi, kai buvo areštuota visa paralelinė berniukų klasė. „Nebaigtoj autobiografijoje“, rašytoje 1989 metų rudenį (mirė 1990 metų vasario 8), rašė, kad jau trylikametė viską mačiusi ir supratusi, netikėjo tais, kurie atėjus laisvesniam metui tarėsi tik dabar praregėję, nieko nežinoję. Išlikę sąsiuviniai iš tiesų liudija gana aiškias rezistencines nuotaikas: eilėraštis „Mokytojui K.“, skirtas suimtam ir pražudytam (1947 ar 1948) istorijos mokytojui Klovai, kuris savo idealais atitiko jaunos gimnazistės prigimtį. Pokario poezijoje J. Degutytė ilgai nematė sau vietos, rašė nesiekdama spausdintis.
Aplinkos įtaka
Įdomus yra faktas, kad artimoji aplinka, bičiuliai stūmė Janiną į kūrybos viešumą. Eilėraščius slapta nuo autorės tuometiniam Rašytojų sąjungos poezijos konsultantui Eugenijui Matuzevičiui, politinio kalinio broliui, palaikiusiam ryšius su savo kartos išeiviais žemininkais (su Kaziu Bradūnu), nusiuntė bičiulė. E. Matuzevičius veikė kaip literatūrinės patirties įgaliotinis, turintis ir oficialaus konsultanto teisių. Paprašytas šią situaciją prisiminti (1980, liepa), jis rašė: „Ir štai 1957 m. gaunu iš Janinos draugės laišką ir nemažą pluoštą Janinos eilėraščių. Tada Janina dirbo Tauragėj. Tame laiške buvo aiškinama, kad pati autorė nedrįstanti siųsti, o jos draugė mananti, kad tai tikri eilėraščiai, tikra poezija. Klausia, kokia būtų mano nuomonė apie tuos eilėraščius. Aš iš karto perskaičiau atsiųstąjį pluoštą. Ir pajutau didelį poetinį džiaugsmą. Štai kur tikra poezija, tikri eilėraščiai“. E. Matuzevičius turėjo pakankamai išlavintą poetinį jausmą, gerai pažino lietuvių lyrikos tradiciją, moderniuosius neoromantikus, žemininkų kūrybos pradžią. Pats buvo pasirinkęs dalinio prisitaikymo būtį to laiko literatūroje. Buvo suprastas (bent iš dalies) savo kartos literatų, taip pat ir išeivių. Trapi neoficialioji to laiko literatūrinė bendruomenė norėjo girdėti savo balsą, skambantį didesnėje erdvėje, nors ir neišvengiamai kompromisišką.
Bendruomenės vaidmuo
Didesnė kūrybinė galia nėra linkusi į kompromisus. Kažkas turi kompromisą sankcionuoti, morališkai legitimuoti. Baigiantis šeštajam dešimtmečiui, kūrybinius kompromisus legitimuoti pradėjo kiek laisvesnė, mažiau išgąsdinta kultūrinė bendruomenė. Pradėjo megztis tam tikros sutartys tarp rašančių ir skaitančių, formavosi tam tikri atpažinimo kodai. Kultūrinė bendruomenė tarsi brėžė ribas, iki kurių galima eiti ir kompromiso būdu - iš esmės tai kompromisą darančio skausmas, moralinė nerimastis. Kai nebeskauda, kompromisas išnyksta pereidamas į laikyseną, tiesiog į tokį gyvenimą.
Laiškai iš Sibiro
Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių, kaip pati yra sakiusi, bijojo juos laikyti, sudegino. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi. To meto (šeštasis septintasis dešimtmetis) dvasinio bendravimo retorika yra savitai romantinė-romansinė, gaubiama bendrojo (tėvynės) ir atskirojo (likimo, dalios) klodo. 1965 metų „Poezijos pavasaris“ išspausdino ištraukų iš skaitytojų laiškų - liko to laiko laiško retorikos pėdsakų. Mokytoja lituanistė Aldona Kruopštė rašė: „Ačiū už Jūsų nuostabius eilėraščius. Jie tokio nauji, gaivūs ir pasiekia pačią širdį… Turbūt, reikia viską savo širdimi perjausti, perkentėti, o tada išlieti popieriuje. Tik tada gimsta tikroji poezija, jaudinanti ir įkvepianti…“ (1959). Reikia, kad poezija eitų iš širdies į širdį, kad jaudintų, įkvėptų.
Intymumo galimybė
Henrikas Radauskas jau būtų galėjęs perspėti, kad šildyti yra krosnies, o ne poezijos pareiga, bet Lietuvoje poezijos modernėjimus buvo pristabdytus, intymumo, tiesioginio emocinio kontakto su skaitytoju galimybė liko saugiausius lyrikos prieglobstis. Kaip tik ši šeštojo, o ir vėlesnių dešimtmečių lyrikos sklaidos erdvė dar turi būti papildomai žvalgoma, atidengiama sluoksnis po sluoksnio, dekonstruojama ir rekonstruojama. Ryškėtų romantinis-romansinis sąlytis, emocinis dialogas ar intymus monologas, stilistinio pakilumo norma, tėvynės, gimtinės, gimtosios kalbos, poetizuotos, su liaudies tradicijomis susietos krikščionybės vertybinės nuostatos. Ir poetinę raišką koreguojantis, ribojantis ir neišvengiamai stabdantis skaitytojų lūkesčių atitikimo siekinys.
Karališkumo metafora
J. Principinė intymaus kalbėjimo nuostata, subtiliai suderinta su karališkumo metafora, su slaptos, išdidintos Lietuvos reikšmės nuoroda. J. Degutytė skirtingai negu Justinas Marcinkevičius niekad neperžengė intymumo ribos, nesiėmė epiškesnių žanrų. Intymumo skalę bandė plėsti dialogiškumu, pokalbio intonacijomis, tai ir deklaruodama „Šiaurės vasarų“ (1966), vieno iš įdomiausių savo rinkinių, aplanke: „Eilėraštis - ne monologas. Tai šviesus ar skaudus pasikalbėjimas su draugu. <…> Eilėraštis - tai dialogas. Bet reikalinga tik viena mažutė sąlyga: kad būtų kas klauso…“
Susikalbėjimo rėmai
Lyrinės, monologinės prigimties poetė, gerai suprasdama, kad ideologinis režimas neleis peržengti tam tikrų ribų, bandė plėsti vidinio savo laiko žmonių susikalbėjimo, susipratimo rėmus. Pasitikėdama naudojosi tautosakos resursais, iš esmes ėjo tuo keliu, kurį studijoje „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970) brėž Donatas Sauka, ryškindamas liaudies kūrybos grožį, estetinę vertę. Kas kyla iš grožio ir yra sutelkta į grožį be nuolaidų pretenduoja į vietą po kultūros saule. J. Degutytės „Bėkit, bareliai“ (1966), kaip ir visas ciklas „Devynios aušros“, priklauso gražiausioms tautosakinėms variacijoms, o „Sena daina“ (1966) - mitinės poetinės klausos pavyzdžiams. 1969 m. „Metmenyse“ (11) Rimvydas Šilbajoris paskelbė straipsnį „Tėvynė ir asmuo J. Degutytės poezijoj“, kuriame palankiai vertindamas užsiminė ir apie poetės artimumą K. Bradūno kūrybai; tikrai yra bendrumo motyvuose ir poetikoje, kaip ir tautosakos aktualizacijose. Tam pačiam poezijos epicentrui priklauso ir Just. Marcinkevičius.
Individualumas
Poetinės prasmės kuriamos atsižvelgiant į suprantamo, artimo, savo tautiškumo lūkesčius, siekiant susikalbėjimo, susipratimo. Individualumo nėra atsisakoma, bet jis suvokiamas integraliai, tik kaip poetinio pašaukimo dalis. Dekonstrukcijos procedūrose individualumo likutis kartais gali atrodyti pernelyg menkas, bet ir jis turi būti rekonstruojamas atsižvelgiant į kūrybos aplinkybes ir situacijas.
Dvasinis gyvenimas
Parafrazuodama Šatrijos Raganos tikėjimą, kad vienintelė vertybė yra žmogaus siela, J. Degutytė teigė: „Vienintelė vertybė - žmogaus dvasinis gyvenimas“. Poezija buvo svarbiausia tokio gyvenimo dalyvė ir liudytoja. Pasitikėjimas poezija iškeltas iki esminių biokosminio ritmo parametrų: „Kaip medžiui reikės švarios žemės gabalo, taip žmogaus širdžiai visada trūks poezijos - nes tik joje ji pamatys ir supras save“. Poezijos visuotinybės perspektyvoje geriau matomas ir lengviau suprantamas pakilus ir pakylėtas kalbėjimas, didžiųjų moralinių vertybių teigimo patosas, sutelktas į kūrybą, meną ir Gamtą, rašomą didžiąja raide. J. Degutytė yra sukūrusi grynos gamtos lyrikos, eilėraščių, kurių impulsas ir yra gamta, ne atspindys, ne vaizdinė realizacija, o gamtos jutimas, matymas, girdėjimas, išgyvenimas. Ir vaikams ji rašė iš to santykio su gamta, kurį geidė ir pati jutimiškai patirti - laistydama, ravėdama, glostydama, globodama, šiandien tai atrodo praeita, poezijos nei siekiama, nei pasiekiama.
Užuoglaudos ieškojimas
Visa, kas kuriuo nors būdu yra užbaigta ir užsibaigę, dekonstrukcijai itin paranku; už kelių sluoksnių atsidengia gryni žmogiškojo buvimo nelengvo režimo metais pavidalai - užuoglaudos ieškojimas dvasiniame gyvenime ir gamtoje, iš socialinės ir politinės reglamentacijos išeinant į biokosminę erdvę, persiimant niekam nepavaldžios energijos ritmu: „Tas baltas rūkas virš laukinių pievų - / ir sidabrinis virš galvos dangus“ („Paukščio gimimas“). Ypatingo artimumo gamtai akimirkomis poetė jautė maldos priartėjimą ir norėjo palikti šios būsenos pėdsaką eilėraščio pavadinime „Vakaro malda“ (paskutiniame rinkinyje „Purpuru atsivėrusi“, 1984). Jau parašyta ir Just. Marcinkevičiaus „ašara dievo aky“, ir galima matyti, kaip to laiko poezijoje randasi tyliai klausinėjančio, moralinę ir ekologinę sąžinę budinančio, lakoniško eilėraščio forma. Balsas - tarp prašymo ir nuolankaus dėkojimo: „Drėgnų pagriovių vingiorykšte, / ačiū, kad man padedi / panešt mano naštą“ („Artumas“).