Šiame straipsnyje panagrinėsime G. Jakaitės asmenybę, jos veiklą ir indėlį į psichologijos mokslo sritį. Remiantis prieinama informacija, apžvelgsime jos biografiją, profesinę karjerą ir svarbiausius pasiekimus.
Biografija ir veikla
Deja, konkrečios biografinės informacijos apie G. Jakaitę, kaip psichologijos dėstytoją, šiuo metu nėra viešai prieinamos. Tačiau, remiantis pateiktais duomenimis, galime susidaryti bendrą vaizdą apie žmones, susijusius su mokslo ir kultūros sritimis Lietuvoje.
Informacija apie kitus žymius žmones iš Šiaulių krašto, tokius kaip Julija Adamkevičienė-Bertašiūtė (televizijos režisierė), Regimantas Adomaitis (teatro ir kino aktorius) ir Leonardas Andriuškevičius (teatro aktorius, poetas), leidžia suprasti, kokia turtinga kultūros ir meno tradicija yra Lietuvoje. Šie žmonės, kaip ir daugelis kitų, prisidėjo prie Lietuvos kultūros ir mokslo vystymo.
Lietuvos dizainas Afrikos ir Azijos šalyse Šaltojo karo laikotarpiu
Straipsnių ciklas „Lietuvos baldų dizainas Afrikos ir Azijos šalyse Šaltojo karo laikotarpiu“ atskleidžia, kaip kultūra buvo naudojama kaip priemonė skleisti socialistinę ideologiją. Šaltojo karo ir sovietų socializmo ekspansijos laikotarpiu kultūra buvo pasitelkta kaip viena iš „pagalbos“ Afrikos šalims priemonių skatinant jas perimti socialistinius santvarkos modelius. Tam ypač dažnai buvo pasitelkiami miesto planavimo, architektūros, dizaino projektai, plėtojami tarybinių specialistų. Statyta daug įvairių visuomeninės paskirties pastatų: mokyklų, internatų, viešbučių, stadionų.
Lietuvos architektai ir dizaineriai, tokie kaip Lygija Marija Kislauskaitė-Stapulionienė ir Vytautas Beiga, prisidėjo prie šių projektų įgyvendinimo. Pavyzdžiui, jie kūrė interjerus viešbučiui „Camayenne“ Gvinėjoje. Šis viešbutis buvo vienas iš daugelio sovietų finansuotų projektų Afrikoje, skirtų įtvirtinti savo įtaką.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Sovietų Sąjunga buvo viena iš pirmųjų valstybių, iš karto 1958 m. pripažinusių Gvinėjos nepriklausomybę vadovaujant prezidentui Sekou Touré. Nepriklausomybės metu ji finansavo didelius Gvinėjos projektus, ypač infrastruktūros srityje: kasybos, geležinkelių, kelių ir kt. Iki 1960 m. beveik pusė Gvinėjos eksporto buvo nukreipta į Rytų bloko šalis, o sovietai skyrė milijonų dolerių pagalbą šiai Afrikos respublikai. Daug Gvinėjos studentų gavo stipendijas studijuoti Maskvoje ar kitose Rusijos miestuose. 7-ajame dešimtmetyje prie Gvinėjos sostinės Konakrio plėtros taip pat daug prisidėjo sovietų specialistai. Pagalba buvo suteikta ir kaip kreditas, ir kaip patys projektai. Taip buvo pastatyti 25 tūkst. vietų Nacionalinis stadionas su sporto paviljonu ir lauko baseinu, „Camayenne“ viešbutis, Nacionalinis radijo centras, Okeanografijos tyrimų centras CERESCOR, taip pat šaldymo gamykla, lentpjūvė ir konservų fabrikas, išplėstas Konakrio Gbessia oro uostas.
Tačiau dažnai sovietų remiami projektai pasirodė nepritaikyti vietinėms sąlygoms, o Gvinėjos gyventojus supykdė kai kurios sovietų pristatytos įrangos prasta kokybė. Pavyzdžiui, buvo minimi traktoriai, skirti naudoti akivaizdžiai ne tropikų sąlygomis, bet Sibiro žiemomis, ir Gbessia oro uosto radijo siųstuvo konstrukcija ant kalno, kuriame gausu geležies rūdos. Jos magnetinis laukas blokavo radijo bangų perdavimą. Nekokybiškai buvo pastatytas ir „Camayenne“ viešbutis, nes prasidėjus tropinėms liūtims išryškėjo pastato fasado nekokybiška statyba, dėl to reikėjo brangių remonto darbų.
1964 m. Sovietų Sąjunga sostinėje Konakryje užbaigė architekto I. A. Vachutino ir jo komandos projektuotą „Camayenne“ viešbučio statybą. Pastatyto ant kalvos viešbučio langai žiūrėjo tiesiai į Atlanto vandenyną, o nuo potvynių pastatas buvo apsaugotas betonine užtvara. Kurti naujo viešbučio interjerą buvo patikėta lietuvių dizaineriams. Lygija Marija Kislauskaitė-Stapulionienė (g. 1928) yra viena žymiausių ir talentingiausių Lietuvos architekčių ir baldų dizainerių. Pagal L. M. Stapulionienės projektus pagaminta baldų žymiausioms ir svarbiausioms Lietuvos erdvėms: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai (1962 m.), Svečių namams Žvėryne (1978 m.), Sporto rūmų salei, Vilniaus universiteto rektoriaus kabinetui, Didžiajai aulai, Studentų teatrui ir universiteto kitoms patalpoms (1979 m.), Lietuvos operos ir baleto teatro pirmojo aukšto barui (1985 m.), Laidojimo rūmų naujajam korpusui Olandų gatvėje (1985 m.), Kongresų rūmų salei (1988 m.), M. K. Čiurlionio galerijai Kaune (1974 m.).
Vienas įdomiausių „Camayenne“ interjero objektų yra minimalistinių formų lengvas poilsio krėslas, sukurtas specialiai Gvinėjos viešbučiui. Lengvumo įspūdį ir šios kėdės išskirtinumą kitų to meto baldų kontekste kuria peršviečiama atraminė nugaros dalis. Septinto dešimtmečio lietuviškuose interjeruose, jungiančiuose vakarietišką modernizmą su liaudies meno tradicijomis, baldų su pintomis detalėmis pasitaiko, nors ir retai. Šiuo atveju tai turėjo ir svarbią simbolinę reikšmę, tarsi taip lengviau būtų pakelti Afrikos saulės karštį.
Per 25 lietuviško „Camayenne“ interjero gyvavimo metus V. Beigos sukurti ir L. M. Stapulionienės puikiai pritaikyti baldai neabejotinai suteikė estetišką ir patogų prieglobstį tūkstančiams Gvinėjos svečių.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Lietuvių dizainas Londone 1968 metais
Dr. Karolinos Jakaitės knyga „Šaltojo karo kapsulė - lietuvių dizainas Londone 1968“ atskleidžia eksportui skirto nematyto dizaino istoriją, apimančią unikalius vienetinius dizaino objektus, grafinį dizainą, baldus, madą. Tai - žmonių, paviljono kūrėjų istorijos. Parodos pavadinime nebuvo žodžio „dizainas“, - Londone vyko pramonės ir prekybos paroda, vienas iš propagandinių Sovietų Sąjungos prisistatymų Vakaruose. Tai buvo svarbiausias 1968 m. užsienyje surengtas mokslo, pramonės ir kultūros renginys, jis pareikalavo panašiai tiek pastangų ir išlaidų, kiek atsieina įrengti parodos „Expo“ paviljonus.
Kurti Lietuvos paviljoną buvo patikėta 32-ejų metų architektui Tadui Baginskui. Jo sėkmę lėmė ir daug palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Pirmiausia tai - meniniu požiūriu itin sėkmingai įgyvendintas vientisos koncepcijos projektas. Siekdama propagandinio sovietinio modernizmo įvaizdžio sklaidos, Maskva Londono parodoje leido realizuoti drąsius, gana vizionieriškus kūrybinius sumanymus. Specialiai šiai parodai T. Baginskas suprojektavo įspūdingą gintaro pano ir „kosminių“ formų šviestuvus, pakvietė kitus jaunus to laiko Lietuvos menininkus ir dizainerius prisijungti prie paviljono kūrimo. Pagrindiniu akcentu tapo Algimanto Stoškaus aštuonių metrų aukščio besisukantis vitražas „Vilnius - Lietuvos sostinė“, įgarsintas avangardine Felikso Bajoro muzika. Tai buvo itin savalaikiai kinetinio meno, optinio, konstruktyvistinio dizaino ieškojimai, atliepiantys Europos 7-ojo dešimtmečio tendencijas.
Jau veikė dizaino biurai, kombinatai, specialios gamyklos, juose dirbę dailininkai-konstruktoriai turėjo profesionalių projektavimo žinių. Lėšų kūrybiniams sumanymams realizuoti buvo skirta tiek, kiek reikėjo (penkis kartus daugiau, nei planuota). Taigi į Londoną didžiulėse dėžėse iškeliavo Algimanto Stapulionio biuro baldai, Gintos Baginskienės skandinaviško stiliaus stiklo kolekcija.
Lietuvos delegacijos nariai turėjo galimybę tiesiogiai susidurti su laisvojo pasaulio reakcija į sovietų agresiją.
Kaip dizaino istorikė, K. Jakaitė šio laikotarpio nedemonizuoja, bet jokiu būdu nenori ir romantizuoti ar įkvėpti nereikalingos nostalgijos. Apie šį laikotarpį kalbėti, jį tyrinėti ir pasakoti tikrai reikia. Juk tai prisideda prie kritinio diskurso formavimo, gali padėti suprasti ne tik istorijos sudėtingumą, bet ir dabarties procesus, vertinimą skirstant ne tik į juoda ir balta, už ir prieš.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Jaunoji hipsterių karta vertina 1960-1970 m. dizainą. To laikotarpio formų minimalizmas, daugiafunkciškumas turi nemažai paralelių su vidurio amžiaus modernizmo (mid-century) dizaino tendencijomis. Prisiminus taiklią Felikso Daukanto, Lietuvos dizaino edukacijos pradininko, mintį: „Paprasčiau būti sudėtingam, sudėtingiau paprastam būti.“
Viena šio laiko dizaino aktualijų yra tvarumas, ekologiškumas, siekiame vadovautis atsakingo vartojimo principu, akcentuojame, kad nėra nieko nereikalinga. Dauguma sovietinio laikotarpio dizaino biurų archyvų buvo sunaikinti, nemažai K. Jakaitės cituojamų, iliustruojamų pavyzdžių yra iš nurašytų leidinių, tad šiuo požiūriu tyrimas prisideda prie siekio išsaugoti bent dalį 7-ojo dešimtmečio palikimo.
Lituanistinio švietimo kursai
Vilniaus universitetas kviečia lituanistinio švietimo vykdytojus dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo kursuose. Kursuose lituanistinio švietimo vykdytojai turės galimybę ne tik pagilinti lietuvių kalbos žinias, tačiau taip pat tobulinti didaktikos ir ugdymo psichologijos kompetencijas bei įgyti papildomų žinių apie Lietuvos kultūrą, literatūrą, istoriją, šiuolaikinį valstybės gyvenimą ir pan.
„Lithuanian Shorts Mentorship“ programa
„Lithuanian Shorts Mentorship“ programa skirta jauniesiems kino kūrėjams. Programa suteikia galimybę dirbti su patyrusiais mentoriais ir tobulinti savo įgūdžius. Programoje dalyvauja režisieriai, prodiuseriai, scenaristai ir kiti kino profesionalai.
Mentoriai
Tarp mentorių yra tokie žinomi kino kūrėjai kaip Gediminas Šiaulys, Dagnė Vildžiūnaitė, Marija Kavtaradzė, Lukas Trimonis, Gabija Siurbytė, Teresa Rožanovska, Rūta Petronytė, Birutė Kapustinskaitė, Jūratė Samulionytė, Justinas Pocius, Agnė Adomėnė, Marija Razgutė, Edita Kabaraitė ir Aistė Žegulytė.
tags: #g #jakaite #psichologijos #destytoja