Žmogaus elgesys yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, kurį veikia daugybė veiksnių. Vienas iš svarbiausių veiksnių yra kitų žmonių elgesys. Mūsų reakcijos, sprendimai ir netgi jausmai dažnai priklauso nuo to, kaip elgiasi aplinkiniai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip kitų žmonių veiksmai veikia mūsų elgesį, kokios psichologinės teorijos tai paaiškina ir kaip geriausia elgtis, susidūrus su negatyviais ar toksiškais žmonėmis.
Nuodingi santykiai ir jų poveikis
Viena iš svarbiausių temų, kalbant apie kitų žmonių elgesio įtaką, yra nuodingi tarpusavio santykiai. Yra žmonių, kurie nuosekliai ir atkakliai nuodija mums gyvenimą. Tai gali būti emociniai chuliganai, sąmoningai ar nesąmoningai naudojantys savo permainingą charakterį ir nuotaiką, kad įbaugintų aplinkinius, gautų iš jų naudos ar galėtų jais manipuliuoti. Tokie asmenys dažnai būna egoistai ir egocentrikai, o žmonės jiems įdomūs tik tiek, kiek gali duoti kokios nors naudos. Svarbu suprasti, kad niekas neturi ir neprivalo savanoriškai patirti tokio elgesio savo kailiu.
Kaip gi geriausia išvengti nuodingų žmonių negatyvo liūties?
Kaip elgtis su toksiškais žmonėmis?
- Palikite juos praeityje: Jei aplinkoje yra žmonių, kurie įperša savo destruktyvią emocinę atmosferą, ir jų neįmanoma sutramdyti užuojauta, kantrybe, patarimais ir dėmesiu, verta paklausti savęs, ar jie tikrai reikalingi. Jeigu leidžia aplinkybės, paprasčiausiai palikite šiuos žmones praeityje ir eikite į ateitį be jų. Atsikratę nuodingų žmonių, nereiškia, kad jų nekenčiate ar linkite jiems blogo - tai tiesiog rūpinimasis savimi. Sveiki santykiai naudingi abiem pusėms.
- Nenusileiskite: Jūsų savigarba gali būti atakuojama ir atakuojama, jai galima smarkiai pakenkti, iš jos gali tyčiotis, tačiau niekas nepajėgus jos iš jūsų atimti, nebent patys tai padarysite. Privalote rasti jėgų apsiginti. Duokite aplinkiniams suprasti, kad nepakęsite įžeidimų ir žeminimo.
- Nepriimkite jų toksiško elgesio pernelyg asmeniškai: Atminkite, problema slypi ne jumyse, o juose. Dauguma toksiškų žmonių stengiasi sukelti pašnekovui kaltės jausmą, įtikinti, kad jis padarė kažką ne taip. Neleiskite, kad taip atsitiktų jums. Nustojus viską imti giliai į širdį, įgysite tikrąją laisvę. Viskas, ką tie žmonės kalba ir daro, iš tikrųjų liečia tik juos pačius.
- Apsiginkluokite užuojauta: Kartais verta pažvelgti į nuodingus žmones su užuojauta, jei žinote, kad jie išgyvena nelengvus laikus arba serga. Tačiau netgi šiuo atveju reikia aiškiai atskirti jų problemas ir elgesį su jumis. Neužleiskite pozicijų vien dėl to, kad jie turi problemų.
- Pasilikite laiko savo poreikiams: Jeigu tenka gyventi ar dirbti su nuodingu žmogumi, pasistenkite pasilikti sau pakankamai laiko atsipalaidavimui, poilsiui ir jėgų atstatymui. Jūs nusipelnėte laiko sau, ramiai pabūti ir pamąstyti, atsiribojus nuo išorinio pasaulio ir jo nuodingų įtakų.
Egocentrizmas ir harmoningo bendravimo svarba
Dažnai bendraujame iš egocentrizmo pozicijų, kai savo nuomonę laikome vienintele teisingiausia, o kito žmogaus nuomonės nemokame arba nesugebame priimti. Iš tokios pozicijos bendrauti sunku, o pasiekti harmonijos tokiame bendravime apskritai neįmanoma. Aplinkinius ypač blogai veikia egocentriškas elgesys, nes jis turi savyje visą paletę vadinamų žemų energijų išraiškų. Tai gali būti pyktis, nuolatinė kritika, ambicijos, neapykanta, o kartais ir žeidžiantis abejingumas. Visa tai kelia įtampą ir nepasitikėjimą.
Mokykimės būti geri vieni kitiems, mokykimės nuoširdumo ir atvirumo bendravime. Ramus tonas ir geranoriškumas - harmoningo bendravimo pagrindas. Harmoningų energijų - geranoriškumo, draugiškumo, pozityvumo - išraiškos gerina nuotaiką, savijautą ir bendrą žmonių emocinę būseną, nes žmonės jaučia nuoširdų susidomėjimą ir rūpestį.
Taip pat skaitykite: Kaip valdyti nerimą krūtinėje
Asmenybės psichologijos teorijos ir jų įtaka
Psichologija - mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija, kuri nagrinėja žmogų kaip visumą. Asmenybės teorijos bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus.
Pagrindinės asmenybės psichologijos kontroversijos
- Prigimtis ar aplinka: Kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (biologija) ar aplinka (kultūra)?
- Vidiniai ar išoriniai veiksniai: Kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos?
- Stabilumas ar kaita: Ar žmogaus asmenybė yra stabili laikui bėgant, ar ji keičiasi?
- Praeitis ar dabartis: Ar dabartinis žmogaus elgesys labiau nulemtas praeities įvykių ar dabarties situacijos?
- Determinizmas ar teleologija: Ar žmogaus elgesys yra nulemtas priežasčių (determinizmas), ar tikslų siekimo (teleologija)?
- Įsisąmoninti ar neįsisąmoninti veiksniai: Ar žmogus įsisąmonina visus jo elgesį veikiančius veiksnius?
- Unikalumas ar tipiškumas: Ar kiekvienas žmogus yra unikalus, ar galima jį priskirti tam tikram tipui?
Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo konkrečios asmenybės teorijos.
Ribų svarba santykiuose
Dauguma mūsų problemų kyla todėl, kad nemokame tinkamai nusibrėžti ribų santykiuose bei esame linkę nepaisyti kitų ribų. Riba - tai leidžiama norma arba paskutinis laipsnis. Su regimomis ribomis viskas labai aišku, tačiau su vidinėmis, dvasinėmis ribomis kyla nemažai sunkumų. Ribos paprastai nusako, kas esu aš, ką aš galiu ir kas aš nesu. Žinojimas, kur mano kiemo ribos leidžia tame kieme daryti, ką noriu, bet tuo pačiu prisiimti už tai atsakomybę. Būtina suprasti, kad kiekvienas turime ribas ir privalome jas ginti, nes esame atsakingi prieš save ir atsakingi kitiems už save.
- Nuolaidieji: Neturi aiškių ribų ir pranyksta susidūrus su kitų ypač valdingų žmonių reikalavimais.
- Vengėjai: Nesugeba paprašyti kitų pagalbos, jiems sunku pripažinti, kad turi bėdų ir atsiverti kitiems.
- Tironai: Negerbia kitų žmonių ribų, sunkiai suvokia kitų ribas ir su jomis nenusitaiko.
- Abejingieji: Nesugeba įsiklausyti į kitų poreikius.
Ribos ir pyktis
Tada, kai bandote užbrėžti kam nors ribas, jūsų viduje ima kilti pyktis. Neigiami jausmai kyla kaip signalas, kad mums kažkas negerai, jog reikia ginti tai, kas mums svarbu. Pyktis leidžia mums pasijusti pakankamai stipriems išspręsti sunkumus, suteikia jėgų apsiginti.
Ribos su šeima
Vienas iš dažniausiai sutinkamų reiškinių užaugusių vaikų ir tėvų santykiuose - vaikų kaltės jausmas, jog negali tėvams grąžinti skolos už tai, kad daug dėl jų padarė, galbūt net paaukojo. Vaiko pareigos jausmas dažnai neleidžia su tėvais nusistatyti reikalingų ribų ir verčia kentėti. Tėvams turime jaustis dėkingi už viską, ką jie mums suteikė, turime jiems padėti, kai tikrai reikia pagalbos. Bet ar turime gyventi taip, kaip patinka mūsų gimdytojams? Ne, neturime.
Taip pat skaitykite: Kaltės apibrėžimas
Ribos santuokiniuose santykiuose
Šeimoje itin svarbu atkleisti savo ribas. Pasyvus elgesys: užsisklendimas savyje, raukymasis, manipuliacijos, pasyvi agresija daro milžinišką žalą santykiams. Sutuoktiniams būtinas laikas atskirai: asmeniniam tobulėjimui, mėgstamiems užsiėmimams bei pabendravimui su draugais.
Ribos ir vaikai
Būtent tėvai išmoko vaikus sugebėjimo brėžti ir toleruoti kito ribas. Bendravimo pavyzdžių šeimoje lietomis plytomis jie stato vėlesno gyvenimo santykius. Tėvai, auklėdami vaikus, privalo nustatyti jų amžiui tinkančias ribas bei išmokyti atžalas nubrėžti savo ribas kitiems.
Asmenybės sutrikimai
Asmenybės sutrikimai priskiriami prie grupės psichologinių sutrikimų, kurie pasižymi nelanksčiais ir žalingais mąstymo bei elgsenos būdais. Žmonės, sergantys asmenybės sutrikimais, neretai sunkiai sutaria su kitais žmonėmis, patiria sunkumų spręsdami kasdienes problemas socialiai ir kultūriškai priimtinais būdais.
Dažniausi asmenybės sutrikimai:
- Paranoiškas asmenybės sutrikimas
- Šizoidinis asmenybės sutrikimas
- Šizotipinis asmenybės sutrikimas
- Antisocialus asmenybės sutrikimas
- Ribinis asmenybės sutrikimas
- Histrioninis asmenybės sutrikimas
- Narcisistinis asmenybės sutrikimas
- Vengiančiojo tipo asmenybės sutrikimas
- Priklausomas asmenybės sutrikimas
- Obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas
Gydymas priklauso nuo asmenybės sutrikimo tipo ir sunkumo. Psichoterapija gali labai padėti suprasti ir valdyti sutrikimo simptomus bei elgesį, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui.
Taip pat skaitykite: Nerimas Kine: Giluminė Apžvalga
Planuoto elgesio teorija
Planuoto elgesio teorija teigia, kad žmogaus elgesys priklauso nuo jo ketinimų. Šiuos ketinimus veikia:
- Požiūris į savo elgseną (kiek žmogus mano, kad tam tikras elgesys jam naudingas ar žalingas).
- Subjektyvios normos (kaip žmogus suvokia kitų žmonių lūkesčius dėl jo elgesio).
- Elgesio kontrolė (kiek žmogus jaučiasi pajėgus įgyvendinti tam tikrus planus).
Jei šie trys veiksniai yra ganėtinai stiprūs, jie mumyse formuoja ir tam tikrą elgesį.
Nerimas ir jo įtaka elgesiui
Nerimas - normali žmogaus reakcija stresinėse situacijose, tačiau kai kuriems tos baimės ir jaudulys nėra laikini. Nerimo sutrikimas - liga, kuri trukdo normaliai funkcionuoti darbe, mokykloje ir net gyvenimiškose situacijose. Nerimas taip pat gadina santykius su šeimos nariais bei draugais. Nerimo sutrikimas - tai psichikos sveikatos būklė, kai nuolatinis nerimas ar įtampa trukdo žmogui gyventi įprastą gyvenimą.
Nerimo sutrikimai gali pasireikšti įvairiomis formomis:
- Generalizuotas nerimo sutrikimas - tai nuolatinis nerimas ir jaudinimasis. Žmonės, kurie serga šiuo sutrikimu, jaudinasi dėl begalės dalykų - sveikatos, finansų, jie nuolatos jaučiasi taip, tarsi tuoj nutiks kažkas blogo.
- Pasikartojantys panikos priepuoliai, kurių metu jausite tokius simptomus: prakaitavimas, drebuliai, oro trūkumas, jausmas, lyg springtumėte, pakilęs spaudimas, stiprus baimės jausmas.
- Socialinio nerimo sutrikimas. Žmonės, sergantys šiuo sutrikimu, bijo socialinių situacijų, kur gali pasijausti susigėdę ar teisiami. Jie dažnai jaudinasi būdami viešose erdvėse, nepasitiki savimi, bijo būti atstumti.
- Obsesinis kompulsinis sutrikimas. Užsispyrimas, nekontroliuojami jausmai bei mintys (manijos) ir rutina bei ritualai (prievartinis jausmas kažką daryti).
- Potrauminio streso sutrikimas. Šis sutrikimas atsiranda po siaubingų fizinių ar emocinių išgyvenimų, tokių kaip stichinės nelaimės, avarijos ar nusikaltimai.
Nerimas yra natūrali reakcija į įvairius įvykius ir situacijas mūsų kasdieniame gyvenime. Kiekvienas turime daug įvairių atsakomybių, užduočių, problemų. Normalu, kad kartais jaučiame nerimą. Iš tiesų, net pozityvūs pokyčiai, tokie kaip kelionė, naujas darbas, gyvenamosios vietos keitimas gali sukelti nerimą - ir visa tai yra normali gyvenimo dalis.
Apibendrinant, nerimas tampa problema, kai jį jaučiame be priežasties arba jis tęsiasi ilgą laiką. Tai vadinama nerimo sutrikimu. Apėmus nerimui, gali imti dažniau plakti širdis, darytis sunkiau kvėpuoti, imti prakaituoti delnai, apimti baimės išprotėti jausmas. Nepamirškite, kad kartais jausti nerimą - sveika ir normalu.
Įsivaizduokite, kad labai mylite savo darbą, tačiau jaučiate didelį nerimą dalyvaudami darbo susitikimuose. Nerimas tampa didžiule problema, kai jis užsitęsia arba jį jaučiate labai dažnai - net tada, kai tam priežasties nėra. Atidžiai pažvelkite, kokios mintys sukasi jūsų galvoje, kai apima nerimo jausmas. Kaip elgiatės, kai jaučiate nerimą? Kai galvojame, kad nutiks kažkas blogo, kūnas gali imti reaguoti taip, lyg kažkas blogo jau nutiko, nors tai ir nėra tiesa. Mažą problemą mintyse galime paversti didele tragedija.
Kaip suvaldyti nerimą?
- Pirmas žingsnis - stebėkite savo mintis. Nerimo jausmą sukeliančios mintys dažnai prasideda nuo „O kas būtų, jei…?“ . Pavyzdžiui, jaudinatės, kad vėluojate į paskaitą. Imate nerimauti, kad dėstytojas labai supyks, o netrukus - jau ir esate tikras, kad būsite išmestas iš universiteto. Nesunku pastebėti, kaip greitai šios mintys gali užvaldyti. Kovojant su nerimu, labai svarbu stebėti savo mintis ir suprasti, iš kur jos ateina.
- Kitas žingsnis - nepageidaujamas mintis ir pesimistines prognozes pakeisti labiau realistinėmis. Apgalvokite situaciją iš visų pusių. - Ar man taip yra nutikę anksčiau? Kai tik turite labiau realistinę prognozę, pakeiskite ja nerimą sukėlusias mintis. Svarbu nepamiršti, kad mintys nėra faktai. Jūsų mintys nebūtinai yra tiesa. Tai tik mintys.
- Venkite vengimo. Dažnai norėdami išvengti nerimo, nustojame daryti dalykus ar būti tose situacijose, kurios gali išprovokuoti nerimo jausmą. Taip pat galime vengti apskritai imtis iniciatyvos kažką keisti ar spręsti problemas. Ir tai kurį laiką padės kažkiek išvengti nerimo. Tačiau ilgainiui suprasime, kad nesijaučiame laimingi - apsistatėme save sienomis, nebedarome dalykų, kuriuos mėgome, o galiausiai net ir nesprendžiame pačios nerimo problemos.
- Atidėkite nerimą. Vienas iš būdų, padėsiančiu suvaldyti nerimą, tai išmokti jį atidėti vėlesniam laikui. Pavyzdžiui, nerimaujate dėl to, ko tuo metu negali išspręsti - sakykime, turite sunkią užduoti darbe ir apie tai galvojate prieš užmigdami. Nerimas vis stiprėja, jaučiate, kad neužmigsite, nes mintys vis sukasi apie darbą. Dirbti ir atlikti užduoties tuo metu taip pat negalite.
- Rūpinkitės savimi. Norint įveikti nerimą, privalome rūpintis savimi. Mūsų emocinė būsena priklauso tik nuo mūsų pačių. Jeigu prisiimsite atsakomybę už savo gyvenimą, planus ir emocijas, bus lengviau išmokti ir suvaldyti nerimą. Yra daug nesudėtingų dalykų, kurie tikrai neužims daug laiko, bet padės palaikyti geresnę emocinę savijautą.
- Reguliariai sportuokite - vaikščiokite, bėgiokite, lankykite jogą, darykite tempimo pratimus, žaiskite tinklinį, važinėkitės riedučiais, svarbiausia - judėkite.
- Pasistenkite kiekvieną dieną rasti bent truputį laiko poilsiui. Leiskite pailsėti mintims. Stenkitės gerai išsimiegoti kiekvieną naktį. Nėra sunku būti nervingu, kai trūksta miego.
- Tokie įvykiai kaip gyvenamosios vietos pakeitimas, darbo susitikimas ar egzaminas tikrai gali kelti stresą ir nerimą. Tačiau jie neįvyksta netikėtai.
- Kalbėkite apie tai, kaip jaučiatės. Baimės didesnės, kai jos tik jūsų galvoje. Kartais užtenka pasipasakoti apie tai kas neramina draugams, šeimai ar psichologui ir tampa lengviau.
Nors ir yra keletas nerimo sutrikimo tipų, dauguma jų atsiranda dėl panašių priežasčių. Žmonės, patiriantys šį sutrikimą, lengvai pasiduoda savo emocijoms, neigiamai reaguoja į negatyvius jausmus ir situacijas. Labai dažnai, bandydami susitvarkyti su šiais jausmais, žmonės vengia situacijų ar veiklų, kurių metu jaučia nerimą. Deja, nerimo dienos dėl to tik dažnėja.
Psichologai pacientams padeda atpažinti ir suvaldyti veiksnius, kurie iššaukia nerimą. Konsultacijos padeda pacientui suprasti, kokios jų mintys tiesiogiai siejasi su nerimo simptomais. Koreguodami savo elgesį, pacientai atsisako veiksmų, kurie yra siejami su nerimo sutrikimu. Jie yra drąsinami ir skatinami įveikti savo baimes, jas provokuodami.
Psichoterapija - tai procesas, kurio metu gydytojas ir pacientas dirba išvien, kad galėtų nustatyti, dėl ko pacientas nerimauja, ir kad pacientas išmoktų, kaip su tuo nerimu susidoroti. Savo naujai įgautus įgūdžius valdyti nerimą pacientai gali išbandyti ne tik susitikimų metu, tačiau ir realiose gyvenimo situacijos, kurios juos verčia jaustis nepatogiai.
Psichologai, norėdami padėti atsikratyti nerimo sutrikimų, remiasi ne tik kognityvine elgesio terapija. Grupinė terapija - metodas, kai keletas žmonių, kurie turi tokius pat sutrikimus, bando įveikti savo nerimą ir vienas kitą palaikyti. Šeimos psichoterapija padeda šeimos nariams suprasti jų mylimųjų nerimą ir išmoko, kaip išvengti nerimą sukeliančių situacijų.
Nerimo sutrikimas yra lengvai gydomas. Dauguma žmonių, jaučiančių nerimą, jau po keleto (ar net mažiau) mėnesių, išmoksta sumažinti arba visiškai atsikratyti nerimo simptomų, nerimo dienos tampa vis retesnės.
Elgesio sutrikimai ir medicininės diagnozės
Sveikatos sutrikimai neturi tapti pateisinama priežastis tuomet, kai vaikai elgiasi neleistinai. Medicinoje, tokio elgesio kraštutiniai atvejai paskutiniu metu susilaukė psichiatrinės diagnozės. Dabar toks elgesys vadinamas ligomis. Tokie terminai kaip „mokyklos lankymo sutrikimas“ arba „nepaklusnumo sindromas“ (priešiškas ir įžulus elgesys su įtakingesniais asmenimis) dažniausiai taikomi vaikams.
Kembridžo Universitete dirbanti komanda, neseniai atliko tyrimą, kuriame teigiama, kad anomalijos smegenyse gali būti atsakingos už antisocialų elgesį - tai leidžia tokį elgesį priskirti prie psichinio liguistumo. Tačiau ignoruojamas faktas, kad aplinka ir patirtis padeda suformuoti šiuos neurologinius ryšius. Ar šie defektai įgimti, o gal tai tik atsakas į išorinius faktorius?
Psichiatras teigia, kad jausmas, kurį berniuko mama išsakė, yra užkrečiantis. Tačiau už savo veiksmus turime atsakyti, o vaikai tai turi taip pat suprasti.
Žinoma, kai kuriais atvejais ši medicininė etiketė gali būti ir naudinga. Profesionalams ji leidžia geriau suprasti problemą ir suteikti pagalbą. Tačiau kai blogam elgesiui kaip pateisinimas yra priskiriama atitinkama medicinė diagnozė, vaikas linksta nebeprisiimti atsakomybės.
Kaltė ir jos psichologiniai aspektai
„Kas kaltas - tas ir neramus“, - byloja lietuvių liaudies patarlė, taikliai nusakanti žmogaus savijautą apėmus kaltei. Kai jaučiamės kalti, ramybės neduoda mintys: „Aš blogas“, „Jaučiuosi kaltas“ ir pan. Kaltės jausmas - tai skausminga nemaloni savijauta, kuri slegia tol, kol neišsprendžiame tokią būseną sužadinusios priežasties. Su kalte atsiranda įvairių bendravimo, buvimo tarp žmonių nepatogumų. Visgi šis jausmas nėra vien tiktai neigiamas.
„Kas kaltas?“, - dažnai vaikų ausis pasiekiantis klausimas. Kaltė - ne įgimtas jausmas, jį išprovokuoja su mumis susiję aplinkiniai. Paprastai kaltės jausmą kartais sąmoningai, kartais patys to nesuvokdami vaikui suformuoja tėvai ar kiti mažylį auklėjantys suaugusieji. Tėvai, spręsdami auklėjimo problemas, dažnai naudoja tokią schemą: „Pats prisipažink, ką blogai padarei, prisiimk kaltę, atsiprašyk ir tada tavęs nebausime“ ir pan. Vaikai greitai įgunda prisiimti kaltę. Kaltės jausmas mažyliui sunkus ir nemalonus, bet be jo auklėjant atžalas tėvai apsieiti negali: teoriškai būtų galima, bet praktiškai įgyvendinti sudėtinga.
Vaikystėje išmokę kaltės jausmu išsisukti nuo nepalankių situacijų, užaugę mes automatiškai prisidengiame kalte, norėdami pasiteisinti dėl įvairių problemiškų dalykų. Pavyzdžiui, jauna mamytė, mananti, kad nepakankamai gerai rūpinasi savo vaikeliu aplinkiniams pati pradeda reikšti savo nuogąstavimus: „Aš turbūt esu bloga mama, nes nemoku greitai nuraminti sūnelio“. Tada artimieji ne kaltina, o gailisi ir guodžia, padeda.
Pasitaiko atvejų, kai kaltės jausmas vaikystėje iššaukiamas neadekvačiai baudžiant. Pavyzdžiui, už netinkamą suaugusiojo akimis elgesį vaikas baudžiamas fiziniu smurtu, skausmu, paliekamas vienas. Jei tai kartojama dažnai, vaikas nesąmoningai už bet kokį panašų elgesį jaučiasi kaltas net tada, kai suaugusieji to elgesio nemato. Aplinkinių palaikomas dažnas kaltės jausmas virsta išmokta norma bei tam tikru gyvenimo būdo dalimi.
Dar viena kaltės jausmo priežastis gali glūdėti žmogaus pasąmonėje ir pasirodyti iškilus tam tikroms asociacijoms visiškai naujose situacijose. Ankstyvoje vaikystėje bausmes vaikas priima visiškai nekritiškai ir visomis savo juslėmis. Pavyzdžiui, jei mama baudžia mažylį, jis įsidėmi viską: žodžius, intonaciją, veido išraišką, judesius, veiksmus ir kitus atsitiktinius faktorius iš aplinkos, kurie vėliau gali sužadinti asociacijas ir paskatinti neigiamus jausmus.
Taip pat tėvai, dažnai nieko blogo nenorėdami, verčia vaikus išmokti jaustis kaltais netgi tada, kai jie tokiais nėra. Pavyzdžiui, mažylis netyčia sudaužo lengvai jam pasiekiamą vazą. Tėvai pyksta, verčia prisiimti kaltę ir atsiprašyti. Nors iš esmės ne vaikas kaltas, jog vaza buvo padėta netinkamoje vietoje. Mažasis tokiomis aplinkybėmis išmoksta, kad norėdamas gerai sutarti su tėvais, turi priimti kaltę net tada, kai taip nesijaučia. Vėliau atsitikus panašiam įvykiui vaikas jau ir jaučiasi kaltas. Tėvelių pareiga yra užtikrinti saugią ir palankią aplinką. Apie dalykus, kurių atžala negali daryti, būtina kalbėtis iš anksto ir jokiais būdais specialiai neskatinti vaikuose kaltės jausmo.
Psichologų nuomone, gebėjimas jausti kaltę apskritai yra svarbus psichinės sveikatos požymis. Pastebėta, kad kaltės jausmo neturi psichikos ligomis sergantys žmonės. Emocijas nagrinėjusio psichologo Carrol Izard teigimu, jei žmonės nesugebėtų jausti kaltės, šiame pasaulyje paprasčiausiai būtų per daug pavojinga gyventi.
Apgailestavimas ir kaltė
Prie dėl kaltės jausmo atsirandančios įtampos ir nerimo dažnai prisijungia apgailestavimas. Šio jausmo svarbą žmogaus augimui pabrėžė filosofai egzistencialistai. Apgailestavimas turi pozityvaus užtaiso, nes padeda žmogui suprasti, kad poelgis buvo tikrai netinkamas ir jis galėjo pasielgti kitaip. Apgailestavimas mus skatina atgailauti ir atsiprašyti. Būtent apgailestavimas padeda žmogui atrasti save. Toks savęs supratimo kelias sunkus, bet vertingas, nes išmoko atleisti.
Jei neįvykdome savo pažadų, sulaužome susitarimus, netyčia kažką pavedame, neatliekame pareigos, apima kaltės jausmas. Jis gali sužadinti ir kitas neigiamas emocijas - nerimą, baimę, įtampą ar savigraužą. Psichologas David G. Myers pabrėžia, kad jausdami kaltę mes daromės geresniais. Juk pasielgę netinkamai ir jausdamiesi kalti, žmonės supranta, kad jų puoselėjamos vertybės yra pagrįstos, o jas pamynę, tikrai įskaudiname kitus. Kaltės jausmas padeda išvengti panašių neigiamų poelgių ateityje. Šis jausmas padeda atsiprašyti kitų, pasiūlyti pagalbą, ištaisyti klaidas. Nereikia norėti kaltės jausmo nusikratyti, būtina išmokti jį priimti. Vis dėlto svarbu atskirti realų kaltės jausmą, kai tikrai padarėme kažką žalingo ar skausminga kitam, nuo sau įsiteigto ir nepagrįsto.
Polinkis jausti kaltę bei jo intensyvumas priklauso nuo kiekvieno žmogaus charakterio. Atsakingas, keliantis sau aukštus reikalavimus, linkęs atitikti visuomenės normas, griežtai puoselėjantis vertybes žmogus dažniau jausis kaltu. Juk kaltė - tarsi kelrodis, padedantis eiti teisinga kryptimi. Vis dėlto kad ir kaip stengtumėmės visada pateisinti savo ir kitų lūkesčius yra sudėtinga. Tada ir kerojasi savigrauža kaip koks patenkintas kirminas, radęs skanų obuolį. Juk nerimas ir įtampa neigiamai veikia mūsų gyvenimo kokybę.
Gėda, kaltė ir netikra kaltė
Ar kada nors jauteisi pasimetęs savo emocijose? Arba gal būt kada nors nesugebėjai atskirti, ar jauti gėdą, kaltę, o gal net netikrą kaltę? Šios emocijos yra sudėtingos, o jų supratimas yra itin svarbus mūsų emocinei gerovei, asmeniniam tobulėjimui.
Suvokimas, kad šios emocijos yra gana sunku suprasti yra pirmas žingsnis. Gėdą ir kaltę yra gana sunku atpažinti. Gali kilti panašūs klausimai: „Ar jaučiu gėdą ar kaltę?“ arba „Kodėl jaučiu gėdą, nors nieko blogo nepadariau?“ Būtent šie klausimai yra svarbūs ir reikšmingi. Jie parodo, kaip svarbu suprasti ir atskirti šias dažnai painiojamas emocijas.
Gilinsimės į gėdą kaip emociją ir gėdos jausmą, kai jaučiame gėdą. Paanalizuosime kaltės ir netikros kaltės jausmus. Ką kiekviena iš šių emocijų reiškia, kaip jos veikia mus ir mūsų tarpusavio santykius.
#